Gimusi ir su trimis broliais augusi Naujosios Zelandijos kaime, Heather anksti išmoko visų ūkio darbų, jodinėti žirgais ir – klausytis. Tai jos prosenelio, skyrusio mergaitei dėmesio daugiau nei tėvai, nuopelnas. Mamai visada svarbiausi buvo gyvuliai, vaikai namuose turėjo būti matomi, bet negirdimi. Anksti išvykusi iš namų, ji susikūrė gyvenimą Australijoje – ištekėjo, baigė tris aukštuosius, užaugino tris vaikus, ėmė rašyti kino ir televizijos scenarijus, kol pats likimas suvedė su iš Slovakijos kilusiu žydu Lale‘u Sokolovu, norėjusiu kažkam patikėti savo gyvenimo istoriją apie tai, kaip jis Aušvico koncentracijos stovykloje tapo kaliniu nr. 32407, pradėjo dirbti tatuiruotoju – adata braižė ant tos pačios lemties žmonių rankų jų numerius, sutiko ir iš pirmo žvilgsnio pamilo gražuolę Gitą. Lale‘o išgyvenimo kelyje buvo visko – itin pavojingų momentų, kuomet mirtis buvo čia pat; jis gudravo, kad išliktų – mainė iš likimo brolių konfiskuotas brangenybes į dešrą ir šokoladą, šį – į kitus aukso dirbinius; sugebėjo gauti vaistų, išgelbėjusių mylimajai gyvybę. Po daugybės dramų Europoje, Lale‘as su žmona įsikūrė Australijoje, kur gražiai nugyveno likusius metus ir, jau netekęs Gitos, papasakojo savo istoriją Heather. Taip pat liepė jai popieriuje išguldyti ir koncentracijos stovykloje sutiktos Cilkos likimą. Dėl to atsirado knyga „Cilkos kelias“, vėliau – „Trys seserys“, kur supintos Holokaustą išgyvenusių seserų Meller istorijos. Šią knygą leidykla „Baltos lankos“ lietuviškai išleis kitais metais.
Heather, Jūsų pavyzdys rodo, kad gyvenime niekas nėra per vėlu: trečią universitetą baigėte ir įgijote politikos mokslų magistro laipsnį 1991-aisiais, jau augindama tris vaikus, pirmąjį romaną išleidote sulaukusi 65-erių, bet spėjote tapti pasaulyje pripažinta bestselerių autore, pardavusia 17 milijonų knygų. Įspūdingas skaičius!
Vieną rytą pasakiau savo vyrui: „Važiuosiu į universitetą.“ Jis paklausė ramiai: „Įdomus renginys?“ –„Nusprendžiau studijuoti“ – „Bet... tu negali! Juk turime tris vaikus, reikia jais rūpintis.“ Tačiau buvau tikra, kad suderinsiu viską, kad tų studijų man reikia.
Vaikystėje buvau pasiutusi, judri, sportiška mergaitė, nors ir priskiriama prie geresnių moksleivių. Dėl elgesio ne kartą buvau kviesta į direktoriaus kabinetą, užtat dar vienas prašymas ten užeiti vienoje paskutinių klasių lyg ir neturėjo nustebinti, bet tada nesupratau, ką prisidirbau. Tikrai nieko! Pas direktorių sėdėjo mano tėvai. Suglumau. Jie jau buvo sudėlioję mano gyvenimo planą – gaunu privalomą išsilavinimą, einu dirbti, kuriu šeimą. Ką daugiau gali mergaitės? Man atėjus direktorius pasakė, jog jis norėtų, kad baigčiau vidurinę ir stočiau į universitetą, nes esu gabi. Mama pašoko nuo kėdės: „Koks dar universitetas mergaitei? Jai to nereikia.“ Toks buvo jos požiūris. Apie šį įvykį galvojau mėnesį ir nusprendžiau: noriu mokytis, bet tebus, kaip Dievas lems. Tą patį sudėtingesnėse situacijose sakau savo vaikams ir anūkams – jei nežinote, ką pasirinkti, palikite Dievo valiai. Man jis viską puikiai sudėliojo. 1971-aisiais sprukau iš Naujosios Zelandijos, kur jaučiausi klaustrofobiškai, pernelyg stipriai apsupta giminaičių. Australijoje, Melburne studijavau, netrukus sutikau savo būsimą vyrą Steve‘ą. Buvome grįžę į Naująją Zelandiją, galiausiai visam laikui atsikraustėme į Australiją. Daug metų dirbau didelės Melburno ligoninės socialine darbuotoja, užauginau nuostabius vaikus.
O vėliau atsirado knygos.
Ką veikia Jūsų vaikai ir vyras?
Sūnus Ahrenas dirba Australijos kino pramonėje, Jaredas – puikus ekonomistas, duktė Azure-Dea 11 metų tarnavo policijoje, dabar persikėlė į kitą valstiją, su vyru ir trimis vaikais įsikūrinėja naujuose namuose. Ji nebenori grįžti į policiją, siekia tapti interjero dizainere. Labai džiaugiuosi, kad šiais laikais jauni žmonės yra tokie lankstūs ir atviri pokyčiams, nebepatiria aplinkos stabdžių, nebeturi kompleksų, kaip mes prieš kelis dešimtmečius, kuomet atrodė baisu nesilaikyti įsikibus profesijos, darbo vietos. Žiūriu į šių dienų jaunimą ir galvoju, kad, jei ir neras savo kelio, tegul pasidžiaugia bent jau klaidžiojimais, tai – nuostabu. Vienas mano sūnų, pavyzdžiui, neatsidžiaugia studijuodamas – ekonomikos, tarptautinių santykių ir politikos mokslų magistrantūrą, komentuoja įvykius per televiziją. Aš tik stengiuosi jį įkvėpti: „Varyk, varyk pirmyn!“
Mano vyras Steve‘as dabar – pensininkas, ilgus metus dirbo IT srityje. Dabar jam 72 metai.
Ir, kaip prisipažinote „Vilties istorijose“, jis gamina geriau nei Jūs.
Jis tikrai geresnis šefas, bet pagalvoju apie savo, draugų ir pažįstamų šeimas – daug kur vyrai pristatomi kaip puikūs kulinarai, o juk jie dažniausiai gamina tik tam tikromis progoms, savaitgaliais, tad bepigu pasireikšti. Moterys kasdien vaikams verda košę, sriubą ir tiesiog užsikuičia buityje. Jei man būtų reikėję gaminti ne septynias dienas per savaitę, o kartą iškepti, pavyzdžiui, kepsnių ant grotelių, gal irgi būčiau pasistengusi ir įgijusi gero šefo reputaciją. Ruošti valgį kasdien, derintis prie visų poreikių – tas nemėgsta vieno, kitas – kažko kito, tampa įkyria rutina.
Kodėl save vadinate istorijų pasakoja, ne rašytoja?
Nes aš tik perpasakoju kitų žmonių istorijas, jų nekuriu. Mano personažai, vietos, kuriose viskas vyksta – tikri, tad norėdama surinkti faktus, savo akimis viską išvysti, esu priversta daug keliauti. Kartą, kai kroviausi lagaminus, duktė paniurzgėjo: „Kodėl vis turi kažkur važiuoti, negali imti ir kaip kiti normalūs rašytojai kurti būdama namuose?“ Atsakiau, kad nesu tokia kūrybinga, man reikia išklausyti kitus, pamatyti, pajusti, o tada jau galiu pasakoti.
Nes geriausios siužeto linijos – iš tikro gyvenimo?
Tikrai taip. Ant knygų – mano vardas, bet jose ne mano sukurti, o tikri kitų likimai. Net ir ką tik lietuviškai išleistose „Vilties istorijose“ daugiausia kalbu apie kitus. Tiesa, ten esu kiek atviresnė, pridedu šį tą ir nuo savęs, atskleidžiu užkulisius, kaip bendravau su herojais ar įvykių liudininkais, kas mane su jais siejo.
Pasakoti istorijas – didelė atsakomybė, kurti savas paprasčiau.
Jaučiuosi labai atsakinga prieš žmones, kurie man jas patiki. Tiesa, Cilkos sutikti nebespėjau, bet tai atsakomybės nesumažino – medžiagą rinkau kruopščiai ir sąžiningai. Kalbėjausi su daugybe žmonių, pažinojusių ją ir Lale‘ą, nuolat vykau į Slovakiją, iš kur jie kilę. Net tapau mažo Krompachų miestuko garbės piliete (šypsosi). Kažkada šioje atokioje kalnų vietovėje gyveno daug žydų tautybės žmonių, dabar jų nėra nė vieno, bet juos primena labai gražus Holokausto aukoms ir jį išgyvenusiesiems pagerbti skirtas memorialas – Dovydo žvaigždės formos parkas. Buvau pakviesta į jo atidarymą. Tos kelionės, susitikimai, su herojų šeimomis užsimezgę ryšiai – man svarbūs. Aprašau istorinius įvykius jų nevertindama, remdamasi ne oficialiais šaltiniais, vadovėliais, muziejuose sukaupta medžiaga, o žmonėmis, jų patirtimis ir išgyvenimais. Rašydama „Tris seseris“ daug laiko praleidau Izraelyje su herojų šeimomis. Tos pažintys – didelė dovana!
Istorijų pasakotojos kelią pradėjote, nes vadovaujatės principu dažniau sakyti „taip“ nei „ne“ – juk tik dėl to, kad sutikote išgerti kavos su seniai matyta bičiule ir pažinote Lale‘ą Sokolovą, buvusį Aušvico koncentracijos stovyklos tatuiruotoją, kurio istorija išgarsino Jus visame pasaulyje.
Sakyti „ne“ dažniausiai būna daug lengviau nei sutikti. Dėl to, kad tąsyk pasakiau „taip“, per savo bičiulę susipažinau su Lale‘u, kuris tapo svarbus visai mano šeimai. Pažintį nulėmė ir tai, kad nesu žydė. Lale‘as norėjo savo likimą patikėti su Holokaustu nesusijusiam žmogui, o beveik visi jo tautiečiai tokių sąsajų turi. Žydų bendruomenė Melburne didelė ir gyvena šiek tiek atsiskyrusi, uždarai. Suprantama, kad emigrantai telkėsi greta – taip jautėsi saugiau, ramiau. Gyvenimas kartu leidžia išsaugoti tradicijas, bet nepalengvina asimiliacijos. Gal dėl to Lale‘as iki mūsų pažinties neturėjo daug kitataučių draugų. Jį sužavėjo mano tuomet aštuoniolikmetė dukra ir jos bičiulės – anglosaksų paauglės jam atrodė pašėlusios ir smagios, nes paties sūnus tokio amžiaus buvo auklėtas pagal griežtas taisykles. Merginoms taip pat patiko bendrauti su žaismingu senamadiškų manierų džentelmenu.
Su Lale‘u ir kitais, kurių istorijas surašėte, praleidote ne vienus metus. Kaip nepristigote kantrybės?
Niekada jos nepritrūkau ir nenorėjau pradėtos istorijos mesti, jei jau žmonės mane įsileido į savo gyvenimą. Vien su Lale‘u kalbėjome tūkstančius valandų – trejus metus susitikdavome tris kartus per savaitę, kartais – dažniau. Iš pradžių – jo namuose, bet nebeapsikentusi baisios Lale‘o verdamos kavos, pasimatymus perkėliau į kavinę (šypsosi). Mudu tapome bičiuliais, vienas kitą įvairiomis progomis net pabardavome. Kartą atėjusi radau jį visą apsibrozdinusį, su mėlynėmis. Pasirodo, Lale‘s mėgdavo vėlai vakarais vedžioti du savo šunis, kurių vienas – veršiuko dydžio, pamatė kažkokį gyvūną ir puolė vytis, pargriaudamas senuką šeimininką. Norėjau vežti į ligoninę, bet jis griežtai atsisakė, prisiekdamas, kad tikrai niekas nelūžę. Mane Lale‘as vis pabardavo, jog per ryškiai dažausi lūpas (juokiasi). „Bet man patinka!“ – teisindavausi. „Gita niekada nedažė lūpų!“ – atrėždavo. „Atleiskite, bet nesu tokia daili, kaip Jūsų Gita, todėl ir dažausi.“ Mūsų santykis tikrai buvo ypatingas. Pamenu, šventėme Lale‘o gimtadienį trise su jo sūnumi Gary, kuris kitą dieną man pranešė, jog tėvą ištiko stiprus insultas. „Niekam neleidžiu lankyti, bet Jūs esate svarbiausias žmogus jo gyvenime nuo tada, kai mirė mama“, – pasakė Gary. Nuvažiavau. Dirbdama ligoninėje išmokau, jog net ir su sąmonę praradusiais žmonėmis reikia kalbėtis. Tad ir aš laikiau jo ranką ir visą laiką šnekėjau – pirmąsyk jis manęs nepertraukinėjo (liūdnai šypteli). Kalbėjau, juokavau, jutau, kad jo ranka vis virpteli. Ir gydytojas sakė, kad jis į mane reaguoja, prašė nesiliauti kalbėjus. „Neįsivaizduojate, koks ypatingas šitas vyras, – sakiau jam ir seselei, buvusiems palatoje. – Jis – buvęs Aušvico tatuiruotojas.“ Kad Lale‘s išgyveno koncentracijos stovykloje, jie suprato patys iš ant rankos ištatuiruotų skaičių. Paprašė papasakoti daugiau. Netrukus atsisveikinau su bičiuliu paskutinį kartą – Lale‘as iškeliavo pas savo Gitą.
Per kiek laiko parašėte „Aušvico tatuiruotoją“? Su Lale‘u susipažinote 2003-iaisiais, knyga pasirodė tik 2018-aisiais.
Rašiau visą laiką nuo pat susitikimo – sceną po scenos, nes pirmiausia kūriau scenarijų, ši istorija tokį pavidalą turėjo dvylika metų. Paskui ji virto romanu. Televizijos ekranuose ji atsiras jau netrukus – filmavimai prasidės sausį. Labai norėčiau, kad serialą pamatytų ir Lietuvos publika. Ir gaila, kad jo pristatymuose nebus Lale‘o, neisime abu duoti interviu. Tiesą sakant, kalbėtų tik jis – man tektų atsitraukti. Jis mėgo laikyti visų pokalbių vadeles savo rankose.
Iš atskirų scenų istorijos stuburą sudėliojau maždaug per 18 mėnesių. Bet per kiekvieną pasimatymą, įskaitant ir paskutinį, per jo gimimo dieną, Lale‘as vis ką nors prisimindavo: „Ar aš tau šitą papasakojau? Būtinai reikia pridėti!“ Pirmiausia scenarijų rašiau Lale‘ui ir sau, paskui juo susidomėjo viena kompanija, prodiuseris ir režisierius dar spėjo pabendrauti su Lale‘u, o aš gavau finansinę paramą atlikti tiriamąjį darbą: keliauti, susitikti su liudininkais, tikrinti faktus. Kai ko, ką pasakojo Lale‘s, patvirtinti neįmanoma – ne visi dokumentai išlikę. Iš pradžių krimtausi, bet paskui pagalvojau: na ir kas – juk rašau ne Holokausto, o Lale‘o istoriją! Tai išlaisvino. Juk išties nei knyga, nei būsimas serialas nėra dokumentika. Kai romanas išėjo, jau buvau pasirengusi kritikos bangai – tie, kas ieško neatitikimų, visada ras, prie ko prikibti. Knygoje paminėjau, kad susirgus Gitai Lale‘as ją išgelbėjo, gavęs penicilino. Mane užsipuolė, kad tuo metu ten jo būti niekaip negalėjo. Bet tiesa ta, kad jis rado vaistų, kuriuos pats 2005-aisiais vadino penicilinu. Tai serialo prodiuseriai užfiksavo juostoje. Čia – ne istorijos vadovėlis, nors viską, kiek įmanoma, rašiau tiksliai.
Per pokalbius nieko neįrašinėjate ir mažai užsirašinėjate. Neįsivaizduoju, kaip imčiau interviu be diktofono. Kaip pavykdavo tiek prisiminti?
Jūs įrašinėjate, nes turite skubėti, atiduoti darbus laiku. O manęs laikas nevaržo, galiu sau leisti judėti į priekį lėtai. Išklausyti ir įsiminti išmokau dirbdama ligoninėje. Tiesa, tada turėdavau užrašų knygelę ir šratinuką – kontaktus, pavardes reikėdavo įtraukti į ligos istoriją. Bet po to su paciento artimaisiais tiesiog kalbėdavausi apie jų šeimas, ligas, buitį – stengdavausi išgirsti, kuo galime būti naudingi. Kartais išklausyti žmogų svarbiau nei be klaidų užrašyti jų vaikų vardus.
Pakalbėjusi su Lale‘u skuosdavote namo visko užsirašyti, kol neišsitrynė detalės?
Sudėtingiausia buvo, kai jis naudodavo man neįprastus žodžius, sakydavo pavardes. Viską užsirašydavau iš klausos, o paskui, sulaukusi progos, kyšteldavau jam lapelį: „Žiūrėkite, anądien pasakojote apie žmogų tokiu vardu. Gerai jį užsirašiau?“ Esu tikra: jei tarp mūsų per pokalbius būtų buvęs popieriaus lapas ar juolab – įrašymo priemonė, atmosfera būtų kitokia. Šie daiktai ypač trikdo vyresnius žmones. Matydami, kad užsirašinėju, pašnekovai ima galvoti, ką rašau. Žiūrėdami į diktofoną, jie liaujasi kalbėti nuoširdžiai, atsargiai renka žodžius. Bet kokią papildomą priemonę vadinu „trečiuoju asmeniu“ kambaryje. Kartą bandžiau įjungti vaizdo kamerą, kalbėdamasi su viena seserų Meller. Po pusvalandžio ji paprašė išjungti – pritariau, nes mačiau, kad filmuojama ji jaučiasi nesmagiai.
Kokį bendrą bruožą turi seserys Meller, Cilka ir Lale‘as be to, kad išgyveno Holokaustą?
Aiškiausiai įvardijama bendrystė – jie visi iš Slovakijos. Ir Aušvice išbuvo ilgiau nei kiti kaliniai, nes žydus iš Slovakijos ten ėmė vežti pirmiausia. Jie tame pragare ištvėrė nuo 1942-ųjų balandžio iki 1945-ųjų sausio. Labai ilgai. Dauguma kitų kalinių išgyveno pusmetį, mėnesį ar dar mažiau, nes buvo nuolat žudomi, išvežami, čia talpinami kiti – nusilpusius keitė sveikesni, stipresni. Man teko užrašyti dramatišką Lale‘o ir Gitos meilės istoriją. Seserys Meller pasakojo apie savo kraujo ryšį, leidusį išlikti. Cilka – nepaprastai stipri jauna mergina, kuri Aušvice nenorėjo mirti, o kad išgyventų prievarta tapo vieno karininko meiluže, paskui pateko į sovietinį gulagą Sibiro speige. Rinkdama medžiagą Slovakijoje įgijau draugų, kurie man daug padėjo ieškant su herojais susijusių žmonių. Viena Cilką pažinojusi šeima parodė iškalbingą nuotrauką, darytą per jos 14-ąjį gimtadienį, kur atvirame automobilyje pozavo ji, trys jos sesės ir mama. Cilka, jauniausioji sesuo, sėdėjo vairuotojo vietoje. Ji vadovavo visai šeimai, buvo ne tik tobulai graži, bet ir tiek pat stipri. Nežinau, gal Slovakijos vanduo ar dirvožemis ypatingi, kad ten užaugo šitokie žmonės? (Juokiasi.)
Tęsite tą pačią išgyvenusiųjų istorijos temą ir kitose knygose?
Ne. „Trys seserys“ – paskutinis darbas apie tai. Pasakojimas apie jas nėra tik Holokausto istorija – pusė knygos skirta gyvenimui išsilaisvinus, kai iš Slovakijos persikėlė į Izraelį.
Papasakokite apie save: kada Jūs rašote – laukiate įkvėpimo ar tiesiog dirbate, tarkime, nuo devynių iki šešių?
Neturiu jokio tvarkaraščio. Rašau, kai esu tam nusiteikusi. Bet net ir tada, jei sulaukiu viliojančio pasiūlymo papietauti ar eiti apsipirkti, ramiai pakylu nuo kompiuterio. Tiesą sakant, man geriausiai dirbasi maždaug nuo devynių vakaro iki dviejų ar trijų nakties. Tada niekas neužeina, nebeskambina. Kai noriu padirbėti rimtai, visai atsiskiriu nuo žmonių. „Aušvico tatuiruotoją“ parašiau Amerikoje – viduržiemį, kai buvo daug daug sniego, įsikūriau viena kalnuose, kol dirbau mačiau dvi voverytės, daugiau nieko. „Cilkos kelias“ buvo sudėliotas šeimos vasarnamyje Naujojoje Zelandijoje. „Tris seseris“ rašiau per pandemiją, negalėdama išvykti svetur pasirinkau Australijai priklausančią Tasmanijos salą. Joje įsikūriau atokiame prabangiame viešbutyje – tuo laiku šalyje nebuvo nė vieno turisto, tad gavau atskirą namelį ir praktiškai nemačiau nė gyvos dvasios. „Vilties kelią“ parašiau Londone – išvykau iš Australijos gruodžio 31-ąją, pabėgau nuo Naujųjų šurmulio. Dviem mėnesiams išsinuomojau butą Soho rajone. Su redaktore dirbame taip – parašiusi tris ar keturis skyrius, siunčiu jai, viską darome keturiomis rankomis. Taip patogiau abiem. Aš moku pasakoti, ji – redaguoti.
Kaip ilsitės, ką skaitote?
Kartais poilsiui man pakanka pusvalandį pasnausti – galiu tai daryti net sėdėdama ant kėdės. Tai gera tiek daug keliaujančio žmogaus savybė. Žinote, kaip du anūkai, sūnaus vaikai, mane vadina, kad atskirtų nuo šalia gyvenančios marčios mamos? Ji – tiesiog močiutė, o aš – keliaujanti močiutė. Beje, keliaudama šalis vertinu pagal jose gaminamus ledus (šypsosi). Tikiuosi, kad iki išvykimo spėsiu paragauti jūsiškių.
Vaikystėje sekėsi visos sporto šakos, o pasiekusi veteranų amžių mielai treniravausi metimo rungtyse – mėčiau diską, kūjį, ietį, dalyvavau varžybose. Sustabdė prieš kelerius metus patirta peties trauma. O gal – senatvė? (Šypteli.)
Skaitau daug vadinamojo šlamšto – paprastučių romanų, žurnalų. Man tai – pramoga, atsipalaidavimas. Rimtesni poilsio skaitiniai – įkvepiančių žmonių, kaip, pavyzdžiui, Michelle Obama, memuarai. Man nepatinka tiesiog žvaigždžių biografijos, įdomūs tie, kurie kažką nuveikė, patys pasuko savo gyvenimą norima kryptimi, pakeitė pasaulį.
Ką patartumėte sau aštuoniolikmetei?
Pasakyčiau, kad jei kažko dar nepadarei, nereiškia, jog nebeįmanoma to padaryti. Kai tau aštuoniolika, nesąmonė krimstis, kad mokyklą baigei ne aukščiausiais pažymiais, iš karto neįstojai, kur nori. Gyvenimas tik prasideda. Vaikystėje neišmokau groti gitara, bet tai nereiškia, kad to nepadarysiu dabar. Aš, tiesą sakant, ją truputį jau brazdinu. Man taip patinka! Lankysiu grojimo pamokas, nes viską, ką darau, stengiuosi daryti 100 procentų. Bandyti kažką naujo ir mokytis niekada nėra vėlu.
