Esame įpratę, kad viešojoje erdvėje rėžiate tai, ką kiti nutyli. Jūsų nuomonė neparankiausia būna valdžiai – šalies, vietos, architektų ar aplinkosaugininkų. Visgi vienu metu ir pats buvote valdžia. Prieš 30 metų, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, dirbote pirmuoju vėl laisvu tapusio Kauno vyriausiuoju architektu. Ką prisimenate apie tą laiką ir save?
Laikas buvo įdomus ir karštas. Lietuva keitėsi akyse. Daug greičiau, plačiau ir giliau nei ant architekto braižymo lentos. Aktyviai bendradarbiavau su Sąjūdžiu nuo pirmųjų jo dienų. Architektūra tada buvo tarsi ištirpusi, nutolusi, nebe svarbiausia gyvenime. Kūriau Lietuvą. Savo rankomis. Masteliu 1:1. Tai architektui – nepakartojamas kūrybinis džiaugsmas.
Posovietinė kadrų keitimo banga tada ritosi per Lietuvą. Kauno vyriausiuoju architektu tapau 1990-ųjų rugsėjį pakviestas Sąjūdžio žmonių. Man buvo 29-eri. Tikėjau, kad viskas bus kitaip. Bus gerai. Geriau negu prie ruso.
Mano, kaip vyriausiojo architekto, užduotis buvo labiau ne spręsti architektūros klausimus (nors būta ir šito), o konvertuoti miestą iš sovietinės sistemos į europinę, kapitalistinę, grįstą privačia nuosavybe.
Dabar keistai skamba, bet tik atkūrus Nepriklausomybę pradėjome formuoti privačius žemės sklypus, spręsti jų ribų klausimus, narplioti per 50 metų suveltus rebusus. Juk sovietmečiu žemė buvo pjaustoma kaip pica skersai, išilgai, tenkinant stambesnių įmonių ar kolūkių interesus. Paprastai kalbant, Kaune radau totalų žemėtvarkos chaosą. Daug priešpriešos ir pykčio kiekvienoje gatvėje.
Pamenu konfliktą su tuomečiu premjeru Gediminu Vagnoriumi. Bandžiau jam įrodyti, kad grąžinti žemės natūra, bent jau Kaune, neįmanoma. Kad tai destruktyviai veiks urbanizacijos procesą. Kad neįmanoma išvengti subjektyvumo ir neteisybės. Jis net nerado laiko išklausyti mano argumentų iš „fronto zonos“. Užuot tai padaręs, pareikalavo per pusę metų išspręsti žemės grąžinimo savininkams problemą ir pagrasino, kad kitaip būsiu atiduotas prokuratūrai už sabotažą...
Tada pirmą kartą nuoširdžiai nusivyliau. Gal ne tiek savo valstybe, kiek jos vadovu. Negirdinčiu, nematančiu... Vėliau panašus nusivylimas aplankė ne kartą.
Beje, žemės grąžinimo klausimas Kaune neišspręstas iki šiol. Nors nuo pompastiškų pažadų prabėgo jau 30 metų.
1991-aisiais jaunoje valstybėje politinė įtampa tvyrojo milžiniška. Ekonominė blokada, Vakarų trypčiojimas, sausio kariniai konfliktai, beveik nevaldomas ekonominis virsmas, destrukcija Kauno miesto taryboje... Neatlaikęs įtampos gegužę nusižudo Kauno vicemeras S. Gricius (vos 28-erių!). Birželį atsistatydina meras V. Adomonis. Tą pačią dieną atsistatydiname ir mes, V. Adomonio bendražygiai. Buvau maksimalistas, išėjau į niekur. Namie laukė trys vaikūzėliai: septynerių Džiugas, penkerių Urtė ir ką tik gimusi Viltė. Bet neprapuoliau. Grįžau į architektūrą, nors ir vienas kaip pirštas.
Nuo tada esate priėmęs poziciją nuolat oponuoti?
Neskaitau, kas ant nugaros parašyta. Tiesiog gyvenu aktyvų gyvenimą. Ne kaip žiūrovas, o kaip dalyvis...
Na, tada priminsiu konkrečiais pavyzdžiais. Buvote vienas aršiausių Kauno „Akropolio“ priešininkų. Kaip tuo metu išsakyta kritika Jums atrodo dabar?
Taip pat. Tebemanau, kad Kauno „Akropolis“ yra Trojos arklys Kauno centre, toliau spinduliuojantis savo nuodingą radioaktyvumą. Kaunas jau niekados nebebus toks, koks buvo. Šis prekybos centras – stambaus kapitalo diktatūrinė citadelė, su kuria smulkus istorinio miesto komercinis audinys konkuruoti negali ir negalės. „Akropolis“ prekybos ir elgsenos madas Kauno centre diktuos ilgai ir egoistiškai.
Šiandien, prabėgus daugiau nei dešimtmečiui, galiu liūdnai konstatuoti – „Akropolis“ nususino Kauną ir devalvavo jį iki primityvaus „viskas perkama – viskas parduodama“ lygio.
Bet tai nėra vien Kauno problema. Didžiųjų prekybos centrų plėtrą Lietuvoje protegavo net kelios vyriausybės, todėl nespėjęs sutvirtėti vietinis parduotuvių ir kavinių verslas beveik visuose Lietuvos miestuose buvo užgožtas didžiųjų prekybos tinklų intervencijos.
Kita vertus, vieną didžiausių Kauno gatvių (Karaliaus Mindaugo prospektą) iš esmės pasisavinę ir daugiaaukščiu parkingu užkloję verslininkai skėlė antausį ne tik urbanistinėms normoms ir tradicijoms, bet ir pačiam miestui, Nemuno krantinei, o labiausiai – barokinei Karmelitų bažnyčiai. Absurdiška, kai to paties architekto Pietro Puttini vienuolyno kompleksą Pažaislyje dieviname ir keliame į UNESCO lygį, o puikią Karmelitų bažnyčią užgriozdiname bukais ir gožiančiais Kauno „Akropolio“ korpusais.
Sakyčiau, tai ne tik architektūrinė, bet ir vertybinė nuodėmė – nenubausto blogio užkratas mieste sklinda ir toliau. Kitaip tariant, Kaunas 2007-aisiais su miesto valdžios ir paveldosaugos pritarimu buvo šiurkščiai nulaužtas, ir šiuo precedentu įvairūs urbanistiniai iškrypėliai uoliai naudojasi iki šiol...
Akcijos „Žmonės kavingais veidais už „Romuvos“ kino teatro išsaugojimą“ – dar viena garsi Jūsų kova.
Galima sakyti, kad žmonių kavingais veidais judėjimas gimė kaip reakcija į tokio pono Š. bandymus su savo parankiniais Kauno savivaldybėje 2009–2010 metais prichvatizuoti kino teatrą „Romuva“. Beje, kavingi veidai – ne mano, o JAV gyvenančio architekto Dariaus Kuzmicko terminas, pasiūlytas redaguojant mano kvietimą rinktis su kava ir kovingais veidais prie „Romuvos“. Šiemet kaip tik sukanka 10 metų, kai žmones kavingais veidais telkiau ginti kino teatro. Tą pavasarį surengiau keliolika akcijų, jos prasidėjo kaip penktadieniniai flešmobai, o vėliau virto įspūdingomis kultūrinėmis manifestacijomis.
Akcija tapo pirmu ryškesniu miestiečių sukilimu – kad ir kaip būtų (peripetijų buvo įvairių, ir ne visos gražios), jis išliko veikiančiu kino teatru ir neįkrito į pono Š. kišenę.
Beveik metus netgi dirbau „Romuvos“ direktoriumi, bet tik dėl to, kad buvusi direktorė lemtingu momentu pabėgo iš laivo ir nebuvo kam perimti jos pareigų, su nuline alga ir kalnu problemų.
Iš tų pareigų irgi atsistatydinote...
Taip. Mano supratimu, atsistatydinimas yra normalus veiksmas, kai dėl konkrečių aplinkybių eiti pareigas nebelieka prasmės arba galimybių. Aš atsistatydinau dėl abiejų priežasčių.
Tapęs neveikiančio kino teatro „Romuva“ direktoriumi gavau progą susipažinti su kalnu dokumentų ir aptikau keistų remonto sąmatų. Kino teatrą remontavo jo nuomininkas ponas Š., o jo investuotos lėšos buvo užskaitomos kaip nuomos mokestis. Taip kino teatras už remontus įkrito į gilią skolą nuomininkui, kuris, beje, tuo pat metu kitoje Laisvės alėjos pusėje statė viešbutį. Iškalbingas sutapimas, kuriuo savivaldybė visai nesidomėjo.
Surinkę pakankamai medžiagos, padedami žinomo Kauno advokato Sauliaus Dambrausko, savivaldybei sutikus, teismui pateikėme ieškinį dėl dirbtinai sukurtos „Romuvos“ skolos. Tačiau po rinkimų Kauno vicemeru tapęs Stasys Buškevičius išsikvietė mane ant kilimo subtiliu klausimu. Vėliau apskundė prokuratūrai, esą nededu pastangų gindamas viešąjį interesą.
Besiaiškindamas su prokurore situaciją supratau, kokia politika daroma už mano nugaros. Tokiomis sąlygomis joks darbas nėra įmanomas.
Man atsistatydinus, Kauno savivaldybė iš teismo atsiėmė praktiškai laimėtą ieškinį prieš poną Š. Vėliau nuomininkui buvo sumokėta milijoninė „išpirka“, ir savivaldybė susigrąžino kino teatrą.
Kokia asmeninė tokių Jūsų kovų kaina?
Didelė. Mano pirmoji žmona Dalia tada sakė, kad pavargo gyventi su visuomeniniu judėjimu... Tačiau kiekvienas žmogus daro tai, ką mato esant teisinga ir reikalinga. Kovodamas dėl „Romuvos“ mokiausi savivaldos turto valdymo pagrindų. Taip pat – viešojo ir privataus intereso derinimo meno. Susipažinau su išdavikų ir persirengėlių kasta bei jos veiklos metodais savivaldos baruose. Galų gale dar aiškiau supratau, kad demokratija, laisvė ir viešasis interesas – absoliučiai efemeriški būviai. Jie išnyksta tą pačią minutę, kai sustabdai pastangas jų kryptimi.
Tačiau šiandien turime pagrindo būti optimistiški – „Romuvai“ balandžio 17-ąją sukaks lygiai 80 metų. Kiek žinau – jis yra seniausias veikiantis kino teatras Baltijos šalyse. Jo architektas Nikolajus Mačiulskis ir savininkai broliai Steikūnai, tikiu, šypso į ūsą anapilyje.
Ar laikas yra parodęs, kad viešai kalbėdamas kažkada buvote neteisus?
Gali būti. Tačiau šį klausimą reikėtų užduoti mano oponentams, jie ką nors tikrai sugalvotų (šypteli). Bet šiaip jau prieš sakydamas devynis kartus pamatuoju. Ypač kai kritikuoju kitą...
Ne visi žino, kad esate pridėjęs ranką prie roko grupės „Antis“ gimimo.
Kaip tai? Negi manote, kad nebeliko gyvų, mačiusių mano pirmąjį koncertą 1984 metų gruodžio pabaigoje su „Folksvagenais“?
Po dviejų savaičių, kai pradėjau dirbti Kauno miestų statybos projektavimo instituto architektu, panagėse pajutau kaži kokį nerimą. Pakalbėjau su bendradarbiu Algiu Kanču (architektas, – red. past.), jis sakė: „Eik pas Pablą (Algirdą Kaušpėdą, – red. past.), jis irgi turi neišsipildžiusių muzikinių svajonių. Gal praeis...“ Taip susipažinau su Kaušpėdu, jis labai nudžiugo išgirdęs ketinimą užversti Kauną architektūrine roko produkcija ir pasiprašė į sąrašą. Mano bendrakursis Arūnas Povilauskas (su juo grojome dar studijuodami Vilniuje) irgi prisijungė. Atėjo metais anksčiau VISI (dabar – VGTU) baigęs Gediminas Jurevičius (dabar „Maximų“ ir „Akropolių“ architektas, – red. past.), Kaušpėdas atsivedė Blūšių (Arūną, architektą, – red. past.), nuostabų žmogų, vokalistą ir gitaristą.
Iš pradžių muziką lipdėme visi, aš rašiau kai kuriuos tekstus, grojau vadinamąja block fleita ir tūba. Pirmajame „Folksvagenų“ koncerte su Blūšiumi darėme judesį ant scenos, kurią atstojo keturi sustumti stalai, užkloti kažkokiu audeklu. Mūsų frontmenas ant scenos netilpo, dainavo papėdėje ir mezgė kontaktą su publika. Buvome paruošę gal penkis gabalus. Publika šėlo, reikalavo biso. Buvom orūs – biso nebuvo. Nes, atvirai kalbant, nebuvo ką ir duoti – daugiau dainų tiesiog nemokėjome.
Visgi koncertas buvo skandalingas, įtaigus ir su pasekmėmis. Tapo aišku, kad vienkartinio pasirodymo nepakaks. Po kokio pusmečio, kai manęs grupėje nebeliko, „Folksvagenai“ virto „Antimi“.
Prieš keliolika metų Jūsų architektūrinio laikraščio „Statybų pilotas“ redakcijos rūsyje veikė uždaras klubas „Būda Piloto“. Ar tai buvo nostalgija „Folksvagenų“ laikams, ir kodėl jo nebėra?
Gal ne tiek nostalgija, kiek – stipri muzikos trauka. Po „Folksvagenų“ nustojau groti, tačiau muzikos mano gyvenime visada buvo ir yra gana daug. Antrą dešimtmetį bendradarbiauju su nuostabiu baltiškos muzikos ir kultūros festivaliu „Mėnuo Juodaragis“. Šiek tiek prodiusuoju. Turiu nemažą muzikos kolekciją. Prieš porą dešimtmečių suprojektavau pirmą profesionalų muzikos klubą „Los Patrankos“ Kaune.
Architektų draugijoje vis būdavo padejuojama, kad nėra kur susirinkti, pabendrauti, geros muzikos paklausyti. Ėmiausi. Mūsų neformalus klubas „Būda Piloto“ rinkdavosi kas antrą penktadienį. Tik kviestiniai žmonės. Jie turėdavo teisę atsivesti ir teisę atsinešti. Klubas sukosi smagiai ir spalvingai.
Klubo tvarka buvo paprasta – kiekvienas vakaras turėdavo kviestinį šeimininką. Jis arba grodavo (pavyzdžiui, Leonidas Donskis – gitara), arba leisdavo savo parinktą muziką su ilgesniais ar trumpesniais komentarais.
Kažkada Kęstutis Navakas (poetas, Nacionalinės premijos laureatas, – red. past.) yra rašęs, kad, uždarius klubą „Buda Piloto“, Kaunas ir vėl tapo nuobodus. Išties mano rūsyje yra grojęs ir dabartinis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, ir Talino universiteto profesorius Reinas Raudas, semiotikos profesorius Alfredas Sennas, tapytojas Audrius Gražys, architektė Audra Kaušpėdienė, menininkė Miglė Kosinskaitė ir daugybė kitų muzikos gurmanų.
Bet po ketverių metų aš pavargau. Neįmanoma tokios veiklos ilgai plėtoti visuomeniniais pagrindais. Buvau vienintelis klubo „darbuotojas“ – ir durininkas, ir barmenas, ir valytojas. O iš klubo žmonės kartais išeidavo jau prašvitus...
Atrodo, kad Jūsų gyvenimo būdas šiuo metu dar labiau pakitęs – esate nepasiekiamas naminiu elektroniniu paštu.
Taip, dirbu tik dirbtuvėse, o namie turiu kitų veiklų ir pareigų. Be to, Aura išsiderėjo, kad nedirbčiau savaitgaliais, o darbo dienomis – ne daugiau kaip 12 valandų. Nacionalinė architektūra patyrė rimtą nuostolį, bet su moterimis ginčytis imuosi vis rečiau. Matyt, subrendau...
Šiuo metu su šeima gyvenate sename Žaliakalnio medinuke, jį, kiek girdėjau, nusipirkote „su daugybe turtų“?
Jį įsigijome prieš 9-erius metus. Apsisprendžiau per 10 minučių – labai greit nuskaičiau ypatingą namo aurą. Vėliau ėmė vertis kultūriniai sluoksniai ir, aišku, medinio namo problemos.
Namą pasistačiusio smetoninio pulkininko Prano Mikšto tolimi giminaičiai medinuką pardavė su knygomis, spauda, nuotraukomis ir kitais asmeniniais daiktais. Iš pradžių piktinomės, vėliau panirau į įspūdingą archeologinę patirtį.
Pavyzdžiui, aptikau senus laikraščius, nuo 1920 metų krautus vienus ant kitų: iš pradžių „Lietuva“, paskui „Lietuvos aidas“, dar vėliau – „Tarybų Lietuva“, karo metų vokiečių leisti „Į Laisvę“, „Savaitė“, vėliau „Tiesa“, po to Sąjūdžio spauda – išsamus istorinis sluoksniuotis.
Dar – žurnalai keturiomis kalbomis. Prancūziški madų žurnalai nuo 1895-ųjų! Ką jau kalbėti apie pulkininko žmonai kompozitorių dedikuotas gaidas, trijų sesučių Mikštaičių mokyklinius tarpukarinius rankdarbius ar P. Mikšto paveikslus, – karininkas buvo dailininkas mėgėjas.
Kartais netgi nutinka, jog pulkininko giminaičiai atsiunčia kokią nuotrauką prašydami padėti joje atpažinti šeimos narius. Ir, įdomiausia, dažnai man pavyksta – tiek esu įsigilinęs į namo šeimininkų gyvenimą.
O mano Aura eidama į teatrą išdidžiai nešasi močiučių Mikštaičių vieną ar kitą smetoninį rankinuką...
Naujausias Jūsų sumanymas – Nacionalinis architektūros muziejus buvusiame Kauno centrinio pašto pastate – irgi susijęs su tarpukario paveldu.
Taip, bet ne tiek su paveldu, kiek su aukščiausios prabos lietuviška architektūra. Esu įsitikinęs, jog turime idealią galimybę transliuoti nacionalinę architektūrą iš vertingiausio savo architektūros sluoksnio – tarpukario modernizmo pastato. Taigi Nacionalinis architektūros muziejus architekto Felikso Vizbaro Pašto rūmuose – neeilinė sinergijos galimybė.
Kadangi kultūros ministerija su ministru Vladimiru Prudnikovu priešakyje 2006 metais uždarė Architektūros muziejų kaip „praradusį patalpas“ (Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje buvo grąžinta tikintiesiems) ir ministerija „nerado“ Lietuvoje kitų patalpų muziejui, tai dabar, „atsiradus patalpoms“, yra teisinė galimybė šį muziejų atkurti. Vyriausybei tereiktų unikalų pastatą iš Susisiekimo ministerijos kišenės perkelti į Kultūros ministerijos kišenę. Paprasta ir efektyvu.
Tačiau paradoksas – valstybė, pernai suteikusi Kauno centrinio pašto pastatui aukščiausio lygio paminklinį statusą, nė piršteliu neprisideda, kad šis paminklinis perlas būtų garbingai įdarbintas.
Ar vaikai perėmė Jūsų vertybes ir būdą?
Mano vaikai labai skirtingi. Vyriausias sūnus Džiugas į tėtį panašus išvaizda, bet ne temperamentu. Jis – architektas, intravertas, šiuo metu paniręs į saviiešką. Esame kelis smulkesnius dalykus darę kartu. Jis pabendradarbiauja ir su festivaliu „Mėnuo Juodaragis“.
Urtė Londono metropoliteno universitete yra baigusi televizijos ir radijo žurnalistiką bei prodiusavimą. Dabar panirusi į tinklalaides „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“. Man patinka, ką ji daro, su kuo ir apie ką kalbasi. Jaučiu pažangą. Imu tikėti jos žurnalistiniu potencialu. Nors to tikėjimo teko palaukti...
Viltė Kento universitete baigė kino studijas, sėkmingai dirbo milžiniškame kino fabrike „Pinewood Studios“.
Jaunėlis Audriukas oriai eina Kauno dailės gimnazijos pirmoko pareigas.
Ką dabar projektuojate?
Dabar nieko. Dabar derinu elegantišką namą ant Nemuno šlaito Alytuje ir kuklų 20 aukštų dangoraižį Kaune. Pirmu atveju kvepia statybomis. Antru – laukimo katorga.
Mėgstamiausiųjų septynetukas
- Muzika. „Lietuviai Bronius Kutavičius, Liudas Mockūnas, Algirdas Klova, Vytautas Kernagis, „Merope“, Donis, latviai – Sniedze Praulinia, Raineris Kauperis, „Sus Dungo“, estai – Arvo Partas, „Jäääär“, vokietis Stephanas Micusas, italas Vito Paternosteris, portugalas Bernardo Sassetti, islandų grupė „Sigur Ros“, japonas Ryuichi Sakamoto.“
- Knyga. „Mikalojaus Vilučio „Sriuba“, Sigito Gedos „Žydinti slyva Snaigyno ežere“.
- Pastatas. „Ilgas būtų sąrašas.“
- Patiekalas. „Midijos grietinėlės ir baltojo vyno padaže.“
- Kvapas. „Kūdikio pilvuko. Jūroje išsimaudžiusios moters.“
- Drabužis. „Apvalūs akiniai.“
- Laisvalaikio užsiėmimas. „Jūra.“
Apie Kauną ir architektūrą
- „Kaunas yra nuostabus, veržlus ir galingas, tarsi „Ambersail“ jachta. Tačiau kol kas plūduriuoja aptarnaudamas pelkės varlių interesus...“
- „Architektūra yra ir formų derintoja, ir procesų režisierė. Tačiau paprastai žmonės mato tik architektūros formas ir nejunta, kad dalyvauja architektūros inspiruotame veiksme.“
- „Man tarpukario Kaunas yra unikalus fenomenas. Bet ne todėl, kad jo architektūra yra puiki. O todėl, kad tą architektūrą sukūrė patys tarpukario kauniečiai. Nes jiems taip buvo gražu. Ir patogu.“
- „Optimizmas yra bet kurio projekto pagrindas, atspara. Tik tvirtai tikėdamas, kad galiu padaryti geriau, nei yra, aš imuosi architektūrinio darbo.“
- Architektūra – tarsi matoma aisbergo dalis. O nematomas aisbergo kūnas slepia architektūrą pagimdžiusias priežastis: gyventojų vidinę kultūrą, tarpusavio santykius, išpažįstamas vertybes ir tikėjimą ateitimi. Pinigai nėra architektūrą lemiantis faktorius, kad ir kaip keista būtų.“
