Miela Rosita, kadangi pati savo kūrybiniame gyvenime dažnai plaukei prieš srovę, tai ir pokalbį kviečiu pradėti „atvirkščiai“ – ne nuo Adomo ir Ievos, kaip kad įprasta, o nuo to, ką darai dabar, kaip jautiesi, kokie vėjai bei skersvėjai nešioja tavo mintis.
Bijau, šįkart nepavyks. Kad matyčiau, kur esu, kokia trajektorija judu, neišvengiamai turiu peržvelgti kelią, kurį nuėjau nuo savo Adomo ir Ievos.
Gerai. Tuomet plaukime palei šio pasiūlymo srovę. Ir ką atsigręžusi matai?
Matau, kad mano gyvenimo kreivė kyla. Judu ten, kur vis daugiau sąmoningumo, įžvalgos, tylos ir labai reikalingų nutylėjimų. Gana ilgai savo aplinkoje jutau palaikymo ir supratimo trūkumą, dažnai jaučiausi negirdima. O dabar esu apsupta žmonių, kurie girdi ir supranta mano muzikinę kalbą, mes kuriame kartu, ir tai teikia didžiulį komfortą. Sykiu leidžia suprasti, kiek nedaug išties žmogui reikia. Anksčiau manydavau, kad mano, kaip atlikėjos, vertė yra tolygi žmonių skaičiui salėse – jei dainuojančios klauso minia, tai jau šis tas, savivertė tam kartui pasotinta. Dabar vertinu nebe tūkstančiais, o vienetais, konkrečius žmones, kurie nesistengia tramdyti mano išraiškų, muzikinių idėjų, kūrybos būdo ir su kuriais muzikuodama gaunu tiek daug! Tai pripildo mane ramybės, gimstančios iš suvokimo, kad esu ten ir su tais, kur ir su kuriais turiu būti.
Kas yra tie žmonės?
Jie atsirado tada, kai atėjau į šią studiją (joje vyksta pokalbis – red. past.) dirbti pedagoginio darbo. Tokioje vietoje, kaip ši, norėjau atsidurti labai seniai. Ketinimų būta, tik kad gyvenimo vėjai mėtė ir blaškė. Tai – bendruomenė, gyvenanti muzika, susirenkanti čia repetuoti, dirbti savo studijose. Atlikėjai Agnėtė Magdalena Petunija, Kęstutis Vaitkevičius, kompozitorius, pianistas Kazimieras Krulikovskis – su jais kuriame naujas dainas dokumentiniam filmui, kuris šį rudenį pasirodys LRT ekranuose. Galbūt tai virs dar ir nauju albumu. Ši komanda yra ne tokia, apie kokią svajojau. Daugiau. Išsipildymas, ateinantis į gyvenimą natūraliai, be išskirtinių paieškų, analizių, dirbtinai sukurtų kriterijų. Ilgai į kai kuriuos žmones žiūrėjau kaip į tam tikras ikonas, atrodė – geriau už juos niekas padaryti negali, taigi turiu kurti tik su jais. Bet juk ne! Manau, tiesiog neduodavau sau laiko sustoti, įsiklausyti, apmąstyti šiuos dalykus, viskas vykdavo bėgant šuoliais, iš dalies – ir paviršiais. Koncertai, konkursai, darbai teatre, daugybė įvairiausių interviu žiniasklaidoje... Aš negirdėjau savęs. Ko man nepakako? Resursų? Noro? Sveikatos? Laiko? Brandos? Kai taip yra, negali nei padainuoti, nei vaidmens suvaidinti savitai, taip, kaip to nepadarytų niekas kitas. Dabar atrandu, kad mano idėjos, muzikos suvokimas, kūrybiniai impulsai tebėra gyvi. Tai, kad galiu kurti taip, kaip jaučiu, yra didžiulė laimė.
GYVENIMO PARTITŪRA
Išsiaiškinome, kokia yra žemė, ant kurios šiuo metu stovi. O dabar noriu pakviesti tave truputį pažaisti alegorijomis. Tarkim, esi scenoje. Tačiau salėje sėdi ne žmonės, ten – tavo gyvenimo įvykiai ir siužetai. Gal tai atrodo kaip paveikslas? O gal – kūrinio partitūra? Kad ir kas tai būtų – kaip apibūdintumei visuminį savo gyvenimo vaizdą?
Scena – teatro. Uždara, ne šiuolaikinė erdvė. Tamsi, gili. O žiūrovų salė... Šviesus amfiteatras, dengtas didžiuliu stikliniu kupolu. Matau savo gyvenimą kaip partitūrą. Ją apibūdinčiau kaip Leonardo Bernsteino muziką, o ji yra eklektiška – meniniai elementai, įvairūs stiliai „nederančiai dera“ su kūrybiškomis formomis. Esu stebėjusi L. Bernsteiną diriguojant. Užmerktos akys, pats visiškai pasinėręs į tai, ką daro, žiūrovui dovanoja be galo daug... Ir aš dovanojau ką ir kiek galėjau, to niekada nesigailėjau. O už visa, ką esu patyrusi skaudaus, grąžą dabar galėčiau atiduoti, siųsdama tiems žmonėms daug meilės.
Ar toje „nederančioje dermėje“ išlaikyta vidurio, pusiausvyros linija? Ar aukštumos kompensuoja žemumas?
Be abejo. Dabar aš tos linijos rūpestingai laikausi. Nepaisant visko, kas jau yra nutikę, nepaisant to, kas ištinka dabar (o juk ištinka įvairiai), – visa tai nebeturi griaunančios, ardančios galios. Džiaugiuosi, kad šiandien apie tai galiu kalbėti be širdgėlos. Apie skausmą be skausmo. Kad ir kas įvyktų, man vis tiek yra labai gera būti. Esu Rosita. Ta, kuri išmoko pati už save atsakyti nebe penkiasdešimt, o šimtu procentų. To nesugebėdavau anksčiau, todėl dažnai skaudėdavo. Dabar ta pusiausvyros linija manyje įbrėžta kaip natūrali jausena. Jei reiktų apibūdinti, kaip ji skamba, sakyčiau: subtiliai grojama permatomu fortepijonu.
VAIKYSTĖ
O jeigu tą partitūrą išdalintume dalimis? Kaip skambėtų tavo vaikystė, gyvenimas tėvų šeimoje?
Mano šeimoje santykiuose tarp tėčio ir mamos meilė ir konkurencija visada būdavo šalia ir peraugdavo į neapykantą, jei tik dėl ko nors būdavo atsiduriama skirtingose barikadų pusėse. Panašiai kaip L. Bernsteino „Vestsaido istorijose“! Jų muzika labai dera su vaizdiniais iš mano praeities: santykių aiškinimasis, dainingi ir galingi riksmai skraidančių lėkščių fone šventinių užstalių sueituvėse… Susirinkdavo daug tolimų ir artimų giminių, iš pradžių visi jausdavosi laimingi ir taikūs, bet mūsų namų teatro finalas dažniausiai atrodydavo liūdnai juokingas, tarsi būtų grojama išderintomis stygomis (juokiasi).
Su vaikyste susitaikiau tada, kai tapau savo gyvenimo stebėtoja, kai nebebuvau „ten“, viduje, kaip aktyvi dalyvė, priklausoma nuo kitų žmonių sukurtų taisyklių, vertinimų, elgesio modelių. Gerai suprantu, kad tėvai ir vėlesnė aplinka davė tiek, kiek tuo metu galėjo. Teko suprasti ir pripažinti, kad šeimos nariai yra tokie pat klystantys, riboti žmonės, kaip ir visi kiti, galintys įskaudinti, nesuprasti, negirdėti. Ir kad jie žeidžia labiau nei kiti, nes tai daro kasdien. Mūsų trintis tokia artima, kad priimame ją kaip natūralų dalyką, todėl nepastebime, kai šeimos santykių erozija nevaldomai išplinta. Jei nesurasi ją sustabdančio cheminio junginio, nukentėsi smarkiau, nei gali su tuo susidoroti.
Kartais man būna neramu dėl to, ką padariau: peržengiau per save, užgniaužiau lūkestį turėti užuovėją savo gentyje ir atsiskyriau nuo jos. Nutraukiau vidinius saitus su visais, išskyrus mano neliečiamuosius – tėtį ir dukras. Negaliu kaltinti nė vieno iš giminaičių dėl to, kad jie yra tokie, kokie yra. Bet aš tiesiog nebesu jų dalimi. Atėjus laikui pasakiau: „Jei jums prireiks mano pagalbos, būsiu šalia. Bet nebeklausysiu jūsų priekaištų, nepagrįstų reikalavimų ir skundų. Nebesu ta dėl visko prasikaltusi ir už viską atgailaujanti mergaitė.“ Nukirpau bambagyslę, gyvenimo prioritetus sudėliojau taip, kaip man atrodė svarbu, išėjau iš liguistos, kontroliuojančios „meilės“ teritorijos, palikau jiems patiems aiškintis, kas ta meilė yra, ir tai laikau didžiule sėkme... Man labai gaila. Bet turėjau tai padaryti, kad pagaliau subręsčiau, kad išsilaisvinčiau ir tapčiau tuo, kuo esu, o ne tuo, kuo jie mane norėjo matyti visą gyvenimą (tikrai ne tuo, kuo tapau).
Taigi šioje partitūros dalyje yra visko – nuo žemos iki aukštos tessitūros. Tai kūrinys, kurį atliekant virpa visi balso segmentai – ir gerklinis, ir galvinis registrai, ir miksuotas garsas... Bernsteinui čia būtų ką veikti. Mano šeimyninis „Rekviem“ labai įdomus, apimantis visas žmogaus galimybes – gebėjimą išsilaikyti pakibus ant prarajos krašto ir atsispirti nuo bedugnės dugno. Netgi pasiekti viršūnes. Tenka pripažinti, kad į vienį sudėti šie įvykiai ir išgyvenimai išgautų pačius gražiausius, stipriausius skambesius. Taigi šios partitūros vertė yra didžiulė, kad ir ką aš apie ją sakyčiau ar jausčiau.
MEILĖ
Niekada nevengei mylėti, kaip ir apie tai kalbėti. Sakei, amžinai esanti alkana meilės, tos, vienintelės.
O, vargeli, mane nelabai seniai piršo. Supažindino su vienu kultūros darbuotoju. Supinta kasytė, banguoti plaukučiai, pilvukas... Iškart supratau: ne. Man šito nebereikia. Nieko pikto apie tą žmogų nenoriu pasakyti, kalbu apie save. Ačiū, nebesirūpinkite, nereikia.
Gyvenimo „vaibas“ slypi fantastiškuose sutapimuose, kai sutinki tam tikrus žmones ir įvyksta apykaita – jie papildo tave, o tu – juos. Labai panašu į meilę, tiesa? Pasirodo, nebūtinai tai turi įvykti šeimoje, kaip kad aš visą gyvenimą troškau. Žinoma, šeima man visada bus švenčiausia sugyvenimo forma, nuostabiausias žmonių sukurtas bendrystės modelis. Bet dabar nuostatos, kurių pati taip karštai laikiausi ir ne kartą visomis išgalėmis siekiau, man nustojo galiojusios. Kai laimė tampa siekiu, ji virsta sportu, visus gyvybinius išteklius nukreipiančiu nebūtinai tinkama linkme. Ji tampa kone nuperkama, įgyjama. Geriau pasiduoti gyvenimo tėkmei, tiems mažiems ir dideliems atsitiktinumams, kuriuos gali vadinti stebuklais.
Ar laimė yra pasakyti „esu Rosita“?
Visiška tiesa. Šių dviejų žodžių tikrai gana.
Tada eikime prie kitos partitūros dalies.
MOTINA
Pirmas jausmas, kai šį žodį išgirstu, yra sakralumas. Salėje mano motinystė sėdėtų išskirtinėje ložėje. Spindėtų baltai, padabinta auksiniais atšvaitais. Partitūroje šią dalį atliktų smuikas. Lyrinis smuikas, virtuoziškai grojantis visą kūrinio dalį, ne jo fragmentus.
Nieko svarbesnio mano gyvenime nebuvo ir nėra. Pasaulyje daug moterų gimdo. Bet kad tai nutiko man, jaučiu gavusi didžiulę dovaną, kuri viskam suteikė prasmę. Juo labiau kad abu kartus tapti mama neplanavau. Pirmąją dukrą pagimdžiau būdama septyniolikos. Lygiai po septyniolikos metų atėjo antroji. Atsitiktinumas ar stebuklas?
Įdomu, kad dar prieš gerą dešimtmetį nebūčiau galėjusi taip pasakyti. Nebuvau išsikuopusi savo sandėliukų, nuplovusi nuoskaudų, dar viską maudė. Kapsčiausi tuose užkaboriuose kone pusę savo gyvenimo, tačiau ne veltui.
Paradoksalu – ko gero, tas vidinis išsivalymas atidarė vartus mano nepagydomai genetinei ligai, apie kurią sužinojau sąlyginai neseniai. Antrojo tipo miotoninė distrofija, lėtai pažeidžianti raumenis. Nepaisant to, jaučiuosi laiminga ir laisva.
Kad ir ką sakyčiau, yra meilė mano gyvenime. Daug meilės. Visų pirma – savo dukroms. Nežinau, kas galėtų parašyti jų partitūros dalį. Ko gero, tik aš pati.
Juk ir parašei?
MUZIKA
Mano mergaičių gimimas gerokai konkuravo su muzika. Kol atlikinėjau motiniškas pareigas, paaukojau daug. Jei reikdavo rinktis, kur eiti – kurti, ar pas dukreles, – žinoma, kad rinkausi jas. Bet būtų nesąžininga, jei kalbėdama apie pasiaukojimą minėčiau tik savo indėlį į mergaičių priežiūrą. Taip, jų gimimas laikinai atitolindavo nuo dainavimo, tekdavo atsisakyti įvairių pasiūlymų, bet abu kartus buvau palaikoma – draugų, šauksmingų giminaičių, kurie, koneveikdami mano motinystę, tam kartui neblogai pasikeldavo savivertę (juokiasi). Kad ir kaip būtų, jie man padėjo. O užgimstantys motiniški jausmai, tas iki tol neragautas eliksyras, atverdavo anksčiau nepastebėtas mano savybes, padedančias išlikti. Ta patirtis įdiegė manyje naują „apps’ą“ , programą, puikiai rezonuojančią su mano vidiniu balsu: „Esu mama. Ir ne iš mažosios „m“!“ Tačiau turiu pripažinti, kad muzikoje dėl to tapau amatininkė.
Tu tikrai taip manai?
Taip. Amatininkė, kuri dažniausiai dainuodavo tik kviestiniuose koncertuose, programose, renginiuose – ten, kur galėdavo uždirbti pinigų pragyvenimui ir dukrų poreikiams. Dariau tai su malonumu ir žinodama, ką darau ir kaip tai atlikti gerai, bet pati kurti taip, kaip būčiau norėjusi, neturėjau nei laiko, nei galimybių. Jos atėjo tik dabar. Tiesa, 2003 metais išleidome albumą „Iš mano audros“, jis nėra blogas, bet palyginus su tuo, ką darau šiandien, tai tebuvo žaidimas. Todėl sakau – ši partitūra dar nebaigta. Jaučiuosi atlaikiusi ir paleidusi didžiulį malonios būtinybės – motinystės – krūvį, dabar jau esu laisva nuo priedermių. Tai atveria vartus esminiam susitikimui su muzika.
Gal kas nors ir geba daryti viską vienu metu. Aš nesugebėjau. Ar čia mano kaltė? Ar duotybė?
Bet juk darei viską, ką galėjai?
Kartais atrodo – ne viską.
Ar yra žmonių, kurie visada padaro viską?
Nežinau. Žinau, kad nesu šamanė, galinti per gyvenimą eiti taip tobulai, kaip tai daro visi kiti (juokiasi).
MOTERIS
Ugnis (juokiasi). Kaip jau turbūt supratote, užaugau šeimoje, kuri emocijų raiška nesiskundžia. Viskas, net druskos kiekis kotletuose, buvo sprendžiama tik jas paleidus laisvai. Mūsų emocinis gyvenimas visada buvo „užkurtas“. Išaušta rytas, ir visi mygtukai nuspaudžiami dar dorai nepabudus. Sušokame, kaip į motociklus lenktynių trasoje, – kuri greičiau, šokliau nuskuos per barjerus. Visos giminės moterys tokios. Laumės raganos gauruotos. Su dukromis dažnai šia tema pajuokaujame: „Na, ką, motin, ant šluotų ir apskrendam savo rajoną patikrinti?“ Vyrams tikrai mažai nepasirodė. Visam gyvenimui emocijų prisisotino tiek, kad po mūsų ieškodavo ramių rugiagėlių pievų. Jokių laužų ir gaisrų.
Bet tai sakytina ir apie moterišką atsakomybę. Namų židinys tikrai būdavo gerai pakrautas ir pakuriamas. Kartais net per daug. O tai ne malkos, jų neišimsi, kad ir kaip vyrai stengtųsi tai padaryti! Jei bandydavo pilti vandenį, jis suveikdavo kaip degus skystis (kvatoja).
O jei rimčiau, tai visi vyrai, kurie manyje įžiebdavo kibirkštį, buvo panašūs į tėtį. Daug esu apie tai galvojusi. Jie tikrai nebuvo blogi ar tokie, kuriems reikėtų moteriškos rykštės. Bet aš turėjau tam tikrus nepajudinamus įsivaizdavimus, kas yra privaloma šeimos galvai. Jei atvėrus duris pamatydavau, kad jos tuoj nukris nuo vyrių, nekildavo klausimas, kas jas turėtų sutvarkyti. O jei ne – kyla nepasitenkinimas ir ima siautėti kontrolės dvasia. Aš kitaip nemokėjau, taip buvau įpratusi nuo vaikystės. Tapdavau suaugusio žmogaus auklėtoja, verčianti daryti tai, kas man atrodydavo elementaru, o kitam – nebūtinai.
Būtų buvę kur kas geriau, jei būčiau mokėjusi vyrus priimti tokius, kokie jie yra. O jei to nesugebėjau, reikėjo galvoti anksčiau, prieš įžiebiant ugnį. Bet dažniausiai viskas būna atvirkščiai – užkuriama ugnis, prarandamas protas, tame slėpinyje skinami patys gražiausi Adomo ir Ievos vaisiai, o po to užgriūva buitis.
Įdomu, kad kalbi ugningai, bet būtuoju laiku. Kodėl?
Taip, ugnis niekur nedingo, tik aš dabar ją noriu dovanoti sau. Man pakanka lengvų flirtų, jie sušildo, bet neįsiplieskia, kėsindamiesi viską supleškinti. Kai taip apsisprendžiau, man buvo vos per keturiasdešimt. Akivaizdu – ši sritis nebuvo man sėkminga, todėl nutariau daugiau nebeperžengti tos plonytės pusiausvyros linijos, teikiančios gyvenimui stabilumo ir grožio.
LIGA
Neskyrėme pakankamai vietos tavo ligai. Kur mes ją, ir ar atsitiktinai, pametėme?
Ji yra paskutinė partitūros nata. Transcendentinis garsas, kuris mane gąsdina vis mažiau. Nors liga ėmė reikštis ne taip seniai, jau supratau, kad galiu ją kontroliuoti, nesu bejėgė. Negaliu jos ignoruoti, ji man apie save primena kiekvieną minutę, koreguoja mano kasdienybę, bet aš žinau, ką jai atsakyti, kaip sau padėti, kad netrikdytų mano kūrybiškumo, minčių, miego ir vidinės ramybės. Tai nėra lengva, bet įmanoma. Kol taip yra, kol galiu kurti ir dainuoti, tol ji reikšmingos vietos mano gyvenimo partitūroje neužims.
PABAIGAI
Grįžkime prie visumos. Kokios būtų penkios svarbiausios vertybės, kurias iš šio kūrinio – savo gyvenimo – norėtumei pasilikti ateičiai?
Pirmas žodis – pusiausvyra. Antroji vertybė – sąmoningas savęs ir kito girdėjimas. Trečioji – žinojimas, kad užsidarius durims visada atsiveria langas. O svarbų svarbiausias dalykas... Visų svarbiausias dalykas man yra drąsa.
Drąsa kam?
Viskam. Drąsa pasirenkant ir atsisakant, drąsa laimint ir pralaimint, mintyse ir veiksmuose, atveriant savo silpnybes ir stiprybes… Bet silpnumas mums taip pat būdingas, todėl neretai būtent jis ima viršų santykiuose su darbdaviais, tėvais, mokytojais, antromis pusėmis… O taip norėtųsi, kad būtų kaip toje mano ir Rūtos Ščiogolevaitės dainoje „Meilės netylėk“: „Drąsiai išsakyk jausmus, pakelk akis, težino jis…“ Daug kartų šie žodžiai rasdavo atgarsį mano gyvenime, tik realybėje tai atrodė panašiau į neviltį. Kai siela nerami, sutrikusi, drąsa naudojama įrodinėti dalykams, kuriems labai stinga išminties ir sąmoningumo. Jei ji palaužta, kad ir ką veiktum, gyvenimas nebus visavertis. Tai esu patyrusi pati, tai matau stebėdama kitus. Žiūrėk, dainavimo mokytis ateina žmogus, kalbantis niekus, daug ko nesuprantantis, bet nebijantis klysti, būti „neteisingas“, priimti svarbių sprendimų, pripažinti klaidų, ir jam pavyksta. Nes yra laisvas, nebijo gyventi. O nepasitikėjimas savimi ir gyvenimu paralyžiuoja. Drąsos stygius, manau, labai koreliuoja su žema saviverte. Jei kalbėčiau įvaizdžiais, tai drąsa man yra nata sol, o savivertė – pustoniu žemesnė. Visai šalia.
Taip norėčiau, kad apie tai būčiau galėjusi kalbėti bent dvidešimčia metų anksčiau. Bet turbūt viskam yra savo laikas.
Ar tau tos drąsos pakako? Ar pakanka?
Iki šios akimirkos – ne.
O po šios?
Taip (juokiasi). O penkto dalyko nebesugalvoju, vadinasi, jo ir nebereikia. Visų šių keturių pakanka, kad gyventum.
Artimiausiu metu tavęs laukia daug dėmesio: netrukus knygynuose pasirodys literatūrinė tavo biografija, LRT televizija transliuos dokumentinį filmą, prasidės kelionių turas po Lietuvą... Sukrus žiniasklaida, tavo vardas ir gyvenimas vėl bus smalsiai apžiūrinėjamas. Kaip išbūsi tame įvykių sraute?
Prieš tai mielai nuvažiuosiu į savo kuklią, bet kupiną gyvybės sodybą, ne kartą pasisemsiu vandens iš šulinio, pasižvalgysiu į mus paliekančią žalumą, o tada įsiliesiu į visą tą tėkmę kaip vanduo. Viską priimsiu labai natūraliai. Nebenoriu jaudulio, įtampų, sureikšminimų. Eisiu į visa su atvirumu ir laisve, paprastai ir natūraliai.
Tokios tavęs ir lauksime.
CITATOS:
Judu ten, kur vis daugiau sąmoningumo, įžvalgos, tylos ir labai reikalingų nutylėjimų.
Anksčiau manydavau, kad mano, kaip atlikėjos, vertė yra tolygi žmonių skaičiui salėse. Dabar vertinu nebe tūkstančiais, o vienetais.
Šeima man visada bus švenčiausia sugyvenimo forma.
Mano šeimyninis „Rekviem“ labai įdomus, apimantis visas žmogaus galimybes.
Gyvenimo „vaibas“ slypi fantastiškuose sutapimuose, kai sutinki tam tikrus žmones ir įvyksta apykaita – jie papildo tave, o tu – juos.
Taip, ugnis niekur nedingo, tik aš dabar ją noriu dovanoti sau.
