Sukanka 33-eji metai, kai demokratiškai išrinktas Lietuvos parlamentas 1990 metų kovo 11 dieną paskelbė apie tautos valia atkuriamą nepriklausomą valstybę. Tuo metu buvote Aukščiausiosios Tarybos deputatu, dirbote Vyriausybės atstovu spaudai, balsavote už Kovo 11-osios aktą. Kokios tai buvo dienos Jums asmeniškai?
Svarbu yra tai, kad mes balsavome vardiniu būdu pildydami korteles. Aš pats kovo 10 dieną pasiūliau, kad dėl Nepriklausomybės akto vyktų vardinis balsavimas: užpildai kortelę ir pasirašai.
Tos dienos man buvo ypatingos. Mes tam visi rengėmės. Ir namiškiai mane rengė, ir mano rinkėjai – ignaliniečiai, švenčioniškiai, adutiškėnai. Ta diena buvo pakili, bet jai pasibaigus supratau padaryto darbo sudėtingumą. O kaip mus priims mūsų pagrindinis oponentas Kremlius? Ar neįvyks ko nors tokio? Bet 124 signatarų nusiteikimas buvo aiškus, mes padarėme tai, ką privalėjome padaryti, kam mus įgaliojo tauta, konkretūs rinkėjai ir mes šios linijos turėjome laikytis. Kai važiavau į susitikimus jau kaip išrinktasis deputatas, žmonių palaikymas buvo visuotinis. Net paskui, per tragiškus Sausio 13-osios įvykius, žmonės suprato (aš juos buvau įspėjęs, kad visko gali nutikti), kad turime atlaikyti. Ir atlaikėme.
Prieš skelbdama Nepriklausomybės atkūrimą išrinkta Aukščiausioji Taryba turėjo išsilaisvinti iš sovietų konstitucinės sistemos saitų, kad galėtų veikti kaip Lietuvos Respublikos institucija. Kas buvo sudėtingiausia?
Reikėjo parengti daug ir sudėtingų dokumentų. Vienas iš sprendimų – pasinaudoti galiojančiais tarybiniais dokumentais. Sakysime, rengiant laikinąją Konstituciją buvo rimtai pasižiūrėta į tuo metu galiojusią LTSR Konstituciją, juolab kad ji 1989–1990 metais jau buvo daugelį kartų taisyta, išbrauktas vadovaujančios partijos vaidmuo, įrašyti svarbūs Lietuvai suverenumo straipsniai ir t. t. Taigi daug ką iš šios, jau kitokios, Konstitucijos nusirašėme. Humoras tas, kad buvo nusirašyta ir su klaidomis. Sąjūdžio rinkiminėje programoje, kuri buvo paskelbta 1990 m. pradžioje, rašoma, kad nėra vienasmenio vadovo. Ir laikinojoje Konstitucijoje nieko nerašoma apie valstybės vadovą. Prezidento funkcijos buvo išbarstytos keliems subjektams: deleguotos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui ir Aukščiausiajai Tarybai, kuri, mano supratimu, pagal savo veiksmus kaip kolektyvinė institucija buvo Revoliucinė asamblėja. Vadinasi, vargšui pirmininkui nedaug tų įgaliojimų liko. Nusirašius nuo LTSR Konstitucijos, jis tapo aukščiausiuoju valstybės pareigūnu, kuris „atstovauja Lietuvą“. Bet tradicinė klaida – ne tas linksnis. Tik po poros mėnesių šį klaida buvo ištaisyta. Atstovauti kam, o ne ką – atstovauti Lietuvai. Tokia tad istorija, o ne smulkmeniškas priekabiavimas.
Teko kalbėtis su teisininku iš Amerikos, Vytauto Landsbergio patarėju teisės klausimais dr. Tadu Klimu. Jis pasakojo, jog nemažai dirbo dėl to, kad LR Konstituciją padarytų panašią į JAV pagrindinį įstatymą. Buvo kuriamas sudėtinis dokumentas?
Taip, ne vienas užsienio teisininkas padėjo kurti mūsų Konstituciją. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas 1990–1992 metais buvo daugelį kartų keistas, kol pagaliau parengta 1992 metų Konstitucija ir ji buvo priimta. Dokumentus rengė sąjūdininkai, bet dirbo kartu su teisininkais, pavyzdžiui, prof. Pranu Kūriu. Viskas buvo padaryta taip, kad prie mūsų neprikibtų, kad mes kur nors formuluodami nesuklystume. Rengdami aktų paketą, žiūrėjome visa ko suderinamumą ir kad svarbiausi dalykai dėl valstybės Nepriklausomybės atkūrimo būtų pasakyti. Esminga, kad tai buvo politinis pareiškimas, tik šūktelėjimas, jog mes jau esame nepriklausomi. Bet realios nepriklausomybės dar nebuvo: sienų nekontroliavome, pinigų, armijos, muitinių neturėjome. Nepriklausomybės indui – Kovo 11-osios akto kompleksui reikėjo tikro turinio. Tai buvo pagrindinis darbas.
Esate kalbėjęs apie tai, kad teko pasitelkti vingiuotus manevrus. Kas tai buvo?
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pademonstravo manevravimo galimybes. 1988 m. ruduo, vyksta Sąjūdžio suvažiavimas. Jame yra kalbama apie lenininius federalizmo principus.
Lenininius?!
Taip! Apie socialistinės pertvarkos (M. Gorbačiovo perestroikos) rėmimą. Apie daug dalykų, kurie galėjo būti apsaugos skydais, kad jokių revoliucijų, perversmų, nacionalizmo čia nėra. Į Sąjūdžio Tarybą neišrinko nė vieno disidento. O komunistų – pilna. Tai buvo didysis manevras, pademonstruotas jau Steigiamajame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavime 1988 m. spalį. Vėliau tokių manevrų buvo ne vienas. Ryškiausias – moratoriumas. Mums jis nebuvo būtinas, bet reikalingas Gorbačiovui, kad parodytų saviems, jog Lietuva atsitraukė nuo Kovo 11-osios akto. Iš tikrųjų to nebuvo. Dokumentas buvo gudriai suredaguotas, aš turėjau garbės dalyvauti tame redagavime, mano dokumentas buvo Nr. 13 a, o paskutinis – V. Landsbergio. Ir mes jį priėmėme. Moratoriumą su trimis apsauginiais žiedais. Bet tai buvo manevras, pačių karščiausių patriotų sutiktas nesmagiai. Vyksta balsavimas dėl moratoriumo, pateiktas paskutinis V. Landsbergio variantas, matau, kad kai kurie Kauno sąjūdininkai, didžiausi Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko sąjungininkai, balsuoja prieš. Matau vieno kauniečio, kuris balsuoja „prieš“, ašaras. Tragizmas. Kauniečiai buvo ypatinga, revoliucingiausia grupė, ryškiausia Nepriklausomybės skelbėja ir gynėja, bet kai kurie žingsniai jiems netiko. Tačiau nutarimas buvo priimtas ir blokada buvo nutraukta. Tuo metu buvo daug nežinomųjų, tad neprotinga buvo nemanevruoti. Buvo atsitraukimų, du žingsniai į šoną, į priekį, vienas atgal ir einame pirmyn. Ir nuėjome.
1993 metais tapote LR Seimo pirmininku. Ši kadencija Jums buvo nepaprasta, nes įgyvendinant Konstituciją, reikėjo įsteigti Prezidento, Konstitucinio Teismo, Seimo kontrolierių institucijas, kurti apskritis. Sukūrėte parlamentarizmo teisinę bazę. Kas Jums tada padėjo?
Padėjo kolegos Seimo nariai, signatarai, kurie nebuvo išrinkti į Seimą. Aurimas Taurantas, Seimo teisininkai – Juozas Žilys, Vytautas Sinkevičius. Rimti, išmanantys pagalbininkai, su jais buvo lengva dirbti. Didelis patarėjų būrys. Mus spaudė ribotas laikas, Konstitucija numatė, kada ką reikia padaryti. Viską turėjome padaryti ir gerai, ir suspėti. Mano sąjungininkai stropiai ir atsidavę dirbo, tad viską padarėme laiku ir, manau, nepriekaištingai.
Buvote vienas profesionaliausių LR Seimo pirmininkų, stebint Jūsų darbą atrodė, kad Konstituciją mokate atmintinai, darbotvarkę taip surikiuodavote, kad nekildavo tuščių diskusijų. Puikiai vadovavote, gerai išmanėte teisinius dalykus, buvo įdomu stebėti, nes kartais Seimo posėdžiai prilygo geriems spektakliams.
Būdavo ir spektaklių, tikrai.
Ar tiesa, kad dirbdavote po septynias dienas per savaitę? Kaip rasdavote energijos, kaip vaduodavotės iš nuovargio?
Mano pagalbininke ir gelbėtoja buvo dabar jau amžiną atilsį žmona Jadvyga. Ji ir prižiūrėjo, ir pasirūpindavo visais reikalais, kuriuos šeimoje reikia padaryti. Nors sūnus, sukūręs savo šeimą, jau gyveno atskirai, vis tiek mums rūpėjo, ypač mažasis mūsų anūkas, gimęs 1986 metais. Jadvyga buvo pirmąja mano globėja, prižiūrėtoja ir pagalbininke. Žinoma, kai labai reikėjo, nemažai padėjo ir Antakalnio gydytojai. Pirmomis savaitėmis buvau iš viso vienas, neturėjau nei pavaduotojo, nei sekretoriaus. Teko vienam už viską atsakyti, viskuo pasirūpinti. Laimė, kad frakcija buvo didelė, pagelbėdavo atsidavusieji bendram rūpesčiui.
Esu kilęs iš kaimo, prie darbų pratęs. Turėjome vieną mūsų mamą, o mes – trys vyrai: mano tėvas, jo brolis ir aš. Vasarą rišdavau pėdus, melždavau karves. Užsigrūdinimas iš kaimo ir tinkamai organizuojamas darbas man pravertė tomis dienomis. Stengdavausi pavalgyti laiku, šiek tiek naktimis numigdavau, Jadvygos prižiūrimas atlaikiau.
Man patiko tas darbas. Buvau žurnalistu ir lektoriumi tarptautininku, gilinausi į tarptautinius reikalus ir pakeliui į kai kurių šalių parlamentinius dalykus prasiskverbdavau. Žinių bagažą turėjau, nemažai skaičiau, Konstitucija ir Statutas buvo parankiniai mano dokumentai. Kišenėje turėjau tokią mažą Konstitucijos knygutę, ją nešiojausi prie širdies marškinių kišenėlėje. Kai dirbi mėgstamą darbą, kai myli žmones, viskas gerai einasi.
Beveik 23-ejus metus buvote LR Seimo nariu. Ar neketinate rašyti prisiminimų apie tą laiką? Turbūt nemažai yra nutylima mūsų istorijos kontekstuose?
Labai svarbūs man buvo ir keturi opozicijos periodai. Tai ypač svarbi darbo dalis. Rasti ką veikti opozicijoje ir gebėti veikti kaip opozicionieriui, mokėti kritikuoti, kontroliuoti ir kai ką pasiūlyti yra didelis darbas. 1996–2000 metais Seime maždaug ketvirtadalis mano pasiūlymų buvo priimti dešiniųjų.
Humoras ir šypsena man pravertė ir dirbant, ir gyvenant. Šypsena nieko nekainuoja, bet brangiai parduodama.
Tikrai rašau, bet ar viską pasakysiu – abejoju. Aš per daug žinau, bet yra dalykų, kurie yra nesmagūs, jei juos viešai pasakoji. Ne tik apie draugus, bet ir apie oponentus. Linkęs kai kurių istorijų veikėjus žymėti inicialais. Kai ko iki galo negaliu pasakyti, nusinešiu su savimi.
Jūs niekada nesigynėte praeities ir vienintelis asmeniškai atsiprašėte už komunistų partijos sovietiniais metais padarytą žalą Lietuvos žmonėms. Kodėl Jums buvo svarbu tai padaryti?
Mane skatino mano sąžinė. Dirbau įvairiose įstaigose ne patį švenčiausią darbą žvelgiant iš šios dienos perspektyvos. Buvau LKP CK instruktoriumi, vėliau – CK skyriaus sektoriaus vedėju. Sraigtelis, bet vis tiek to mechanizmo dalis. Už tai, ką ne taip padariau, gal kai kada ir persistengiau, turėjau atsiprašyti. Jaučiausi atsakingas, nors nebuvau pačiu baisiausiu to mechanizmo elementu. Kai 1995 m. kovo 11 dieną padariau tą pareiškimą, kai kurie man priekaištavo, sakė, kam to reikėjo, tu gi nebuvai LKP CK bjauriausias veikėjas. Dirbdamas instruktoriumi, laikiau savo priederme kiek įmanoma padėti. Savo bičiulio klausiau: „O ką gali tas instruktorius padaryti?“ Žemiausia pakopa CK aparate. Jis pasakė: „Jis nieko gera negali padaryti, o bloga – visada.“ Jeigu galėjau rinktis tarp bloga ir gera, rinkausi gera. Per tą laiką apgyniau ne vieną žmogų, taip pat žinomus žurnalistus ir redaktorius. Pirmasis, kurį apgyniau, buvo Vilhelmas Chadzevičius, „Komjaunimo tiesos“ vyr. redaktorius. Kažkas parašė į CK anoniminį skundą apie jį ir iškart rezoliucija: „Biuro posėdžiui: atleisti iš pareigų ir pašalinti iš partijos.“ Siaubingas nuosprendis. Esą jis stodamas į partiją nuslėpė apie savo tėvų žemes ir kitą turtą. Lėkiau į partijos veteranų komisiją, kuri kratydavo visus stojančius į partiją inteligentus. Pasirodo, jie žinojo apie tai, vadinasi, V. Chadzevičius nieko nenuslėpė nuo partijos, taip aš jį apgyniau. Apgintas buvo ir Vitas Tomkus. Jis, eilinis „Šluotos“ darbuotojas, parašė feljetoną, bet redaktorius nenorėjo publikuoti, nors jau vyko perestroika. Tada jis ateina į CK, jį nukreipia pas mane. Perskaitau, nieko antitarybinio nėra, o kritika yra skatinama. Sumečiau, kad drąsiausias yra „Sovetskaja Litva“ laikraščio redaktorius Vasilijus Jemeljanovas. Paskambinau jam, sako: „Gerai, tegul Tomkus ateina pas mane.“ Ir feljetonas buvo paskelbtas. V. Tomkus tai aprašė savo knygoje „Taranas“. Vėliau šis faktas man pravertė per rinkiminę kampaniją.
Įdomi istorija buvo su „Červony štandar“ darbuotoja. Komunistė, pakrikštijo namuose savo dukrą. Kažkas suuodė ir parašė anoniminį skundą į CK. Skandalas – partijos narė pažeidė komunistinę moralę. Aš su ja pasišneku, ji pripažįsta, kad taip buvo, bet abu pasitariame, jog reikia šį dalyką nuslėpti. Pasišnekėjau su kunigu, sutarėme apie krikštą tylėti. Savo valdžiai pasakiau, kad skundas nepasitvirtino. Bet po poros mėnesių ateina skundas iš Maskvos. Pasirodo, tie patys parašė laišką į TSKP CK. Tai partinės kontrolės organas, bjauriausias toje sistemoje, kirsdavo be gailesčio. Ir skundžiama ne tik ta dama, bet ir aš, kuris dengia nekomunistinį žurnalistės elgesį. Atvažiuoja inspektorius tikrinti. Išsitraukia storą bloknotą ir pateikia man 30 klausimų. Viską neigiu, jis išeina. Pašneka su ja, su kunigu, vėl grįžta pas mane ir vėl to paties klausinėja antrą kartą. Turiu gerą atmintį, melavau kryptingai ir nesuklydau. Tai buvo šventas melas, kuris pasiteisino. Buvo pranešta, kad skundas nepasitvirtino, taip išgelbėjau moterį. Tokių istorijų buvo nemažai, dėl jų galiu vaikščioti pakelta galva. Ir tada buvo galima padaryti gerą darbą.
Menas gerbti kitokį mąstymą, ideologiją, pažiūras. Net oponentai giria Jūsų diplomatiškumą, džentelmeniškumą, lankstumą, gebėjimą rasti kompromisus, vienyti žmones. Tokios savybės yra išsiugdomos ar nemažai lemia prigimtis, šeima, vertybės, kurias įskiepijo tėvai?
Tėvai man turėjo lemiamą reikšmę – savo gyvenimišku pavyzdžiu, realiais darbais kaime, ūkyje. Mama buvo laikoma gera siuvėja, apsiūdavo visas aplinkinių kaimų moteris. Tėvai mokė gerbti ir atjausti kitus. Pastebėti mažesnį, vargstantį, paliegusį ir padėti. Tai man liko visam gyvenimui.
Ignalinos vidurinę mokyklą baigėte aukso medaliu. Kokią įtaką Jūsų gyvenime turėjo mokytojai?
Mokytojai buvo ypatingi, nors jų darbo sąlygos buvo nepaprastos, jie dirbo „prie Stalino“. Stalinas mirė, kai aš mokiausi devintoje klasėje. Mokytojai man padarė didelę įtaką ir aš jiems esu amžinai dėkingas. Visų pirma, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Aldonai Kruopytei, fizikos ir matematikos mokytojui Nikandrui Petravičiui, Tomui Glodui, mokytojui, kuris su moksleiviais važiavo iš vieno miestelio ir dainavo lietuvišką dainą. Kažkas išdavė ir juos visus pasiuntė į Sibirą. Ir mokytojų porai – Česlovui Leleikai ir Irenai Leleikienei. Jis buvo mokyklos direktoriumi, o ji man svarbi tuo, kad vadovavo tautinių šokių ir dramos kolektyvams. Aš „Žaldokynėje“ vaidinau Sidabrą, o šokti labai mėgau. 1955 m. dalyvavome respublikinėje dainų ir šokių šventėje.
N. Petravičius manė, kad turiu rinktis tiksliuosius mokslus: respublikinėse fizikos ir matematikos olimpiadose tris kartus laimėjau prizines vietas. Mokytojai mane pastatė ant kojų, išleido į gyvenimą, jiems lenkiausi ir lenksiuosi visą likusį gyvenimą.
Jums, aukso medalininkui, buvo atviri visi keliai. Artimieji norėjo, kad rinktumėtės dvasininko kelią. Bet pasukote žurnalistikos link. Ar niekada dėl to nesigailėjote?
Mokytojas N. Petravičius labai piktinosi, sakė, kalta Kruopytė, kad pasirinkau kažkokią efemeriją – žurnalistiką.
Tėvai, ypač mama, mane spaudė tapti kunigu arba gydytoju, bet aš atsisakiau, pasirinkau (pagal Nikandrą) efemeriją.
Ar tikrai garsėjote kaip kovotojas su kolegomis girtuokliais?
Taip susiklostė, kad kai buvau mažas, bet stalą jau pasiekdavau, kaime vykdavo talkos. Tik vienas žmogus turėjo kuliamąją mašiną, kurią suko arkliai. Ja dalindavosi visas kaimas. Baigę darbą už stalo susėsdavo kaimynai, o aš ten mažas makaluodavausi. Kartą, kai visi šiek tiek įkaušo, vienas vyras tėvui sako: „Untanėli, tavo bernas didelis ir jam reikia stikliuką duoti.“ Tėvas jau kauštelėjęs, į mažą stikliuką įpylė naminės ir duoda man. Aš – makt. Kaip man pasidarė bloga! O dar tas baisus kvapas! Išlėkiau į lauką. Mama tėvą aprėkė, o jis sako: „Tegul pratinasi, visi geria.“ Paskui įsitikinau, kad iš tikro visur geriama. Aš dėl to kentėdavau. Jeigu negeri, esi ne savas. Iš manęs šaipydavosi, pildavo už apykaklės, bet aš gerdavau tik vieną raudonojo vyno taurę. Kai tapau viršininku, pats turėjau kariauti su geriančiaisiais. Dirbdamas LRT vyriausiuoju redaktoriumi (man vadovaujant buvo sukurta „Panorama“), girtuoklį gavau kaip palikimą. Žmones skirsčiau į tuos, kurie gali gerti ir tuos, kurie negali negerti. Mano bendradarbis Jonas negalėjo negerti. Su juo kariavo du mano pirmtakai. Ir neįveikė. Pasakiau jam: „Aš tave įveiksiu sisteminiu būdu.“ Susiskambinau su jo žmona ir pasiūliau, kad Jonas pinigų į rankas neimtų, o alga būtų pervedama į jos sąskaitą. Ji taip nudžiugo! Jonas tai prarijo, bet vėliau pats parašė pareiškimą ir išėjo iš darbo.
Dėl to, kad atsisakiau gerti, vieno rajono pirmasis sekretorius pasakė: „Juršėnai, tu nedurnas, aš tave seniai pažįstu, bet žinok: partinės karjeros tu nepadarysi.“ Jis buvo teisus: negėriau, nemedžiojau, pakilau tik vienu laipteliu – tapau CK sektoriaus vedėju.
Dėl politikos esate ir nukentėjęs, tiesa?
Sudužo dveji akiniai. Buvau ir sprogdintas. 1992 metai, vyko vadinamasis prezidentinis referendumas, aktyviai važinėjome po Lietuvą. Pirmieji akiniai man buvo nublokšti Alytuje, o kiti – ant M. Mažvydo bibliotekos laiptų. Sprogdinimas įvyko Šiauliuose. Atvira vieta, aplinkui suolai žmonėms, mes turėjome kalbėti medinėje estradoje. Su Gediminu Kirkilu nusprendėme, kad publika per toli. Stalą, kėdes, mikrofoną perkėlėme į arenos centrą. Pradedame kalbėti ir – bach! Be to, tarp žmonių pradėjo sproginėti petardos.Visa laimė, kad mūsų nebuvo toje estradoje. Bombikė pramušė medines grindis ir stogą. Jei būtume pakliuvę į tą sprogimo liniją... Teko patirti ir dilgėlių, ir stumdymo, ir prakeiksmų. Švilpimų buvo daugiau negu reikia. Atsakinėti į bjaurius klausimus buvau įgudęs kaip lektorius. Reikia mokėti atsakyti ir mokėti neatsakyti. Tai tam tikras menas. Mes turėjome kantrybės, A. Brazausko linija – nesivelti į konfliktus. Tai buvo teisinga, 1992 m. laimėjome Seimo, o 1993 m. ir Prezidento rinkimus.
Jūs – fenomenalios atminties eruditas, intelektualas, išleidote pirmuosius tarptautinių santykių ir politikos žinynus. Vis dar daug skaitote, gilinatės į geopolitinius dalykus?
Gilinuosi, negaliu nesigilinti, kai tokie žiaurumai vyksta dėl Rusijos agresijos Ukrainoje. Skaitau, žiūriu TV, pagal seną įprotį ir naktį klausausi radijo, anksčiau abu su Jadvyga klausydavome. Kasdien būnu Seimo skaitykloje, reguliariai lankausi knygynuose. Man tai įaugę į kraują. Tik dabar knygas, kurios man nereikalingos, dovanoju Ignalinos ir Druskininkų bibliotekoms. O retesnės keliauja į M. Mažvydo biblioteką. Pernai su bibliotekininkais suskaičiavome, kad esu jų padovanojęs jau 30 tūkstančių. Dalį knygų, kai paprašo, nuperku.
Kaip vertinate dabartinę Lietuvos visuomenę, valdžios institucijų veiklą?
Mūsų vidaus politika toli pažengė per tuos tris dešimtmečius: pertvarkytas ūkis, užimtos tvirtos pozicijos tarptautinėje arenoje. Bet klaidų visi daro. Neklysta tik tie, kurie nedirba.
Jaunystėje, užuot lankęsis Mišiose bažnyčioje, su vienu gydytoju žaizdavote šachmatais. Buvote Lietuvos šachmatų federacijos prezidentu, Seime organizuodavote žaibo šachmatų varžybas, esate įsteigęs „Česlovo Juršėno taurę“. Su kuo dabar rungiatės?
Dabar šachmatais žaidžiu tik su kompiuteriu. Vakar buvo gražus renginys Estijos ambasadoje, senas mano bičiulis iš Atgimimo laikų Martas Tarmakas organizavo įdomų šachmatų žaidimą komandomis, kurios sėdi skirtinguose kambariuose ir žaidžia. Mūsų komandai vadovavo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Nors mūsų pozicija buvo geresnė, pasiūlėme lygiąsias.
Esate sakęs, kad gyvenime nekeitėte trijų dalykų: žmonos, partijos ir buto. Kaip susipažinote su šviesios atminties Jadvyga?
Romantiška istorija. Tai buvo 1958 m., mes abu mokėmės trečiame kurse. Buvo įsteigtas dvikalbis savaitraštis „Statyba“. Nedidukė redakcija, visi dirbome viename kambaryje. Aš sėdžiu viename kampe, Jadvyga – kitame. Ji verčia, užkliūva už kokio žodžio, į visus kreipasi patarimo. Aš atsiliepdavau pirmas. Gal tai jai ir imponavo. O aš ją stebėdavau, kai saulė apšviesdavo jos šviesius plaukus. Man būdavo įdomu, o labiausiai patiko jos graikiškas profilis. Taip mudu vienas kitą įsižiūrėjome. Pasiūliau nueiti į kiną, viskas ir prasidėjo. 1960 m. gruodžio 17 dieną susituokėme lydimi dviejų liudininkų. Gyventi nebuvo kur. Tilto gatvėje, dideliame kambaryje, padalintame popierinių barjerų, gavome kampą. Miegojome geležinėje sudedamojoje lovelėje. Dabar galvoju, kaip mes galėjome tilpti? Bet tilpome, ir išsimiegodavome!
Nugyvenome ilgą ir įdomų gyvenimą, patyrėme kartų, santvarkų kaitą. Jadvyga buvo mano didžiausia atrama. Dabar man jos labai trūksta.
Kaip tvarkotės būdamas vienas?
Verčiuosi vienas, manimi labai rūpinasi sūnus su marčia, o kartais juos pavaduoja anūkas su žmona. Abi geros šeimininkės, labai stropios. Marčios marti pati vairuoja, jei reikia, atvažiuoja. Šeima mane globoja, savaitgaliais man nuperka maisto visai savaitei. Štai esu su nauju kostiumu, marti išrinko. Kartu su sūnumi jie mane nusivežė į vieną parduotuvę, apsipirkome. Gyvensime toliau.
Sūnus Saulius Juršėnas, fizikas, Vilniaus universiteto profesorius, VU Fotonikos ir nanotechnologijų instituto direktorius, Jums dovanojo vaikaitį, o šis – provaikaičių. Jie turbūt neleidžia Jums jaustis vienišam? Ar proanūkiai ateina savaitgaliais su Jumis pabūti? Gal jie Jums trukdo?
Oi ne, man visai smagu su jais. Žinoma, ilgo buvimo jau negaliu atlaikyti, bet kadangi kartu būna marčios marti – anūkienė arba anūkas, jiems tenka pagrindinis krūvis. Mažieji užima visus kampus, apeina visą butą, viskas jiems rūpi, įdomu.
Anūkui 36-eri, o proanūkius mokau žaisti šachmatais. Vienam dešimt metų, kitam penkeri, labai rimti vyriokai, ypač vyresnysis. Anūkas labai gerai auklėja tuos berniukus. Jei tik kas – į kampą. Kaip jiems nepatinka, ypač, jei matau aš! Esame penki Juršėniokai. Sūnus – dviejų mokslo premijų laureatas.
Sakėte, kad keliatės šeštą valandą. Kokia dabar Jūsų darbo diena? Ar daug įsipareigojimų esate prisiėmęs?
Daugiau negu reikia. Žmonės kviečia į susitikimus Vilniuje ir rajonuose, įvairūs pokalbiai ir susitikimai vyksta Seime, Barboros Radvilaitės gatvėje – mūsų partijos štabe. Pagal seną įprotį užsiimu redagavimo darbais. Prižiūrėjau penkių enciklopedijų leidimą, buvau mokslinės redakcinės tarybos nariu anais ir šiais laikais. Išmaniau daugelį sričių, buvau įkyrus, visur rasdavau ką pataisyti.
Dažnai gaunu paskaityti ir pataisyti draugų atsiminimų rankraščius. Darbo užtenka.
Mėgstate rinkti karikatūras, išleidote kelias knygas. Gal turite ir kitų pomėgių, apie kuriuos dar nežinome?
Užtenka šių.
Kas Jums yra vertybė?
Padorumas.
Kokių žmogaus savybių ar poelgių netoleruojate?
Veidmainiškumo.
Kokius tikslus išsikėlėte 2023-iesiems?
Yra iššūkis išleisti knygą apie mano ir mūsų nugyventą gyvenimą.
Kredo?
„Kad su manimi būtų nenuobodu.“ Kitas mano kredo jau iškaltas akmenyje Antakalnyje, Signatarų kapinėse. Mudu su Jadvyga turėjome gulėti kartu, taip įvyko, kad ji pirma atgulė. Ten yra moto: „Skubėk daryti gera.“
