„Kiekvienas G. Gelgoto pasirodymas tampa įvykiu“, – sako Kristupo festivalio meno vadovė Jurgita Murauskienė. Būtent jos iniciatyva gimė sumanymas festivalyje surengti koncertą, kuriame kompozitorius ir dirigentas fortepijonu skambintų savo paties muziką.
Liepos 24 dieną Vilniaus Kotrynos bažnyčioje G. Gelgotas pirmą kartą scenoje bus vienas – be savo NIKO ansamblio, be orkestro ir scenos partnerių. Koncerte skambės fortepijoninės miniatiūros, gimusios iš svarbiausių jo kūrinių motyvų – nuo ankstyviausių iki „Vilniaus sarabandos“.
Nors fortepijonas kompozitoriui itin artimas, rašyti muziką jam sąmoningai vengė, apsiribodamas improvizavimu. „Atrodė, lyg tai yra tik mano malonumui skirta veikla, laisvalaikis, o tuo pačiu – ir kažkas netikėtai asmeniško, kažkas tokio, ką laikai tik savo namuose“, – sako G. Gelgotas, naujoje programoje „Rekompozicijos“ klausytojus perkelsiantis į itin asmeninę minčių ir talento erdvę.
Prieš prasidedant Kristupo festivaliui, su muziku apie naują programą kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Kaip manote, kokia yra šiuolaikinio kompozitoriaus ir atlikėjo užduotis? Palaikyti kanoną ar jį perrašyti?
Visais laikais kūrėjo užduotis – kurti, atlikėjo – atlikti. Abiem atvejais tai darant – išreikšti save, savo mintis, idėjas, o atlikėjui – dar ir perduoti kūrėjo mintis klausytojui. Mes tai darome turbūt mažiausiai galvodami apie kanonų palaikymą ar jų perrašymą.
Pasaulyje kasdien, kiekvieną akimirką kuria daugybė menininkų, jų kūryba susipina į visumą, kurią aprėpti, įvertinti būtų sunku. Juo labiau – pamatyti, kur ir kaip toji visuma juda, kaip veikia jau egzistuojančius kanonus.
Koks yra jūsų santykis su sena ir nauja?
Mane įkvepia ir praeitis, ir ateitis. Visgi praeitimi galbūt labiau žaviuosi, stebiuosi, gėriuosi, grožiuosi, mokausi, o greitai kintantis dabarties pasaulis, jo problematika, aktualijos, įvykiai dažniau tampa įkvėpimo šaltiniu kasdienei kūrybai.
Programa, kurią atliksite Kristupo festivalyje, vadinasi „Rekompozicijos“. Ar tai – naujas žvilgsnis į klasiką, ar visiškai originalus jūsų kūrybos formatas?
„Rekompozicijos“ radosi, nes perkūriau ankstesnę savo kūrybą. Simfonines partitūras, jų epizodus rekomponavau, paverčiau miniatiūromis fortepijonui. Ir ne tik perkėliau muzikinę medžiagą į kitą instrumentą, bet ją modifikavau, pavyzdžiui, pakeitęs harmoniją ar sukūręs naują temą. Noriu, kad „Rekompozicijos“ taptų jausmingu miniatiūrų fortepijonui ciklu, kuriame netrūksta ir intensyvių momentų. Tačiau bendrai tai – konsonansiškesnio, ramesnio, netgi svajoti kviečiančio skambesio visuma. Tokia buvo nuojauta, norėjosi ko nors lengvesnio, mažiau intensyvaus.
Muzikos rekomponavimas visais laikais buvo tai, ką kūrėjai darydavo arba su savo, arba su kitų kūrėjų muzika. Šis reiškinys išgyvena tam tikrą atgimimą – turbūt daug kas jau yra girdėjęs maždaug prieš dešimtmetį Maxo Richterio rekomponuotus Vivaldžio „Metų laikus“. Nuostabus kūrinys, puikus rekomponavimo pavyzdys.
Kiek jūsų programoje yra improvizacijos, o kiek – tikslaus muzikos teksto? Ar programą ruošėte specialiai Kristupo festivaliui?
Kristupo festivaliui esu dėkingas ne tik už viso šio kūrybinio rezultato išprovokavimą, bet ir kantrybę – tarėmės prieš kelerius metus, tik pradžioje tarsi abejojau. Man tai – naujas žingsnis. Apsisprendžiau praėjusią vasarą, o šiandien labai džiaugiuosi tuo, kur visa tai mane nuvedė.
Galbūt ateityje ir kas nors kitas norės skambinti mano natomis užrašytas solo miniatiūras fortepijonui. Aš pats Šv. Kotrynos bažnyčioje šį ciklą noriu pateikti vientisai, kad publika pajaustų kamerinę, subtilią atmosferą, leidžiančią panirti į muziką. Be abejo, ypač pirmuosiuose koncertuose, bus ir šiek tiek improvizacijos.
Šio ciklo fragmentai jau skambėjo koncertuose Prancūzijoje, buvo atlikti ir Lietuvoje. Artimiausią pusmetį visą ciklą ar jo epizodus grosiu net keliasdešimtyje koncertų Lietuvoje, Italijoje ir kitose Europos šalyse.
Jus įprasta matyti su batuta – kaip keičiasi santykis su muzika, kai diriguojate ne kitiems, o pats sau prie fortepijono?
Dažnai tenka iš kolegų išgirsti: kai groji fortepijonu, galima nujausti, kad ir pats rašai muziką, kad diriguoji. Kolegos iš orkestrų, su kuriais tenka dirbti, sako, jog jaučiasi, kad ir pats groji instrumentu. Taigi, išties viskas susiję – muzikos atlikimas, kūryba, dirigavimas. Viena visuma. Kartais, kai groji fortepijonu, atrodo, gali kažką naudingo supranti apie dirigavimą ir atvirkščiai. Visgi, iš visų trijų sričių sudėtingiausia, daugiausia jėgų, ypatingos vidinės būsenos ir koncentracijos, nepaprasto pasinėrimo reikalaujanti yra kūryba.
Kaip modernūs ritmai, šiuolaikinės technologijos veikia muziką, ar galima, jas naudojant, prognozuoti kūrinio sėkmę?
Man kūrinio sėkmė – pasiekti, ką buvau užsibrėžęs išreikšti savo muzika. Sėkmė – kūrinyje įgyvendinti savo sumanymą. Atrasti jame skambesį, mintį, gauti gerą reazultatą. Svarbu – ir geras santykis, dialogas su klausytoju. Galbūt populiariojoje muzikoje sėkmė matuojama ne tik taip, svarbu, ar ji perkama. Tuomet galima taikyti algoritmus, galbūt jie ir taikomi, tačiau mano srityje vyrauja visai kiti dėsiniai.
Man patinka palyginimas: jei perkeltume į sporto pasaulį, klasikinė muzika būtų labiau tenisas, o ne futbolas ar krepšinis. Tai reiškia, kad ji rūpi šiek tiek siauresniam ratui, jei jau kalbame apie populiarumą. Visgi tikiu, kad gerąja prasme tai – prestižinė ir žmonių itin vertinama sritis.
Kaip jums pavyksta savo kūryboje suderinti skirtingas stilistikas, ar visada jaučiate, kad klausytojas jus supranta?
Kūryboje stilistikų nederinu, rašau, jei taip galima pasakyti, savo paties stiliumi, taip, kaip jaučiu. Jei kalbame apie muzikos atlikimą, dirigavimą ar grojimą fortepijonu, man labai svarbu, kad tikėčiau muzika, kurią atlieku. Joje randu save, kai ruošiuosi, ji tampa mano, o jau tada randasi natūralus nuoširdumas, betarpiškumas, kontaktas su klausytoju ir supratimas. Tada nesvarbu nei stilistika, nei epocha.
Man kartais atrodo, kad žmonės per daug galvoja: „Mėgstu romantizmą, bet nemėgstu baroko“ ar dar kaip nors. Negali taip būti, netikiu! Tiesiog reikia kiekvienoje epochoje ar stilistikoje atrasti sau artimus kūrėjus ar bent kūrinius. Paieškoję tikrai rastų visi.
Naujosios muzikos kalba dažnai būna provokuojanti, kartais – nepatogi. Ar jums patinka provokuoti?
Provokuoti – ryškus žodis. Bet išties galiu pasakyti – taip. Kartais tiesiog provokuoju jausmus ir emocinį atvirumą, fantaziją, o kartais kviečiu klausytoją apmąstyti nekasdienes temas, kelti klausimus, atrasti netikėtas mintis.
G. Gelgotas Šv. Kotrynos bažnyčioje koncertuos liepos 24 dieną. Kristupo vasaros festivalis vyks liepos 1–rugsėjo 9 dienomis Vilniaus Bernardinų parke, A. Mickevičiaus bibliotekos kieme, Šv. Kazimiero, Šv. Kotrynos bažnyčiose, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Daugiau informacijos rasite www.kristupofestivalis.lt.
