Dalia, kino ekrane Jūsų gana ilgai nematėme...
\Iš tiesų pastaruoju metu nemažai filmavausi tarptautiniuose serialuose, tai nebuvo dideli vaidmenys, bet labai įdomi patirtis. Kai paskambino iš aktorių agentūros ir pakvietė į „Piktųjų kartos“ bandymus – nustebau. Visada atrodė, kad esu ne Emilio tipo aktorė. Antrą kartą nustebau, kai atrankoje pamačiau patį režisierių. „Kaip profesionalu!“ – pagalvojau, juk dabar dažniau pasitikima atrankų agentūromis ir ten dirbančiais žmonėmis. O čia – Emilis pats! Tiesą sakant, visiškai nežinojau, ką reiškia su juo dirbti, net jo filmų nebuvau mačiusi, tik fragmentus. Emilio filmai veržlūs, jis mėgsta šokiruoti, bet kaip keista kino aikštelėje buvo matyti ramų, aktorius nepaprastai gerbiantį režisierių. Man tai buvo didžiulis atradimas ir dar viena pamoka, kad negalima apie žmogų spręsti iš viešų veiksmų arba jo kūrybos. Taip, Emilis, kaip sakė vienas jo kurso draugas iš Dailės akademijos, mėgsta tirštus potėpius, tačiau darbui jie jokios įtakos neturi. Besifilmuodama „Piktųjų kartoje“ atsidūriau itin kūrybiškoje, pagarbioje ir pasitikėjimo kupinoje atmosferoje.
Esu girdėjusi apie šį režisierių: jis iki menkiausių smulkmenų žino, ką nori matyti savo filme. Ar filmuodamasi turėjote improvizacijos laisvę?
Kino aikštelėje svarbu daugelis dalykų: turi teisingai atsisėsti, pataikyti į šviesą, žiūrėti tam tikra kryptimi – šia prasme privalai būti tikslus, o įsijautimas į situaciją, personažo išgyvenimų skalė – erdvė improvizacijai. Scenos, kurias vaidinau filme, nėra itin drastiškos, gal išskyrus vieną, kurioje buvo daug skausmo ir ašarų. Šis naktinis filmavimas nebuvo lengvas, ašaros ir skausmas turi būti tikri, emocijų kine nesumeluosi.
Filme vaidinate itin tradicinės šeimos moterį, mamą. Prieš keletą minučių man sakėte: „Ai, žinote, aš turiu daug laiko, esu viena, šeimos neturiu.“ Kaip sukūrėte savo personažą? Kokias moteris matėte prieš savo akis? Šiame interviu daug ko išduoti negalima, tačiau Jūsų herojė tikrai turėjo filme ką veikti!
Tiesą sakant, scenoje ir kino aikštelėje retai remiuosi pavyzdžiais iš gyvenimo. Dažniausiai širdimi ieškau akimirkos ar situacijos. Mūsų pašaukimai skiriasi, bet universalūs dalykai juk glūdi kiekvieno viduje. Ir nesvarbu, ar turi šeimą, ar neturi.
Nemėgstu žodžio „vaidyba“, norėčiau jį pakeisti, tai – išgyvenimo, išjautimo menas. Kiekvienas aktorius skirtingai kuria savo vaidmenis, bet man yra svarbi tos akimirkos tiesa. Aš nesieju savo gyvenimo su tikrove, kurią išgyvenu. Žengiu į sceną ir ten – tikrovė. Jai turiu parengti savo širdį, savo jausmų ir proto išklotinę. Tik tada pavyksta ir suvaidinti ar perteikti emociją. Neabejotinai padeda ir režisierius, kuris labai jaučia, ar išgyvenimai kino aikštelėje, scenoje yra tikri ir kokio emocinio intensyvumo tuo metu reikia.
Ar prisimenate vaidmenį, kai teko vaidinti kažką visiškai sau netikėto?
Teatre visada prisiminsiu Kapų mergaitę – pirmąjį savo vaidmenį pas režisierių Eimuntą Nekrošių, jo spektaklyje „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“. Kai užčiuopi vaidmens esmę, atsiranda didžiulė laisvė. Dar išskirčiau Elžbietos I vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje „Marija Stiuart“, pagal Friedrychą Schillerį ir, žinoma, Pepę Ilgakojinę.
Ir teatrą, ir kiną mes, žiūrovai, esame linkę mistifikuoti. Ar tiesa, kad kartais vaidmenys paveikia realų aktoriaus gyvenimą?
Tai svarbus ir sunkus klausimas. Manau, kad aktorius turi apsaugoti savo vidų nuo scenos fantomo. Stengtis, kad toji teatro būtybė neapsigyventų tavo viduje, atskirti scenos ir gyvenimo tikroves. Būna: aktorius suvaidina stiprų pagrindinį vaidmenį, tarkime, karalienę. Žiūrėk, karaliene ir lieka gyvenime. Komiški vaidmenys irgi linkę prilipti, užtat svarbu saugoti savo širdį, savo identitetą, tapatybę ir turėti savuosius išėjimo kambarėlius. Kažkam jais tampa sportas, kažkam – muzika, galbūt – kitas asmuo, o man – tikėjimas. Jei kambarėlių neturi, tuštumą vis tiek kažkuo užpildai. Dažniausiai – įvairiausiais svaigalais ar pramogomis.
Niekada nebuvote peržengusi to slenksčio?
Psichologiškai – ne ir dėl to nuolat dėkoju. Nežinau, kas mane sulaikė, gal racionalumas? Tikėjimas Dievu juk irgi racionalus, jame nėra nei patetikos, nei mistifikacijos. Taip ir šiose, meninėse, kūrybinėse pavojingose profesijose svarbu išlaikyti sveiką protą. Juokauju, kad psichologo konsultacijos kainuoja brangiai, o Dievas savo pagalbą teikia už dyką, Jo malonės sakramentai nieko nekainuoja. Žmogui svarbu išsikalbėti, bet realiai niekas juk nesikeičia tol, kol nepradedi keisti savo gyvenimo.
Kad jau pradėjome kalbėti apie tikėjimo dalykus, turiu paklausti, kaip įtikėjote? Iš kur toks stiprus Dievo pripažinimas?
Mano tikėjimui pagrindą padėjo šeima – ir mamos, ir tėtės šeimos buvo labai tikinčios. Savo giminėje turime ir vyskupą, ir vienuolę. Vyskupas Vladislovas Michelevičius, Kauno kunigų seminarijos dėstytojas, palaidotas prie Kauno katedros. Tetulė vienuole benediktine tapo sovietmečiu, tada, kai vien tik už abito laikymą galėjo ištremti. Neabejoju, kad kažkokiu slėpiningu būdu jų maldos už mūsų šeimą visada veikė, kitaip sunkių laikų, dvarų atėmimų ir tremties į Sibirą būtume neišgyvenę. Tikėjimas mums leido nepalūžti.
Natūralu, kai esi jaunas, daug apie tai negalvoji, gyvenimas pilnas pagundų, tačiau ateina akimirka, kai nebegali meluoti sau, apsimetinėti, gyventi dvigubo gyvenimo ir pradedi savo viduje kelti esminius klausimus. Dievas žmones dažnai pagauna, kai sušlubuoja sveikata, griūva santykiai, Jis mėgsta prabilti skausmo kupinoje širdyje. Štai tada, nori nenori atsigręži į Jį, nueini ir atsiduodi. O toliau jau Jis veda. Dievas – visagalis, tačiau prieš žmogaus valią Jis nieko negali padaryti, jei savęs neatiduoti laisva valia, Jis niekaip negalės veikti tavo gyvenime.
Teoriniai tikėjimo dalykai yra viena, gyvas santykis su Dievu – kas kita. Kai žmonės man sako, kad netiki Dievu, visada paklausiu, ką apie Jį žino. Ar yra kada atsivertę Šventąjį Raštą, kuriame aptarti visi mūsų gyvenimo klausimai ir surašyti visi atsakymai apie gyvenimo prasmę, apie santykius su Dievu ir žmonėmis. Ir netgi tie patarimai, kuriuos vadiname Dievo įstatymais, juk duoti, kad mums būtų lengviau žemiškoje kelionėje. Aiškiau, kad būtų, paprasčiau.
Pamenu, atėjo laikas, kai aiškiai suvokiau, kad žemiškąją tikrovę iš savo dovanų man davė Dievas, turiu jam kažkaip už tai atsidėkoti. Taip atsirado savanorystė Marijos radijuje. Čia sutikau daugybę labai protingų žmonių, kurie man kitaip padėjo suvokti pamaldumą. Jų pamaldumas visiškai neprasilenkia su sveiku protu.
Užaugote sovietmečiu, kai mums buvo nuolat aiškinama, kad Dievo nėra. Ar teko išgyventi pašaipų dėl savo tikėjimo, dėl Bažnyčios?
Gimiau Kaune, mamytė gavo paskyrimą į Alytaus tuberkuliozinę ligoninę. Sakramentų visada važiuodavome pas močiutę į Anykščius, kur buvo mažiau pažįstamų žmonių. Prisimenu mūsų sekmadienius, jie visada buvo šventos dienos – šventosios Mišios ir jokių darbų. Mums, vaikams, ilgos mišios, žinoma, prailgdavo. Tačiau esu tikra: jei žmogus tikrai trokšta tiesos, Dievą jis anksčiau ar vėliau sutinka.
Repetuoju naują spektaklį, kurį stato ir kuriame vaidina jaunimas. Man jie – toks šviežias kraujas, tokia cirkuliacija! Tuo pačiu matau jų įtampas, jų nusivylimus, matau jų drąsą ir tiesios paieškas. Kartais taip norisi pasakyti, kad tiesos šaltinis yra visai ne ten, kur jie mėgina jo ieškoti, bet atrasti jį turi patys. Aš galiu už juos tik melstis ir juos mylėti – man irgi reikia patirti nuolankumą, kad Dievą liudyčiau ne žodžiais, bet savo gyvenimu. Mes juk nežinome, kokie žmonės tiesė kelius, kai ir mums tai nerūpėjo, kai nenorėjome nei patarimų, nei atsakymų. Tačiau grūdelis ėmė ir įkrito į širdį...
Jau daug metų esate vieniša. Spinduliuojanti, graži, talentinga vieniša moteris. Ar nebūna ilgu artimo žmogaus?
Žmogus, gyvenantis su Dievu, niekada nebūna vienas. Bet žinoma, esame žmogiški, esame ne tik siela, bet ir kūnas. Esame sutverti santykiui, mums reikia, mums norisi kito žmogaus. Aiškiai žinau, kad būti dviese kartais yra daug didesnė vienatvė. Kai gyveni vienas, žmonėms kyla labai daug klausimų, bet aš neieškau kitaip, savo vienatvę apkabinu su didele meile.
Gal ir būtų gerai su kuo nors dalintis žemiškosios kelionės buitimi ir rūpesčiais, bet aš renkuosi gyventi skaisčiai. Žinau, daugeliui žmonių skaistumas nėra dorybė. Gal netgi anomalija labiau. Kūniškumo aplink tiek daug, kad mums atrodo, jog be to egzistavimas yra neįmanomas. Bet kai gyveni pagal Dievo valią, matai kur kas platesnį spektrą, tavo gyvenimas tiesiog užsipildo.
Aš labai esu laiminga. Tokia laiminga, kad turiu stogą virš galvos, kad esu savo buto savininkė, kad neturiu finansinių apynasrių, neturiu paskolų ir įsipareigojimų, kurie mane spaustų daryti tai, ko nenoriu, kas nepatinka. Tai suteikia nepaprastos vidinės laisvės. Buvo laikas, kai iš mūsų šeimos atėmė viską, išlikome per stebuklą, Dievas man leido baigti dvi aukštąsias mokyklas, suteikė man gebėjimų, atsiuntė žmones, kurie tuos gebėjimus atskleidė. Štai kodėl, nepaisant visų įtampų, dvasinės kovos, nelengvų pasirinkimų, gyvenu sklidina dėkingumo ir vidinės ramybės.
O kaip su tais piktaisiais iš filmo? Jie Jums nepadarė nieko blogo?
Su piktaisiais iš filmo akistatos išvengiau. Likau gyva (juokiasi).
