Emilija, kaip tavo gyvenime atsirado vizualusis menas ir kaip supratai, kad nori jame būti?
Prie vizualiojo meno atvedė ne vienas konkretus įvykis, bet jų visuma – pradedant nuo vaikystės įspūdžių ar žmonių, sutiktų vietose, kuriose atsidurdavau. Nuo mažens jaučiau trauką stebėti ir galvoti apie tai, kas mane supa. Su tėvais nemažai keliaudavome ir vis užsukdavome į muziejus – galbūt net tuomet, kai ne visų jų turinį suprasdavau, įspūdį palikdavo jų atmosfera. Ne paskutinėje vietoje, ko gero, buvo ir močiutės pomėgis piešti bei rašyti poeziją – tie vaizdiniai, lyg koks impulsas, ilgainiui įsišaknijo manyje.
Tėvai bičiuliavosi su grafike, akvarelininke Ramune Kmieliauskaite – prisimenu milžinišką įspūdį pirmą kartą patekus į jos namus. Toje aplinkoje slypėjo kažkas ypatingo – menas ten buvo ne objektas, o gyvenimo dalis. Panašų jausmą patyriau ir apsilankiusi Valentino Antanavičiaus dirbtuvėje: pakako užsukti tik trumpam, kad suprasčiau, jog tai yra erdvė, kurioje gimsta kitoks žvilgsnis į pasaulį.
Bene ryškiausiai prisimenu kelionę į Madridą, kurioje dalyvavo ir menotyrininkė Sigita Maslauskaitė. Kai ji pradėjo pasakoti apie meną gyvai, su meile, ne iš aukšto, labai susižavėjau ir panorau išmokti taip pat pasakoti, kad ir kiti galėtų pajusti atradimo džiaugsmą, kurį suteikia tiek menas, tiek tarpininkas tarp jo ir žiūrovo.
Šiuo metu pati esi šioje tarpininkės pozicijoje – kaip meno kritikė sakai siekianti, kad tavo tekstai būtų suprantami žmonėms, kurie nepriklauso meno laukui. Kai kurie menotyrininkų, kuratorių tekstai kartais sulaukia kritikos dėl sudėtingumo ir perteklinio konceptualumo, kuris daliai skaitytojų tampa kliūtimi įsitraukti į turinį. Ar esi susidūrusi su situacijomis, kuomet kaip skaitytoja pasijutai nelaukiama?
Ši problema tikrai egzistuoja, tačiau smagu, kad jau ne vienas žmogus meno lauke ją garsiai įvardina. Neseniai teko skaityti puikų interviu su menininke Martina Kryževičiūte, kuriame ji daug dėmesio skyrė būtent šiai, mano manymu, itin opiai problemai.
Prisipažinsiu, kad skaitydama menotyrinį tekstą ar parodos anotaciją ne kartą esu pasijutusi tarsi nepageidaujama viešnia. Kartais išties nutinka, kad parodos anotacija ir ją lydintys tekstai toli gražu nėra suprantami visiems, o recenzijos – ne ką mažiau komplikuotos. Tokiu būdu tekstai, kurie turėtų žiūrovui padėti išgvildenti šiuolaikinį meną, yra suprantami tik keliems jo lauko profesionalams, pasižymi sudėtinga kalba, painiais terminais ir vietoje atsakymų kelia tik dar daugiau klausimų.
Esu tikra, kad dažnai tas pačias mintis galima išreikšti gerokai paprasčiau, o ne gluminti žiūrovus, norinčius pažinti meną. Menotyriniai tekstai turėtų padėti, o ne atgrasyti. Dėl to man svarbu rašyti kuo prieinamiau, kad smalsus skaitytojas nesijaustų kvailai vien dėl to, jog neturi dailėtyros bakalauro diplomo.
Apie meną rašyti suprantamai nėra pati lengviausia užduotis – nardyti sudėtinguose terminuose ir konstrukcijose kartais, ko gero, išties paprasčiau, nei atrasti plačiai auditorijai tinkamą kalbėjimo būdą. Kaip pačiai pavyksta tai pasiekti, kada atpažįsti, jog tekstas turi potencialą kviesti skaitytoją pokalbiui?
Manau, kad mano pozicija yra dėkinga – esu jauna meno lauko dalyvė, dar nesu apsikrovusi sudėtingais terminais ir, matyt, į viską žiūriu kiek paprasčiau. Viskas prasideda nuo noro kalbėtis, o ne bandyti skaitytoją pamokyti. Savo tekstuose stengiuosi papasakoti tai, ką pati patyriau ir pamačiau parodoje, kokius jausmus ji man sukėlė, o ne paaiškinti, kaip ją turėtų patirti lankytojas.
Prieinamumas yra labai svarbus – ne banalus ir paviršutiniškas, bet pagarbus ir šiltas. Svarstau, kad galbūt vyresnės kartos meno kritikams nėra paprasta rasti balansą tarp savo profesionalumo, išsilavinimo ir aiškumo, tačiau jaučiuosi, kad pačiai dabartiniame gyvenimo etape gana lengva balansuoti tarp to, ką išmokau Vilniaus dailės akademijoje ir to, kas žinau, kad bus suprantama platesnei auditorijai.
Dalinimasis subjektyviais, asmeniškais žvilgsniais ir patirtimis – svarbus šių dienų medijų aplinkos elementas: rekomendacijos ir apžvalgos tampa bene kertine priemone pasirenkant tai, ką vartojame, kur lankomės, kaip planuojame laisvalaikį. Ar jauti, kad tokia betarpiška, asmeniška prieiga yra raktas, galintis priartinti meno kritiką prie šiame lauke įprastai nedalyvaujančio žmogaus?
Tikrai taip. Manau, kad tai irgi gali būti susiję su skirtingomis jaunesnės ir vyresnės kartų prieigomis – galbūt jaunesnės kartos autoriams svarbiau būti lygiems su skaitytojais, atsisakyti hierarchijos. Savo tekstuose nenoriu teigti vienos ir neginčijamos tiesos, būti visažine – renkuosi eiti kartu su skaitytoju ar skaitytoja, pabrėžti, kad įžvalgos, kuriomis dalinuosi, yra mano nuomonė, o ne faktas.
Ar jauti, kad tavo karta – jauni rašantys žmonės – ateina į meno lauką su naujomis taisyklėmis?
Galbūt su naujomis taisyklėmis dar neateiname, bet manau, kad turime kiek kitokią laikyseną ir labai ryškią asmeninę perspektyvą. Jaunų autorių tekstuose juntamas autentiškas, individualus balsas, nuotaika, kartais – net intymumas. Jaunesni rašytojai sau leidžia būti ne išmanančiais, o jaučiančiais, be to, kinta požiūris į meno kritiką – ji neturi būti galutinė išvada ar vertinimas, veikiau – bandymas reflektuoti, kelti klausimus.
Taip pat žaviuosi jaunos kritikos balsų įvairove – vieno žmogaus tekstai gali būti griežtesni, analitiniai, o kito – radikaliai kitokie, pavyzdžiui, poetiniai. Studijų metu mano kurse buvo daug itin skirtingai ir kokybiškai rašančių autorių, pavyzdžiui, Monika Pakerytė ar Marija Martinaitytė, kuri MO muziejaus stipendiją gavo praėjusiais metais.
Mūsų pokalbyje jau nuskambėjo keli tave įkvėpusių ar žavinčių kūrėjų vardai. Kokius tekstus ir autorius tau pačiai norisi skaityti, kokia kritika veikia ar galbūt formuoja tave pačią kaip rašantį žmogų?
Dar prieš pradedant studijuoti Vilniaus dailės akademijoje į mano rankas pakliuvo Johno Bergerio knyga „Kaip menas moko matyti“ – tada supratau norinti apie meną rašyti taip pat paprastai, bet ne prastai, net intriguojančiai. Studijų metais į akiratį pakliuvo Alfonso Andriuškevičiaus tekstai, sužavėję laisve ir žaisme, šiek tiek ironišku ar net sarkastišku požiūriu, per juos patyriau, kad viskas neturi būti taip griežta ir rimta, galima šiek tiek pažaisti su žodžiais. Man pačiai tokia ironija gana artima – žinoma, svarbu, kad jos būtų sveikai ne per daug, kitaip ji gali atgrasyti, atrodyti kaip noras pasišaipyti.
Žaviuosi konstruktyvia, o ne destruktyvia kritika. Visada gerbiu ir noriai skaitau Aistės Kisarauskaitės, Jogintės Bučinskaitės tekstus, kaskart nekantriai laukiu Jogintės LRT Klasikos laidos „Parodų rūmai“. Kalbant apie jaunus balsus, žavi Ievos Gražinytės tekstai – juose juntamas tiek intelektas ir pozicija, tiek atviras, įtraukiantis rašymo stilius.
Pabaigai sugrįžkime prie MO muziejaus įsteigtos jaunosios kritikos stipendijos – kuo ji ir kiti įvertinimai, apdovanojimai tau yra reikšmingi? Ką savo kelyje vadintum didžiausiais patvirtinimais, kad kryptis, kuria eini, turi prasmę?
Dar prieš mėnesį nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors dalyvausiu interviu, kuriame ne aš kalbinu, o mane (šypsosi). Tai labai džiugina. Meno kritikos apdovanojimų ceremonijoje sakiau – labai smagu, kad mano kuklios, jaunos įžvalgos ne tik neliko nepastebėtos, bet dar ir buvo apdovanotos. Tai reiškia labai daug ir motyvuoja nesustoti.
Kalbant apie įvertinimus platesne prasme, prisimenu įvairius mažus momentus, pavyzdžiui, kai antrame kurse pirmą kartą išsiunčiau savo tekstą apie Mindaugo Navako parodą „Literatūrai ir menui“. Tuomet visą likusį vakarą nerimavau, ar jį publikuos, ar neatstums? Kitą rytą labai apsidžiaugiau pamačiusi ilgamečio Litmenio redaktoriaus Gyčio Norvilo laišką, kad nemato priežasties teksto nepublikuoti. Nors tai atrodo kaip nedidelis dalykas, tuo metu jis patvirtino, kad mano balsas yra vertas būti išgirstas.
Žinoma, labai daug reiškia tėvų bei artimų žmonių palaikymas. Senelis renka visus žurnalus su mano tekstais! Gera iš bičiulių, kolegų išgirsti, kad rašyčiau toliau. Tuomet pajuntu, kad tai, ką darau, yra svarbu ne man vienai, bet ir kitiems.
Ačiū už pokalbį!
