— Maestro, pirmiausiai norisi klausti, kaip atradote G. Mahlerio muziką?
— Kai buvau studentas, man labai patiko G. Mahlerio muzika. Turbūt pirmą kartą išgirdau G. Mahlerio Penktąją simfoniją, o vėliau įraše – ir „Dainą apie žemę“, kurią labai norėjau padiriguoti. Tada jau mokiausi chorinio dirigavimo ir fakultatyviai – simfoninio, tad atnešiau savo simfoninio dirigavimo profesoriui „Dainos apie žemę“ pirmąją dalį. Tuomet pirmąkart supratau, kad tai, jog muzika labai patinka, yra vienas dalykas, o ją atlikti – visiškai kas kita. Todėl kai teoretikai rašo apie muziką, tai gali būti labai teisinga, bet tai yra tik vienas iš variantų. Kiekvienas žmogus klausydamasis gali susidaryti kitokį įspūdį apie tą pačią muziką ir netgi apie tą patį atlikimą. Verbalinis muzikos apibūdinimas niekada nebus šimtu procentų teisingas. Ir manau, tai yra labai gerai. Galite skaityti apie G. Mahlerį labai daug, bet pirmiausiai reikia patirti tos muzikos gylį ir grožį. Muzika tiesiog intuityviai turi patikti, ir viskas. G. Mahlerio muzika vienaip ar kitaip paveikia žmogaus sielą. Pats G. Mahleris sakė, kad „sukurti simfoniją – tai sukurti naują pasaulį“. Muzikantui, dirigentui, kuris imasi to kūrinio studijavimo, dirigavimo ir repeticijų, kiekvieną kartą tai taip pat yra naujas pasaulis.
— Lapkričio 13, 14 d. kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliksite G. Mahlerio Pirmąją simfoniją. Koks tai kūrinys, lyginant su vėlesniais kompozitoriaus darbais?
— G. Mahlerio kūrybos prasme Pirmoji simfonija yra pati klasiškiausia ir pati jaunatviškiausia, su visais jaunatviško maksimalizmo bruožais. Jos pirmoje dalyje skamba be galo šviežias ir betarpiškas požiūris į gamtą, antroje – jaunatviškas šokis, o trečioje įvyksta pirmas susidūrimas su pasaulio tikrove – gedulingas maršas, įkvėptas paveikslo, kuriame miško žvėrys laidoja medžiotoją. Situacija išties tragikomiška – tai yra G. Mahlerio kūrybai būdingo grotesko pradžia, kuri vėliau išsivystys į labai reikšmingus dalykus. Pirmosios simfonijos finalas – tarsi atskira simfonija, jo trukmė tokios apimties, kaip visos pirmos trys dalys kartu sudėjus.
— Pradžioje G. Mahleris savo Pirmajai simfonijai buvo suteikęs pavadinimą „Titanas“. Kodėl?
— Manau, šiuo atveju nebūtina įsivaizduoti Titano. Tai yra tiesiog herojaus kova, kuris per kančias kyla į žvaigždes ir pasiekia gražią Re mažorinę pergalę.
— Kokį pokytį G. Mahleris atneša į simfoninės muzikos pasaulį?
— Tai yra XIX amžiaus pabaiga, klasikinės muzikos etapas jau seniai praėjęs, klesti romantizmas, visur grojami tokie kompozitoriai kaip Richardas Wahneris ir Johannesas Brahmsas, kuris jau žengia daug žingsnių į priekį. Tačiau lyginant su Ludwigo van Beethoveno ar J. Brahmso muzika, G. Mahleris yra visiškai kitas žingsnis į simfoninės muzikos pasaulį. Tai – vėlyvasis romantizmas, pereinantis į ekspresionizmą. G. Mahlerio muziką pradeda suprasti vis daugiau žmonių – ir ne tiktai suprasti, bet ir jausti. Kaip jau sakiau, muzikos nereikia suprasti, ją reikia pajausti. Žinoma, norint pažinti G. Mahlerį giliau, svarbu žinoti ir apie tai, kas buvo tas G. Mahleris, kokias fizines ir dvasines problemas jis sprendė savo gyvenime. Kiekvieno genialaus kompozitoriaus pasaulis yra be galo sudėtingas ir be galo daug atskleidžiantis. G. Mahlerio muzika taip pat yra sudėtinga, žymiai sudėtingesnė negu klasikinė muzika. Tačiau kartu joje yra labai gražių melodijų, šalutinių temų, labai daug lyrikos ir meilės – kiekvienas klausytojas išgirs savus dalykus. Kartu visiškai nenoriu pasakyti, kad klasikinė muzika kuo nors blogesnė. Tiesiog G. Mahleris išnaudoja visas simfoninio orkestro galimybes, visus tembrus ir visus pasaulio charakterius. Nuo panteistinių vaizdelių iki ypatingų groteskų. G. Mahleris naudoja didžiulius orkestrus, didžiules apimtis. Tuo jo muzika skiriasi ir nuo J. Brahmso, ir nuo L. van Beethoveno, ir nuo, žinoma, W. A. Mozarto. Aišku, Richardas Straussas jau yra panašus į G. Mahlerį, tačiau jis kitoks, jis yra visiškai vokiškas. G. Mahleris yra austriškas ir šiek tiek žydiškas. R. Schumannas, R. Straussas, R. Wagneris yra visai kitos filosofijos atstovai. Ir nors G. Mahleris susipažinęs su vokiečių filosofais, tačiau jo kraujyje užkoduoti kiti dalykai.
— Pabaigai norisi paklausti: kas Jums įsimintiniausia Pirmojoje simfonijoje? Kas Jus asmeniškai labiausiai paliečia?
— Jaunystė (šypsosi). Šioje simfonijoje tikrai labai daug jaunatviško maksimalizmo. Ir tai visada yra labai gražu – sugrįžti į jaunystę.
