Daugiau apie premjerinį spektaklį, apie tai, kas gi įkvėpė parašyti kūrinį būtent tokia tema, apie tai, kodėl sunkias temas mėgstame slėpti po kilimu, ir apie „dramblį“, kurį vis stengiamės apeiti, nematyti, šį kartą kalbamės su spektaklio dramaturge ir pjesės autore Dovile Zavedskaite. Rašytoją kalbina Valstybinio Vilniaus mažojo teatro Literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.
Dovile, esi minėjusi, kad pjesę parašyti tave įkvėpė asmeninė patirtis. Kodėl tau pasirodė taip svarbu apie tai kalbėti, kad net norėjosi sukurti pjesę? Ir kodėl būtent pjesę, o ne kitokios formos kūrinį? Ar galima sakyti, kad jau iš karto galvojai, jog teatras gali būti ta vieta, kurioje galima ar net reikia apie tai kalbėti?
„Dramblį“ rašiau prieš penkerius metus. Tuo metu depresijų, savižudybių tema buvo apgaubta magijos, slapta, kažkas, kas vyksta už durų, ir prie ko, kaip prie Kūčių, nereikia kišti nagučių. Visi, tai išgyvenę artimoje aplinkoje, turbūt galėtų papasakoti apie įnirtingą tylą, apie vaikišką aplinkinių baimę kažko paklausti, kažkaip prieiti. Šiandien tai skamba neįtikėtinai, ir dabar jau tokios pjesės turbūt neparašyčiau, nes visuomenėje – visai kitas klimatas: steigiamos grupės nusižudžiusiųjų artimiesiems, apie depresiją ir jos prevenciją kalbama įvairiais kanalais, daug žmonių yra raštingi šia tema. Tai – labai gera žinia, viliuosi, kad sociume mažėja „drambliukų“ skaičius.
Manau, kad teatre tokias temas nagrinėti saugiausia: teatras, kaip meno rūšis, pasižymi gyvais žmonėmis, kurie susiburia, sėdi visi kartu šalimais. Jauku, malonu, minkšta ir kvepia, kad ir apie ką kalbėtume. Be to, scenoje legalus absurdas, aktorių atsiribojimas, estetinis planas, viskas, kas leidžia išlikti sąmoningiems tokioje temoje ir neįsmigti į jos nelinksmumą. Kita vertus, dramos nerašiau. Rašiau kažką, ką drauge su Tadu pavadinome taip: kad komedija, nepasakysi, bet kad tragedija, irgi ne. Visą pjesę balansuojama ant absurdo ribos. Svarbus ir totalus žmogiškas pasimetimas tokiose nekasdienėse situacijose, ir mėginimas kiekviename žingsnyje išlaikyti nuostatą: „Taigi viskas OK. Kur jūs matot, kad ne OK? OK!“
2018 m. pjesė buvo apdovanota, įvertinta Niurnberge, Vokietijoje. Ką tau reiškia šis apdovanojimas?
Tuo metu reiškė labai daug. Mano teatrinei kūrybai būdingas nonsensas, sapniškumas. Lietuvoje pasitikėjimo tokiais žanrais trūko, todėl, kad ir ką parašytum, vis tiek viskas galiausiai būdavo išaiškinama logiškai ir psichologiškai. Iš Niurnbergo tuo metu parsivežiau būtent pasitikėjimo jausmą: idėją, kad pagarba kūriniui kaip pasauliui, kuris buvo sukurtas iš srautinės būsenos ir nebūtinai gali būti paaiškinamas proto kategorijomis, irgi galima. Idėją, kad šuo per sceną gali pereiti ne dėl to, kad tai reikšmingai simbolizuoja veikėjo dvasinės būsenos kaitą, bet tiesiog dėl to, kad režisierius intuityviai pajuto šuns jausmą. Mūsų teatre man apskritai labai trūksta nelogiškos režisūrinės ir dramaturginės kalbos, kūrybos iš nuojautų, vizijų, sapnų, vaizduotės. Kažko, kam nėra atsakymų.
Kaip jautiesi dabar, kai galiausiai gimsta spektaklis?
Repeticijose kartais nukrečia šiurpas, kokia aktuali šiandien ši medžiaga: šiuo metu tokių „dramblių“ viešajame diskurse, rodos, turime dar daugiau, bet visi kasdien stengiamės ramintis, kad viskas bus gerai, kad pas mus neateis. Geopolitinis kontekstas keičia kūrinio mastelį, vaikais, kuriems kažkas kažko nepasakė, panašu, tampame mes visi.
Ar pirmą kartą tenka dirbti su rež. Tadu Montrimu? Kaip vertini bendrą kūrybos procesą ir su kokiomis viltimis žiūri į gimstantį galutinį rezultatą?
Spektaklio gimimo procesas nėra lengvas. Pjesė yra atvira įvairioms vaidybinėms koncepcijoms. Režisierė Eglė Kižaitė Oskaro Koršunovo teatre statytame spektaklyje „Pirk dramblį“ iš jos sukūrė realistinį paveikslą; mano supratimu, tai tapo praradimu. Todėl su Tadu nuolatos stengiamės grąžinti aktorius veikiau į absurdo, siaubo, žaidimo tonaciją ir trinti gailestį, rūpestį. Mums norisi ne kartu su visais paliūdėti, bet atmerktomis akimis pasikalbėti ne visai apie kalėdinius reikalus. Nors Kalėdų spektaklyje irgi netrūks. Su Tadu įvairius kūrybinius procesus plėtojame jau kurį laiką, tiesa, tai – pirmas bendras mūsų rezultatas. Mane žavi Tado vertybinė laikysena, jo atvirumas, įsiklausymas į aplinką, ir drauge – telkimasis į esmę. Drauge tyrinėjame, į kokią trupę, kokį mikroklimatą patekome, ką iš jo galime pasiimti, ką – įnešti. Visa tai – apie procesą. O požiūrio į rezultatą – pačią sceninę raišką – klausimais, jaučiu, kad esu truputį kitame registre nei trupė: šiuo metu kvestionuoju savo santykį su psichologiniu teatru. Mane, kaip teatro kritikę, labiau jaudina vizualūs, atmosferiniai, peizažiniai darbai, kuriuose istorijos ir galimybės tapatintis su veikėjais gali apskritai nebūti. Tačiau tai – skonio dalykai. Nesinori primetinėti savo pajautos – veikiau smalsu, kaip mąsto ir mato kiti.
Ką tau svarbiausia buvo pabrėžti, į ką atkreipti dėmesį rašant šią pjesę?
Šioje pjesėje man esminė yra nekalbėjimo perspektyva, pats faktas, kaip puikiai mes mokame „numuilinti“ visas svarbiausias temas, suslėpti viską po kilimu, šypsotis ir linkčioti net ten, kur nesinori. Įdomiausia, kad tuo užsiima ir jau seniai suaugę žmonės, kuriems linkčioti nebereikia. Tiesiog tokia kultūra.
Kaip žiūri į vokišką savo pjesės pavadinimo versiją?
„Ein Elefant“ man skamba labai pasakiškai, haufiškai. Tai, ką kuriame spektaklyje, irgi turi tokią spalvą. Lietuviškas „Dramblys“ skambėtų sunkiau, nors apskritai aš dramblius labai myliu. Ir ypač tai, kad jie vaikšto beveik be garso. Kaip neįtikėtina: toks gyvūnas – ir be garso! Beveik kaip depresija.
Kaip manai, kam skirtas šis spektaklis? Ir kodėl, tavo manymu, žiūrovų neturėtų gąsdinti sunki jo tema? Galbūt dėl tos pačios priežasties: kad nekalbėdami apie tai, nematydami šios problemos, mes taip nieko ir nepakeisime? O gal dėl to, kad, jeigu spektaklyje kalbama apie depresiją, mamos netektį, tai dar visai nebūtinai reiškia, kad jis bus liūdnas ir slegiantis?
Manau, kad spektaklis skirtas visiems, kurie teatrą supranta kaip realybės platformą, savotišką agorą, kurioje susirenkame pasikalbėti apie tai, kas mums, šių dienų visuomenei, skauda, rūpi. Man atrodo, labai svarbu, kad menas užfiksuotų tai, kuo gyvena to laiko sociumas. Kad nenutylėtų. Jei nutylės – vadinasi, viskas mums čia buvo gerai. O „drambliai“ ir toliau vaikščios tyliai, atokiai, gerai užmaskuoti. Nors iš tiesų jie keičia mūsų gyvenimus. Mes, kaip šio laiko liudytojai, esame neramūs, nors išoriškai gal to ir nematyti. Ir ne, spektaklis nėra slogus. Toks būtų, jei kas nors berniukui būtų ką nors pasakęs. Bet nepasakė.
