„Ši knyga ne tik atverčia dar vieną Vilniaus istorijos puslapį, ne tik suteikia vertės ir prasmės Vilniaus klubo veiklai Umiastovskių rūmuose, bet ir įkvepia mecenatystei, kuri Umiastovskių gyvenime atliko nepaprastai svarbų vaidmenį“, – knygos pristatyme kalbėjo Vilniaus klubo senato narė ir Kultūros komiteto pirmininkė Rita Bartkevičienė.
Vilniaus klubas į Umiastovskių rūmus įžengė 2008-aisiais. Tuo metu rūmai buvo avarinės būklės – suskeldėję pamatai, kiauri langai, toks pat kiauras, nuo menkiausio lietaus varvantis stogas, nukirpti elektros laidai. „Pirmiausia pradėjome lopyti skyles, taisyti tai, kas buvo avarinės būklės, konservuoti tai, ką dar galima išsaugoti, – pasakojo R. Bartkevičienė. – Vėliau prasidėjo tyrimai: nuo stogo ir perdangų įvertinimo iki polichromijos. Tik po trejeto metų Vilniaus klubo narių asmeninėmis lėšomis pradėti remonto darbai, kurie tęsiasi iki šiol, mat pastatas nuolat reikalauja dėmesio ir priežiūros.“
Umiastovskių rūmuose dar ir šiandien galima pamatyti autentiškų detalių – kai kuriuos sienų ir lubų lipdinius, parketą, medinius langų rėmus su autentiškais uždarymo mechanizmais, kuriuos pavyko restauruoti, lauko durys, keraminės plytelės, kai kurios smulkios interjero detalės.
„Tapę Umiastovskių rūmų šeimininkais (ne savininkais!) mes tiesiog privalėjome pažinti ir rūmų, ir jų šeimininkų istoriją. Jos nežinodami, jaustumės tarsi laikini svečiai, neturėtume galimybės atkurti juose tos gyvybės ir atmosferos, kurią šiandien turime. Čia tiesiog prašyte prašosi dr. Rasos Antanavičiūtės tekstas iš Linos Lauros Švedaitės knygos „Vilniaus Sekretai“, kuri, beje, yra ir šių metų Vilniaus klubo knygos premijos skatinamosios premijos laureatė. Ji sako, kad „būti miesto šeimininku reiškia pažinoti miestą kaip savo namus ir juo rūpintis. Žinoti ne tik šlovingus, bet ir mažiau patogius istorijos epizodus, atpažinti vietos istoriją išlikusiose miesto audinio detalėse. Nebūtina tapti viso miesto ekspertu, bet pažinoti savo namą, gatvę, rajoną yra prasminga ugdant jautrų ir nusimanantį šeimininko žvilgsnį“. Nepaprastai taiklu!“ – pastebi R. Bartkevičienė.
Kultūra ir menas, mecenatystė buvo neatsiejama Janinos ir Vladislovo gyvenimo dalis. Vilniaus klubo nariai, iniciavę knygą apie šią Vilniaus porą, neabejoja, kad Umiastovskių pavyzdys gali įkvėpti šiandienos žmones tapti tikraisiais savo miesto šeimininkais. „Kuo daugiau tokių pavyzdžių turėsime šiandien, tuo turtingesnį, patrauklesnį, modernesnį, kultūringesnį, progresyvesnį miestą turėsime ateityje“, – knygos mecenatams Valentinai ir Vytautui Šidlauskams, Nicolas Ortizui ir kiekvienam Vilniaus klubo nariui, supratusiam knygos svarbą, dėkojo R. Bartkevičienė. Ji pabrėžė, kad net ir geriausios idėjos įgyvendinamos tik tuomet, kai turi jomis patikėjusių ir palaikančių bendraminčių.
Apie Umiastovskių šeimos pėdsaką Vilniuje, apie poros mecenatystę ir garbingus Umiastovskių rūmų laikus su knygos „Janina ir Vladislovas Umiastovskiai“ autore dr. J. Širkaite kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Jei reikėtų apibrėžti Janinos ir Vladislovo Umiastovskių vietą Vilniaus istorijoje, tarp kokių svarbių asmenybių juos įterptumėte?
Janina ir Vladislovas Umiastovskiai nebuvo itin garsūs savo laiku, jie mėgo nuošalumą, daug laiko praleisdavo užmiesčio dvare Žemislaulyje bei užsienyje. Nedėčiau jų prie jokių kitų asmenybių – jie buvo unikalūs. Pasakiškai turtingi estetai, labai išsilavinę, jie buvo atsidavę savo mėgstamiems užsiėmimams – moderniam ūkininkavimui, grožio puoselėjimui savo aplinkoje. Tai ne kūrėjų, ne kolekcininkų, ne visuomenininkų giminės atstovai, nors kai kurie jų protėviai ir užėmė svarbias pozicijas LDK valdžios struktūrose, o ir pats Vladislovas, įkandin senelio Jokūbo ir tėvo Kazimiero, buvo tapęs Ašmenos apskrities bajorų vadovu. Tik šios pareigos nelabai jį traukė, gana greitai jų atsisakė. Žymiausias pėdsakas, kurį Umiastovskiai paliko, – labdaringa ir mecenatinė veikla. Šiuo požiūriu galiu statyti juos į vieną gretą su filantropais Juozapu ir Stanislovu Montvilomis, Marija Pšezdeckiene ir jos broliu Rajnoldu Tyzenhauzu, kai kuriais Tiškevičių giminės atstovais.
Knygos pristatyme minėjote, kad Umiastovskių giminės istorijoje esama daug nepažintų, nežinomų puslapių. Kaip manote, ar tuos tuščius puslapius lėmė gana uždaras poros gyvenimo būdas?
Žinių apie šią šeimą trūkumą visuomenėje ir mėginu kompensuoti savo knygoje. Vladislovas ir Janina neturėjo tiesioginių palikuonių, kurie būtų išsaugoję ir viešinę prisiminimus apie jų nuveiktus darbus. Praktiškai viską, kas buvo likę iš jų turtų po Didžiojo karo ir bolševikų siautėjimų, Janina išdovanojo visuomenės labui. 1938 metais išvykusi gydytis į Italiją, ji nežinojo, kad į Vilnių niekada nebesugrįš, o visa, ką dar buvo išsaugojusi, pasiglemš sovietai. Net ir tai, ką ji buvo išdovanojusi mokslo bei švietimo labui.
Kur ieškojote ir kur daugiausia radote informacijos apie Umiastovskių giminę, jų gyvenimo būdą?
Ieškojau visur – bibliotekose, archyvuose, internete, tada Romoje – Markizės Janinos Sofijos Umiastovskienės Romos fonde ir lenkų bažnyčiose. Apie Umiastovskių ir savo pačios giminę, savo ir Vladislovo gyvenimą rašė pati Janina, vilniškius rūmus tyrinėjo kultūros istorikai Antanas Rimvydas Čaplinskas bei Waldemaras Wołkanowskis. Buvusio Paminklų konservavimo instituto specialistai dokumentuose yra užfiksavę rūmų architektūros ir dekoro liekanas. Subatninkų bažnyčią – stambiausią išlikusią Umiastovskių dovaną parapijiečiams, dabar, deja, likusią už Baltarusijos sienos, yra ištyrinėjęs varšuvietis kolega Piotras Jamskis.
Knygos pradžia tapo nedidelė knygelė, kurioje užrašyti Janinos Umiastovskienės prisiminimai. Kokį vaizdą iš jų susidarėte apie šią moterį? Kokias istorijos gijas padėjo apčiuopti ši knygelė?
Savo užrašytus prisiminimus ir aprašymus, kurių rankraštis šiandien nebežinomas, Janina buvo patikėjusi kraštotyrininkui Czesławui Jankowskiui. 1928 metais juos, pavadinęs „Žemės ir gyvenimo gabalas… Aprašymai ir prisiminimai“, publikavo Vilniuje, pasirašęs slapyvardžiu Nalęcz. Ši knygelė buvo pagrindinis šaltinis, suteikęs ne tik istorinių žinių apie abi gimines, bet ir supratimą apie svarbiausius knygos veikėjus bei jų darbus. Taip pat – ir vienintelis ikonografinis giminės šaltinis. Jei ne Janina, vargu ar būtume galėję ką nors konkrečiau sužinoti apie jų pačių asmenines savybes. Be abejo, apie labdaringą Umiastovskių veiklą buvo žinoma ir be šių aprašymų, tačiau būta tik sausų faktų. Neturėdami Janinos prisiminimų, neturėtume supratimo apie nuostabią šių dviejų žmonių sąjungą, jų gyvenimo nuostatas, aplinką, kurią jie kūrė, ir galimybes tapti filantropais.
Ar istoriniuose šaltiniuose radote aprašymų, kurie papasakotų, kaip Umiastovskių rūmai, kuriuose šiandien įsikūręs Vilniaus klubas, atrodė jų klestėjimo laikotarpiu?
Trakų gatvės rūmų istorija yra labai sena, bet dabartinį savo neoklasicistinio stiliaus pavidalą jie įgijo po to, kai 1856 metais juos nusipirko ir perstatė Vladislovo tėvas Kazimieras Umiastovskis. Rūmai dar ne sykį buvo rekonstruojami, modernizuojami, keičiami interjerai. Neišliko jokių nuotraukų, kaip atrodė rūmų salės ir kambariai, o jų aprašymai labai skurdūs, apsiribojantys tik stiliaus įvardijimu po paskutinės rūmų rekonstrukcijos, kurią inicijavo pati Janina, tuomet jau parašiusi savo prisiminimus. Pagrindiniai – architektūriniai dekoro elementai – židiniai, įvairiausių raštų parketai ir grindų plytelės, lubų rozetės išliko tie patys, o kambariai jos sumanymu įrengti eklektiškai, įskaitant ir rytietiškus motyvus. Nors naudojosi vieno žymiausių to meto Vilniaus architekto Antono Filpovičiaus-Duboviko paslaugomis, jo išpuoselėtas secesijos stilius šių rūmų nepalietė. Penkios Janinos sumanytos naujovės niekuo ypatingu neišsiskiriančią rūmų išorę padarė šiek tiek įdomesnę. Tai pagrindiniame fasade atsiradęs balkonėlis, Ostroróg-Sadowskių ir Umiastovskių herbai frontone, Šv. Kristoforo statula pastato kampo nišoje, neįprastai didelis baliustrada apjuostas balkonas kiemo fasade ir Rebekos su ąsočiu ant peties skulptūra jame.
Umiastovskiai turėjo ne vieną rezidenciją. Knygos pristatyme užsiminėte, kad jų mėgstama vieta buvo Žemislaulio dvaras. Kokias funkcijas atliko rezidencija Vilniuje?
Nepamirškime Umiastovskių statuso. Visų pirma jie buvo stambūs žemvaldžiai, turėję apie 30 tūkstančių hektarų žemės. Kaip teigė pati Janina, Žemislaulis nebuvo tik grafų vasaros rezidencija – tai buvo jų gyvenimo būdas. Vladislovo kasdienis rūpestis – laukai, palivarkai su darbininkams pastatytais namais ir sodeliais prie jų, modernus ūkininkavimas su iš Varšuvos atsivežtu agronomu, moderniais žemės ūkio padargais, miškai, rąstų plukdymas, lentpjūvė, medienos eksportas, lygiai kaip ir spirito bei lietuviško midaus gamyba – ir viskas į užsienį. O kur dar kelių tiesimas, medžių sodinimas, kanalų rausimas, žirgynas, Janinos puoselėti rožynai. Žemislaulis Umiastovskiams buvo Mažoji Venecija, Naujieji Pulavai. O atilsiui – Europos meistrų meno kūriniai, puošę visas menes ir kambarius, turtinga biblioteka ir net „Le Figaro“, kas savaitę pasiekiantis Žemislaulį iš Paryžiaus. Palyginus su šia rezidencija, vilnietiškieji rūmai XIX amžiaus pabaigoje Umiastovskiams buvo tik tarpinė stotelė tarp periferijos ir Europos didmiesčių. Žemislaulį pora palikdavo tik žiemomis, kai išvykdavo į užsienį. Viskas pasikeitė 1905 metais, kai mirė Vladislovas, o dar labiau, praūžus karui ir siautėjant bolševikams. Ne Janinos jėgoms buvo aprėpti visą dvaro ūkį ir nesuskaičiuojamus palivarkus, teko jį išnuomoti, o paskui ir jo visai atsisakyti, labdaringai perleidžiant viską švietimo reikmėms ir neturtingam jaunumui bei vaikams. Janinos gyvenimas tada persikėlė į Vilnių, į Trakų gatvės rūmus – vienintelį padoresniam gyvenimui pasiliktą būstą.
Pasakojamos legendos apie Umiastovskių ryšius su garsiu Prancūzijos rašytoju Alexandre’u Dumas, taip pat su kompozitoriumi Wagneriu. Ar tai – tik legendos, ar tokia bičiulystė tais laikais buvo įmanoma?
Tai ne legendos, o autentiški grafienės liudijimai. Tuo metu nebuvo nieko stebėtino, kad intelektualai, kokie Umiastovskiai ir buvo, bendrauja su kūrėjais jų kalba.
Umiastovskis mirė kur kas anksčiau už savo žmoną. Minėjote, kad jis buvo stiprus verslininkas. Kokius turtus jis paliko žmonai ir ką žmona paliko Vilniui ir Lietuvai?
Janinai atiteko absoliučiai viskas, ką turėjo paveldėjęs ir savo darbu sukūręs Vladislovas, – ir žemės, palivarkai, miškai, malūnai, lentpjūvės, kuriuos minėjau, ir namai Varšuvoje, stambios sumos Vokietijos, Šveicarijos ir Lenkijos bankuose. Trakų ir Dominikonų gatvių rūmus dar 1893 metais Vladislovas buvo perrašęs Janinos vardu, jis jai dovanojo ir dar vieną vilą Varšuvoje.
Likimo ironija – po barbariškų, visiems gerai žinomos kaimyninės šalies siautėjimų Lietuvai pasiliko tik tai, kas buvo nepajudinama, – abeji išplėšti ir nuniokoti rūmai Vilniuje. Jų turinys dar 1939-aisiais 33 sunkvežimiais išvežtas į Rusiją. Visas kitas nekilnojamasis turtas atiteko Baltarusijos Sovietų Socialistinei Respublikai ir toliau sėkmingai tebegriūva. Labai sumenkusias užsienio bankuose išsaugotas lėšas Janina, paskutines gyvenimo dienas leisdama Romoje, testamentu paliko lenkų diasporai. Jos valia 1944 metais buvo įkurtas Markizės Janinos Sofijos Umiastovskienės Romos fondas, kuriame markizę (šį titulą už nuopelnus bažnyčiai dar trečiajame dešimtmetyje jai suteikė popiežius Benediktas XV) mena tik vienas vienintelis išlikęs jos portretas. Bet Lietuvai ir Vilniui ji paliko daugiau – Umiastovskių giminės ir savo pačios istoriją, liudijančią ne tokią jau skurdžią ir visai neprovincialią ikisovietinių laikų krašto praeitį.
