Kitąmet 40-ąjį jubiliejų švęsiantis A. Storpirštis gali pasigirti dešimtimis vaidmenų Lietuvos teatro scenose, kine ir televizijoje, koncertais ar jaunojo menininko kategorijoje pelnytu „Auksiniu scenos kryžiumi“ – aktoriaus gyvenimo aprašymas išties įspūdingas.
Pavasarį A. Storpirštis atliko vaidmenį naujoje santykių komedijoje „Pereinamasis miegamasis“, kurioje vaidino kartu su Ineta Stasiulyte, Tadu Gryn, Renata Kutinaite ir Dariumi Petkevičiumi. Spektaklis sulaukė didžiulio populiarumo, todėl netolimoje ateityje jau suplanuoti dar 3 rodymai: Palangoje (rugpjūtį) ir Vilniuje bei Kaune (spalį).
Nepaisant karjeros sėkmės, praėjusiais metais pasaulį išvydęs sūnus Elis, aktoriaus teigimu, yra daugiau ir svarbiau už bet kokius gyvenimo pasiekimus, todėl džiaugiasi, kad ši vasara nėra „parduota“ bei gali sūnui, sužadėtinei Gabijai ir kitiems šeimos nariams skirti daug laiko.
Atvirame pokalbyje Ainis Storpirštis papasakojo apie darbą ir laisvalaikį, pasidalino įdomiu požiūriu į tėvystę, savo sėkmingų santykių receptu, atskleidė judviejų su Gabija panašumus ir skirtumus bei didžiausią melą, kurį pats sau nuolat kartoja.
– Aini, kaip laikotės? Kas vasarą „suvalgo“ daugiausiai jūsų laiko?
– Daugiausia laiko suvalgo tvarkymasis, kurio anksčiau tiek nereikėjo. Kai vaikas pradeda ropoti, tada grindų švara tampa daug aktualesnė, daiktai turi būti sukelti į viršų, sodyboje – žolė visada gražiai nupjauta. Paprasčiausiai, išsiplėtė tvarkymosi poreikis, tai tas tikrai valgo laiką.
– O kaip su darbais?
– Žinokit, labai padoriai. Kažkaip pavyksta suderinti, kad nebūtų pradirbtos tos vasaros. Galiu skirti laiko šeimai – žmonai, vaikui, tėvams, broliui ir jo šeimai. Anksčiau buvo jau pradėjęs erzinti tas nuolatinis vaikymasis kažko. Net nežinau ko – ar tai atlyginimo didesnio, ar pripažinimo, ar kažkokių pasiekimų. Bet dabar taip nebėra ir jau kelerius metus pavyksta viską susiderinti, todėl tas laikas planetoje skirtas mylėti vieni kitus. Yra toks išsireiškimas „ar tavo vasara parduota?“. Tai mano vasara nėra parduota.
– Aktorystė reikalauja įsikūnyti į kažką kitą. O koks knygos, filmo ar serialo personažas geriausiai atspindi Ainį Storpirštį? Kodėl?
– Galbūt Hermano Hesės „Demianas“? Dėl tokio smalsumo ir atvirumo savo likimui, atvirumo gyvenimui. Ne tik būt nusistovėjusiems dalykams, kuriais jau tiki, jie tokie nepajudinami, bet aš ir pats stengiuosi gyvenime priimti tai, ką tau duoda. Tai, ką tau siūlo. Ir aš nesu nusiteikęs, kad tai, ką man siūlo, net jeigu man tai nepatinka, kad man tai nereikalinga. Stengiuosi atviriau žiūrėti į žmones ir įvykius, kurie mane supa ir labiau mėgautis tuo procesu, bandyti suprasti, kas iš to yra tau. Kitaip sakant, nepramiegoti savo likimo. Nes tų būdų išsiblaškyti arba priemonių, kurios blaško – gyvename tame ekranų amžiuje – tikrai netrūksta. Bet man norisi kažkaip išbūti tą laiką planetoje ne su pykčiu ar nuoskaudom širdy, bet labiau su dėkingumu.
– O kaip jums pačiam sekasi kovoti su ekranais?
– Gėtė, man atrodo, rašė: „Žmogaus ryžtu neverta pasikliauti – jis linkęs mėgautis ramybe pataluos“. Tai aš pakankamai to gyvenimo nugyvenęs, kad suprasčiau, kad turbūt taip ir yra. Kažkokia disciplina yra reikalinga, bet ji būna tokia karti. Bet, manau, visai įmanoma: užsibrėži režimą ar tai discipliną ir viskas. Dalis ekranų tiesiog pasitraukia, kai laiką leidi su vaiku. Man atrodo, joks žmogaus, joks mano kūrinys net iš tolo neprilygsta, kai pamatai, kaip Dievas kuria. Tada norisi labiau vertinti Dievo kūrybą, o ne sėdėti prie ekranų.
– Pavasarį išvydome jus spektaklio „Pereinamasis miegamasis“ premjeroje, o dabar suplanuoti dar trys rodymai. Kaip viskas praėjo ir kaip jaučiatės komedijos žanre?
– Pastaruoju metu dažniau vaidinu komedijose ir man labai patinka. Labai patinka humoras, tiesiog, kaip žanras. Mane labai daug kas prajuokina, todėl esu turbūt iš tų žmonių, kur gali juoktis, kai kuo blogiau, tuo geriau. Kuo sunkiau gyvenime, tuo labiau žvengi. Ir iš tikrųjų man net nelabai reikia prisiversti, mane tai nuoširdžiai juokina, netgi mano paties asmeniniai vargai. Tai komedija man patinka, tik vis tiek norisi joje atsidurti ten, kur labai nesiskirs pačio humoro žanrai. Manau, kad su „Pereinamuoju miegamuoju“ tai puikiai pavyko: tiek iš režisierių, tiek iš surinktų aktorių komandos.
– Kuo šis spektaklis išsiskiria iš kitų komedijų?
– Šioje komedijoje vaidinu aš, o daug kitų komedijų nevaidinu. Todėl, jei norite gerai pasijuokti, ateikit į būsimus spektaklius.
– Ir scenos, ir šiam spektakliui naudingos gyvenimiškos patirties yra sukaupę ne tik šie aktoriai, bet ir jūs: kartu su Gabija esate jau 11 metų. Kaip atrodytų jūsų gerų santykių receptas ir savotiškas patarimas kitoms poroms?
– Hmmm… Čia ne mano mintis yra, bet ji labai gera, ji veikia: kad du žmonės būtų kartu, jie neturi žiūrėti į vieną pusę, eiti į vieną pusę ar miegoti apsikabinę – jie turi aktyviai eiti į vienas kitą. Čia yra esmė. Ir sudėtingumas to turbūt yra tas mūsų ego. Reikia nepamiršti, kad ne tik tu gyveni, bet tu gyveni su kažkuo ir tas kitas irgi gyvena. Reikia būti šalia, domėtis tuo, kaip jis gyvena, padėti jam gyventi taip, kaip jis gyvena. Jei abu žmonės tai daro vienas kitam, manau, kad nėra nieko, kas juos atitrauktų vienas nuo kito. Kiekvienas iš mūsų yra tikrai gerokai gilesnis, įdomesnis, unikalesnis ir visapusiškesnis negu mes įsivaizduojame. Tai ten pilna yra ką atrasti, pažinti ir mylėti. Todėl tas aktyvus veiksmas yra būti kartu.
– O kur išsiskiria jūsų su Gabija nuomonės, požiūris ar asmenybė?
– Išsiskiria pati prigimtis ir charakteriai. Pavyzdžiui, aš gana neblogai klesčiu, kai vyksta visiškas chaosas. Kai viskas griūna ir nebeaišku, ką daryti, bet reikia kažką daryti ir kažkas turėtų pradėti kažką daryti, o paskui jau ten išsiaiškinsim, kas veikia. Tai čia tokia mano zona. Bet aš labai prastas planuotojas. Paimti ir susidėlioti planą, kurio laikyčiausi ir tai veiktų. Nes pas Gabiją yra atvirkščiai – jai labai nepatinka netvarka ir chaosas. Ji tikrai daug laiko skiria susidėti planą, kaip pasiekti tikslo. O aš bandau tą tikslą išrauti iš skruzdėlės užpakalio. Tiesiog bet ką darydamas ir tikėdamasis, kad rezultatas atsiras. Tokie yra mūsų skirtumai ir jie gana fundamentalūs, jie parodo, kaip žmogus veikia. Bet kai būnam kartu, kažkokiu būdu tai pasipildo. Nėra taip, kad prieštara ar kažkokia trintis vyktų, kuri keltų tokį diskomfortą, kad būtų taip nepatogu, nebemiela ar jau taip čia ne mano žmogus… Ne, tiesą sakant, atvirkščiai yra. Kuo toliau, tuo labiau tu vertini žmogaus duotybes, talentus ir galvoji: kaip man pasisekė, kad šitas žmogus šalia.
– Apkalbėjote fundamentalius skirtumus. O jūs labiau panašūs, ar labiau skirtingi?
– Mes fiziškai tikrai labai panašūs ir daugelis pradžioje galvojo, kad mes brolis ir sesuo. Bet charakteriais tikrai skirtingi. Ir surasti kažkokį tą centrą… jis visada toks labai netikėtas. Ir man, ir jai. Bet dėl to ir įdomu. Ne toks, kur jau pakeliui susitinki ar vystant idėjas, ar planuojant atostogas, bet gaunasi toks vidurys tarp gerai suplanuoto ir pakankamai vietos palikta nutikti kažkam. Kaip pakeliui bus, tai ten ir susigaudysim. Aš tokio dalyko vienas tikrai neparuoščiau, net negalėčiau link to tikslo nueiti. Bet kartu su Gabija labai dažnai tas kartojasi ir aš tą myliu, man tai labai patinka. Duočiau tokį palyginimą apie karvę ir bulių. Karvė bėga nuo uragano, galiausiai pavargsta ir, kai uraganas užklumpa, būna labai sunku. O bulius galvoja, kad uraganas ant jo raunasi ir bėga tiesiai į uraganą. Dėl to buliai išgyvena uraganą, nes jie prabėga kiaurai. Uraganas juk praplaukia galų gale. Tai aš labiau tas variantas, kur tiesiog bėgu ir pakeliui išsiaiškinu. Ir tas man veikia ir darbe, ir kūryboje, ir buityje. Žinoma, šis pavyzdys tik apie mane ir aš nelaikau Gabijos karve.
– Kadangi palietėme ir spektaklio, ir santykių temą: viena iš kertinių „Pereinamojo miegamojo“ temų yra „melas gimdo melą“. Ar būna situacijų, kai verčiau kažko nepasakote dėl „šventos ramybės“? Ar pats esate melavęs santykiuose?
– Manau, kad visi mes kažkiek melagiai. O tas nepasakymas vyksta ne tik balsu. Vien kiekis melo mano širdy ir prote yra milžiniškas. Bet tai, kad melas gimdo melą, tai yra visiška tiesa ir žmogaus tragedija, nes sakyti tiesą yra labai gerai, bet dažniausiai sunku.
– O koks didžiausias melas, kurį sau kartojate?
– Kad jau esu per senas. Tiek karjeroje, tiek hobiuose, daug kam… Pakartoju ir patikiu.
– Nors sakote esąs kažkam per senas, bet tėvystei tikrai neatrodote per senas. Esate sakęs, kad, gimus Eliui, viskas nebuvo taip sunku, kaip buvote nusiteikę. O kaip yra dabar – ar vis dar „easy“, kaip viename interviu sakėte rudenį, ar jau tapo sunkiau?
– Visiškai easy. Aš esu šoke, kaip, mano galva, kartais žmonės patys apsunkina tą procesą savimi, savo tikslais ir lūkesčiais. Man atrodo, kad tiesiog buvimas su vaiku yra vienas rimčiausių tavo gyvenimo highlight'ų (aut. past. – svarbiausių momentų). Tas laikas su vaiku. Ir ten tikrai nėra taip sunku, jeigu tu galvoji apie jį, o ne apie tave. Na, man tai tiesiog kažkaip pražydo dienos ir Dievas matomas pasidarė, kaip tokia meilė vaikščiojanti žeme. Aš taip sakiau savo bičiuliams, draugams, kurie kurie galvoja apie vaikus: žmonės, būdami kartu, vienas kitam sako: „Aš tave myliu". Tai vaikas yra tas žodis tapęs kūnu. „Aš tave myliu" tapo kūnu ir gyvena tarp mūsų. Ir tai yra neįtikėtina. Tai nei aš, nei Gabija, tai yra kažkas dar kito. Nuoširdumas, atvirumas, pasitikėjimas, tikėjimas. Viskas, ką tas vaikas atsineša į pasaulį, yra daug daugiau negu aš kažkada savo rankom padarysiu.
– Bet turbūt pažįstate žmonių, kurie sako, kad auginti vaikus nėra taip lengva?
– Aš manau, kad dažnai žmonės, kai bėdavojasi, tai jie kalba apie save. Iš esmės jie nekalba apie vaiką. Tai ir čia turbūt būna sunku. Padėk save trumpam į šalį trumpam ir būk ta palaikymo komanda savo vaikui. O tada eini miegot pavargęs, bet laimingas. Ir nori atsikelti rytoj ryte.
– O kaip sekasi tėvystę derinti su hobiais ir darbais? Kas kenčia tėvystės sąskaita?
– Manau, kad ekranų sumažėjo gerokai. Tai čia labai gerai. Aš mėgdavau labai žaisti kompiuteriu, dabar žaisti nebesigauna, bet tikrai nėra, kad tuo skųsčiausi. Bet įdomu tai, kad, nors to laiko sau sumažėjo, jis tapo daug labiau sukoncentruotas. Ir paradoksas toks, kad per tą daug trumpesnį laiką, kurį gali sau skirti, daug daugiau padarai negu anksčiau, kai turėjai daug laiko sau. Ir, žinot, kas kenčia tėvystės sąskaita, tai šūdo malimas. Tikrai, šitas, tai vau. Šitas tikrai gavo tokį mirtiną smūgį.
– Pabaigai norėčiau paklausti: ko sau palinkėtumėte likusiai vasarai ar likusiems metams?
– Kadangi čia palinkėjimas sau, tai noriu vieno paprasto dalyko – noriu daugiau koncertų su „Joyboy“. Reikėtų mažiau galvojimo ir daugiau veiklų. Tai palinkėčiau sau ateinančiais metais ir vasarą turėti koncertų.
– Būtent to, Aini, jums linkime ir mes! Ačiū už nuoširdų, atvirą ir tikrą pokalbį.
Pavasarį žiūrovams pristatyta ir didžiulio populiarumo susilaukusi komedija „Pereinamasis miegamasis“ su Ainiu Storpirščiu šiemet sugrįš dar trejiems spektakliams – rugpjūčio 8 d. Palangos koncertų salėje, spalio 19 d. Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje bei spalio 24 d. Kauno kultūros centro „Girstutis“ salėje. Renginių bilietus platina
