Jubiliejiniame vakare „85 plius... Juozas Budraitis“, kurį surengė Vidos Ramaškienės paramos fondas, vedė Rytis Zemkauskas, muzikinius kūrinius dovanojo Petras Vyšniauskas, Alina Orlova ir Vladas Bagdonas, o nufilmavo Lietuvos nacionalinė televizija. Būta ir daugiau prisipažinimų. Scenoje atsakinėdamas į Ryčio Zemkausko klausimus, maestro J. Budraitis buvo kaip niekada atviras.
„Visiems patikti neįmanoma, aš ir pats apie save nesu tokios geros nuomonės, kad tikėčiausi, jog kažkam patinku“, – kalbėjo vienas žymiausių Lietuvos aktorių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Jo kelias į kiną ir teatro sceną nebuvo iš anksto nulemtas. Studijuodamas teisę Vilniaus universitete, J. Budraitis pradėjo lankyti Vilniaus universiteto „Kiemo teatro“ studiją, suvaidino keliuose studentų spektakliuose. Aktorius mėgsta sakyti, kad jį, kino aktorių, sukūrė režisierius Vytautas Žalakevičius, pakvietęs suvaidinti legenda tapusiame jo filme „Niekas nenorėjo mirti“. „Ir taip, vietoj to, kad tapčiau teisėju ar prokuroru, aš atisidūriau kine“, – sakė aktorius, vėliau scenoje tarsi paaiškinęs savo sprendimą: „Kai nebijai, visi keliai atviri ir jūra – iki kelių“.
V. Žalakevičius J. Budraitį paragino studijuoti aukštuosiuose kino režisūros kursuose Maskvoje, o teatro režisierius Jonas Vaitkus įkalbėjo išmėginti jėgas teatre.
„Teatras – mano beprotybė. Į sceną ateina tie, kurie daug metų apie tai svajojo, mokėsi, lavino balsą, artikuliaciją. Aš neturėjau nei svajonės, nei sugebėjimų, ir staiga – Vaitkus kviečia į teatrą Kaune. Pradžioje net nesutikau, bet pakišo man Ibseną su Solnesu ir sugundė tuo vaidmeniu. Nusipirkau geltoną portfelį, įsidėjau pjesę, sėdau į traukinį ir išvažiavau į Kauno dramos teatrą. Traukinys sustojo tunelyje, supratau, kad į repeticiją pavėlavau, nusipirkau bilietą atgal į Vilnių, bet užkalbino taksistas. Liepė sėsti į taksi, nuvežė į repeticiją. Ateinu, atsidaro salės durys, jose – Gražina Balandytė. „Jis atvyko!“ – pranešė. Nekenčiau repeticijų, didžiausia kančia man yra repeticija – aktoriai jas mėgsta, o aš nekenčiu. Vaidinti aš nemoku, koks esu, tokį save ir eksponuoju. Kine tai galbūt veikia, bet teatre – ne“, – prisiminimais savo jubiliejaus vakare dalijosi maestro.
Per savo karjerą aktorius sukūrė daugiau nei 120 vaidmenų, pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, prestižinius Sidabrinės ir Auksinės gervės apdovanojimus.
Paklaustas, ar visus filmus, kuriuose yra suvaidinęs, matė, J. Budraitis teigė jų žiūrėjęs gal 80 procentų. Šis R. Zemkausko klausimas buvo gera proga scenoje pakalbėti apie susmulkėjusį ir tokių ryškių režisierių kaip Ingmaras Bergmanas, Michelangelo Antonioni, Federico Fellini stokojantį pasaulio kiną. „Kitoks laikas, gal anuomet turėjome mažiau ką veikti laisvalaikiu, galėjome daugiau kurti, bet, galvoju, jauni žmonės atras save, savo pasaulį ir kinui padovanos dar daug gražių dalykų“, – kalbėjo ilgą kelią kine nuėjęs aktorius.
J. Budraičio gyvenimo istoriją savo filme „Senio kelionės“ papasakojo kino režisierius Nerijus Milerius. Filmo premjera įvyks visai netrukus kino festivalyje „Scanorama“. „Vaidybiniame kine gali už vaidmens pasislėpti, o dokumentiniame esi nurengtas ir dar šlapias. Nepavydžiu tokio jausmo niekam“, – apie vieną paskutiniųjų vaidmenų kalbėjo J. Budraitis, scenoje pridūręs, kad menkiausiai save pažįsta jis pats.
Per ilgametę karjerą aktorius neapsiribojo vien vaidmenimis kine ir teatre. Jis buvo aktyvus kultūros lauko dalyvis, diplomatas, kūrė fotografijas, iki šiol puoselėja svajonę tapti dailininku. „Tai įvyks, jei kada nors užbaigsiu Alinos Orlovos portretą, – sakė. – Užsidegiau juo Palangoje, per jos koncertą pamatęs raudona šviesa nutviekstus Alinos plaukus. Kai pradėjau tapyti, lyg ir panaši, tačiau tų degančių plaukų spalvos negaliu išgauti, nemoku“.
Kūrybos vakare J. Budraitis prisipažino, kad svarbiausi jo talento vertintojai yra artimiausi žmonės – žmona Vita, sūnus Martynas, dukra Justina, o svarbiausia – anūkėlė Liepa, kurią švelniai vadina Liepuku.
Kūrybos vakaro organizatorė Vida Ramaškienė pasakojo, kad buvo nelengva įkalbėti J. Budraitį tokį vakarą surengti.
„Juozas – itin kuklus žmogus, nors jo nuopelnai Lietuvos kultūrai yra didžiuliai“, – teigė jau ne vienos teatro ir kino legendos jubiliejų surengusi festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėja.
