Eglė Jackaitė: „Nebūčiau šiandien tokia, jei nebūčiau išgyvenus to, kas man buvo skirta“

Klaipėdos dramos teatro aktorė, dėstytoja, poezijos ir muzikos programos „Jausmų džiazas“ autorė ir atlikėja, Pagalbos moterims linijos savanorė, talentingų dviejų sūnų – Jokūbo Brazio ir Elijo Malinausko – mama, visada atvira ir empatiška moteris Eglė Jackaitė sako, kad nors likimas jos ir nelepino, ji dėkinga Dievui už viską, ką jai teko patirti.

Nuo dvejų metukų augusi be mamos, šiandien (pokalbio metu buvo praėjusi vos savaitė) ji mezga ryšį (po 47 metų) su mama ir močiute. Eglė sako, kad šiandien su brandžia išmintimi ir meile priima likimo siųstus išbandymus: skaudžias vaikystės patirtis, skyrybas, sudužusią meilę, išdavystę ir šypsodamasi prideda: „Nebūčiau šiandien tokia, jei nebūčiau išgyvenus to, kas man buvo skirta.“

 

Egle, kai susitinkame ir aš paklausiu, kaip gyveni, Tu tos dienos, tos akimirkos nuotaiką dažnai išreiški eilėmis. Kokiomis eilėmis šiandien norėtum pradėti interviu?


Pravirkdyk širdį savo buvimu

Rytoj ateisiu pasiimti ilgesio.

Grąžos neduosiu, – neturiu

Tik Tavo delną savame sušildysiu…


Visiems reikia meilės, norime būti suprasti, sušildyti, reikalingi. Visi, be išimties, norime būti mylimi. Juk norisi žmogaus šalia, šią akimirką būnančio kartu, o ne kažkur toli, nuotoliniu būdu ar nuotolinėmis gėlelėmis ir širdelėmis. Kad ir kas nutiktų – paguostų, suprastų, atleistų, priimtų. Juk esame vieni dėl kitų.


Kitaip tariant, priimkime gyvenimą ir visas jo teikiamas dovanas?


Kuo ilgiau gyvenu, tuo aiškiau suprantu, kad GYVENTI nėra savaime suprantamas dalykas. Tai iš tiesų yra didžiulė dovana ir malonė. Ir tai, kad mes matome, girdime, užuodžiame, kvėpuojame, vaikštome, liečiame, pykstame, liūdime ar džiaugiamės yra dovana. Kiekviena mums duota akimirka yra labai trapi ir brangi. Tai suprantu, vertinu ir jaučiu dėkingumą. Vien suprasti jau yra labai daug. Juk žmogus ir gyti pradeda tik tada, kai supranta ir pripažįsta savo skausmą ar problemą.


Turi omenyje priklausomybes?


Taip, o kas neturi priklausomybių? Dauguma turi įvairiausių priklausomybių – nuo socialinių tinklų, alkoholio, narkotikų, maisto, mylimojo ar mylimosios… Todėl svarbu išmokti nesisavinti brangiausių žmonių, juk ne veltui sakoma: jei įsikibęs laikysi, bus atimta. Niekas mums nepriklauso, atėjome tuščiomis rankomis ir išeisime tuščiomis. Atėjome nuogi ir išeisime nuogi. O visi mūsų brangūs daikteliai ir prabangūs rūbeliai – sudūlės arba bus sudeginti. Nieko neliks. Ką tai reiškia? Kad esame niekas ir tuo pačiu viskas. Esame ypatingi ir palaiminti, o kartais tokie apleisti ir nelaimingi. Absoliučiai normalu jausti ir išgyventi visokias būsenas.


Tuomet natūraliai turėtų kilti klausimas: kokia visa to prasmė?


Kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias skirtingas. Šiandien aš tikiu, kad mano gyvenimo kelionės tikslas yra išmokti mylėti. Išmokti priimti save ir kitą. Neteisti, nekaltinti, nepasmerkti, o priimti. Priimti be siekio keisti. Keisti galima tik save: kai pats keitiesi, tai ir visa aplinka keičiasi. Turiu daug gyvenimiškos patirties, daug dalykų išmokau per skaudžias pamokas, kai ką supratau ir savanoriaudama Pagalbos moterims linijoje. Ten išmokau ne tik klausyti, bet ir išgirsti, neįsiterpti, nepertraukti, nepatarinėti, tiesiog klausyti ir būti su tuo žmogumi, kuris skambina. Į pagalbos liniją žmonės neskambina šiaip sau – jie nori būti išgirsti, nori, kad juos išklausytų, suprastų. Aplinkui tiek daug vienatvės…



Eglė Jackaitė
Eglė Jackaitė
Viktorija Vaišvilaitė



Kaip manai, kodėl šiandien tiek daug vienišų žmonių?


Kiekvienas, atėjęs į šį pasaulį, gauna nemažai pamokų. Aš dažnai sakau, kad klaidų nėra, yra tik pamokos. Tos pamokos mus ugdo ir stiprina. Būna, išmoksta žmogus tas savo pamokas ir pereina į kitą lygmenį, o būna, kad kapstosi visą gyvenimą tame pačiame lygmenyje. Kartais atrodo, jau nemažai išmoko ir jam puikiai sekasi – tik, žiūrėk, gauna naują išbandymą ir vėl krenta į pradinį lygmenį. Čia aš kalbu ir apie save. Viską visada reikia pradėti nuo savęs. Kaip dažnai mes savęs nepriimame ir randame prie ko prikibti… Kodėl kabinėjamės prie savęs? Kodėl savęs nemylime? Taip, mes ir riboti, ir žaizdoti, bet mylėkime save – dažniau sustokime, apsidairykime, įkvėpkime, nurimkime, palepinkime, pamaitinkime savo kūną ir savo sielą.


Atrodo, lyg ir paprasta, bet iš tiesų yra sudėtinga ir dažnai be kitų pagalbos neįgyvendinama…


Taip, todėl pradėkime nuo mažų žingsnelių. Mokėkime atleisti sau. Jei mokėsime atleisti sau, mokėsime atleisti ir kitiems. Visada turime pasirinkimą ir tik nuo mūsų priklauso, kaip pasielgsime: nuteisime, pasmerksime ar atleisime ir išteisinsime. Pažiūrėkime, kaip yra gamtoje – lietus lyja ant visų, mėnulis, saulė šviečia visiems ir vaivorykštė danguje pasirodo visiems, neskirstant teisuoliai ar nusikaltėliai, geriečiai ar blogiečiai. O mes dažnai skirstome. Paprasta ir lengva mylėti tą, kuris mums geras, kuris mumis žavisi ir mums yra malonus. Bet pamilkime tą, kuris yra „nepatogus“, atstumas, gal kitoks, visai ne toks, kaip mums norisi. Niekas nevyksta be priežasties. Jeigu jau sutikome žmogų, tad ne veltui. Tikiu, kad atsitiktinumų nebūna, o įvykiai, kurie nutinka, matyt, ir turi nutikti – viskas turi prasmę.


Ar tiesa, kad savanoriaudama ne tik duodate, bet ir pati daug gaunate?


Taip, tikrai taip. Savanorystė mano gyvenime atsirado visiškai netikėtai. Neieškojau, kur save padėti, tiesiog sutikau žmogų ir jis mane atvedė į šitą kelią. Beje, prieš ketverius metus kartu su manimi savanoriauti pradėjo gal dvylika žmonių, o šiandien iš mūsų likau turbūt tik aš. Man tai tapo įprasta – bent tris ar keturis kartus per mėnesį skirti tam savo laiką. Jaučiu, kad tai prasminga veikla ir mane labai praturtina. Kartais net sunku įsivaizduoti, kiek daug aplink mus baimių, beviltiškumo ir beprotybės... Kiek daug liūdesio, skausmo, vienišumo. Visada pajaučiu, kai išsikalbėjęs žmogus pamato šviesą, viltį, kai jam palengvėja. Šiandien savanorystę priimu kaip dovaną, dar kitokias savo gyvenimo pamokas, o išėjus po budėjimo visada turiu apie ką mąstyti ir už ką dėkoti. Dėkoti Dievui už viską, nes suvokiu, kad ir kas mano gyvenime yra nutikę, ačiū Dievui, kad tik tiek. Matau, kad būna ir blogiau…


Ne veltui sakoma: „Jei tau blogai – padėk kitam“?


Padėdamas kitam pamiršti save, savo nelaimes, liūdesį, skausmą. Vienas artimas žmogus tik dabar, po keturiolikos metų, manęs išdrįso paklausti, kaip aš, gimus mano jauniausiajam sūnui, kai visas mano gyvenimas netikėtai vertėsi aukštyn kojomis, patyrusi mylimo sužadėtinio išdavystę, sugebėjau tai ištverti. „Aš, Egle, būčiau išprotėjęs arba nusižudęs, nors esu tvirtas vyras. Kokia vis tik tu stipri“, – sakė jis…


Kad ir koks nepakeliamas skausmas draskė mane, bet man reikėjo vaikais rūpintis. Kad ir kokia beviltiška situacija atrodytų, reikia ištverti bei suprasti, kad ir tai praeis ir skausmas nesitęs amžinai. Jėgų atsistoti ir gyventi toliau gavau iš savo sūnų. Jokūbas tuomet buvo paauglys, Elijas – kūdikis, tad negalėjau sau leisti pasiduoti. Privalėjau jais rūpintis, jaučiau atsakomybę, juk jiems buvau nepakeičiama ir labai reikalinga. Tuomet išgyvenau didelį skausmą, bet kartu ir dar didesnę meilę savo vaikams. Todėl jiems daviau viską, kas yra geriausia – sveiką ir nepalūžusią mamą.


Vadinasi, Tau vaikai tuo metu padėjo ištverti skausmą ir nepanirti į depresiją?


Žinau, kad depresija – rimta liga, bet paanalizuokime apie ką ji: man skauda, man blogai, man sunku, aš blogai jaučiuosi ir t. t. Viskas tik „aš“ ir „man“. Ne veltui sakoma, kad dauguma ligų atsiranda nuo didelio egoizmo. Jei visą laiką galvoji, kaip yra blogai, kaip sunku, kokia aš nuskriausta, tai ir susergi. O jei pradedi galvoti apie kitus, kaip jiems padėti – pamiršti save, savo susireikšminimą.


Ir žmonės mūsų pagalbos paprašo, tikriausiai, neatsitiktinai?


Tikrai taip. Prieš kelias dienas man svečiuojantis pas tėtį, paskambino bičiulis ir paprašė padėti vienam jaunuoliui. Situacija buvo labai jautri ir skaudi. Galėjau užsimerkti ir sakyti, kad neturiu laiko, tačiau, žinoma, kad nuvažiavau pas tą vaikiną, paėmiau, nuvežiau jį į psichologinės pagalbos centrą ir atidaviau į psichologės, šios srities profesionalės, rankas. Po pokalbio su psichologe jis nurimo. Išėjęs apkabino mane ir dėkojo. O tada, kai susitikome, buvo viskuo nusivylęs ir niekuo nepasitikintis. Kai mus kažkas nuvilia, mes užsisklendžiame savyje, nes bijome vėl patirti kančią. Taip jau būna ir, natūralu, kad mes saugomės. Aš nesipuikuoju ir nesakau, kad esu didvyrė. Juk ir aš klystu, suklumpu, bet ir vėl stojuosi. Tikiu, kad nėra tobulų žmonių. Ir, tiesą sakant, man net koktu nuo tobulumo. Nenoriu būti tobula ar kad šalia manęs esantieji būtų tobuli, juk mes žmonės, ne angelai. Gyvenimas – tai kelionė, per kurią visko įvyksta. Ir labai gerai, kad įvyksta, nes per tai mes augame, kasdien mokomės būti geresni, nedaryti kitiems blogo, ištiesti pagalbos ranką tam, kam jos reikia, kai jos prašo. Kaip jau sakiau, niekas šiaip sau nevyksta. Kartais mes tik laidininkai aukštesnių jėgų: būna, darau ką darau, ir kalbu tai, ką kalbu, lyg kas būtų tuos žodžius į lūpas įdėjęs.


Egle, ne kartą esi sakiusi, kad turi didžiulę aukštesnių jėgų apsaugą ir ne vienas stebuklas yra Tavo gyvenime nutikęs, tiesa?


Šventai tikiu, kad be Dievo valios nė vienas žmogaus plaukas nuo jo galvos nenukris. Esu mylimas ir saugomas Dievo vaikas. Ir tai yra didžiulė dovana ir malonė. Visai neseniai važiuoju Giruliuose dviračiu iš draugės, sutinku sūnaus buvusius kursiokus, jie mane pamatę su džiaugsmu sveikinasi, o aš iš to netikėtumo, kad juos pamačiau (nežinau kaip tai nutiko), nesąmoningai viena ranka užspaudžiau stabdį taip, kad dviratis nuo staigaus stabdymo vertėsi per priekį. Pasielgiau neadekvačiai ir viskas galėjo baigtis blogai. Iš tos akimirkos atsimenu ne viską, tik suprantu, kad kaip kaskadininkė nušokau nuo dviračio ir atsistojau ant asfalto. Dviratis nebevažiavo – ratas užsiblokavo, rėmas į ratą įsirėmė, o man nieko – sveika ir gyva. Buvau su baltomis kelnėmis ir sportbatukais – nė dėmelės niekur neliko, nė mažiausio įbrėžimo ant mano kūno. Ar tai ne stebuklas? Kaip aš sakau – visi protėviai sustojo ir ant savo rankų mane iškėlė iš nelaimės, kuri galėjo nutikti. Aš tuo tikiu ir man patinka tuo tikėti! Tad tik dar labiau norisi dėkoti Dievui už tai, kad mane myli ir saugo. O ir avarijų mano gyvenime yra buvę – iš mašinos nieko nelikę, o aš sveika. Vadinasi, man dar ne laikas išeiti. Priimu tai, kaip ženklą, kad man dar skirta kažką padaryti šioje žemėje.


Esi sakiusi, kad palaimintos tos, kurios turi vaikų, tačiau motinystė – ne tik džiaugsmas…


Mano sūnūs… Tai jautriausia tema, o meilė jiems – neišmatuojama. Taip, esu palaiminta. O motinystės atspalviai patys įvairiausi, juk yra ir džiaugsmo, palaimos, pasididžiavimo, ir ašarų, nesusikalbėjimų – visko būna! Su sūnumis turime tvirtą ir stiprų ryšį – esame vieni kitiems brangūs ir svarbūs. Santykiuose, kaip ir gyvenime, nebūna lengva. Kiekvienas etapas skirtingas – daug džiaugsmo, daug rūpesčio. Išskirčiau gal tik paauglystę – su Jokūbu jau viskas išgyventa ir patirta, su Elijumi dabar tai vyksta. Būna ir iki ašarų priveda… Ne veltui sakoma, kad labiausiai mus įskaudinti gali tik patys artimiausi. Svetimiems turime „sienas“ ir filtrus, patiems artimiausiems, deja, ne. Man atrodo, svarbiausia yra pripažinti, kad kažko nesuprantu, kad esu silpna. Nes atvirumas gimdo atvirumą. Ir tik tuomet, kai nebijau būti pažeidžiama įvyksta tikriausi dalykai. Mūsų santykiai yra gyvi, todėl juose yra visko. Meluočiau, jei sakyčiau, kad viskas tobula. Kaip jau minėjau, tobulumui esu nepakanti. Tik pamanykite – tobulas vaikas, tobula mama. Baisu (juokiasi).



Eglė Jackaitė
Eglė Jackaitė
Viktorija Vaišvilaitė


Tavo sūnus Jokūbas Brazys užaugo aktorių šeimoje (jo tėtis aktorius Edvardas Brazys) ir pasirinko teatrą – šiandien jis vienas ryškiausių ir stipriausių jaunosios kartos Lietuvos režisierių?


Jokūbui jau dvidešimt aštuoneri. Per tuos metus jis daug keliavo tiek fizine, tiek dvasine, emocine prasme ir šiandien yra tas, kas yra. Labai juo didžiuojuosi. Jis sukūrė jau ne vieną spektaklį: A. Čechovo „Žuvėdrą“ (OKT), „Equus“ (Lietuvos nacionaliniame dramos teatre), „Storas sąsiuvinis“ (Klaipėdos dramos teatre). Jokūbo spektakliai gilūs, jautrūs, autentiški, atviri, žiaurūs, provokuojantys, nepatogūs, išraiškingi – juose yra ir maišto, ir vilties, ir daug meilės…


Jaunėlis taip pat pasuko Tavo, Egle, pėdomis – į aktorystę. Nuo 10 metų vaidina teatre, sukūrė ne vieną vaidmenį kine, įgarsino Disnėjaus pagrindinį personažą Luką filme „Lukas“. O už sukurtą Juozapo vaidmenį Inesos Kurklietytės filme „Drugelio širdis“ Elijas buvo nominuotas „Sidabrine gerve“ už geriausią vyro vaidmenį.


Elijas talentingas vaikas. Jam puikiai sekasi kino aikštelėje. Jį vertina ir jis sulaukia daug pasiūlymų filmuotis. Tačiau šiandien jis sako, kad bus krepšininkas ir tai yra jo kelias. Aš jį tik drąsinu ir laiminu. Elijas turi gražią sielą, jis empatiškas, jautrios širdies, charizmatiškas, guvus, lyderis, vedantis kitus į priekį.

 

Egle, žinau, kad tave myli žmonės – po spektaklių visada gauni daugybę gėlių ir dovanų, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje turi draugų, kurie Tave kviečia ir laukia. O ar Tavo širdyje jau yra vietos mylimajam?


Turiu išminties ir patirties vertinti tai, ką turiu, o ir moku džiaugtis gyvenimu. Prisimenu, kai susitikome su Karoliu ir aš jo paklausiau, kodėl mes anksčiau nesusitikome, jis tada tik šyptelėjo ir atsakė, kad iki šios akimirkos turėjo visomis prasmėmis užaugti. Gal dabar aš turiu užaugti, kad į mano gyvenimą ateitų mano žmogus. Tikiu, kad kas skirta, tą ir sutiksime. Tie, kurie patyrę sunkumų ir skausmo, ypač moka džiaugtis gyvenimu ir jį vertinti. O išbandymų patiriame visi. Juk vien tai, kaip mes ateiname į gyvenimą – kūdikio gimimas – yra didelė fizinė kančia ir mamai, ir vaikui; į šviesą išsiveržiame per tamsą ir kančią, sunkiai ir skausmingai. Ir tas pirmas oro gurkšnis gaunamas tik po skausmo, nepatogumo. Visas gyvenimas apie tai ir sukasi – vis ieškome ir ieškome kažko, kas vis stipriau ir stipriau dirgintų mūsų jusles. Kaip vienas teatro genijus sako, normalumo terpėje mums neužtektų deguonies… 


Per dvidešimt septynerius metus teatre sukūrei daug įvairiausių vaidmenų, esi sukaupusi profesinės patirties. Kokių dar turi profesinių svajonių?


Einu savo pasirinktu profesiniu keliu, o gal likimo skirtu, kas dabar pasakys... Bet jaučiu, kad tai yra iš tiesų mano kelias. Aš daug visko išgyvenu kūrybiniame procese, repeticijose, spektakliuose ar po spektaklių… Scenoje išsprogdinu visas savo sukauptas emocijas, išgyventas būsenas. Man tai tarsi terapija – kai galiu iš gelmių drąsiai išreikšti įvairiausius jausmus. O svajonių turiu ir tikiu, kad jos išsipildys! 


Tavo kūrybiškumas vien teatre nesibaigia: esi savo projekto – poezijos ir muzikos programos „Jausmų džiazas“ – prodiuserė ir atlikėja. Ką Tau reiškia poezija, kaip ji praturtina Tave?


Poezijos ir muzikos programa „Jausmų džiazas“ gyvuoja jau septynerius metus. Mano scenos partneriai – Vytautas Labutis, o pastaruoju metu Antanas Cirtautas. Scenoje mes patiriame ypatingas akimirkas, aš visad to laukiu! Skaitydama eiles prabylu ne tik žodžiais, bet visa širdimi. „Jausmų džiaze“ nesislepiu už personažo – esu Eglė ir ta poezija, dainos, visų pirma, man yra labai jautrios, artimos – viskas juk išjausta, išgyventa… Esu ten be jokių filtrų, nuoga, atvira siela. Tose mano širdimi atrinktose eilėse esu aš – mano patyrimai, džiaugsmas, skausmas, ilgesys, meilė, išdavystė… „Jausmų džiazas“ labai mylimas žiūrovų, nes jis apie mane, tave – apie kiekvieną iš mūsų. 


Tikėjimas Tau tapo ypač svarbus, atvirai apie tai kalbi. Kaip ir kada atradai Dievą?


Tikėjimas mane lydi nuo gimimo, nuo pirmo mano įkvėpimo. Man tai šviesaus atminimo močiutės – tėčio mamos – Kazimieros palikimas. Ji atvedė mane į šitą kelią. Kokia tai didelė dovana ir malonė. Aš tikiu ir pasitikiu. Galime kaip norime susireikšminti savo šlovės akimirkomis arba susvarbinti savo skausmus ar rūpesčius, tačiau viskas praeina. Taip ir gyvenimas praeis. Tikėdama aš ramiau einu per gyvenimą, o ir džiaugsmo daug daugiau –niekada nebūsiu viena. Danguje ar žemėje, šviesoje ar tamsoje, liūdesyje ar palaimoje – Dievas su manimi.


Tikriausiai tik Tavo stiprus tikėjimas ir maldos padėjo priimti savo likimą ir atleisti mamai…


Aš turėjau didžiulę laimę prieš savaitę ją sutikti. Pirmą kartą mano gyvenime mes sėdėjome trise – mano mama, močiutė ir aš – pas mano močiutę ir kalbėjome. Močiutė rodė nuotraukas, pasakojo apie mano ir savo tėvus, protėvius, tiek daug sužinojau – man tai jautru ir brangu. Iki šio susitikimo aš težinojau, kad turiu mamą ir močiutę, bet jaučiausi joms labai tolima, o dabar jos priėmė mane – aš tai pajutau. Matyt, atėjo tam laikas. Dabar visa savo esybe stengiuosi suprasti šias moteris – savo mamą, kurios toks skaudus likimas, ir savo močiutę, kuri niekada neieškojo savo anūkų.


Man iki tol skaudžiausia buvo jaustis nereikalinga. Dabar, ačiū Dievui, viskas kitaip, o ir aš turiu išminties – nebekaltinu, nebesijaučiu ta maža, palikta ir neišmylėta mergaitė... Mama ir močiutė yra mano šaknys, mes visos esame vieno kraujo. Mama mane išnešiojo savo kūne ir aš jai esu dėkinga.


Niekada nebūčiau šiandien tokia, jei nebūčiau išgyvenusi to, kas man buvo skirta. Ir dar kiek visko bus, tikiu! Su dėkingumu priimu kiekvieną akimirką ir šypsausi – aš juk labai myliu gyvenimą!


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis