„Kai tėvams sakau „klausykitės ir iš tikrųjų girdėkit“, nekalbu apie ausis. Kalbu apie širdį. Apie tą vietą, kurioje susitinka du nuostabūs troškimai: tėvų – padėti ir merginų – būti priimtoms“, - sako Jurga Vidugirienė, „Upės merginų ir mamų akademijos – UMMA“ įkūrėja, keturių vaikų mama, mentorė ir švelnaus, bet labai tvirto santykio su paauglyste ambasadorė, kasdien stovinti šalia paauglystės audras išgyvenančių merginų ir tėvystėje naviguoti besistengiančių mamų.
Sako, paaugliai dabar išnaglėję. O gal mes kolektyviai stengiamės juos labiau girdėti, atliepti? Ar tai mūsų visuomenei pavyksta?
O mes neišnaglėję? Duotuoju momentu prirašyta šimtai knygų apie tėvystę, įrašyta tūkstančiai valandų mokymų, kaip gyventi su paaugliu. Paaugliai turi prieigą prie visos įmanomos pasaulio informacijos tokiais rakursais, apie kuriuos mes, būdami jų amžiaus, nė pasvajoti negalėjome. Ir visvien dažnas suaugęs tikisi, jog paauglys jo besąlygiškai klausys, jam paklus, nusilenks vyresnio žmogaus autoritetui, nevartydamas akių klausysis valandų valandas trunkančių pamokslų ir dar atsakingai pabučiuos rankon juos išklausęs.
Dažnai mes, suaugę, tik deklaruojame pastangas juos girdėti ir atliepti. Teigiame, jog trokštame iš savo vaikų atvirumo ir nuoširdumo, bet nesame pasirengę emociškai pakelti, ką šis atvirumas ir nuoširdumas mums atneš. Šiek tiek šaržuojant – norime, kad mūsų vaikai, mūsų mylimos dukros nuoširdžiai pasakotų tai, ką patogu girdėti, kas nekelia abejonių mūsų – kaip tėvų ir suaugusiųjų – kompetencija. O jei kastis iki problemos šaknų – dažnas užstringa jau ties pasirengimo klausytis faze – juk reikia ne tik turėti tam laiko, suderinti savo užimtumo grafiką su paauglio norėjimo dalintis grafiku ir, tam pavykus, labai atidžiai ir įtraukiai klausytis. Nepertraukiant. Nenutildant moralais ir pastabomis. Nesibaisint ir nedūsaujant. Manot, lengva? O jūs pabandykit!
Mano socialinių tinklų vandenyse nuolat siautėja keletas pasipiktinusių piratų: “O tai, vadinasi, dabar mes turim nusileist ir leistis manipuliuojami jų (paauglių) hormonų?”, “Tai gal tegul pirmiausia patys rodo pagarbą ir prisimena atsakomybes!“, „O kas pagalvos apie mano jausmus?“ – į mano filosofijos laivo bortą švilpia patrankų sviediniai. Ir aš noriu juos glostyt ir raminti – juk mes, brandūs ir atsakingi suaugusieji, šia žeme vaikštom bent dvidešimt metų ilgiau už mūsų paauglius – turime daugiau patirties, daugiau išminties, daugiau įgūdžių susivaldyti. Mes privalome prisiminti, jog esam suaugę. Ir tai įpareigoja. Ne reikalauti, o mokyti ir padėti.
Esi Upės merginų ir mamų akademijos - UMMA įkūrėja. Su kokiais jų skauduliais susiduri dažniausiai?
Oi, šiuos galėčiau vardint tris paras. Girdžiu apie vienatvę, poreikį įtikti ir įrodyti, jog esi verta – tėvų, draugų ir vaikinų dėmesio. Apie suvokimą, jog tolsta nuo savo brangiausių žmonių. Kad nesijaučia pakankamos...
Dirbdama su UMMA akademijos merginomis vis iš naujo suprantu, kaip jautriai jos jaučia mus, suaugusiuosius. Kaip stipriai jos nori būti išgirstos, bet nieku gyvu ne apklaustos. Matomos, bet nevertinamos. Kaip ilgai ir atkakliai jos bando būti priimtos užtai, kad yra, o ne už tai kažką gerai padarė. Ir kiek daug drąsos reikia tą įvardinti.
Su mentorėmis ir merginomis nuolat diskutuojame, kokias žinutes perdavus tėvams, visiems pasidarytų lengviau gyventi. Mes, suaugusieji, jau primiršome, jog dalykai, kurie mums atrodo savaime suprantami – pasakyta pastaba, palyginimas su kaimynų dukra, pataisymas ar patikslinimas – jas užgriūva visu svoriu. Nes jų vidinis pasaulis dabar jautrus, trapus ir kupinas klausimų. Nes jos nuolat svarsto, ar yra mylimos ir pakankamos? Šįryt pati nusvilau, prie pusryčių stalo pasergėdama dukrą, žaidžiančią su stikline. Teko išklausyti, jog “viskas, ką ji daro, man neatrodo tinkama.” Žinau, kad taip nėra. Tačiau paauglystė tam ir yra paauglystė, jog tikėtum dalykais, kuriuos įsivaizduoji.
Kartais mums atrodo, kad rodyti rūpestį – tai priminti apie kambario tvarkymą ar paklausti apie mokykloje gautus pažymius. Bet joms didesnis patvirtinimas, jog mamai rūpi, yra legalizuota tyla, kai nesinori kalbėt, ir gebėjimas pabūti šalia. Akių kontaktas, kai jos pagaliau išdrįsta papasakoti. Ne mūsų sakomi išmintingi žodžiai, o erdvė, kurioje jos jaučiasi saugios. Žinojot, kad paaugliai nekenčia moralų? Kad nustoja juos girdėti, kai žino, jog jie niekuomet nesibaigs? Kad mūsų patarimus, kurių jie neprašė, irgi laiko moralais? Kad aukščiausia mamos sąmoningumo forma jų akimis – tiesiog išklausyti – nepertraukus ir nepatarus?
Ir kai jų tėvams sakau „klausykitės ir iš tikrųjų girdėkit“, nekalbu apie ausis. Kalbu apie širdį. Apie tą vietą, kurioje susitinka du nuostabūs troškimai: tėvų – padėti ir merginų – būti priimtoms.
Man taip svarbu pabrėžti, kad nėra „jos“ ir „mes“. Nėra labiau teisių ar geriau išmanančių. Yra tik žmonės, mokantys vieni kitus artumo kalbos. Yra tik mamos, tėčiai, dukros, sūnūs – visi, be išimties ieškantys pagarbos ir meilės.
Kaip tau sekasi išbūti savo keturių vaikų paauglystę?
Manęs dažnai šito klausia kitos mamos. Ir aš joms sakau, kad savam krašte pranašu nebūsi. Kad tiek, kiek man lengva būti autoritetu svetimiems vaikams, tiek sunku būti tuo „svarbiu kalakutu“ saviems. Mane tegelbsti teorijos išmanymas ir ties nuostabūs UMMA ir Vyrų kalvės akademijos mentoriai, kurie yra neabejotini autoritetai mano vaikams. Jei šią schemą visi tėvai priimtų kaip duotybę, o ne kaip kaltę, jog kitiems su jų vaikais susikalbėti sekasi geriau – laimėtų visi. Prisimenat – anksčiau vaikus augindavo visas kaimas. Ir šitas posakis mums primena, kad žmonės aplinkui mus – su skirtingomis patirtimis, skirtingų archetipų atstovai – atlieka svarbią funkciją mūsų šeimos narių gyvenime. Ir jei pati gamta sutvarkė, kad visi šie paauglystėje išgyvenami procesai padėtų mūsų vaikams saugiausiu įmanomu būdu atėjus tinkamam laikui nuo mūsų atsiskirti, kodėl nepasinaudojus tuo kaip įrankiu? Dažnai juokauju, jog UMMA mentorės – kaip gerosios fėjos – krikštamotės pasakose: pasirodo sunkiausiu metu, išmoko svarbių dalykų, sustiprina savivertę ir vertybinį stuburą, pakoreguoja iš rankų slystančius santykius ir... dingsta. Kad mamos ir dukros galėtų toliau rinkti bendras savo gyvenimo kelionės patirtis kartu.
Ar matai savos paauglystės atspindį dukrose?
Aš kiekvieną dieną meldžiuosi, kad nereiktų pamatyti. Noriu joms – ir visos Lietuvos paauglėms – sutaupyti bent penkioliką metų neišmanymo, pavojingų sprendimų, bandymo rasti savo vietą tarp kitų nusižeminant, susimažinant, susiprastinant ir netgi susigadinant santykį su savo artimais ir mylimais žmonėmis. UMMA iš dalies ir atsirado todėl, jog „mes išgyvenom, ir jos išgyvens“ požiūris man netinka.
Viena pamatinių patyriminio ugdymo vertybių – draugystės ugdymas, rūpestis šalia esančiu. Kas tavo pasaulyje yra draugystė?
Smalsumas ir atidumas – detalėms, žodžiams, pojūčiams. Legalumas jaustis taip, kaip tuo metu pavyksta. Galėjimas tai įvardinti ir įgarsinti. Saugumas liūdėti, pykti ar juoktis iki ašarų, pasidalinti slapčiausiomis paslaptimis ir žinojimas, jog tai niekuomet nebus panaudota prieš tave. Lojalumas. Visada ištiesta pagalbos ranka. Bendras, širdis šildantis tikslas. Žmonės, stumiantys į priekį. Nuostabūs žmonės, su kurias jauku net tylėti.
UMMA merginoms dažnai pasakoju apie Rubenso drobę „ Nuvarytųjų į pragarą kritimas“. Jame vaizduojama milžiniška duobė, iš kurios daugybė žmonių bando išlipti, tačiau negali, nes juos nuolat traukia žemyn esantys apačioje. Primenu, jog neretai „pragaruose“ esame ne todėl, kad neturėtume noro iš jų išsikapanoti, o todėl, kad netinkama aplinka mus laiko ir tempia atgal. Linkiu joms tokių draugų, kurie, užuot tempę žemyn, stumtų į priekį, šalia kurių nebūtų gėda siekti daugiau, augti kaip asmenybei, nebūti vidutiniška. Juk tam ir reikalingi draugai – kad palaikytų, įkvėptų.
Kaip mes visi, išgyvenę paauglystę, nebesuprantame savo vaikų jiems tapus paaugliais? Juk jau būname pajutę ir išgyvenę tą sumišimo, pasimetimo skonį patys.
Taip pat, kaip pamirštame gimdymo skausmą priglaudę gimusį kūdikį ant krūtinės. Šiek tiek juokauju. Mes nepamirštam, tik labai saugiai viską suslapstom į tolimiausius atminties komodos stalčius. O jei pavyksta, dar ir suolą užstumiam – kad neatsidarytų. Paauglystėje kiekvienas išgyvenom chaosą, prieštaravimus, skausmą, gėdą ir nuotykius. Neretai – labai pavojingus nuotykius. Ir, tapę tėvais, labai norime būti gerais pavyzdžiais savo vaikams – rodytis brandžiais, patikimais ir atsakingais. Mūsų smegenys tarsi perrašo tuos pasididžiavimo nekeliančius epizodus į švelnias ir saugias pasakoti istorijas. Išeina, kad atsimename ne tai, kas iš tiesų vyko, o dalykus, kurie padeda jaustis gerai šiandien. Net jei mūsų paaugliai vaikai į kumštį kikena, kad buvome brandūs ir mėgom plauti indus jau nuo gimimo.
Ir ne taip jau lengva peržengti savo baimę prarasti autoritetą ar parodyti netinkamą pavyzdį ir atsiminti save tikrą – ne tik pagarbų, siekiantį tikslų ir trokštantį mokslo šviesos, bet neužtikrintą, jautrų, pažeidžiamą, nepakankamą, atstumtą ar atstūmusį, kupiną meilės, pavydo ir niekuomet neišsipildžiusių lūkesčių – save, gyvą jauną žmogų. Bet tik taip galime kurti santykį su paauglyste.
Judu su vyru, „Vyrų kalvės akademijos įkūrėju“ Mindaugu Vidugiriu, dažnai sakote paauglių tėvams – viskas su jūsų vaikais yra gerai. Dirbti reikia su savimi! Ar tiesa, kad sunkiau dirbti yra su paauglių tėvais, o ne pačiais paaugliais?
Žinoma! Nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris mėgtų kritiką, o savikritiką naudotų ne savigynos tikslais. Truputį šaržuoju. Suaugusiems yra sunkiau keisti savo įpročius ar mąstymo modelius, nes... jie turi daugiau patirties taip elgtis ar taip mąstyti. Nes be galo sunku nustoti naudoti visas schemas, kurias naudojai kelioliką metų ir į savo vaiką pažvelgti naujai – lyg marsiečio akimis. Pamiršti, ką jis padarė ir ko nepadarė, ką pasakė ir kaip įskaudino. Ieškoti ne už ką papeikti, o už ką pagirti. Juk esam išmokę į vaikus atsisukti ir pabarti tik tada, kai jie sudaužo kokį puodelį, nors tai, jog jie ramiai ir tyliai kažką veikė ir mums netrukdė tarsi turėtų būti savaime suprantama. Mes, suaugusieji, jau turime patirtis, kaip buvome auklėjami patys, tik šiek tiek primiršę, kodėl. Taip, kaip esame pamiršę, kaip nesaldu būti paauglio batuose, kai atrodo, kad visas pasaulis, įskaitant tėvus, orą, bendraamžius ir spuogą ant nosies, yra susimokę prieš tave. Kai esi šventai įsitikinęs, jog tavęs nesupranta niekas, net patys brangiausi žmonės. O jei nesupranta, vadinasi negali ir paguosti.
Mes nuolat “dirbame” vertėjais – iš “tėvų” į “vaikų”. Ir atvirkščiai. Tam, kad nepaisant visko, jie visi prisimintų, kokie vieni kitiems yra reikalingi, svarbūs ir brangūs. O namuose vėl įsivyrautų taika ir ramybė.
