Kai 1937 metų paskutiniąją gruodžio dieną kepėjų šeimoje pasaulį išvydo jų sūnus, niekam net netoptelėjo, kad mažame Velso miestelyje gimė vienas iškiliausių Didžiosios Britanijos aktorių, kuris, sulaukęs penkiasdešimt penkerių, bus įšventintas į Didžiosios Britanijos karalienės riterius.
2000 metais aktorius persikėlė gyventi į Los Andželą, o Amerikoje riterio titulas siejamas su superherojų filmų žanru. Kalifornijoje riteris Anthony sutiko savo širdies damą ir, tikriausiai nesuklysime pasakę, trečioji santuoka pagaliau atnešė ilgai lauktą šeimyninę laimę.
Kaipgi tai įvyko? Atrodo, jis ir pats nenutuokia. Man teko garbė susitikti ir kalbėtis su aktoriumi daugybę kartų ir, žvelgdamas į praeitį, jis visada klausdavo savęs, kaip jis visa tai pasiekė. Anthony – aistringas pasakorius, raitantis nesibaigiančias istorijas.
„Kartais, atsibudęs ryte, noriu žnybtelėti sau į šoną, ar aš tik nesapnuoju? Mano tėvas be paliovos kartodavo: „Jis beviltiškas netikėlis, nežinau, kaip jis ras savo vietą po saule?“ Ir aš pats nežinojau, jaučiausi niekam tikęs. Mano tėvas buvo kepėjas, turėjome parduotuvėlę kepykloje ir gyvenome šalia. Pamenu, buvo Velykos. Tėvas, iškepęs karštų bandelių, kurias reikėjo nunešti į parduotuvę, išdėjo man: „Trauk rankas iš kišenių ir drožk su bandelėmis į parduotuvę pas mamą.“ Po kiek laiko mama, nesulaukusi bandelių, pati atėjo į kepyklą: „Kur tos bandelės prašapo?“ Tėvas šūkteli: „Liepiau Anthony nešti jas tau, tai kur jis, po perkūnais, prasmego?“ Tėvai nustėro, išgirdę muzikos garsus, ogi viršuje aš groju pianinu. Akimirksniu tarpdurį paremia tvirtos, plaukuotos, miltuotos kepėjo rankos ir griaudi tėvo balsas: „Ar aš tau nesakiau, kad neštum karštas bandeles į parduotuvę!?“ – „Ooo, aš visai pamiršau.“
Dar paklausia: „Ką, po galais, ten groji?“ – „Bethoveną.“ Tada atšauna: „A, nesistebiu, kad jis apkurto.“ Štai toks buvo mano tėvas.“
Seras Anthony Hopkinsas be perstojo užkrečiamai juokiasi. Net tada, kai kalba apie labai rimtus dalykus gyvenime. „Klysta tie, kurie galvoja, kad esu rimtuolis, bet taip pat klysta ir galvojantys, kad esu plevėsa. Vaikystėje patyriau patyčias. 1949 metais, kai buvau devynerių, vaikai apspisdavo mane žaidimų aikštelėje ir juokdavosi: „A-a-a, kas tą pupą supa?“ O aš sau prisiekdavau: „Vieną dieną aš jums parodysiu!“ Dabar jie visi jau išėję Anapilin. Visi.“
Juokas ir mirtis – tai dvi temos, apie kurias Anthony Hopkinsas visada aistringai kalba: „Manau, humoras ir juokas suartina žmones. Šiais laikais visi tokie pikti, tokie susiraukę, žmonės vis mažiau bendrauja, graužiasi ir piktinasi, bet... juk nė vienas su saule negyvensime, visi anksčiau ar vėliau mirsime, to niekada nevalia pamiršti, todėl aš nenoriu švaistyti laiko savigailai. Aš tiesiog mėgaujuosi. Nes jei į viską žiūrėsi per daug rimtai, tau galas. Jeigu gyvenime nebelieka juoko ir humoro, vadinasi, esi miręs.“
Jis tikrai išmintingas, nenuostabu, juk per gyvenimą sukūrė daugiau nei šimtą įvairiausių vaidmenų vien ekrane. Kaip ir daugelis britų aktorių, pirmuosius žingsnius savo profesinėje karjeroje jis žengė vaidindamas scenoje. Kartą jaunystėje, turėjęs būti Laurence Olivier’io dubleriu, jis netgi pakeitė jį scenoje, kai didysis aktorius patyrė apendicito priepuolį.
Be abejonės, dauguma žiūrovų sieja aktoriaus vardą su serijinio žudiko Hannibal’o Lecter’io įvaizdžiu filme „Avinėlių tylėjimas“. Šis vaidmuo 1992 metais padėjo jam pelnyti prestižinį „Oskaro“ apdovanojimą. Filmo sėkmė pasiekė tokias neregėtas aukštumas, kad po to sekė tęsiniai, toliau pasakojantys vieno kraupiausių maniakų kine istoriją.
Žvelgiant į šį mielą žmogų, išties įdomu, kaip jis sugebėjo įsikūnyti į maniako vaidmenį? Pasirodo, jam tai visiškai nesunku: „Ššš, nejudėk, tau dabar šokas“, – ramiai taria Hannibal’as. Lengva suprasti, kai gavęs vaidmenį skaitai scenarijų. Filme FTB agentas perspėja filmo heroję Clarice Starling: „Neleisk Hannibal’ui Lecter’iui užvaldyti tavo minčių.“ Tai užuomina, kad šitaip nutikus, tu pražūtum. Žiūrovas stebi šią sceną išsižiojęs. Ir vis tik Clarice nerimsta: „Na, koks gi jis?“ – „Jis yra pabaisa.“ Dar viena užuomina. Tada apstulbęs žiūrovas seka paskui Clarice link Hannibal’o kameros. Kai gavau scenarijų, jau žinojau, į kieno kailį turėsiu įlįsti.“ Vaidinti ne pabaisą, o tylų, ramų vyrą, stovintį viduryje savo kameros ir laukiantį, nes jis jau užuodžia ją, einančią koridoriumi, ir įspėja: „Tu juk netikra FTB agentė, ar ne?“ Kūnu nubėga šiurpuliai. Bet aš jau perpratau vaidmenį.“
Atrodo, Anthony Hopkinsas džiaugiasi tuo kaip vaikas. Tiesą sakant, tai yra ta slaptoji priežastis, kodėl jis yra toks sėkmingas aktorius. Jam patinka vaidinti. Ir raityti apie tai nesibaigiančias istorijas. „Žmonės klausia, kaip aš galiu tuo mėgautis. Na, tai mano darbas, turiu omenyje, man patinka dirbti. Smagu ištrūkti iš namų, atrasti darbe vis ką nors naujo. Aš tai dariau jau tiek daug metų, didžiausia laimė, kad galėjau mokytis iš nuostabių talentų, tokių kaip seras Laurence Olivier’is, John’as Gielgud’as O'Toole ir Katherine Hepburn. Taigi jau pūdas druskos suvalgytas, puikiai pamenu, kaip jie dirbo, kokie paprasti buvo, niekada nepūtė didelio burbulo iš savo darbo. Pasirodydavo, atlikdavo, ką reikia, ir keliaudavo namo, bet dirbo geranoriškai, o aš vis svarstydavau: „Tikiuosi, kad ir man dar pavyks savo gyvenime vaidinti su tokia meile, tokia pagarba scenarijui, kitiems aktoriams, komandai – visiems. Gyvenimas tikrai palengvėja, kai jauti pagarbą viskam, ką jame darai; tam nereikia būti genijumi.“
Genijus ar ne, bet ko tik Anthony Hopkinsas nėra įkūnijęs per savo daugiau nei šešiasdešimt trejų metų karjerą? Jis vaidino ir vokiečių fiurerį Adolfą Hitlerį, ir Izraelio ministrą pirmininką Yitzhaką Rabiną, ir Kvazimodą, ir Zorro, ir Pablo Picasso, ir Alfredą Hitchcocką, ir karalių Lyrą, ir Darlingtono salės liokajų, ir Richardą Nixoną, ir Johną Quincy Adamsą, ir Pierą Bezuchovą, ir profesorių Van Helsingą, ir Popiežių Benediktą XVI.
„Taigi, kaip vaidinote Popiežių?“ – „Na, žinai, apsivilkau mantiją. (juokiasi)“. Nėra jokių keliančių įtampą pasiruošimo metodų ar dar ko nors, aš to nedarau. Kartais aktoriai mėgsta ignoruoti savo tapatybę ir tapti tik vaidinamu charakteriu, aš taip negaliu, man reikia išgerti kavos, pasilinksminti ir pasijuokti.“
Pirmą kartą mes susitikome Los Andžele 2018 metais, kai Anthony vaidino Lyrą televizijos filme „Karalius Lyras“. Mane pakerėjo, kad, nepaisant garbingo amžiaus, didžiajam menininkui pavyko išlaikyti nuoširdų susidomėjimą gyvenimu. Jo dryžuotas šilkinis šalikas, užmestas ant tamsiai mėlyno kostiumo, labai derėjo prie mėlynų švytinčių akių. Jis spinduliavo gyvenimo džiaugsmą.
Žinodama, kad jis yra aistringas Šekspyro gerbėjas, paklausiau apie jo mėgstamiausias šio dramaturgo kūrinių citatas. „Taip, esu įsigilinęs į Šekspyro kūrybą, bet nevaikštau ištisas dienas cituodamas jį. Man patinka sena citata iš „Hamleto“: „tačiau svarbiausia – nemeluoki sau.“
Atrodo, realiame gyvenime jis tikrai vadovaujasi Hamleto protingojo kanclerio Polonijaus patarimais. Po kelių anksčiau įvykusių skandalingų incidentų, susijusių su besaikiu alkoholio vartojimu, aktorius visiškai įveikė priklausomybę. Jis jau 48 metus yra Anoniminių alkoholikų asociacijos narys. „Išgyvenau pragarą, alkoholizmo priklausomybės pragarą, ir tada staiga atradau gyvenimą. Taip nutinka, kai turi apsispręsti – gyvenimas ar mirtis. Ką renkiesi? Ir aš pasirinkau, pasakiau sau, kad viską supratau. Tas suvokimas perskrodė mane tarsi galingas uraganas, kaldamas man į galvą: „Viskas baigėsi, dabar turi pradėti gyventi, taip turėjo atsitikti, niekada to nepamiršk ir dabar gyvenk.“ Taip ir nutiko.
Tiesą sakant, diena, kai jis stojo į kovą su priklausomybe, Anthony Hopkinsui daug svarbesnė nei jo paties gimtadienis. „Gimiau Naujųjų metų išvakarėse – gruodžio 31-ąją. Nebesu vakarėlių siela. Jaunystėje buvau, švęsdavau, bet dabar net negaliu prisiminti, kada paskutinį kartą švenčiau. Praėjo mano 60-asis gimtadienis, tada – 70-asis ir 80-asis, bet jokio šurmulio. Tai tik dar viena tavo gyvenimo diena. Na, gal užpūčiau žvakelę. Didelio čia daikto. Tokių sukakčių jau nemažai buvo mano gyvenime, seniai pripratau.“
Visai kitas dalykas – jo blaivybės jubiliejus. Pernai, gruodžio 29 d., jis savo „Instagram“ paskyroje paskelbė emocingą vaizdo įrašą. Kreipėsi į visus, kovojančius su priklausomybėmis ar patiriančius patyčias. „Mylėkite save. Išsivaduokite iš toksiškų žmonių kompanijos. Didžiuokitės savo gyvenimu. Prieš 47 metus buvau visiškai praradęs viltį ir turbūt jau žvelgiau mirčiai į akis. Bet vieną dieną toptelėjo, kad man kažkas negerai. Tada dar nežinojau, kad tai vadinama alkoholizmu... Jei turite kokių nors priklausomybių, nesigėdykite, prašykite pagalbos. Dalyvaukite 12 žingsnių programoje. Tai yra visame pasaulyje, kiekvienoje šalyje, kiekviename mieste. Tai nieko nekainuoja. Neleiskite, kad kas nors jus skaudintų. Kad ir kur būtumėte, ieškokite pagalbos. Švęskite savo gyvenimą, kaip aš šiandien švenčiu.“
Visą savo laisvalaikį jis praleidžia tapydamas, grodamas pianinu ir mokydamasis užsienio kalbų. „Stengiuosi daug skaityti, piešiu, 5 dienas per savaitę groju pianinu. Ne todėl, kad noriu groti Karnegio salėje. Anaiptol. Bet tai aktyvina mano smegenų veiklą, aš įsimenu dalykus ir neprarandu atminties funkcijų.“
Jo „atminties funkcijos“ dar pavydėtinai nuostabios, skirtingai nei jo personažo filme „Tėvas“, kurio premjera įvyko 2019 metais „Sundance“ kino festivalyje. Šiame filme jis vaidina pagyvenusį vyrą, sergantį Alzheimerio liga, kuris bando prisitaikyti prie jį supančio pasaulio. Skirtingai nuo kitų filmų panašia tema, žiūrovai visą istoriją išgyvena filmo veikėjo, bandančio rasti prasmę šalia vykstančiuose dalykuose, akimis. Prancūzų rašytojas ir dramaturgas Florianas Zelleris sukūrė filmą pagal teatro pjesę, parašytą specialiai Anthony Hopkinsui. Neatsitiktinai pagrindinis veikėjas taip pat pavadintas Anthony. Pokalbio per „Zoom“ metu aktorius pažymėjo: „Aš pridėjau kelis savo žodžius – kai filme sėdžiu gydytojo kabinete ir ji klausia mano gimimo datos, aš sakau: „1937 metų gruodžio 31 diena.“ Juk tai yra tikroji mano gimimo data.“
Vaidindamas duete su nuostabia britų aktore Olivia Colman, filme įkūnijančia jo suaugusią dukrą, Anthony Hopkinsas leidžia žiūrovams patirti visą emocijų, kurias sukelia gyvenimas su ligotu žmogumi, spektrą: nuo gailesčio ir sumišimo iki pykčio ir depresijos, kai nauji vaizdai ar veidai filmo herojui taip įtaigiai kelia netikrumo jausmą dėl jį supančios aplinkos. O mums, žiūrovams, aktorių sukurti charakteriai pažadina begalinę empatiją visai žmonijai.
„Mano tėvai nesirgo demencija. Bet senatvėje tėvą kankino depresija. Paskutiniuosius metus kovojo su širdies liga ir tapo labai aršus mano atžvilgiu, tikriausiai pavydėjo, kad man dar liko šiek tiek daugiau metų gyventi nei jam. Jis buvo labai prislėgtas, o aš norėjau matyti jį tokį, koks jis visada buvo, toks ir turėjo išlikti mano atmintyje.“
Šis vaidmuo aktoriui atnešė vieną garbingiausių kino apdovanojimų. 2021 metais Hopkinsas pelnė „Oskarą“ už geriausią aktorių filme „Tėvas“. Jis tapo garbingiausio amžiaus aktoriumi istorijoje, pelniusio šį apdovanojimą.
Šiais metais Anthony Hopkinsas savo personažų kolekciją papildė dar vienu įdomiu vaidmeniu – psichoanalizės tėvu „Paskutinėje Froido sesijoje“. Britų filmas, sukurtas pagal to paties pavadinimo sceninę pjesę. Jame pasakojama istorija apie išgalvotą dviejų garsių intelektualų susitikimą Londone: 83 metų Zigmundo Froido, pabėgusio iš Vienos po to, kai Hitlerio Vokietija aneksavo Austriją, ir 41 metų Oksfordo teologo C. S.Lewiso, „Narnijos“ knygų autoriaus.
1939 metų rugsėjis, Anglija ką tik paskelbė karą Vokietijai. Nuo žandikaulio vėžio mirštantis Zigmundas Froidas meta iššūkį C. S. Lewisui, buvusiam ateistui, o dabar pamaldžiam krikščioniui, ką jis mano, ar Dievas egzistuoja?
Tai labai įdomi diskusija ne tik apie tikėjimą, bet ir apie mokslą, meilę, protą ir sielą.
Įdomu tai, kad Hopkinso Froidas Dievą laikė iliuzija, pagrįsta infantiliu emociniu fatališku tėvo vaidmens reikalingumu, o Anthony Hopkinso vaidyba tokia įtaigi, kad žiūrovai, atrodo, net nesigilina, kokie yra paties aktoriaus asmeniniai įsitikinimai. Tačiau prisimindama mūsų susitikimą su Anthony Hopkinsu 2019 metais, po to, kai jis pasirodė „Dviejuose popiežiuose“, atlikdamas Popiežiaus Benedikto XVI vaidmenį, negalėjau nugalėti smalsumo, nepaklaususi, ar jo asmeninė vizija yra tolima, ar artima ekrano personažui, reginčiam Dievą visur.
„Man atrodo, mano gyvenimas buvo ilga kelionė, per kurią mane vedė kažkokia nesuvokiama, nepaprastai stipri jėga. Negaliu paaiškinti, kaip prieš daugelį metų atsidūriau Kalifornijoje, kodėl taip nusprendžiau, bet čia praleidau keturiasdešimt nuostabių ir ypatingų metų. Kažkas giliai mano viduje vedė mane į Kaliforniją. Ne dėl karjeros, pinigų, turto ar ko nors, bet tiesiog turėjau atsidurti Kalifornijoje. Kai pradedu dėlioti gyvenimo įvykius, suvokiu, kad tikrai egzistuoja jėga, daug galingesnė už mane. Taip, aš tai vadinu Dievu. Taip, turiu savo dvasinį vedlį. Taip, aš tikiu.“
Nors filmo pasakojimas vyksta Antrojo pasaulinio karo pradžioje, jame atspindimos šiandienos nuotaikos – žmonės ieško tokių pačių atsakymų, kaip ir prieš aštuoniasdešimt penkerius metus. Sunku nepacituoti Zigmundo Froido dedikacijos, skirtos C. S. Lewisui: „Nuo klaidos iki klaidos atrandama visa tiesa.“
Lieka tik pridurti, kad išmintingų žmonių, tokių kaip Anthony Hopkinsas, žodžiai, kad žmonija tikrai išliks, suteikia mums vilties.
„Šiandieniniame pasaulyje gana daug skausmo ir kančios, bet kai žvelgiu į savo gyvenimo kelią, jaučiu dėkingumą už tai, kad galėjau taip ilgai gyventi, sukaupti tiek prisiminimų. Atsimenu pokario metus Didžiojoje Britanijoje ir Velse.
Gimiau prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ir prisimenu paskutinius karo metus, nors daug nenukentėjome, aplinkiniai miestai buvo subombarduoti, o po karo užgriuvo tamsi depresija, bet mes prasimušėme. Prasimušėme ir išgyvenome. Manau, mane visada palaikė ir vedė pirmyn mano požiūris į gyvenimą.
Mes išgyvensime ir, manau, dėkingumas ir vertinimas to, ką turiu, suteikia man sveikatos.“
