Andriau, kaip tavo veiklų srityje atsirado mokytojo profesija? Tai buvo planuotas žingsnis ar netikėtai gyvenimo padiktuotas nuotykis?
Tai, kur atsiradau, buvo neplanuota, greičiau – atsitiktinumas, prie kurio gyvenimas mane vedė. Dirbau su neformaliu ir formaliu švietimu, stovyklomis, teatriniais metodais. Kai atsirado galimybė tapti mokytoju ar patyriminių žaidimų organizatoriumi (angl. k. life-action role play), šiuos pasiūlymus noriai priėmiau.
Kelias į mokytojo profesiją vedė per teatrą, stovyklas, patyriminių žaidimų pasaulį. Ar žaismė šiandien tebėra svarbi tavo darbe ir gyvenime?
Turiu problemą – gyvenime nenoriu per daug surimtėti. Vis prisimenu sceną iš „Mažojo princo“, kur smauglys prarijo dramblį, bet suaugusieji matė tik skrybėlę. Branda – svarbi ir reikalinga, bet kasdienybėje man norisi žaismės, kūrybiškumo.
Tikiu, kad tai padeda – sprendžiant iššūkius, problemas, o kartais tiesiog gyvenant taip, kad nebūtų nuobodu.
Prisimeni pirmąsias savo pamokas?
Labai anksti supratau, kad mokiniams itin svarbus pirmasis įspūdis. Kaip pradėsiu – taip jie mane ir matys, tokie ir bus mūsų santykiai visus metus. Galbūt pradžioje nepakankamai aiškiai nubrėžiau ribas, todėl tvarka kartais susvyruodavo. Man labai patinka matematika – noriu, kad ir mokiniai ja susidomėtų.
Man svarbiausia, kad žmogus stengtųsi, dėtų pastangas. Tuomet net jei kažkas nepavyksta, tai nebėra esminis dalykas. Mokinys, kuris stengiasi ir gauna prastą įvertinimą, ilgainiui pasieks daugiau nei tas, kuris nesistengia, bet šiandien gauna aštuonetą. Noriu padėti vaikams atrasti norą stengtis.
Ar daug per tuos metus pasikeitei pats, tavo požiūris į pamokas, ugdymą apskritai? Kokiomis vertybėmis vadovaujiesi dirbdamas su mokiniais?
Žinoma, per tuos metus pasikeičiau ne tik kaip mokytojas, bet ir kaip žmogus. Vienur sutvirtėjau, kitur pavargau, išmokau naujų metodų. Mokytojo kelyje vadovaujuosi tomis pačiomis vertybėmis kaip ir gyvenime – pilietiškumu, pagarba vieni kitiems ir aplinkai. Juk niekada nežinai, kuo žmogus tuo metu gyvena, kodėl jis piktas ar ką išgyvena. Turiu tam tikras vertybes ir principus, kuriais vadovaujuosi, bet tai ne visuomet pavyksta, ypač kai esu pavargęs ar susiduriu su atmetimo reakcija iš mokinių.
Daug kalbi apie žaidimo, kūrybingumo svarbą. Kaip patys mokytojai taiko šiuos netradicinius metodus mokyklose? Ar jie randa vietos švietimo sistemoje?
Kartą vedžiau mokymus Meksikoje, kuriuose bandėme įvairius metodus ir patirtis pritaikyti dirbant su neformalaus švietimo organizacijų vedėjais bei universitetų dėstytojais. Užsiėmimų, refleksijų metu pastebėjau įdomų dalyką – nors pedagogai dažnai piktinasi, kad mokiniai nesiklauso, pertraukinėja vieni kitus, patys mokytojai kartais irgi nelabai moka vieni kitų išklausyti. Tai visiškai natūralu – mokytojai, kaip ir mokiniai, pirmiausia yra žmonės.
Naujų metodų taikymas nėra lengvas – tam reikia pastangų, drąsos išeiti iš įprastų rėmų. O mokytojai dažnai jaučiasi pavargę nuo nuolatinių reformų ir pokyčių. Vis dėlto tyrimai rodo, kad sužaidybinimo metodai leidžia informaciją įsiminti lengviau. Be šio metodo egzistuoja ir daugybė kitų puikių praktikų, kurios galėtų būti taikomos plačiau, jei tik joms būtų skiriama daugiau laiko ir dėmesio.
Ką pastebi formaliame švietime – kokie didžiausi iššūkiai dirbant mokykloje?
Formalusis švietimas yra orientuotas į rezultatą – turime programas, aiškias formas ir taisykles, su kuriomis dirbame, mokome to, ko tuo metu reikia. Formaliame ugdyme daugiau tęstinumo – visus metus vedu pamokas toms pačioms klasėms, todėl kuriu ilgalaikį santykį. Pastebėjau, kad mokiniai dažnai sunkiau priima pedagogus, juos atstumia, į mokyklą ateina su visai kita pozicija.
Kaip mokytojai tikimės, kad vaikai 45 minutes skirs visą savo dėmesį, atidžiai klausysis ir mokysis. Tačiau jie turi 35 pamokas per savaitę – natūralu, kad negali penkias darbo dienas iš eilės išlaikyti maksimalaus dėmesio, o dar laukia ir namų darbai. Net suaugę, dirbantys ofisuose, nepajėgia kiekvieną valandą dirbti pilnu tempu. Mes nusiviliame, kai vaikai blaškosi, tačiau jų požiūriu kiekviena pamoka tampa išgyvenimo taktika: kaip neperdegti, kaip dirbti mažiau ir nepavargti. Vaikai bando save pataupyti, o mes – norime jiems perduoti svarbias žinias. Tai didelis iššūkis tiek mokytojams, tiek mokiniams.
Mokykloje ne visuomet spėju pasiūlyti alternatyvių metodų – ypač matematikos pamokose, kur didelė dalis laiko skiriama formaliam mokymuisi. Visgi kartais sau įteikiu „dovaną“ ir į pamoką įtraukiu žaidybinių metodų. Vaikai noriai įsitraukia į komandines veiklas, laukia kitokio turinio. Tiesa, kai kurie iš pradžių galvoja, kad jeigu „žaidžiame“ – tai mokytis nereikia. Patys vėliau nustemba supratę, kiek daug išmoko.
O neformalusis švietimas – ko vaikai išmoksta jo metu?
Neformaliajame ugdyme daugiau žaismės, todėl informacija įsisavinama lengviau. Fokusuotos, trumpesnės patirtys leidžia giliau įsijausti, intensyviau dalyvauti, mokytis per patirtį. Vaikai laukia ir refleksijos – to, ko dažnai trūksta mokyklose. Žmogų, kuris atvažiuoja į mokyklą kelioms valandoms pravesti veiklos, vaikams priimti lengviau nei mokytoją, su kuriuo per metus turi virš šimto pamokų. Mokytojas jiems dažnu atveju nebėra toks įdomus – jis nebėra „šventė“.
Dirbant, pavyzdžiui, stovykloje – lengviau. Vaikai atvyksta pasiruošę naujoms patirtims, į viską žiūri su smalsumu. Kai porai valandų atvažiuoji į mokyklą, dalis vaikų smalsauja, bet daliai būna nepatogu – jie gali jaudintis, galbūt nemėgsta kai kurių teatrinių veiklų, kai kuriems tiesiog reikia daugiau erdvės. Tačiau kartais net dešimt procentų dalyvavimo labai užsidariusiam vaikui yra didelis žingsnis į priekį.
Džiugu, kad neformaliajame ugdyme įprastas grįžtamasis ryšys pamažu skinasi kelią ir į mokyklas. Atsiranda tam skirtų programėlių, o ir aš pats kartais prašau vaikų pamokai parašyti pažymį – jiems tai smagu, o man suteikia vertingų įžvalgų. Visgi vyresnėse klasėse sparčiai auga užimtumas – vis kažko nespėjame. Trečiokas klasėje turi daugiau galimybių nei, pavyzdžiui, vienuoliktokas.
Užsiminei apie vasaros stovyklas. Jau daug metų vasaras leidi kūrybinėje vaikų ir jaunimo stovykloje „Lietuvos atgaja“. Ką ši patirtis dovanoja tau pačiam?
Daug važinėjau į stovyklas – šiemet tai bus jau 15-ta vasara iš eilės. Per šį laiką dalyvavau apie 60-yje stovyklų. Viskas prasidėjo nuo draugo rekomendacijos – pagalvojau, kas čia tokio – vieną vasarą nuvažiuosiu.
Stovyklos man davė labai daug – ne tik smagias veiklas vasarai, bet ir naujus draugus, pažintis, patirtis, jos formavo mano socialinį gyvenimą. Dauguma artimiausių draugų yra stovyklų vadovai – galimybė sutikti tiek gražių žmonių ir patirti draugystės dovaną yra vienas svarbiausių dalykų. Stovyklos padėjo man atsiskleisti – išmokau reikšti save, drąsiau stovėti scenoje, jaustis stipresniu komandoje. Tai buvo vieta, kurioje galėjau tapti aktyvesnis, labiau matomas. O galbūt be „Atgajos“ šiandien net nebūčiau tapęs mokytoju.
Žmonės dažnai klausia, ar ši patirtis per 15 metų neatsibodo. Bet man vis dar labai patinka dirbti su vadovais – motyvuotais žmonėmis, kurie pasirengę 10 dienų dirbti kaip komanda. Tai tarsi kūrybinis „hakatonas“ su įkvepiančiais, aktyviais žmonėmis. Labai vertinu tiek savo, tiek kitų laiką, todėl stengiuosi, kad ši patirtis būtų prasminga – ir vaikams, ir vadovams. Nenoriu tiesiog „praleisti laiko“, noriu auginti save ir kitus kaip žmones.
Jeigu paskutinę dieną vaikai nenori išvažiuoti, jei užmezga nuoširdžius tarpusavio santykius, verkia džiaugsmo ašaromis, anketose rašo, kad nori sugrįžti, jei patys pajaučia, kad augo kaip asmenybės – tai man yra svarbiausias rezultatas.
Ko stovykloje išmoksta vaikai?
Vaikai stovykloje išmoksta būti savimi. Stengiamės sukurti tokią aplinką, kurioje kiekvienas jaustųsi laisvas kurti, bendrauti, būti priimtas. Daug kam tai yra pirma galimybė lipti ant scenos, lyderiauti, kurti su komanda, rasti autoritetų, išmokti groti, žaisti. Manau, kad vaikai išmoksta to, ko norėjo giliai viduje išmokti, tik dar ieškojo tam tinkamos vietos.
Ką matai šiuolaikiniuose vaikuose? Kokia yra šiandieninė karta, kokios jos stiprybės?
Pacituosiu Sokratą: „Jaunimas šiais laikais nebe toks, koks buvo anksčiau.“ Kiekviena karta yra truputį nusivylusi jaunimu. Šiandien būti jaunu žmogumi sudėtinga, nes visko labai daug – informacijos, įvykių, sudėtingų situacijų, kurios formuoja mūsų gyvenimus, politinių, socialinių, ekologinių iššūkių. Šiuolaikinis jaunimas turi prieigą prie visos įmanomos informacijos. Dauguma jų apie pasaulį žino gerokai daugiau, nei mes žinojome jų amžiuje.
Tai didelis iššūkis, nes kai turime tiek informacijos, prie jos priprantame, nuolat ieškome už ko užsikabinti, kur rasti blizgučių, atprantame būti nuobodulyje. Ir pats susiduriu su panašia problema – nuolat jaučiu nenumaldomą norą kažką pažiūrėti, naršyti internete, o tai labai blaško. Kol kas pilnai šių grėsmių dar nesuprantame.
O kalbant apie jaunimą, kaip mokytojas pasakysiu paprastai: yra mokinių, kurie labai stengiasi, yra tokių, kuriems sunku susikaupti – taip buvo visada.
Aš noriu vaikus užvesti ant kelio, duoti moksleiviams įrankius ir erdvės tais įrankiais dirbti. Svarbu bandyti, mėginti, daryti, suklysti, o nepavykus – apie tai pagalvoti, pasimokyti. Meškos paslauga mokiniams padėti visuomet – mokykimės, kad suklysti nėra blogai.
