„Išėjusi iš darbo neturėjau jokio tikslaus plano. Tik žinojau, kad noriu iš tiesų pradėti gyventi“, – sako Lina.

L. Petronienė sutiko papasakoti apie netikėtą gyvenimo posūkį, darbą su savanoriais organizacijoje „Senjorų pasaulis“ bei tai, kaip savanorystė pakeitė jos kasdienybę ir požiūrį į gyvenimą.

Lina, žvelgiant į jūsų karjeros kelią, atrodo, kad galėjote džiaugtis sėkme – užėmėte atsakingas pareigas, dirbote tarptautinėje aplinkoje. Kada pradėjote jausti, kad toks gyvenimo tempas nebeteikia džiaugsmo?

Labai ilgą laiką gyvenau pagal griežtas taisykles – darbas buvo susijęs su logistika, teisiniais muitinės procedūrų procesais, viskas labai tikslu, struktūruota, griežta… Vadovavau tarptautinėms komandoms, sprendžiau strategiškai svarbius klausimus, laikantis nustatytų grafiko, terminų ir rodiklių. Atrodė, kad kitaip ir negali būti – buvau įpratusi būti atsakinga, reaguoti greitai, viską sukontroliuoti. Iš išorės tai atrodė kaip sėkminga karjera, bet giliai viduje vis dažniau pasigirsdavo tylus klausimas – ar tikrai tai yra tai, ką noriu daryti toliau? Ir tas jausmas augo.

Nors ką tik buvau priėmusi naują darbo pasiūlymą su geresnėmis sąlygomis, viduje vis gilėjo tuštumos jausmas. Dienos prabėgdavo darbe taip greitai, kad net kavos ramiai išgerti nespėdavau. Vieną rytą, atsibudusi, žiūrėjau į lubas ir klausiau savęs: kodėl? Kam visa tai? Tą akimirką sau švelniai, bet ryžtingai pasakiau: „Gana.“ Tai buvo pirmas aiškus ženklas, kad nebenoriu gyventi taip, kaip iki šiol.

 Išėjau iš darbo be jokio konkretaus plano, be naujo pasiūlymo. Ne todėl, kad neturėjau galimybių – jų buvo, bet aš jau nebenorėjau nieko. Norėjau pabūti tyloje, bent trumpam niekam nepriklausyti. Tiesiog pabūti su savimi. Nors iš šalies atrodė, kad sprendimas viską mesti buvo staigus, iš tiesų tas jausmas manyje brendo ilgai. Ir vieną dieną jis tiesiog sprogo.

Kaip į tokį jūsų sprendimą reagavo aplinkiniai – artimieji, kolegos?

Reakcijų buvo visokių. Daug kas galvojo, kad greitai ką nors sugalvosiu ir grįšiu į „normalų“ pasaulį, tačiau netrukus įsitikino, kad net neketinu to daryti. Buvo ir tokių, kurie sakė: „Kaip tu gali nutraukti tokį gražų karjeros kelią? Tau juk taip gerai sekėsi.“

Tiesą sakant, šiame kelyje man labai padėjo artimiausi žmonės, dukra ir vyras. Jie mane palaikė be jokių „bet“ ir tik pasakė: „Jeigu tu šypsaisi, tuomet tai yra teisingas sprendimas.“ Man to visiškai pakako.

Šiuo metu skiriate savo laiką savanorystei, organizacijoje „Senjorų pasaulis“ esate savanorių koordinatorė. Kaip ši veikla atsirado jūsų gyvenime?

Visiškai netikėtai. Tuo metu, kai tik buvau išėjusi iš darbo ir leidau sau pabūti be plano, socialiniuose tinkluose pamačiau skelbimą, kad ieškomi savanoriai vienam kultūriniam renginiui. Pagalvojau – kodėl gi ne? Parašiau, pasiūliau pagalbą, o organizacijos „Senjorų pasaulis“ vadovė Vida Greičiuvienė, išgirdusi mano istoriją, pasakė: „Tu ne šiaip prisidėk – ateik koordinuoti.“ Ir tą akimirką pajutau stiprų vidinį „taip“.

Taip prasidėjo naujas gyvenimo etapas, į kurį labai greitai įsitraukiau: ieškojome savanorių senjorų, derinome grafikus su kultūros įstaigomis, kūrėme komunikacijos kampanijas. Pajutau, kad tai, ką darau, man pagaliau teikia laimę. Atsirado bendraminčių, tikslų, susitikimų – ne dėl pelno ar rodiklių, o dėl žmogiško ryšio. Ir tai – labai prasminga.

Ilgus metus dirbote visai kitoje srityje. Kas jus labiausiai nustebino naujoje veikloje?

Nustebino tai, kiek daug gali reikšti paprastas buvimas šalia. Kai stoviu prie durų, sveikinuosi su žmonėmis, skenuoju bilietus – atrodo, smulkmena. Bet tada pamatai jų akis, išgirsti „ačiū“, pamatai šypsenas ir tai labai paliečia.

Dar labiau nustebino, kaip greitai tarp savanorių užsimezgė tikras ryšys. Į komandą atėjo moterys, kurios irgi neseniai paliko darbus, ieškojo naujo gyvenimo ritmo. Viena moka kalbas, kita puikiai organizuoja, trečia tiesiog skleidžia šviesą. Mes natūraliai susibūrėme į draugišką savanorių komandą.

Dabar pati priimu naujus narius, kalbuosi, padrąsinu, įkvepiu. Dažnai iš atėjusių savanorių girdžiu: „Aš nieko daugiau nemoku, tik tai, ką dariau 30 metų.“ Bet labai greitai žmonės atranda save iš naujo. Oi, kiek įdomių asmenybių čia susitinka: gydytojai, mokytojai, menininkai, vadovai – visi nori būti naudingi ir dalintis. Ir tai kuria gyvą, tikrą bendruomenę, kurioje kiekvienas jaučiasi matomas ir reikalingas. Net kavos pertraukėlės čia tampa vieta, kur gimsta idėjos ir ryšiai (šypteli).

Kaip dabar atrodo jūsų diena?

Labai įvairiai, bet visuomet – prasmingai. Rytą pradedu nuo kavos ir leidžiu sau sustoti – mėgaujuosi lėtu, ramiai tekusiu rytmečiu. Vėliau laukia skambučiai, susitikimai, renginiai, veiklos, kelionės…

Veiklos įvairovės man tikrai nestinga. Pavyzdžiui, su savanoriaujančiais senjorais jau dalyvavome įvairiose programose: vykome ir į užsienį, į Ispaniją, bendradarbiavome su kitomis organizacijomis, mokėmės… Vieną kelionę teko organizuoti nuo pradžios iki pabaigos. Tai buvo ne tik logistinis iššūkis, bet ir atsakomybė – kad visos dalyvės jaustųsi saugiai, patirtų vertingų akimirkų. Tokios išvykos stiprina mūsų bendruomenę, leidžia dar labiau pažinti vienai kitą, pasitikėti, dalintis istorijomis, juoku, iššūkiais. Daugelis dalyvių po tokių patirčių net sako: „Ačiū Linai už be priekaištų sustyguotą kelionę“. Tai rodo, kaip žmonėms to reikia, o man tai – augimas: ir kaip organizatorei, ir kaip žmogui.

Esu be galo laiminga, nes pirmą kartą darau tai, ką pati pasirinkau, ir ne dėl atlyginimo ar karjeros – o todėl, kad man tai rūpi.

O ką pasakytumėte žmogui, kuris dabar yra toje karjeros kryžkelėje, kaip kadaise buvote jūs?

Sustokite. Nebėkite iš inercijos. Nebijokite tylos. Kartais užtenka vieno ryto be plano, be spaudimo – ir viskas pradeda keistis. Nebijokite pabandyti to, kas atrodo neįprasta, gal net leiskitės į savanorystę. Savanorystė man tapo tiltu į kitokį gyvenimą – su prasme, bendryste, džiaugsmu. Kai paleidi kontrolę ir leidi gyvenimui šiek tiek tave vesti, atsiranda vietos naujiems dalykams.

Išeidama iš darbo nežinojau, kas bus toliau, bet žinojau, ko nebenoriu – ir to užteko. Ypač kviečiu savanorystę išbandyti senjorus. Pasikeitus gyvenimo ritmui – išėjus į pensiją ar pasitraukus iš aktyvios veiklos – gali atrodyti, kad viskas sustojo. Bet taip nėra. Mūsų savanoriai atranda naujų draugų, veiklų, kelionių, mokymų. Daugelis sako: „Kodėl aš to nedariau anksčiau?“ Tad jei svarstote – pabandykite. Tas pirmas žingsnis gali būti labai prasmingo kelio pradžia (šypsosi).

Savanoriauti norintys senjorai gali kreiptis el. paštu: info@senjorupasaulis.lt Daugiau informacijos: www.senjorupasaulis.lt/informacija-savanoriams