E. White’o palikimas – dešimtys grožinių knygų, keli apsakymai ir daugybė straipsnių bei esė.
Novatoriškais laikomi jo kūriniai „Užmirštant Eleną“ (angl. Forgetting Elena) ir „Berniuko istorija“ (angl. A Boy’s Own Story).
Rašytojo agentas Billas Cleggas teigė AFP, kad E. White’as „mirė sava mirtimi praėjusią naktį savo namuose Niujorke“.
Pasak „The Guardian“, debiutinis E. White‘o romanas „Užmirštant Eleną“ (1973 m.) itin sužavėjo rusų rašytoją Vladimirą Nabokovą. Vėliau, 1977 m., pasirodė visiška naujove laikytas „Gėjų sekso džiaugsmas“ (angl. The Joy of Gay Sex). Sekso vadovą E. White’as parašė kartu su savo psichoterapeutu Charles’u Silversteinu.
„Jei būčiau ją rašęs vienas, ji vadintųsi „Gėjų sekso tragedija“, – „The Guardian“ kartą juokais yra sakęs rašytojas.
„Ch. Silversteinas įnešė šilumos ir glamonių“, – sakė E. White’as.
Amerikiečių rašytojas padarė didelę įtaką šiuolaikinei gėjų literatūrai – jo vardu pavadintos LGBTQ+ rašytojų premijos, jo svarbų vaidmenį akcentuoja tokie autoriai kaip Garthas Greenwellas, Édouard Louis, Oceanas Vuongas, Brandonas Tayloras ir Alexanderis Chee.
Sulaukęs populiarumo 8-ojo dešimtmečio antroje pusėje, E. White’as apie savo kartą yra pasakęs: „Ankstesnė gėjų grožinė literatūra – Gore’as Vidalas ir Trumanas Capote – buvo rašoma heteroseksualiems skaitytojams. Mes galvojome apie homoseksualius skaitytojus, ir tai buvo esminis skirtumas“.
1983–1990 m. E. White’as gyveno Prancūzijoje, kur susidraugavo su Micheliu Foucault, susidomėjo prancūzų literatūra ir parašė didelio susižavėjimo sulaukusių biografijų, tarp kurių – ir Marcelio Prousto bei Arthuro Rimbaud. Už prancūzų romanisto ir dramaturgo Jeano Genet biografiją E. White’as pelnė Pulitzerio premiją.
