Į dviejų dienų festivalį, kurį jau trylikti metai organizuoja Klaipėdos Tautinių kultūrų centro komanda ir jos vadovė Jelena Butkevičienė, susirinko daugybė skirtingų tautų dalyvių: romai, ukrainiečiai, armėnai, indai, azerbaidžianiečiai, lenkai, kirgizai, totoriai, kaimynai latviai bei estai. „Kol išmokau ištarti visų dalyvių vardus ir pavardes bei kolektyvų pavadinimus, išties prireikė laiko ir tam tikrų iššūkių: prieš pristatant, teko dar sykį atlikėjų atsiklaust pavadinimo ir prisiminti tarimą, bet smagiausias nuotykis, jei taip galėčiau pavadinti, buvo susitikimas su festivalio dalyve iš Indijos. Nežinau, kodėl, gal kad vilkėjau žėrintį sidabro spalvos kostiumą, ji priėjo prie manęs ir užkalbino tarsi tautietį. Nepasimečiau, sudėjau rankas tarsi maldai, nulenkiau galvą, ir angliškai pasisveikinau, sakydamas, kad esu lietuvis, šio renginio vedėjas. Ji nustebo, pasirodo, jai išties buvau panašus į Indijos pilietį, o išaiškėjus, kad taip anaiptol nėra, smagiai abu pasijuokėm“, – apie kuriozinę situaciją pasakoja Deivizo, jau laukiantis kitų metų festivalio. „Nepaprastai džiaugiuosi, kad galiu tobulėti kaip asmenybė, vesdamas tokius renginius ir bendraudamas su skirtingų tautų žmonėmis, kurie neša pasauliui vienybę simbolizuojančią žinią: per šokius, per dainas, per pokalbius po pasirodymų ir leidžiant vakarus gražuolėje Klaipėdoje. Tuomet supranti, kad ir kokie esame skirtingi kultūriškai, būtent ta kultūra gali vienyti viso pasaulio žmones“, – įsitikinęs Deividas.
