Tarpdisciplininio meno kūrėjas D. Aleksa savo kūriniuose daug svarsto apie laiką, jam svarbu, kaip visuomenė ir gamta prisitaiko prie kintančio šiandienos gyvenimo. Naujausiame kūrinyje „0.01 sekundės“ menininkas tarsi susieja ateitį ir praeitį – Vilniaus universiteto observatorijos parke įkurdintas jo objektas įprasmina asteroidą, pavadintą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu. Vieta, susijusi su dangaus stebėjimais ir mokslo istorija, dar labiau stiprina kūrinio idėją – apmąstyti civilizacijos, kultūros, identiteto trapumą.
Prieš artėjantį Vilniaus galerijų savaitgalį, kuris Vilniaus erdvėse vyks nuo rugsėjo 11 iki 14 dienos, su menininku D. Aleksa kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Jūsų objektas „0.01 sekundės“ susijęs su kosmosu ir M. K. Čiurlioniu. Turbūt neatsitiktinai jis bus demonstruojamas vietoje, kuri susijusi ir su kosmoso tyrinėjimais, ir su pačiu Čiurlioniu. Kūrinys diktuoja vietą, ar vieta diktuoja kūrinį?
Dažniausiai iš pradžių gimsta kūrinys, tik vėliau jam atsiranda vieta, nors būna įvairiai, viena taisyklė neegzistuoja. Kartais skulptūros vizija prisikviečia vietą, kuri ją papildo. Mintis apie Čiurlionio asteroidą atsirado gerokai anksčiau nei pradėjome minėti jubiliejinius metus.
1975 metais Krymo observatorijoje buvo atrastas asteroidas 2420 Čiurlionis. Tai – aštuonių kilometrų skersmens dangaus kūnas, kurio plika akimi įžiūrėti negalima – arčiausiai žemės jis praskrieja toliau nei už 180 milijonų kilometrų.
M. K. Čiurlionio kūryboje kosmosas buvo svarbu. Nuo žemės pakelta mano skulptūra įkūnys šimtąją sekundės – laiko tarpą, akimirką, po kurios asteroidas atsitrenks į Žemę. Suprantu, šiek tiek apokalipsinis scenarijus, tačiau išties tai labiau meninė provokacija pagalvoti apie mūsų pasaulį, kuriame blogų naujienų daugiau nei gerų.
Galiausiai ir pats Čiurlionis jau yra tapęs bendriniu mūsų identiteto vardu, kurį biopolitika tarsi asteroidas gali lengvai sunaikinti.
Kaip gimė kūrinio idėja?
2018 metais buvau pakviestas dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui skirtame projekte, kurį kuravo Kęstutis Šapoka ir Sauliaus Grigoravičius. Buvo sumanyta sugeneruoti monumento nepriklausomybei idėją per skulptorių, kuris galerijoje priiminėtų monumentų idėjas iš į galeriją užeinančių lankytojų. Vėliau tos idėjos turėjo būti apibendrintos ir pasirinktas vienas monumento variantas. Tas skulptorius buvau aš, apsigyvenau projektų erdvėje „Sodų 4“.
Besigilindamas į jautrią monumentų Lietuvoje situaciją, anuomet svarsčiau, gal mums gatvėse nė nereikia nieko statyti – kosmosas pilnas lietuviškų pavadinimų. Pervadinkime juos monumentais, ir turėsime atmintį, dėl kurios nereikės ginčytis ir kariauti gatvėse.
Dar po metų su šiuo projektu gavome kvietimą dalyvauti Kauno bienalėje, kuri taip pat permąstė monumentų temą. Sumaniau bienalei sukurti mažą Čiurlionio asteroido maketą. Sukūriau jį abstrakčių formų, su šiek tiek atpažįstamu Čiurlionio veidu, ir jis pradėjo gyventi savo gyvenimą.
Ir štai šiais metais Čiurlionis tapo visiems ypatingai svarbus...
Prieš keletą metų, kai Kaunas buvo paskelbtas Europos kultūros sostine, vyko lauko skulptūros konkursas. Vieta skulptūrai buvo numatyta Žaliakalnyje, šalia Laikinosios Čiurlionio dailės galerijos. Pasiūliau greta pastato, minimaliu atstumu, pastatyti milžinišką metalinį asteroido maketą. Tarpukaryje, nepriklausomybės pradžioje, galerija buvo statoma taupant laiką ir resursus, taip mėginant gelbėti netinkamomis sąlygomis laikomus M.K. Čiurlionio kūrinius.
Žodžio „laikinoji“ ir milžiniško asteroido keliamos grėsmės koreliacija tapo mano sumanymo atspirties tašku. Konkurso tąsyk nelaimėjau, tačiau jo organizatoriai paagitavo idėjos nepamesti, būtinai ją įgyvendinti kitoje vietoje, taigi, mano smegenyse liko tas Čiurlionio asteroido kodas.
Šiuolaikiniam menininkui nėra lengva įrodyti, kad jo sumanymas vertas būti matomas ir gyventi ilgus metus. Kai kūrinys atsiranda viešojoje erdvėje, beveik visada kyla ginčų. Kaip manote, kodėl?
Geriau tai paaiškintų socialinė psichologija. Man atrodo, kad šiuolaikinis menas visąlaik palaiko skaudų, atvirą nervą, kelia ne visada malonius klausimus. Menininkai savo lauke dažnai yra pažangesni nei visuomenė, taigi, nori nenori, jie visada bus priekyje, avangarde. Ir truputį nesuprasti.
Kaip ir Čiurlionis?
Tikrai taip. Jis buvo visai ne toks, kokį įsivaizduojame, ne patriarchas rimtu veidu iš kanoninės nuotraukos. Kuriai, beje, manoma, fotografavosi po bohemiško naktinio pasivaikščiojimo su Sofija. Normalus, taisykles laužantis menininkas.
Ar jūs taip pat laužote taisykles?
Esu poetinis taisyklių laužytojas. Praėjusį rudenį meno mugėje „ArtVilnius“ pastačiau skulptūrą „Parduodama“. Prie betoninio konferencijų pastato fasado prilipdžiau medinę laiptinę. Lentas nusilupau nuo Žvėryne griaunamo medinuko.
Gana radikali skulptūra, kelianti opius urbanistinės plėtros klausimus, o ir nėra įprasta pastato fragmentą suvokti kaip skulptūrą. Sutikau nustebusių žiūrovų, nes kompozicija priminė tikrą architektūrinį prielipą. Tik kodėl čia, kur ta laiptinė veda? Tačiau, iš esmės, neigiamų emocijų neužfiksavau.
Dirbate su skirtingomis medžiagomis. Kas jums įdomiau – darbas su medžiaga ar pirminis impulsas, idėjos vystymas?
Paradoksalu, bet liūdniausia atsisveikinti su kūriniu, kai jį išeksponuoji parodoje, atrodo, kad tuo metu nutrūksta mūsų betarpiškas ryšys. Man patinka kurti idėjas, degti jomis, jas gryninti, vystyti. Dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje buvau sau nusprendęs, kad koncepcija skulptūroje – itin svarbu. Idėjos gvildenimas ir įgyvendinimas laike dažnai atsiskiria, tampa dviem skirtingais etapais. Kol idėja guli stalčiuje laukdama finansavimo, jos aktualumas išblėsta.
Kai kūrinys sulaukia eilės, gamybos procesas taip pat įtraukia, šiandien juo gyvenu kurdamas „0.01 sekundės“. Gana keistai gyvenu: dirbu mažoje studijoje prie didžiulio kūrinio. Pjaustau jį gabalais, virinu, išnešu į lauką.
Renkantis medžiagas, man svarbu ne vien jų fizinės savybės bet ir kontekstas, iš kurios jos atkeliauja, socialinis ar istorinis krūvis. Apleistų pastatų langų šukės, iš kurių gimė sietynas, griaunamo namo dalis. Dažnai būna, kad medžiaga ir idėja yra visiškai tolygios ir svarbios – be vienos nebūtų kitos.
Ar egzistuoja kasdieninė, mums įprasta medžiaga, iš kurios norėtumėt padaryti kokį nors monumentalų kūrinį?
Turbūt, metalas būtų dažniausiai naudojama medžiaga, bet sunku pasakyti, kiekvienu atveju – vis kitaip. Spektras – labai platus: nuo autobuso jungiamųjų dumplių iki Neries upės vandens. Paskutiniuoju metu savo medžiagiškas instaliacijas neretai praplečiu trimatės animacijos projekcijomis, šitaip peržengdamas įprastines skulptūros disciplinos ribas.
Ar kurdamas galvojate apie žiūrovą, žmogų, kuris matys jūsų kūrinį, apie jį mąstys?
Pagalvoju. Anksčiau kurdamas save pagaudavau mąstantį apie tai, ką pasakytų mano buvęs dėstytojas Mindaugas Navakas. Studijos pas jį, jo kūryba, turbūt, ne tik man padarė didelę įtaką. Šia prasme, šiandien jaučiuosi gana savarankiškas, o profesionalius komentarus priimu kaip vertybę. Kita vertus, paprastai žinau ką kuriu, o jau kaip priims, taip priims, praktika rodo, kad dažniausiai gerai. Tiesa, šiuolaikinė skulptūra viešoje erdvėje atskira tema, ypač jei kalba pasisuka apie lėšas, iš kurių buvo įgyvendinta. Bet šie komentarai manęs nedomina, kur kas įdomiau diskutuoti su žiūrovais, kurie gilinasi į kūrinio idėją, savaip ją perfrazuoja. Štai apie tokius žmones kurdamas ir pagalvoju.
Esate įvardijamas viduriniosios kartos menininku. Kada menininkas išauga jaunystę?
Turbūt kai ateina tam tikras amžius. Jaunuoju menininku gali būti iki 35-erių, naudojiesi galimybėmis. Supranti tai, bet tuo pačiu ir erzina: jei kažko nespėji iki 35, tarsi užbrėžiamas brūkšnys. Man iki 35-erių sekėsi sunkiai... Kai baigiau Dailės akademiją, nugrimzdau į buitį, daugeliui tokio amžiaus menininkų taip nutinka, skulptoriai įvairiais būdais uždarbiauja – įrenginėja parodas, dirba kine, statybose... Tai atima daug laiko, kūrybai jo nebelieka.
Iš kur jo atsirado? Vieną dieną tiesiog nusprendėte, kad reikia ne dirbti, o kurti?
Negaliu sakyti, kad buitis susitvarkė, tik aš visada norėjau kurti, rodyti. Anksčiau buvau mažiau pastebimas, gal vis kažko ieškojau, kol pačiam netikėtai, keli kūriniai susilaukė šiokio tokio rezonanso, atsirado daugiau progų dalyvauti parodose, taip ratas ir įsisuko. Buvo metas, kai savęs klausdavau, ar galiu vadintis skulptoriumi, jei per keletą metų sukuriu vos vieną kitą skulptūrą. Dabar šis klausimas išnykęs.
Vilniaus galerijų savaitgalis – rugsėjo 11–14 dienomis. Renginį kuruoja (AV17) Gallery su Karolina Tomkevičiūte, organizuoja VšĮ „Galerijų savaitgalis“, projekto partneris – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė. Daugiau informacijos – https://vilniausgalerijusavaitgalis.lt/
