– Austėja, į Briuselį persikėlei būdama visai maža. Kaip atrodė tavo vaikystė, tuometinis lietuviškos tapatybės suvokimas?

– Gyventi į Briuselį kartu su šeima išvažiavome, kai man buvo ketveri. Tad identiteto lipdymas vyko po truputį. Augau lietuviškoje šeimoje, pasisekė, kad ir mokykloje turėjau galimybę mokytis lietuvių kalbos. Angliškai susišnekėti tuomet dar buvo sunku, o lietuvių kalba mus, ten gyvenusius lietuvius, jungė. Vėliau, daug bendrumo jutau bendraudama su latviais ir estais, atvykusiais iš panašių kontekstų, bei lietuviais, gyvenančiais Lietuvoje. Tarptautinėje aplinkoje žmonės suartėja – ieškai ryšių tarp atvykusiųjų iš kitų šalių, nes jie išgyvena panašius dalykus.

Daug supratimo apie Lietuvą atėjo iš istorinio konteksto – pamokų apie sovietmetį, trėmimus, tam tikros kolektyvinės traumos jutimo. Bet svarbiausia visuomet išliko kalba. Man rūpėjo skaityti lietuviškai, daug pasisėmiau iš knygų, baltų mitų, eilėraščių.

– Kaip per laiką keitėsi tavo supratimas, ką reiškia būti lietuve?

– Dažnai manęs klausia, ar matau save kaip lietuvę, anglę ar belgę. Esu lietuvė – mąstau ir sapnuoju lietuviškai. Meilė šaliai, kultūrai, noras parodyti, kad esame stiprūs, mane jungia su lietuviais, kurie augo Lietuvoje. Su užsieniečiais visuomet mėgstu dalintis savo vardo istorija – juk Austėja – bičių deivė, tai visiems labai įdomu. Taip matau save – noriu būti gera savo šalies ambasadore, dalintis žiniomis apie Lietuvą su žmonėmis, kurie apie ją nėra daug girdėję.

Kaip atrodo tavo gyvenimas Briuselyje? Ko labiausiai pasiilgsti Belgijoje, o ko – būdama Lietuvoje?

Briuselis yra tarptautiškas miestas. Net jei žmonės kažko apie tavo kultūrą nežino, ateina norėdami suprasti. Čia daug atvirumo, noro kultūra dalintis. Net ir darbe grįžę po atostogų atsinešame maisto iš savo šalių, visi ieško sąsajų tarp skirtingų tradicijų, nori pažinti, domisi.

Tokioje aplinkoje yra paprasta būti tokiai, kokiai būnasi, nereikia savęs įrodinėti. O vienas iš dalykų, žinoma, be giminių, kurio pasiilgstu labiausiai, yra bendraminčiai, mano amžiaus lietuviai. Grįžus yra gera jaustis savo vietoje, net ir tarp žmonių, kuriuos matau tik keletą dienų per metus.

Savos vietos supratimas man nėra labai akivaizdus. Gyvenant ir Briuselyje, ir Anglijoje sukurdavau sau namus, tačiau geriau pagalvojus suprantu, kad tikrųjų namų jausmo patyrusi nesu. Daugiau tai – skirtingų namų židinių kūrenimas, kad ir kur būčiau. Man tai gražu, vertinu šį savo gebėjimą kaip stiprybę. Tai darau susikibus rankomis su savo lietuviškąja puse, su tiesumu, nuoširdumu, gebėjimu komunikuoti tiesiai šviesiai.

– Ar į Lietuvą per šiuos metus grįždavai dažnai?

– Kai tik atsikraustėme į Briuselį, grįždavome dažniau – per Kalėdas, atostogų metu. Vėliau vis daugiau laiko praleisdavau Belgijoje, bet vis tiek į Lietuvą grįždavau kiekvieną vasarą – čia laukdavo seneliai, pusbroliai, močiutės kaimas. Nors Briuselyje pažinojau lietuvių vaikų, aplinka vis tiek buvo kitokia nei Lietuvoje, todėl čia susirasti draugų, bendraminčių man buvo labai svarbu. Vienuolikos pirmą kartą nuvažiavau į vaikų stovyklą „Lietuvos atgaja“. Gavosi taip, kad mokykloje Briuselyje mokiausi taisyklingos lietuvių kalbos, o stovykloje ją papildydavau „slengu“, kasdiene kalba, kuri iki kitos vasaros pasendavo (juokiasi).

– Ką stovykla, galimybė pabūti tarp bendraamžių, tau – vaikui ir paauglei – davė?

– Stovykla, kaip vaikui, man davė daug – visų pirma, gebėjimą komunikuoti, kalbėti lietuviškai. Atgajoje susipažinau su savo geriausiais draugais, o tai, kad mane išgirdo, pastebėjo mano idėjas, klausėsi ir vertino, buvo labai svarbu. Pajaučiau, kad tai aplinka, kurioje galiu būti, išreikšti save, kurioje esu suprasta.

Man atrodo, kad vaikai ir paaugliai identitetą formuoja per ryšius su bendraamžiais. Iš senelių gali išmokti istorijų, jausti jų autoritetą, tačiau bendraudamas su kitais vaikais – per socialinius, emocinius ryšius – geriau supranti save.

Kai žmones jungia bendra kalba, nebereikia aiškinti, iš kur esi – viskas tampa lygu. Atsiranda bendras supratimas, kad priklausai kažkokiai didesnei bendruomenei. Nebesi Anglijos ar Belgijos lietuvis – tu tiesiog vaikas. Iš to gimsta daugybė gražių dalykų.

– Į stovyklą sugrįžai ir kaip vadovė savanorė. Kas tave, jau suaugusią, atvedė atgal?

– Man tapus stovyklos vadove, dar gerokai prieš pamainą sugalvodavome įvairias veiklas vasarai, jas planuodavome ne vieną mėnesį. Taip Atgaja tapo dideliu projektu, apimančiu didžiąją metų dalį. Norėjau atnešti dalelę savęs, kažką grąžinti organizacijai, kuri man davė tiek daug. Vaikystėje įsiminė pokalbiai su vadovais – ir aš norėjau būti autoritetu, užmegzti ryšius su vaikais, dalintis gyvenimo ir studijų užsienyje patirtimi. Stengiuosi būti tokia vadove, kuri kuria erdvę, kurioje vaikai jaučiasi saugūs, vertinami ir įgalinti kurti.

Ko mokaisi iš vaikų, su kuriais dirbi? Ar stipriai skiriasi Lietuvos ir Belgijos jaunimas?

Iš vaikų daugiausiai mokausi nuoširdumo – jie yra tam pajėgūs ir išties bebaimiai. Yra labai smagu atsirasti aplinkoje, kur visi suagėliški dalykai pasislenka į antrą planą, o svarbu tai, kas vyksta čia ir dabar. Mokausi iš vaikų nebijoti megzti ryšius, ir tikėti, kad jie nenutrūks. Man tai gan didelė baimė, turbūt atėjusi iš judėjimo po skirtingus miestus, skirtingus gyvenimo etapus. 

Nuoširdumas, mano nuomone, jungia visus vaikus, tiek Lietuvoje, tiek Belgijoje, nes vaikas visur yra vaikas ir tiesiog nori būti suprastas, įvertintas, ir pastebėtas. Todėl darbe labai lengva su vaikais žaisti, kurti, kalbėtis gilesnėmis temomis. Šią vasarą kartu su savo drauge Marija kuriame pamainą apie burtus, kurioje be linksmų magiškų elementų daug kalbėsime apie likimą, nežinomybės jausmą ir ateitį. Labai laukiu sukurti tokią erdvę, kurioje vaikai galės ir kūrybiškai išsilieti ir giliau save panagrinėti.

– Kaip tau atrodo šiandien – lietuviška tapatybė: duotybė ar pasirinkimas?

– Manau, kad duotybė yra tai, kas parašyta tavo pase, tačiau jei tos tapatybės neauginsi, neglobosi – tavęs ji irgi neglobos. Turi norėti, o kartais tiesiog elementariai pasirinkti: kur leisi vasarą, ar pasirinksi lietuvišką, o gal anglišką knygą? Tai yra pasirinkimas – o renkantis pažinti savo šaknis auga ir tavo bendras pasaulio supratimas. Augdamas tarptautinėje aplinkoje jautiesi lyg tam tikroje sriuboje – tą sriubą turi semti ir ieškoti, kas tau svarbu. Jaučiu, kad kai stengiuosi puoselėti savo lietuviškumą esu apdovanojama platesniu savęs pažinimu, bendruomene, ir jausmu, kad vis dėlto esu kažkur įsišaknijusi.