„Šampano diena 49 mln...“ Jūrate, kas yra tie 49 milijonai?
Prancūzų mokslininkas Gerardas Ligeris Belairas suskaičiavo, kad šampano butelyje yra apie 49 milijonus burbuliukų. Tai edukacinė šampano paroda, į kurią kviečiu šio gėrimo importuotojus, atvažiuoja ir Šampanės vyndarių.
Mergina iš Šilutės atvyksta į Vilnių studijuoti žurnalistikos, gyvena bendrabutyje. Iš kur tais laikais aplink Jus atsirado vyną ir gerą maistą vertinančių žmonių?
1993-aisiais Vilniuje vyko Pasaulio lietuvių suvažiavimas. Buvau žurnalistikos specialybės antro kurso studente ir atlikau praktiką „Gimtajame krašte“. Mane nusiuntė parengti reportažo. Susipažinau su keletu išeivijos lietuvių, jie mane pakvietė vakarienės. Pamenu, „Vilniaus“ viešbučio restorane padavėjas atnešė sklidiną taurę raudonojo vyno. Svečiai buvo šokiruoti, o aš paklausiau, kodėl jie tokie nustebę. Gavau pirmąją pamoką apie vyną, jo vartojimą, pateikimo subtilybes. Mane užkabino ši tema, bet tuo metu praktiškai jokios informacijos apie vyną nebuvo galima rasti.
Kada pamėgote vyną, šampaną?
Domėjimasis vynu atsirado kelionės į Vokietiją metu. Dirbau „Lietuvos ryto“ korespondente Tauragėje, šio miesto gyventojai bendravo su Vokietijos miesto Rydštato gyventojais, vieni pas kitus svečiuodavosi. Į vieną kelionę pakvietė ir mane. Autobusu nudardėjome į Vakarų Vokietiją, visai netoli Frankfurto prie Maino. Visi buvome apgyvendinti šeimose. Man itin pasisekė, nes gyvenau restorano virtuvės šefo namuose. Įsivaizduokite, kokį ten maistą valgiau! Šeimininkas parodė vyno rūsį, pasakojo, kaip jį kaupė jo senelis, tėvas. Galvojau, kas čia per pasaulis, mes nieko panašaus neturime. Buvo 1999-ieji.
Kelionės metu buvome pakviesti į vyno ūkį. Jų vynuogės auga Reino upės šlaituose, didžioji dalis ‘Riesling‘, todėl mums buvo surengta rislingo degustacija. Ant stalo pamačiau devynias taures. Pagalvojau: „Čia dabar, kam devynios taurės? Juk tik rislingą ragausime.“ Bet kai pradėjome ragauti skirtingų vynuogynų, įvairių derliaus metų ir skirtingo nokumo vyną, supratau, koks įdomus gali būti šis gėrimas. Taigi, mano pirmoji meilė yra rislingas. Ši degustacija tapo rimta inspiracija domėtis vynu. Beje, „Namų someljė“ kurse viena paskaita skiriama rislingui. Prieš ją beveik visi klausytojai būna skeptiškai nusiteikę, neva, kam skirti dėmesį kažkokiam salstelėjusiam, beveidžiam vynui. Po degustacijos jų nuomonė visiškai pasikeičia. Man tai yra vienas didžiausių įvertinimų.
2000-ųjų vasarą grįžau į Vilnių, į „Stiliaus“ žurnalą. Tuo metu gėrimų importuotojai pradėjo vežti į Lietuvą įdomių vynų. Jie pageidavo, kad apie vyną būtų rašoma, siuntė į keliones, parodas, atvykdavo vyndarių. Man tai buvo auksinis laikas. Lankiau „Someljė mokyklą“ Vilniuje, kur suklasifikavau turėtas žinias ir jas papildžiau naujomis.
Ar nebūdavo keista, kad vynu domisi moteris?
Išskirtinio dėmesio nepajutau. Man regis, šia tema domisi beveik tiek pat moterų, kiek ir vyrų.
Per 20 metų žurnalistės darbo publikavote daugybę rašinių apie vyną, vyndarius, keliones po vynines ir tarptautines vyno parodas, akląsias degustacijas. Išėjote geras pamokas, tapote eksperte, degustatore. Ar yra dalykų, kurie vis dar nustebina šioje srityje?
Dažnai iš studentų, kurie lanko mano vedamus kursus, girdžiu šį klausimą. Atsakau paprastai: „Nustebina dar neragautas vynas. Nesvarbu, ar jis patiko, ar nepatiko. Svarbiausia yra patirtis. Jei vyną ragauji su jį pagaminusiu vyndariu, patirties vertė gerokai išauga. Dabar daugiausia gilinuosi į šampaną ir Šampanės regioną. Beveik prieš penkiolika metų mane pirmiausia sudomino ne gėrimas, o krašto, kuriame jis daromas istorija.
Tai kraštas, kur buvo karūnuoti (Reimse) beveik visi Prancūzijos karaliai. Reimso žmonės yra išdidūs, jie sako: „Paryžius tėra sostinė, o pas mus karūnuoti karaliai!“ Tai kraštas, permirkęs žmonių krauju. Dar 451 m. dabartinėje Šampanės teritorijoje įvyko Katalaunijos mūšis. Į kovą stojo garsusis hunų vadas Atila ir Romos legionai. Rugsėjo pirmoje pusėje Šalono lygumoje susirinko apie 1 milijonas karių. Viskas buvo parengta didžiausiam susirėmimui tarp Rytų ir Vakarų. Manoma, kad tai buvo žiauriausia kova kokia yra buvusi žmonijos istorijoje. Anksti ryte pergalę iškovojo romėnai. Žuvo apie 200 000 karių. Katalikiškasis pasaulis teigia, kad Katalaunijos mūšis buvo stambiausias ir vienas reikšmingiausių I-ojo tūkstantmečio mūšių Europoje, kurio pergalė užtikrino tolimesnę krikščionybės plėtrą.
Šampanėje vyko Trisdešimtmetis ir Šimtametis karai, per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus vokiečiai labiausiai niokojo Reimsą. Jie žinojo, kad sunaikindami katedrą, jie suduoda smūgį prancūzų dvasiai. Buvo sugriauta 98 proc. miesto. Reimsas yra miestas kankinys.
Šampanė siejama su sėkmės lydimomis našlėmis. Skamba dviprasmiškai, bet po vyrų mirties jos ne tik sėkmingai tęsė verslą, bet ir prisidėjo prie šio gėrimo kokybės. Kiekvienais metais po kelis kartus važiuoju į Šampanę. Dažnai prie manęs prisijungia ir „Šampano akademijos“ studentai. Kai baigia kursą, visada atsiranda keletas, kurie klausinėja: „O kas toliau? Kada važiuosime į Šampanę?“ Kelionių neorganizuoju, bet jei atsiranda būrelis bendraminčių, keliauju su jais.
Kodėl našlės laikomos sėkmės simboliu Šampanėje?
Taip buvo manoma XIX amžiuje. Išskirtinę svarbą šampano evoliucijai (nuo šiurkštaus iki rafinuoto, elegantiško gėrimo) turėjo moterys.
Didžiuosius darbus jos nuveikė perėmusios šampano namų vairą į savo rankas mirus sutuoktiniams. Tuo metu tik našlės Prancūzijoje buvo nepriklausomos ir turėjo teisę vadovauti verslui. Sakoma, kad našlė Barbe-Nicole Ponsardin Clicquot buvo pirmoji moteris Prancūzijoje, kuriai leista atsidaryti banko sąskaitą. Ji kartu su savo vyndariu sugalvojo, kaip iš butelių pašalinti po antrosios fermentacijos liekančias negyvų mielių nuosėdas. Jos dėka pasaulis pradėjo gerti skaidrų šampaną.
Kita našlė – Louise Pommery – išdrįso rinkai pasiūlyti sausą šampaną. Iki XIX a. antros pusės šis gėrimas buvo saldinamas, į litrą putojančio vyno dėta 250–300 gramų cukraus. L. Pommery pirmoji išdrįso pardavinėti briuto stiliaus šampaną.
Šių moterų sėkmė buvo tokia didelė, kad šampaniečiai galvojo, jog etiketėje įrašytas žodis „veuve“, kuris reiškia našlę, gali atnešti sėkmę. Todėl giminės istorijoje ėmė ieškoti našlių ir etiketėje prie jų pavardės pridėdavo žodį veuve.
Nors iki šiol vis dar rašote apie šampaną, su žurnalistės darbu atsisveikinote, o Jūsų tema, pomėgis virto verslu.
2011 m. kovą atsisveikinau su žurnalistės darbu. Kodėl? Darbas nebeteikė džiaugsmo. Būdavo, ryte prabudus jau vien nuo minties, kad reikia eiti į darbą, skaudėdavo. Galvojau, ką kita galėčiau daryti, kuo užsiimti? Moku tik rašyti. Sumaniau savo pomėgį paversti profesija. 2012 m. lapkritį įkūriau įmonę, pradėjau skaityti edukacines paskaitas apie vyną, organizuoti degustacines vakarienes. Klausytojai buvo paprasti žmonės, nors ateidavo ir restoranų darbuotojų. Jie baigdavo kursus ir klausdavo: „Kas toliau, Jūrate?“ Taip atsirado „Putojančio vyno akademija“, kuri išaugo į „Šampano akademiją“. 2016 m. atsirado kelios įmonės, kurios pradėjo atvežti mažų šampano namų gėrimų, kurių istorijos yra labai įdomios, o jų kuriami gėrimai kitokie nei siūlo didieji namai. Etiketėje užrašytas žodis „champagne“, deja, ne visada reiškia, kad tai yra kokybiškas gėrimas. Šampanė – šiauriausias Prancūzijos vyndarystės regionas ir jo klimatas yra itin sudėtingas. Čia vyndariai kiekvienais metais patiria didelių iššūkių, norėdami užauginti kokybišką derlių. Klimato kaita vyndarystei taip pat daro didžiulę įtaką.
Man įdomu stebėti, kaip per šešias „Šampano akademijos“ paskaitas keičiasi žmonių nuomonė apie šampaną ir jie pradeda vertinti subtilius dalykus, apie kuriuos anksčiau nežinojo, jų nepastebėdavo, kaip bando atrasti mėgstamą stilių. Pasikeičia jų žodynas, kai kalba apie vyną ir maistą.
Rengiate virtualias šampano degustacijas. Sunkiai įsivaizduoju, kaip galima nuotoliniu būdu šį gėrimą degustuoti.
Nuotolinis degustavimas atsirado per karantiną. Pasidarėme išradingi. Pirmas pusmetis – nežinomybės, galvoji, kaip išgyventi, santaupų yra, iš bado nenumirsi. 2020 m. rudenį pavyko surengti du kursus, bet ir vėl mus uždarė. Ruduo, tamsa, atėjo mintis daryti virtualias degustacijas naudojant mažus buteliukus. Tuo laiku mažos talpos šampano ir vyno pasiūla jau buvo didesnė. Susisiekiau su importuotojais, surinkau, kas buvo įdomaus, radau saugiausias pakuotes ir visai degustuotojų grupei išsiuntinėjau vyną. Šis sėkmingai ir laiku nukeliavo į įvairius Lietuvos miestus. Surengiau penkias degustacijas. Mano geri bičiuliai Jolanta ir Dalius Šlapeliai, turintys „Skonio slėnį“, pasiūlė suruošti vakarienę. Galvojome apie valgius, kuriuos būtų saugiausia nuvežti iki degustuotojų namų, aš prie kiekvieno patiekalo derinau vyną. Žmonės beveik vienu metu gavo dėžes su patiekalais, kuriuose buvo instrukcijos, kaip pasišildyti padažą, kiek ilgai ir kokioje temperatūroje šildyti patiekalą. Buvo įdomu, bet nenorėčiau sugrįžti.
Restoranuose mėgstate skaityti vynraščius. Kodėl tyrinėjate vyno pasiūlą? Ar tai taip svarbu pietaujant, vakarieniaujant?
Labai svarbu ir įdomu. Vyno ir maisto derinimas – vienas maloniausių dalykų. Jeigu pavyksta paragauti puikaus maisto ir prie jo derančio vyno, jei burnoje suskamba nauji skoniai, pajuntu didžiulį malonumą. Visada noriu paragauti to, ko dar nesu bandžiusi. 2019 m. su bičiuliais nusprendėme skristi į garsųjį Kopenhagos restoraną „Geranium“. Mane žavi šio restorano šefo Rasmuso Kofoedo asmenybė. Pasaulio virėjų čempionate „Bocuse d‘Or“, kuris vyksta Lione, jis yra laimėjęs visas tris prizines vietas. Tuo metu to nebuvo pavykę nė vienam užsieniečiui, net prancūzui. „Bocuse d‘Or“ – tai virėjų olimpiada. Jei čia nugali, esi tarp pačių geriausių ir tai reiškia, kad esi tobulai įvaldęs prancūzų virtuvės meistrystę. Esu prancūziškos virtuvės gerbėja.
Be to, „Geranium“ yra pirmas Danijos restoranas, kuriam 2016-aisias buvo suteiktos 3 „Michelin“ žvaigždutės. Bet ne jos mane labiausiai viliojo. Restorano vynraštis specializuoto žurnalo „Wine Spectator“ buvo apdovanotas aukščiausiu įvertinimu už didelį gėrimų pasirinkimą. „Fine Wine“ šį restoraną buvo apdovanojęs už geriausią šampano ir putojančio vyno vynraštį Europoje! Žodžiu, buvau tikra, kad bent jau ką paskaityti tikrai turėsiu (juokiasi).
Vietas rezervavome prieš tris mėnesius. „Geranium“ buvo brangiausia mano gyvenimo vakarienė, kuri atsiėjo apie 800 eurų. Bet buvo verta – kaip mus pasitiko, kaip aptarnavo, kaip buvo parinkti patiekalai, prie jų priderintas vynas, tai buvo nuostabu. Buvome nuvesti į vyno kambarį, aprodė produktų brandinimo kameras. „Geranium“ praleidome penkias valandas, kupinas įspūdžių ir naujų patirčių.
Dėl vyno ir maisto galiu nuskristi tūkstančius kilometrų. Jei moterys perka brangias rankines, batelius, aš – ne iš tų. Aš verčiau į gerą restoraną nuskrisiu. Smagu, kad yra bendraminčių, su kuriais keliaujame. Vynas ir maistas yra emocijų ir patirčių dalinimosi kultūra.
Kodėl keliaujant Jums yra svarbus viešbučio ar restorano svetingumas? Kokia svetingumo išraiška Jus tenkintų?
Tiesą pasakius, man ne tik keliaujant svarbus svetingumas. Jo geidžiu, labai džiaugiuosi ir vertinu, kuomet randu Lietuvoje. Svetingumo verslas tam ir sukurtas, kad žmonės gerai jaustųsi viešbutyje, restorane, net paprastoje kavinėje. Negeidžiu, kad personalas laikytų save patarnaujančiu ar pati pasijusti ypatinga asmenybe. Svetingumas turi būti profesionalus, jaučiamas detalėse. Esu susižavėjusi Rygos restoranais. Viename jų dirba someljė Raimondas Tomsonas. 2017 m. jis tapo Europos someljė čempionu, o šių metų pradžioje – Pasaulio someljė čempionu. Įsivaizduojate, geriausias pasaulio someljė yra latvis! Kai užsienio žurnalistai stebėjosi, kaip čempionu tapo žmogus ne iš vyno krašto, Raimondas jiems atsakė, kad tai yra greičiau privalumas nei trūkumas, nes mes neturime istorijos ir mūsų protai yra kur kas laisvesni. Vasarą stebėjau, kaip jis dirba, bendrauja su kolegomis virtuvėje. Someljė ir padavėjai yra tarpininkai tarp virtuvės žmonių ir svečių. Būtent jiems reikia sugerti tiek teigiamas, tiek neigiamas abiejų pusių emocijas.
Ar Jūsų nenuvilia vyno pasirinkimas Lietuvos restoranuose?
Ji vis labiau džiugina, ypač kai prisimenu, kas buvo prieš dvidešimt metų. Su bičiuliais į restoranus eidavome su savo taurėmis. Nes juose buvo tokios baisios taurės, iš kurių net vandens nesinorėjo gerti. Teisingai parinkta taurė yra pusė vyno sėkmės. Taurės forma, dydis leidžia atsiskleisti vynui. Kai apie tai pasakoju degustacijose, dažnai žmonės skeptiškai priima šią žinią, ypač vyrai, bet pakanka ateiti į taurių degustaciją ir skepticizmas išgaruoja lyg dūmas.
Lietuvos restoranuose įdomus vyno pasirinkimas yra ten, kur dirba profesionalūs someljė. Deja, per mažai jų turime. Restoranų savininkai nelinkę investuoti į someljė, vis dar netikima, kad tai kur kas sėkmingesnė investicija nei į lėkštes, žvakides ar puokštes tualete.
Ar tiesa, kad tulpės formos taurės labiausiai tinka šampanui?
Taip. Svarbu, kad taurė ties viduriu būtų išplatėjusi, o viršuje susiaurėtų. Tokia forma leidžia vynui atsiskleisti taurės viduje, bet nepaleidžia aromatų į orą. Labai atviros, plačios (angl. coupe) taurės arba visiškai siauros, tiesios (angl. flute) yra vyno žudikės: aromatas arba išsisklaido, arba suspaudžiamas ir nepasiekia ragautojo nosies. Svarbu ir tai, kaip vynas teka burnoje. Skirtingos liežuvio vietos yra skirtingai jautrios saldumui, rūgštumui, sūrumui ir kartumui. Taurės forma suformuoja vyno tekėjimo kryptį, srovės siaurumą arba platumą. Mėgstu tą patį vyną ragauti iš skirtingų taurių. Įdomu atrasti, kaip gėrimas atsiskleidžia skirtingose taurėse.
Kokios temperatūros šampaną rekomenduotumėte gerti?
Jauną, daug gaivos turintį šampaną reikia atvėsinti iki 7, o brandesnį – iki 10–12 laipsnių temperatūros. Šaltis prislopina net tik rūgštį, bet ir aromatus, kuriais pasižymi brandus gėrimas.
Ar turite savo vyno kolekciją?
Turiu, ji man reikalinga mokymams. Šampanas ir vynas mano namuose laikomi vyno šaldytuvuose. Kai prasideda mokymai, po truputį traukiu butelius, o į tuščias vietas dedu naujus. Studentai stebisi: „Turite tiek daug šampano, kaip Jūs neišgeriate?“ Sakau, kad man vienai gerti neįdomu, kur kas įdomiau su jumis paragauti ir skonį aptarti.
Kaip netapti priklausomai daug metų dirbant su šiuo produktu?
Neįsivaizduoju, kaip galima tapti priklausomai. Neturiu atsakymo. Kartais žmonės per degustacijas tiesmukai klausia: „Kaip Jūsų kepenys?“ Kai vyksta parodos, kasmet balandžio mėnesį važiuoju į Šampanę, į parodą, per dieną tenka paragauti daugybę šampano pavyzdžių. Bet tokiuose renginiuose gėrimai išspjaunami. O jei išgeri taurę, dvi, jau ir užtenka. Jaučiu saiką.
Kas labiau – Jūsų geras skonis ar žinios praverčia renkantis vyną?
Tai susiję. Skonis yra lavinamas, praverčia ir žinios, ir patirtys.
Ar daug investicijų reikalauja Jūsų verslas?
Didžiausios investicijos yra į gėrimus, kurie stovi po šešerius ar daugiau metų ir laukia savo eilės. Neseniai „Sekmadienio pietų klube“, kurį sugalvojome šių metų pradžioje, ragavome vyno, kuris draugų vyno rūsyje, vėliau mano šaldytuve išbuvo 15 metų. Per kiekvienus mokymus iš vyno šaldytuvo ką nors išimu, ragaujame, bet į tą vietą iš karto turiu padėti kitą butelį. Džiaugiuosi, kai iš Šampanės galiu parvežti šampano, kurio nėra Lietuvoje. Daug investuoju į savo studijas. Kelionės į vyno kraštus, parodas taip pat yra investicijos. Kai išėjau iš savo buvusio darbo, nebejaučiu virš galvos viršininkų, patiriu smagų laisvės pojūtį, bet tenka pačiai rūpintis, kad sąskaitoje būtų pinigų, susimokėčiau mokesčius, atsiskaityčiau su tiekėjais t. t. Turiu įprotį tik gavusi sąskaitą iš karto ją apmokėti. Bet žinau, kad visada reikia turėti santaupų. O jei pasitaikys proga nupirkti įdomaus, reto vyno butelį ar dėžę (juokiasi).
Šampanėje lankėtės daugiau nei 20 kartų, kalbėjotės su pasaulyje garsiu vyndariu Cyrilu Brunu – penktos kartos šampaniečiu, labiausiai vertinamų ‘Pinot Noir‘ vynuogių augintojų kartos atstovu iš Ajaus kaimelio, su kitais garsiais vyndariais. Kokie tai žmonės, ko iš jų galima mokytis?
Tai – geriausi mokytojai. Iki šiol įspūdingiausias mano pokalbis buvo su vienu įtakingiausių vyndarių Jean-Baptiste‘u Lécaillonu. Sužavėjo jo požiūris į dirvožemį ir vynuogynus. Jis pasakė, kad vynuogynai jam lyg mylimieji, todėl jais rūpinasi taip, kaip rūpinasi savo brangiausiais žmonėmis. Jis siekia, kad dirvožemis būtų kuo sveikesnis, tuomet nereikės rūpintis vynmedžiais, nes jie bus stiprūs ir atsparūs ligoms. Toks požiūris dar nėra labai populiarus, bet jis vis labiau plinta vyno pasaulyje. Man jis labai priimtinas.
Aš labai domiuosi biodinamika. Gyvybės gausiame dirvožemyje vynuogės puikiai auga ir duoda gerą derlių. Šampanėje klimatas yra vėsus ir drėgnas, vynuogynus apninka įvairios pelėsinės ligos, puviniai, kurie greitai plinta. Tie vyndariai, kurie pasiryžta dirbti pagal ekologinius ir biodinaminius principus, negali naudoti chemikalų. Nuo visų ligų jie ginasi purkšdami vynuogynus, pavyzdžiui, asiūklių arbata. Kai apie tai pasakoju studentams, į mane kai kurie žiūri kaip į durnelę. Bet juk mūsų močiutės taip pat dilgėlių antpilu laistė amarų puolamus daržus ir vaismedžius. Daržoves sėdavo pagal Mėnulio kalendorių. Dabar sakoma, kad apie 80 proc. šampano sėkmės lemia tai, kaip vyndarys prižiūrėjo vynuogynus.
Kokia yra sėkmės lydimo verslo sąlyga?
Sutikti teisingus žmones, teisingus mokytojus ir daryti tai, ką labai labai mėgsti. Džiaugiuosi, kad mano aplinkoje nuolatos yra tokių žmonių. Mano verslas yra mano gyvenimo būdas.
Esate prisijungusi prie depresijos prevencijos judėjimo. Savo feisbuko paskyroje rašėte, kad Jūsų namų durys ir telefonas visada atviri artimiesiems, draugams, bičiuliams, pažįstamiems. Didelis įsipareigojimas! Ar pažįstate depresija sergančių žmonių?
Pažinojau depresija sergančią bendrakursę, tai buvo seniai. Žodžio „depresija“ tais laikais nevartojome. Ji paskambindavo man vidurnaktį ir sakydavo: „Dabar aš jau pabaigsiu šį gyvenimą.“ Tekdavo su ja ilgai kalbėtis. Dabar mano aplinkoje tokių nėra. Bandyčiau išklausyti, bet tai nėra taip paprasta.
Įdomiausia, kai apie tai paskelbiau savo paskyroje, man paskambino pora draugų ir paklausė, ar man viskas gerai. Jie kažkodėl pagalvojo, kad turiu bėdų. Nuraminau juos, bet supratau, kad tikrai turiu du draugus, kuriems galiu drąsiai skambinti.
Keliais sakiniais
„Esu... žinių trokštanti, smalsi, kategoriška, sakanti tiesą į akis. Esu nepakanti melui, dviveidžiams ir vėluojantiems žmonėms. Pati niekada nevėluoju – gerbiu žmones ir jų laiką.“
„Man trukdo mano tiesmukumas.“
„Padeda smalsumas.“
Pomėgiai. „Mokausi plaukti. Du kartus gyvenime skendau, todėl bijau vandens. Susiradau plaukimo trenerę, trečias mėnuo pas ją vaikštau, mokausi plaukti teisingai.“
„Geriausia dovana – skonio potyris. Nuvykti į gerą restoraną, aplankyti vyndarį.“
Komplimentas: „Nudžiugina, kai baigę kursus žmonės pasako: „Dėkojame, kad dalinatės savo patirtimi ir žiniomis.“
„Pinigai – tai laisvė.“
Šeima. „Mama ir brolio Tado šeima. Tėtis mirė beveik prieš dvejus metus. Paskutinę vasarą buvau Šilutėje ir išlydėjau jį į aną pasaulį. Buvo labai skaudu, bet guodžia mūsų buvimas kartu.“
Sūnėnas. „Esu aštuoniolikmečio sūnėno Gusto teta ir krikšto mama. Patinka jį kviesti į gerus restoranus, kur skaniai valgome ir bendraujame. Labai džiaugiuosi, kad jis manimi pasitiki, nori bendrauti.“
Meilė. „Tai – pasitikėjimas, pagarba ir globa, kai to reikia.“
