Sunku patikėti, kad vienam patraukliausių britų kilmės aktorių, tituluojamu širdžių ėdiku, jau penkiasdešimt. Tam pačiam, kuris būdamas 25-erių įkūnijo tobulą žmogų fantastiniame trileryje „Gataka“ ir vaidino žavų poetą biografinėje dramoje „Oskaras Vaildas“. Beje, būtent Jude‘as Law atlieka kapitono Kablio vaidmenį greitai ekranuose pasirodysiančiame fantastiniame nuotykių filme „Piteris Penas ir Vendė“. Nepaisant bėgančio laiko, panašu, kad vyras kuo puikiausiai jaučiasi savame kailyje, o su metais jis tampa tik dar žavesnis.

Davidas Jude‘as Law – antras vaikas šeimoje, gimęs prieš pat Naujuosius metus. Abu jo tėvai buvo įvaikinti. Jie dirbo mokytojais ir labai palaikė abiejų savo vaikų meninius polinkius. Būdamas trylikos metų J. Law tapo Nacionalinio jaunimo muzikinio teatro trupės nariu, tačiau sulaukęs šešiolikos pasitraukė iš jos, kai jam buvo pasiūlytas vaidmuo britų muilo operoje. Vyras pasirinko vadintis viduriniuoju vardu – Jude‘u. Tai padaryti paskatino jį įkvėpęs Thomaso Hardy romanas „Džudas Nepastebimasis“ (ang. Jude the Obscure) ir garsi „The Beatles“ daina. Originalus dainos pavadinimas buvo „Hey Jules“. Ją sukūrė Paulas McCartney norėdamas paguosti tuomet penkiametį Julianą Lennoną, kuris blogai jautėsi dėl tėvų skyrybų. Kai Paulas McCartney Jules pakeitė į Jude, jis tikrai negalvojo apie vieną iš dvylikos Jėzaus apaštalų. Tačiau taip daina įgavo daugiau gylio ir prasmės, kadangi apaštalas Judas yra žmonių, patekusių į beviltiškas situacijas, užtarėjas.

Galėtume tik spėlioti, kiek kartų gyvenime J. Law turėjo sau priminti šias dainos eilutes: „Ei, Jude, nesutirštink spalvų. / Pasiklausyk liūdnos dainos ir tau pagerės. / Įsileisk ją į savo širdį / Ir tau pagerės“ (angl. Hey Jude, don‘t make it bad. / Take a sad song and make it better. / Remember to let her into your heart, / Then you can start to make it better).

Šio vyro karjeroje – daugiau nei 50 kino ir televizijos vaidmenų, be to, su keturiomis moterimis jis susilaukė šešių vaikų. Aktorius tikrai nėra iš tų žmonių, apie kuriuos sakoma, kad po savęs nieko nepaliks, tačiau jam taip pat ne visada viskas sekėsi. Ne paslaptis, kad J. Law patrauklumas ne kartą yra pakišęs jam koją – ne veltui jam buvo klijuojama širdžių ėdiko etiketė. Vyras taip pat nuolat jautė baimę, kad jį prisimins tik kaip gražų aktorių. Būtent todėl jis vos neatsisakė auksinio berniuko Dikio Grynlifo vaidmens kino juostoje „Talentingasis misteris Riplis“. Tuo metu J. Law buvo 27 metų amžiaus ir manė, kad privalo imtis tik sudėtingų vaidmenų, tokių kaip Paryžiaus katedros kuprius. Laimė, vyras laiku suvokė, jog nėra blogai priklausyti to meto jaunųjų talentų grupei ir būti tarp tokių aktorių, kaip Mattas Damonas, Gwyneth Paltrow, Cate Blanchett, Philipas Seymouras Hoffmanas. Ką jau kalbėti apie režisierių Anthony Minghella, kurio kino juosta „Anglas ligonis“ pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą. O ir J. Law vaidmuo kino juostoje „Talentingasis misteris Riplis“ neliko nepastebėtas. „New York Times“ jo darbą pavadino „nesuvokiamu talentu“, o aktoriaus išvaizda, jų teigimu, suteikė personažui manipuliatoriaus savybių.

Panašu, kad bėgant metams J. Law puikiai išmoko savo patrauklumą panaudoti kurdamas neįprastus, sudėtingus vaidmenis, pavyzdžiui, tokius kaip Lenio Belardo televizijos dramose „Jaunasis popiežius“ ir „Naujasis popiežius“. Paolo Sorrentino, kūręs ir režisavęs šiuos serialus, suvokė, kad J. Law pasižymi tomis savybėmis, kurias jis nori matyti turint amerikietį popiežių. Teko kalbėtis su P. Sorrentino ir jis atskleidė norėjęs, kad popiežius būtų ne tik jaunas, bet ir patrauklus, tačiau dvasininkams ne išvaizda turėtų rūpėti, apie ją popiežius negali nė pagalvoti. Ir, pasak režisieriaus, būtent toks ir yra J. Law – jis nesuvokia, koks yra gražus. P. Sorrentino pripažino: „J. Law reikia priminti, kad jis – patrauklus vyras. Jame dera vaikiškas smalsumas su branda ir išmintimi. Aktorius pasižymi tik geriausiomis savybėmis, kurios yra būtinos dirbant septynis mėnesius prie projekto, jis yra malonus, susikaupęs, protingas ir ryžtingas.“ Visa tai – tikrų tikriausia tiesa, kai kalbama apie J. Law.

Su J. Law kartą jau kalbėjausi pandemijos metu. Tuomet man jis pasirodė be galo charizmatiškas, klasiškas, o tuo pat metu nuoširdus bei žemiškas. Pokalbio metu vyras pasidalino mintimis apie aktorystės ypatumus, būdingus jo amžiui. Autoironiškai 20-uosius gyvenimo metus jis įvardijo kaip minų lauką, tardamas, kad atskleidžia vyrišką požiūrį, kuris gali būti visiškai kitoks nei moteriškasis. Trečiąjį gyvenimo dešimtmetį aktorius pakomentavo taip: „O, Dieve, ar aš išgyvensiu?“ Na, o sulaukęs keturiasdešimtmečio sakėsi suvokęs, kad kai kurios kūno dalys įgavo daugiau tūrio ir tekstūros. Būtent todėl jis mėgaujasi dabartiniu savo gyvenimo etapu – niekas nebelaiko jo auksiniu berniuku ar gražuoliuku. Tiesa, tuo pat metu aktorius stebisi, kad vis dar vaidina jaunus personažus, pavyzdžiui, jaunąjį popiežių ar profesorių Albą Dumbldorą jaunystėje. Kaip pats sako, tame filme buvęs kone vyriausias iš aktorių. Apie tai kalbėdamas jis pažvelgė savo ikoniškomis didelėmis akimis, išskėtė rankas ir šiek tiek pakėlė balsą: „Ir man tai labai patinka! Reikalausiu, kad visi mano vaidmenys nuo šiol būtų su prierašu „jaunasis“. Po to su didžiausia šypsena tęsė: „O jei rimtai, man netgi juokinga, kad žmonės mano įkūnytą Dumbldoro versiją vadina jaunąja. Juk jis kone vyriausias personažas toje kino juostoje. O ir pats jaučiausi lyg būčiau buvęs vyriausias iš aktorių. Vis dėlto, šiuo metu esu labiau savimi nei tada, kai buvau keturiasdešimties.“

J. Law sako, jog jis yra tarsi aukštos klasės viskis – gražus, tobulas, žudantis. Galbūt tai ir yra priežastis, kodėl aktorius tapo „Johnnie Walker Blue Label“ reklamos kampanijos veidu. Pati reklama taip pat neprasta – drįsčiau teigti, kad tai – trumpametražis filmas, vertas ir plačiųjų ekranų. Ir tai dar ne viskas – kartu su sūnumi Raffu jiedu šį pavasarį atstovaus itališkam prekių ženklui „Brioni“. Panašu, kad J. Law niekuomet neišeis iš mados.

Apie aktorystę

Nežinau, kas tai pasakė, bet esu girdėjęs tokią mintį, kad aktorystė – tai 70 proc. klausymo ir su tuo aš visiškai sutinku.

Apie tai, kas svarbiausia renkantis projektus

Pirmiausia – žmonės. Aš visuomet pasidomiu, kokia komanda dirbs prie projekto: ką jie veikė prieš tai, ar dirbdami kartu mes augsime. Juk dirbdamas su įdomiais, bendradarbiaujančiais, talentingais žmonėmis visuomet įgyji neįkainojamos patirties. Kuriant sėkmingą kino filmą, serialą ar laidą visi yra vienodai svarbūs. Dėl rezultato niekuomet niekas nėra tikras, tačiau visuomet reikia tikėtis, tikėti ir dirbti, kad nutiktų geriausia. O visa tai prasideda nuo žmonių. Nemėgstu kartotis, tačiau turiu pasakyti, kad visuomet man įdomiausia kurti ir išbandyti kažką naujo. Ta baimė, kurią jauti dėl nežinomybės, turiu pripažinti, man daro gerą įtaką. Todėl daug žadančia pradžia laikau būseną, kai šiek tiek bijau ir jaudinuosi. Nesu nusistatęs nė prieš vieną žanrą ar stilių. Man patinka kartais plaukti pasroviui ir smagintis. Būtent toks yra mano požiūris į darbą – tiesiog laukiu, kol kažkas patrauks dėmesį, sudomins.

Apie dar vieną popiežiaus vaidmenį

Jaučiuosi taip, lyg būčiau tos itališkos šeimos nariu. Beje, Italiją aš dievinu. Mėgstu lankytis šioje šalyje ir dirbti. Tačiau labiau už viską man patinka prie šio projekto dirbanti komanda. Kurdami šiuos serialus mes linksminomės. Todėl tikiuosi, kad dar kažką sukursime. Nesvarbu, ar tektų įkūnyti Lenį ar kokį kitą personažą. Na, o apie P. Sorrentino galiu pasakyti tik tiek, kad jis – be galo kūrybingas ir produktyvus. Jis visuomet kažką daro, kažką rašo, kažką kuria. Todėl tikiuosi, kad kažkas greitu metu ir vėl vyks.

Apie mokytojus

Kantrybė yra gero mokytojo savybė. Mano abu tėvai buvo mokytojai. Mokykloje jie manęs niekuomet nemokė, tačiau namuose turėjau pavyzdį, iš kurio mokiausi. Jie – gyvenimo mokytojai. Abu tėvai buvo be galo kantrūs ir dosnūs meilės, be to, mums skyrė daug laiko. Ir žinote, mes abu su sese užaugome sėkmingais, versliais žmonėmis. Ji – dailininkė, aš – aktorius. Tai – nepaprastos sritys, kuriose pelnyti pripažinimą nėra lengva, tačiau mums pavyko. Maža to, nemažai tėvų nenori, kad vaikai taptų menininkais, tačiau mūsų tėvai mus skatino ir palaikė. Štai, kad ir A. Dumbldoras, mano manymu, labai panašus į Robino Williamso personažą kino juostoje „Mirusių poetų draugija“, – šiek tiek anarchistas. Jis skatino mokinius plėšyti vadovėlių lapus ir šokti pro langus idant jie atrastų save. Manau, kad tai – labai įdomus mokytojavimo pavyzdys. Mokytojai turi sudominti mokinius, padėti suvokti, kad ne visada ir ne viskas seksis, tačiau kiekvienas turi stengtis atrasti tai, kas jam labiausiai tinka ir patinka.

Apie buvimą šešių vaikų tėvu

Taip, aš turiu šešis vaikus. Jaunystėje nė neįsivaizdavau, kad būsiu daugiavaikiu tėvu. Visus juos be galo myliu. Manau, kad jie man padeda likti jaunam. Beje, tik vakar mes visi kartu leidome laiką. Nuostabu, kai visi vaikai kartu, o dar labiau džiaugiuosi matydamas, kokiais seneliais tapo mano tėvai. Jie niekada neturėjo didelės šeimos. 

Apie vaikus

Na, jie visi unikalūs. Vyresnėlis panašus į mane ne tik išvaizda, bet ir kai kuriomis charakterio savybėmis. Tačiau jis yra jis, kaip ir visi kiti vaikai. Juk tai didžiulė laimė būti tėvu, tiesa? Vaikuose matai šiek tiek savęs, šiek tiek jų mamos, tačiau jie – augančios asmenybės. Stebiu, kaip jie keičiasi... Mano abu tėvai buvo įvaikinti, abu – našlaičiai. Tad mūsų šeima buvo nedidukė, tačiau laiminga. Abiejų mano tėvų įtėviai buvo šaunūs žmonės, tačiau vyresnio amžiaus. Tai reiškia, kad jų mano tėvai neteko gana anksti ir jie teturėjo vienas kitą, kol susilaukė mano sesers ir manęs, na, o mes, savo ruožtu, kiek papildėme Law šeimos gretas.

Apie socialinius tinklus

Neturiu nieko bendro su socialiniais tinklais. Juose nedalyvauju, neturiu nė vienos paskyros. Ar mano nuomonė kažkam yra vertinga? Ne. Nes man nuolat prikaišiojama, kaip svarbu būti socialiniuose tinkluose. Tai – visai kitos kartos kalba, kurios aš nesuprantu. Aš esu tas nuobodus tėtis, sėdintis stalo gale ir įtikinėjantis, kad socialiniai tinklai iškreipia žmonių bendravimą. Neturiu jokio noro žiūrinėti žmonių nuotraukas, perėjusias galybę filtrų. Bet kokiu atveju, neturiu tiek laiko, kad jį skirčiau betiksliam naršymui telefone. Man visada buvo smalsu, kaip žmonės randa laiko palaikyti santykius socialiniuose tinkluose? Publikuoti galybę nuotraukų ir vaizdo įrašų, susirašinėti... O kai kuriems jų tai – gyvenimo aistra!

Išmintingas žmogus, kurio verta klausyti

Jis parašė nuostabią knygą „Apie atleidimą“. Šio buvusio pastoriaus vardas Richardas Hollowey. Jis yra puikus rašytojas, buvęs Anglijos Bažnyčios ministras, vieną dieną palikęs šį kelią ir pradėjęs kurti. Labai daug iš jo knygų išmokau.

Geriausias kada nors gautas patarimas

Pamenu, kartą man mama pasakė, kad gyvenimas – tai kelionė iš taško A į tašką B. Jei eisi tiesiai – kelias bus nuobodus ir trumpas. Tad verta kopti į viršų, o ne leistis žemyn – taip daugiau patirsi ir ilgiau gyvensi.

Apie pirmą įsigytą plokštelę

O, taip! Tai buvo „The Stranglers“ plokštelė „Golden Brown“ – netikėčiausias pankroko gerbėjo pasirinkimas. Ir dar „The Clash“, kai buvau vaikas. Aš gimiau aštuntojo dešimtmečio viduryje, o tuo metu pankų buvo visur. „The Clash“ ir „The Sex Pistols“ buvo svarbia kultūros dalimi. Pamenu, kad sesė klausydavosi „Blondie“, „Prince“, o Davido Bowie muzika mano vaikystėje visuomet skambėdavo namuose.

Blogiausia gauta Kalėdinė dovana

Kiekvienais metais tėčiui sakau: „Prašau, tegul tai būna smulkmena. Man nieko nereikia, tačiau jei vis tiek nori man kažką padovanoti – tebūna tai smulkmena.“ Ir vieną kartą jis man atsakė: „Supratau! Turiu idėją ir esu tikras, kad ji tau labai patiks.“ Į svečius jis atvyko nešinas manekenu. Ir ne kokiu moderniu, o senoviniu – tai buvo tragiška moterėlė su dar baisesne šukuosena ir makiažu. Jis iš tiesų manė, kad dovana nuostabi ir labai meniška. Maža to, manekenas buvo didžiulis, neturėjau kur jo padėti. Maniau, kad jis juokauja, bet tėtis buvo nusiteikęs visiškai rimtai. Jam labai patiko jo idėja ir dovana. Jei neklystu, atsikračiau manekeno jau po dviejų dienų.

Geriausia žinutė pasauliui

Man patinka Lenio mintis: „Nesitikėk atsakymų iš kitų žmonių, juos turėsi rasti pats ir šypsokis.“ (Juokiasi.)