Tvirta, lyg deimantas
Daugelis Almą artimai pažinojusiųjų pabrėžė, kad ji buvo skaidri ir trapi, lyg krištolas, ir kartu tvirta, lyg deimantas. Ponia Adamkienė neapsiribojo tik reprezentaciniu žmonos vaidmeniu, visą gyvenimą buvo aktyvi visuomenės veikėja, filantropė. Net ir ištikimai palaikydama savo vyrą, ji turėjo tvirtą asmeninę poziciją. Ne viename interviu ponia Alma Adamkienė yra minėjusi, jog nedegė noru būti pirmąja šalies ponia ir apskritai gana sunkiai susitaikė su sutuoktinio sprendimu siekti Lietuvos Respublikos Prezidento posto. Tačiau gerbė šį jo pasirinkimą ir visokeriopai padėjo Jo Ekscelencijai einant reikšmingu valstybės vadovo keliu. Tai buvo vakarietiškos Lietuvos gimimo periodas, kai pirmoji šalies pora reprezentavo visą šalį ir neabejotinai įkūnijo pasaulinio lygio etaloną. Stebint Adamkus užsienio vizitų metu nejučia imdavo pasididžiavimas, nes buvo juntamas lygiavertis santykis su įtakingiausiomis pasaulio politinėmis figūromis.
Pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį tai buvo labai svarbu. Ir įvaizdis šiame kontekste vaidina itin reikšmingą vaidmenį, kuria visuotinai suprantamą, neverbalinį įspūdį. Ponia Alma, kalbėdama apie buvimą viešu asmeniu, visada akcentavo svarbą būti savimi, neleidžiant pareigoms užgožti asmenybės. Tad ir rinkdamasi drabužius nesivaikė mados, neieškojo išskirtinio dizaino, vilkėjo tai, kas jai patiko, leido gerai jaustis bei atspindėjo asmenybę. Ne viename interviu buvusi prezidentienė teigė nesureikšminanti mados. Tačiau tai ir yra tikrosios elegancijos paslaptis – gebėjimas lengva ranka pasirinkti tai, kas tobulai tinka. Natūralumas – vienas ryškiausių ponios Almos bruožų. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, jog apsimestinis grožis ir gėris niekada neduos teigiamų rezultatų. Jos autentiškumas ir atvirumas buvo pavergiantys. Viename interviu ji prisipažino nemokanti ir nemėgstanti dažytis, makiažą priimanti kaip kaukę, kurią dienai pasibaigus skuba kuo greičiau nusivalyti. Tačiau jos rafinuotas įvaizdis ir brandus grožis daugeliui buvo puikus pavyzdys.
Elegancijos kodas
Ponia Alma išsiskyrė įgimta elegancija, kurios, kaip pati teigė, išmokti neįmanoma. Nes tai – ne tik išoriniai išvaizdos bruožai, bet ir laikysena, manieros, vidinių savybių projekcija. „Kalbėdama apie stilių, kaip ir apie darnius santykius, negaliu pasakyti jokio recepto. Manau, kiekviena moteris turi įgimtą pojūtį, supratimą, kaip dera atrodyti. Aš niekada šito specialiai nesimokiau, neprašiau stilistų patarimų, man atrodė savaime suprantama, kokius drabužius ar aksesuarus pasirinkti“, – taip 2013 m. žurnalui „Moteris“ atviravo Alma Adamkienė.
Būsimos prezidentienės stiliaus pojūtis brendo gyvenant vakaruose. 1944 m. tarybinei armijai veržiantis į Lietuvą tuomet septyniolikmetė Alma su šeima pasitraukė į Vokietiją. Tai buvo pokario nepritekliaus laikai. Viename interviu ponia Adamkienė papasakojo istoriją apie vilnos ir šilko suknelę. Ilgą laiką tai buvo vienintelis jos drabužis, kurį dėvėjo, kol šis pradėjo irti per siūles. Kai suknelė tapo nevilkima, mergina iš jos pasisiuvo sijoną, iš rankovių pasidarydama petnešas (mat visada buvo smulkaus kūno sudėjimo). Segėdama būtent šį sijoną ji ir susipažino su Valdu Adamkumi.
1949 m. ji persikraustė gyventi į Jungtines Valstijas. Retrospektyviai analizuojant būsimos prezidentienės stilių, galima pastebėti nuo jaunų dienų būdingą orią laikyseną, puikiai pasirenkamas, dažnu atveju gana nuosaikias, spalvas bei romantinę eleganciją, kuri su laiku įgavo vis daugiau klasikos elementų. Būsimai pirmajai Lietuvos porai gyvenant JAV, 1961 m. prezidentu išrenkamas J. F. Kennedy. Jo žmona Jacqueline tapo pirmosios šalies ledi etalonu, davusiu toną ateities politinių lyderių sutuoktinėms. Ji įkūnijo tobulos amerikietės simbolį ir tapo sektinu pavyzdžiu tautietėms.
Tiesa, jos stiliaus pasirinkimai buvo kritikuojami, mat Jacqueline jautė silpnybę prancūziškai madai, bičiuliavosi su žymiais to meto dizaineriais. Tuo tarpu JAV politikai spaudė remti vietinius gamintojus ir amerikietišką madą.
Veikiausiai pirmosios JAV ponios įvaizdis padarė įtaką ir ponios Almos individualiam stiliui. Pastelinio kolorito, tiesaus kirpimo trumpo švarkelio ir kelius siekiančio sijono variacijos ilgainiui tapo moters įvaizdžio pagrindu. Kreminė, rusva, tamsiai mėlyna, juoda ir raudona buvo mėgstamiausios ponios Almos spalvos. Dominavo vienspalviai ansambliai, kartais įterpiant klasikinių raštų (langų, taškelių, dryžių ar romantinių gėlių) motyvus. Jos drabužinėje buvo ir žymių mados namų „Chanel“, „Valentino“, „Emanuel Ungaro“ modelių. Vis tik grįžus į Lietuvą užsimezgė ir graži draugystė su mūsų šalies dizaineriais.
Lietuviški akcentai
Kaipgi būtų galima apibrėžti ponios Almos stilių? Visų pirma, tai nepriekaištinga, elegantiška klasika, kuriai būdinga preciziška audinių bei pasiuvimo kokybė, santūrumas ir subtilūs, kartais šiek tiek originalesni akcentai. Reprezentacinį prezidentienės garderobą daugiausia sudarė įvairūs kostiumėliai bei suknelės, prie kurių ponia Adamkienė mėgo derinti ryškesnius aksesuarus: auskarus, kaklo papuošalus, seges. Vieną jų moteris ypač mėgo ir brangino, mat buvo dovanota Jo Ekscelencijos 25-ųjų vestuvių metinių proga.
Daugelis su ponia Alma dirbusių dizainerių pabrėžė, jog ponia Adamkienė turėjo ypatingą estetinį pojūtį ir aiškiai žinojo, kas jai tinka, kaip ji nori atrodyti tam tikros progos kontekste. Be abejo, protokolas dažnu atveju padiktuodavo labai aiškias gaires, tačiau galutinį sprendimą ir įvaizdžio idėją visada pasirinkdavo pati ponia Alma. Jos domėjimasis mada ir Lietuvos drabužių kūrėjais atsispindėjo ir asmeniniuose pasirinkimuose bei įvaizdyje. Reprezentacinius modelius jai kūrė Julija Janus, Ramunė Piekautaitė, Juozas Statkevičius, su kuriuo užsimezgė artima draugystė. Kaip žurnalui „Moteris“ yra pasakojusi A. Adamkienė, vienas pirmųjų užsakymų jam buvo suknelės ir palto pasiuvimas Prezidento priesaikos ceremonijai. 1998 m. Lietuvoje nebuvo tokio medžiagų pasirinkimo, koks yra dabar. Tačiau rezultatas išpildė visus lūkesčius. Vėliau dizaineris kūrė ne vieną apdarą, papuošė ir ponios Almos mamą, jai minint šimto meto jubiliejų.
Ponia Alma nebuvo įnoringa klientė ir, kaip pasakojo žurnalui „Moteris“, visada pasitikėjo dizaineriais, kaip savo srities profesionalais: „Nei bendraudama su Juozu Statkevičiumi, nei su daugybės mano drabužių autore Julija Žilėniene (Janus), neturėdavau pastabų – nebuvo reikalo. Tiesiog išsirinkdavau medžiagą ir pasakydavau, kokio stiliaus, kokio modelio drabužio noriu. Tada kartą ar du atvažiuodavau pasimatuoti, ir viskas“. Vienas dizainerės Julijos Janus kurtas kostiumėlis turėjo ypatingą istoriją, mat buvo sukirptas iš Japonijos imperatorienės poniai Almai dovanoto šilko. Drabužis buvo skirtas priimant pirmąją Japonijos porą Lietuvoje.
Pabaigai tiktų legendinės Coco Chanel išsakyta mintis – jei po pasimatymo su moterimi prisimenate jos suknelę, vadinasi, tai buvo prasta suknelė, o jei atsimenate moterį – vadinasi, ji vilkėjo nuostabią suknelę... Ponios Almos atveju, visada atminsime Ją – elegantišką ir tikrą, neapsimetančią ir neimituojančią. Jos įvaizdis padėjo išryškinti nuostabios asmenybės bruožus, bet niekada jų neužgožė. Juk tikroji elegancija, cituojant mados metrą Giorgio Armani, yra ne būti pastebėtam, o tapti nepamirštamam...
