Tą dieną, kai Gintautas ėjo susitikti su BIX‘ais, jį paženklino paukštis. „Gal tai tikrai – ženklas?“ – sako tada pagalvojęs, o šiandien tikina, kad kiekviena veikla, kiekviena jo kūrybos ir gyvenimo dalis yra persmelkta BIX‘iškumo.
„Nuo to niekur nepabėgsi, ir aš visai nenoriu bėgti, nes tai – mano gyvenimas“, – priduria būgnininkas, kurio muzikinės karjeros istoriją visai netrukus, nuo lapkričio vidurio, bus galima pamatyti Lietuvos kino teatruose dviejų chuliganų – Sauliaus Urbonavičiaus-Samo ir kino režisieriaus Emilio Vėlyvio muzikiniame filme „BIX – beveik nirvana“.
1989-ieji. Griūva Berlyno siena. Laisvės simboliu tapęs miestas BIX‘ams atveria kelią į pasaulį. Dar daugiau – viename Vokietijos festivalyje juos apšildo dar tik karjerą pradedantys rokeriai iš grupės „Nirvana“.
Savam krašte bikai – į visuomenės pakraštį nuspirtos nuorūkos, pankai. Už sienos – muzikos kanalų MTV ir VIVA eteris, Kanų pasaulinio muzikos klipų festivalio apdovanojimas, įrašai kiečiausiose JAV garso įrašų studijose ir per Valstijas bei Europą nusitiesę koncertiniai turnė.
„Tai kino istorija apie vaikinus iš provincijos, kuriems atsivėrė pasaulis. Ir BIX‘ams tai – beveik nirvana“, – sako režisierius E. Vėlyvis, kartu su Samu sukūręs kino istoriją apie maištą, kūrybos laisvę ir kartą, kuri laisvės ieškojo muzikoje.
Prieš filmo premjerą su vienu iš BIX narių, būgnininku, kompozitoriumi, perkusininku, audioperformansų kūrėju G. Gascevičiumi kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Gintautai, kada supratai, kad BIX tampa rimtu reiškiniu? Ar visada jauteisi jo dalimi?
Jau pirmuose festivaliuose, kuriuose grojome, pajutau, kad tampame reiškiniu. Tuo metu labai daug repetavome, daug dirbome studijoje. Manyčiau, kaip tik tada ir susiformavo mūsų galingas užtaisas. Kai dirbi studijoje, uždaroje aplinkoje, jo nematai ir nejauti, tačiau vos išvyksti į kitą miestą, atsiduri festivalyje ar kitoje šalyje, jis ima ir sprogsta.
Tai, kad pradėjau groti šitoje grupėje, apvertė mano gyvenimą. Kad ir ką bedaryčiau, kad ir kokios veiklos imčiausi, kad ir su kokiais žmonėmis gročiau, vis tiek esu ir išliksiu biksu. Tai – mano kraujyje ir kauluose.
Kurį iš BIX koncertų geriausiai prisimeni?
Turėjome seriją koncertų Prancūzijoje. Tą dieną, berods, jų buvo trys. Ryte, ruošdamasis koncertui, sėdau prie būgnų ir nusprendžiau padaryti apšilimą. Viena iš lazdelių atšoko ir visa jėga trenkėsi man tiesiai į akį. Pašokęs nubėgau pažiūrėti į veidrodį, ar akį tebeturiu. Vietoj, vadinasi, viskas gerai! Skausmas – didžiulis, bet grojosi, pamenu, labai gerai. Bet buvo pamoka – daugiau tokių grojimo treniruočių nebedariau.
Buvo ir labiau nesėkmingų koncertų?
Amerikoje. Mūsų koncertas buvo suplanuotas kavinėje tuo metu, kai per televizorių vyko kažkoks Amerikoje itin mėgstamos sporto šakos super finalas. Ir kiek buvo klausytojų pas mus? Nė vieno! Niekas neatėjo! Pagal sutartį, kaip ir buvo parašyta, koncertą pradėjome laiku. Kai pagrojome keletą kūrinių, priėjo kavinės šeimininkas ir pasakė: „Gal jūs, vyrai, nebevarkite“.
Istorija, tarsi iš kino! Ar per visą karjerą yra buvę akimirkų, kai tai, kas vyksta scenoje, atrodo lyg filmas?
Koncertas yra koncertas. O filmas yra filmas. Niekada per koncertą nespoksojau, o ir dabar nespoksau į tai, kas darosi aplinkui. Kai groji, o ypač jei tau groti sekasi visu šimtu, o gal net ir daugiau procentų, gyveni garso ir ritmo pasaulyje. Daugiau nieko kito neįmanoma daryti!
O kurios dainos įrašą iki šiol pameni..?
Dainos nepasakysiu, bet drąsiai galiu sakyti, kad stipriai įstrigo „Doozgle“ albumo įrašai. Albumą įrašinėjome Šiaulių kultūros centre. Atrodė, įrašams esame labai gerai pasirengę – kūriniai išmėginti koncertuose, mums tiesiog reikės įgroti solo partijas. Taip nutiko, kad su grupės tuometiniu bosistu Skirma (šviesios atminties gitaristu Skirmantu Gibavičiumi) nusprendėme palenktyniauti, kuris iš mūsų savo partijas albumui įrašys greičiau. Dabar nepamenu, kuris iš mūsų varžybas laimėjo, bet aiškiai žinau, kad skubėdamas pražiopsojau keletą klaidų. Jei ne toji skuba, jų nebūtų buvę! Porą ar daugiau metų negalėjau klausyti šito albumo, nors šiandien jis – man pats mėgstamiausias.
Ar kada pykai ant Samo? Ar visada pavykdavo jį pasivyti – varyti taip, kaip jis?
Aš tai visada varydavau taip, kaip varydavau. Nebuvo jokios konkurencijos! Ir jei nutikdavo konfliktų, dažniausiai jie būdavo buitiniai.
Grupės variklis visada buvo Samas. BIX centras, aplink jį visada viskas sukosi, visi reikalai. Buvo laikas, kai turėjome ir nuosavą filosofą – saksofonistą Džerį (šviesios atminties filosofijos mokslų daktaras Geraldas Jankauskas). Labai plataus akiračio žmogus. Grupės susikūrimo pradžioje – mūsų ideologas.
Ar kelionėse, kai važinėdavote iš vieno miesto į kitą, iš vienos salės į kitą, turėjote savo mėgstamą dainą?
Dainų užtekdavo koncertuose ir repeticijose. Keliaudami nedainuodavome.
Ar turėjote grupėje vidinių juokelių ir frazių, kurios ir šiandien gyvos, vis dar kelia šypseną?
Aišku, kad turim! Tegu tai lieka mūsų paslaptis (juokiasi).
Ko labiausiai ilgiesi iš anų laikų? Ar dar išlikęs jausmas – varom, kaip tada?!
Gastrolės, gastrolės! Tai yra taip gerai! Kai sėdi į mikrūškę arba į autobusą ir iškeliauji. Žinai, kad Europoje laukia 20 ar 50 koncertų. Vieną dieną – viename mieste, kitą – kitame. Ir tai yra žiauriai gerai. Toks man iš tų laikų yra išlikęs muzikanto gyvenimo idealas.
Ką veiki šiandien? Kur dirbi? Ką groji, kai negroji su BIX?
Buvo laikas, kai su BIX‘ais daug koncertavome, buvo labai aktyvus ir kūrybingas laikotarpis. Tačiau vienu metu koncertai prislopo, mėginau imti kitų veiklų, netgi verslo. Po kurio laiko supratau, kad jokie verslai neprilygs kūrybiniam muzikanto gyvenimui. Taigi, šiuo metu mano pagrindinė veikla – muzika ir meno projektai.
„BIX – beveik nirvana“ kūrė režisierius E. Vėlyvis, prodiuseriai Uljana Kim ir S. Urbonavičius, operatorius Petras Skukauskas, dailininkas Kęstutis Svirnelis, kostiumų dailininkė Marija Valeškaitė, grimo dailininkė Vaida Navickaitė. Finansavo Lietuvos kino centras, „Telia“, LRT. Kino teatruose filmas pasirodys nuo lapkričio 14 dienos.
Filme nuo Vilniaus link Berlyno rožine kiaule papuoštu autobusu pajudės grupės nariai: Saulius Urbonavičius (Samas), Gintautas Gascevičius, Aurimas Povilaitis, Mindaugas Špokauskas (Špokas), prisiminimus pasakos muzikologas Darius Užkuraitis, muzikos laidų vedėjas Dovydas Bluvšteinas, scenos kolegos Andrius Mamontovas, Algirdas Kaušpėdas, Marijonas Mikutavičius, Martynas Starkus ir kiti.
Filmo anonsas čia:
