Arnoldas Remeika: Gera, kai esu reikalingas 

Tai nebe pirmas mūsų pokalbis su komunikacijos specialistu, organizacijų ir asmeninio įvaizdžio konsultantu, o šiuo metu – ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) Komunikacijos ir viešųjų ryšių projektų koordinatoriumi Arnoldu Remeika. Profesinė pažintis, užsimezgusi tarptautiniame mados žurnale, virto kolegiškais ryšiais ir gražia bičiulyste. Ypač džiugina dabartinis jo karjeros etapas, gal kiek netikėtas ar kaip tik – labai nuoseklus. 

Daugelis skaitytojų Tave pažįsta kaip mados pasaulio atstovą, itin ryškus Tavo profesinio gyvenimo tarpsnis susijęs būtent su juo: daug metų dirbai mados prekių ženklų konsultantu ir strategu, mados vadybininku ir žurnalistu, esi vadovavęs Lietuvoje leidžiamam tarptautiniam žurnalui „LʼOfficiel Mada“, buvai plačiai žinomas dėl tinklaraščio bomberis.com, subūrei mados verslo bendruomenę ir sukūrei edukacinį projektą „Suprasti madą“, kūrei lietuviškų prekių ženklų komunikacijos strategijas ir net drabužių kolekcijas – daug vyrų ir dabar dėvi paltus su Tavo vardine etikete. Esi netgi turėjęs savo drabužių ateljė! Ką Tau reiškia mada? Kiek jos yra Tavo gyvenime šiandien?


Visada stengiuosi nustebinti pats save ir imuosi naujos veiklos su dideliu entuziazmu. Buvau taip užsikrėtęs mada, kad tikrai daug visko nuveikiau – nuo verslo vadybos mados namuose „Julia Janus“ iki žurnalo leidybos, konsultavimo, dėstymo ir edukacijos. Su bendraminčiais, tokiais pat mados entuziastais, darėme, ką galėjome, kol norėjome. Gal atėjo kažkoks sotumo jausmas, supratau, kad tai manęs nebedžiugina, reikia kažko kito. Šiandien esu labiau stebėtojas, nes įsitraukiau į kitus dalykus, kurie dabar džiugina labiau. Tačiau mada yra, ji niekur nedingo. Mano meilė jai dabar skleidžiasi labai skirtingais rakursais. Potraukis gražiems ir kokybiškiems daiktams, gera akis stiliui ir estetikai vis dar su manimi (juokiasi), o ir pažintys mados pasaulyje, kurių dalis virto draugystėmis ir toliau labai džiugina. Kartais vis dar paskaitau vieną kitą paskaitą. 


Esi sakęs, kad komunikacija, informacijos vadyba, tikslinis įvaizdžio kūrimas organizacijoms ir asmenims – pagrindinis Tavo kelias. Vadinasi, darbas LNOBT Komunikacijos ir viešųjų ryšių skyriuje buvo kryptingas žingsnis? 


Kaip ir daug kitų įvykių gyvenime, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras mano gyvenime atsirado natūraliai, o aš ir nesipriešinau. Pernai jaučiausi jau gerokai pavargęs nuo darbo prie kelių projektų vienu metu, kai visiems kažką buvau pažadėjęs padaryti ir dirbau tik tam, kad tuos pažadus tesėčiau. Ilgėjausi vieno didelio projekto, kuriam galėčiau skirti visą savo laiką, talentus ir pažintis. Esu perfekcionistas, noriu viską padaryti taip, kad ir žmonės būtų laimingi, ir aš pats galėčiau pasidžiaugti savo darbu. Tačiau laikui bėgant norisi kuo mažiau skubėti ir atsisakyti kai kurių veiklų. 


Pernai tvirtai nusprendžiau, kad noriu lėtėti, koncentruotis į vieną projektą, skirti daugiau laiko sau, savo artimiems žmonėms, pomėgiams. Galbūt todėl sąmoningai atsitraukiau nuo be galo intensyvaus mados pasaulio. Tačiau vis sulaukdavau įvairių pasiūlymų, nes žmonės vis prisimindavo, kad esu tas, kuris nesako „ne“ (juokiasi). Taip atsitiko ir su teatru: prieš praėjusio sezono „Traviatos“ premjerą lapkričio mėnesį į mane kreipėsi teatro atstovai, kad padėčiau nacionaliniu lygiu iškomunikuoti žinutę, jog kartu su šia puikia ir turtinga premjera į „operhauzą“ nuspręsta grąžinti ir puošnią aprangą. Buvo įtemptas laikas, bet sutikau pagelbėti, nes juk tai Nacionalinis operos ir baleto teatras! Ši kampanija buvo labai sėkminga, teatras norėjo ją tęsti, o nuo sausio pradžios aš tapau jo darbuotoju ir gavau daug kitų įdomių komunikacijos užduočių. Jokių ryšių su teatru iki tol neturėjau, išskyrus tai, kad buvau gana dažnas lankytojas.


Kaip Tavo gyvenimą pakeitė naujosios pareigos?


Viešųjų ryšių funkcija yra dvejopa: nepalankų įvaizdį (arba įvaizdžio nebuvimą) pakeisti į palankų (arba jį sukurti), o nežinojimą keisti žinojimu – tai yra informuoti. LNOBT yra labai sena respektabili ir visų mylima organizacija (ką tik prasidėjo 103-iasis teatro sezonas), turinti palankų, tiesiog įspūdingą įvaizdį. Tai yra prekių ženklas, kuriam nereikia daug pastangų, kad tą įvaizdį išlaikytų. Tad pagrindinė mano užduotis – informuoti visuomenę, kiek puikios produkcijos teatras sukuria. Jame dirba virš 600 žmonių, kurių istorijas kiekvieną mėnesį pasakojame ir žurnalo „Moteris“ puslapiuose, ir per kitus, labai įvairius nacionalinius ir tarptautinius kanalus. 


Teatras yra milžiniškas aparatas, kasdien jame atrandu vis naujų dalykų, susipažįstu su naujais žmonėmis, dirbančiais įdomiausius darbus – kažkas prodiusuoja, kažkas akompanuoja, kažkas kuria perukus, kažkas siuva karūnas, jau nekalbu apie visą tą masę žmonių, kuri dirba per pasirodymus scenoje ir užkulisiuose... Dirbu jau dešimtą mėnesį, bet vis dar kas nors nustebina ir randu kur milžiniškame teatro pastate pasiklysti. Bendravimas su tiek skirtingų ir kūrybingų žmonių – labai įkvepia, išplečia mano žinių horizontus. Tada galiu įkvėpti ir kitus, įdomiai papasakoti teatro istorijas, paskatinti su teatru susipažinti galbūt niekad čia nebuvusius. 


Arnoldas Remeika
Arnoldas Remeika
( R. Mickevičiūtės nuotr.)


Negirdėjai sakant, kad štai, atėjo į teatrą Remeika ir dabar visus privers puoštis. Kaip reaguoji į tokius komentarus? Jautiesi prisidėjęs prie aprangos kultūros puoselėjimo?


Tikrai girdėjau (juokiasi). Net keli tolimesni pažįstami replikavo koridoriuose girdėję kalbų, kad va, ateis Remeika ir padarys tvarką – pagaliau žmonės pradės normaliai rengtis eidami į teatrą (juokiasi). Žinoma, tai šaržuota reakcija, tačiau kai į teatrą ateina su mados pasauliu siejamas žmogus, tokios reakcijos yra visai natūralios. Beje, ši naujovė puikiai prigijo: tie, kurie dirba teatre daug metų, džiaugiasi, kad per premjeras žmonės pradėjo labiau stengtis ir skirti daugiau dėmesio savo išvaizdai. Be to, į teatrą ėmė grįžti ir tie, kurie jį buvo kiek apleidę būtent todėl, kad šalia kasdieniškai apsirengusių žiūrovų pasipuošę jautėsi nebejaukiai. 


Man dėl tokio pokyčio, atsigręžimo į pamatinę operos patirties prigimtį, yra malonu. Operos ir baleto teatras yra šventė, tai ypatinga ir unikali vieta, kur žmonės nuo seno eidavo grožėtis prabanga ne tik scenoje, bet ir patys stengdavosi pritapti prie šios atmosferos. Išvaizda irgi yra komunikacijos forma, tik neverbalinė. Juk puiku, kai gali pradžiuginti ir save, ir kitus, parodyti pagarbą artistams scenoje, teatrui ir jo istorijai, nepaprastai operos ir baleto žanrų tradicijai.  


Ko gero, jau visi matė Tavo aksominę „Lanvin“ peteliškę, kurią segėjai per „Traviatos“ premjerą praėjusį sezoną. Ką vilki eidamas į premjerinius spektaklius? Kaip puošiesi?


Peteliškių nuo tada, kai pradėjau dirbti teatre, gerokai padaugėjo. Turėjau tik tą vieną, nes labiau mėgstu golfus ir oficialesniuose renginiuose mieliau juos dėvėdavau su kostiumais. Taip apsirengiau ir šiai fotosesijai. Tačiau peteliškė yra privalomas vyriškos puošnios aprangos atributas ir man ji yra savotiškas atradimas. Nuo metų pradžios jų mano spintoje atsirado net kelios – atradau vintažines, vieną aksominę siuvausi pagal užsakymą. Į kai kuriuos spektaklius, ypač modernius pastatymus, nevengiu ateiti ir vilkėdamas nuosaikius avangardinius ansamblius, pavyzdžiui, su kimono tipo švarku. Tokių rūbų vis dar turiu iš tų laikų, kai visose pasaulio mados sostinėse – nuo Londono iki Niujorko – teko pristatinėti lietuvišką, dažnai kiek avangardinę madą. 


Neprisirišu prie vieno stiliaus, mėgstu kiek pažaisti, bet vis labiau linkstu į klasiką, į nemarius siluetus, nes tai tvaru – nusiperki daiktą galbūt visam gyvenimui, prie jo lengva viską derinti. Madingų, greitai aktualumą prarandančių daiktų šiandien jau labai vengiu, nenoriu šios pramonės palaikyti savo eurais. 


Patark tiems, kurie galbūt nedrįsta ateiti į teatrą, nes neturi kuo apsirengti, ką geriausia vilkėti ir kaip pasipuošti einant į spektaklį?


Kiekvienas vyras turi (o jei neturi, privalo turėti) juodą kostiumą, švarius batus, baltus arba juodus marškinius, o kiekviena moteris – kokią nors juodą suknelę. Ji gali būti ir trumpa, ir ilga. Tinka ir kelnių kostiumas. Pakaks priderinti rankinuką, batelius, minimalų papuošalą. Žinoma, į premjeras ateina ir moterys, vilkinčios sukneles atvirais pečiais, seginčios brangius papuošalus, vyrai kartais vilki net frakus, nors mūsų teatro nuo pernai rekomenduojamas aprangos kodas smokingas (angl. black tie) to ir nereikalauja. Esu matęs kelis jaunus vyrus su frakais teatre – atrodė įspūdingai, grynas Holivudas! 


Bet nereikia ir persistengti – tikrai nebūtinos nei baltos pirštinės, nei ypač brangūs šeimos papuošalai. Juk einame į teatrą, kur perteklinė, viską užgožianti ekstravagancija salėje nereikalinga, užtenka jos ir scenoje. Su galvos apdangalais irgi patarčiau nepersistengti, tad turbanus su stručių plunksnomis siūlyčiau palikti namuose – aprangos detalės neturi užstoti vaizdo kitiems. Taip pat verta prisiminti parfumerinį etiketą ir nepiktnaudžiauti kvepalais, atsisakyti šiugždančių audinių, nuo judesių skambančios bižuterijos – visko, kas yra perteklius ir gadina šventę kitiems, ir apsunkina darbą artistams. 


Tačiau siūlytum tamsias spalvas, kodėl?


Man teko šia tema diskutuoti su mados istoriku Aleksandru Vasiljevu. Jo nuomone, šiuolaikinės operos svečiams galima viskas, nes gyvename instagramo eroje, kur žmonės nori būti ryškūs ir matomi. Sutinku su tuo, bet tik iš dalies. Manau, kad organiškai gali atrodyti ir rožinis kelnių kostiumas, ir galbūt kažkoks įdomesnės spalvos vyriškas apdaras. Aš ir pats neseniai nusipirkau ryškios violetinės spalvos šilkinius marškinius. Gal ne į Martyno Rimeikio „Procesą“ jais vilkėdamas eičiau, bet į „Rigoletą“ arba „Traviatą“ – kodėl gi ne? Svarbu atsiminti, kad teatras nėra gatvė, sporto salė ar piknikas. O jei jūsų rūbas ryškesnis, madingesnis, verta pasirūpinti, kad jis būtų bent jau klasikinio silueto. Muzikos apdovanojimų raudonasis kilimas, kur leidžiama viskas ir operos premjera, kur galioja gerokai griežtesnės taisyklės, yra gana skirtingi dalykai, tai ir reikia turėti galvoje. 


O ką pats vilki eidamas į darbą? Kaip manai, ar darbuotojų apranga yra svarbi įstaigos įvaizdžio dalis?


Neabejotinai svarbi, ypač jeigu esi matomas žiūrovams, klientams, bendrauji su įstaigos partneriais. Nuo pavasario kartu su dizainere Kristina Kruopienyte vystėme uniformų projektą – naujutėlius darbuotojų kostiumus jau galėjo įvertinti sezoną atidariusios operos „Rigoletas“ premjerų svečiai. Kristinai suformulavome užduotį – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro darbuotojų aprangoje privalo atsispindėti ir turtinga teatro praeitis bei tradicijos, ir veržli ateities vizija– juk siekiame būti šiuolaikiški, žengti koja kojon su modernumu ir besikeičiančiu pasauliu. Ir Kristina šia užduotį išsprendė nepriekaištingai! Klasikinio silueto uniformose sunku nepastebėti šiuolaikiškų, net madingų sprendimų, kiek įmantresnių kirpimų, o detalėse užkoduota daug teatrui svarbių simbolių – ne tik legendinė rūtos šakelė. 


Aš pats į darbą Gedimino prospektu kas rytą keliauju apsirengęs įvairiai, bet visada dalykiškai. Mėgstu kuklią estetiką – uždarus siluetus, ilgas rankoves, švarkus ir kelnes net vasarą. Mano tatuiruotės, o jų turiu nemažai, yra mano asmeninis reikalas, nemėgstu jų rodyti. Kuo toliau tuo labiau tampu modernios klasikos gerbėju, ilgainiui suformavau klasikinių siluetų, tamsesnių spalvų spintos kapsulę. Bet mėgstu save nustebinti – draugas dizaineris ką tik padovanojo salotinės spalvos megztą kepurę, o aš prie jos ėmiau ir nusižiūrėjau ryškiai oranžinę pūkinę striukę (juokiasi). Kelias dienas padvejojau ar grąžinti, bet pasilikau – reikia ir spalvų, ypač lietuviškomis žiemomis, kurios man, tiesą pasakius, dėl savo niūrumo tampa vis sunkiau įveikiamos.


Arnoldas Remeika
Arnoldas Remeika
( R. Mickevičiūtės nuotr.)


Svarstau, ką bendro turi mada ir teatras... Ar ši monumentali scenos meno institucija gali diktuoti tendencijas? Kokias?


Mada ir opera nuo seno buvo glaudžiai susijusios. Opera – visada šventė akims, o ją kuria scenografija ir kostiumai. Mūsų teatre yra kūrę garsūs mados ir teatro dizaineriai, pradedant lietuvių kostiumų dailininkais Juozu Statkevičiumi, Sandra Straukaite, Agne Kuzmickaite, baigiant užsienio žvaigždėmis – turime kelis spektaklius, kuriems kostiumus kūrė Christianas Lacroix, Aleksandro Vasiljevo darbų, „Rigoletui“ kostiumus kūrė Maurizio Millenotti – jis už darbą kine dukart buvo nominuotas „Oskarams“. Kurti operai – prestižas ir teatrui, ir patiems kūrėjams.


Bet aš šiame klausime įžvelgiu šiek tiek gilesnę, filosofinę potekstę. Mada visada yra pokytis, reakcija į tai, kas svarbu žmonėms, kas aktualu šiandien. Teatras yra fundamentalus, jame daug dalykų yra nusistovėję, tad iš šalies gali atrodyti, kad čia nėra vietos naujovėms ir eksperimentams. Tačiau mūsų teatras kuria labai daug produkcijos, ji skirta labai plačiai auditorijai – yra gerai žinomų klasikinių kūrinių, o yra ir eksperimentinių, nes žmonėms viskas įdomu, jiems visko reikia. Vien tai, kad visa ko įvairovei atsiranda vietos Nacionaliniame operos ir baleto teatre, yra įrodymas, kad teatras yra atviras visiems – ir įvairiems kūrėjams, ir žiūrovams, ir skoniams. 


LNOBT nepamiršta ištikimų lankytojų, bet dėmesį skiria ir jaunesnei auditorijai, kuri yra smalsi ir pasirengusi ragauti visokias patirtis – ne tik restoranuose, bet ir teatruose. Jaunimui esame parengę tikrai daug naujovių, norime, kad teatras būtų patrauklus ir Z kartai. Birželį buvau Prahoje, Europos operos teatrų suvažiavime, kur per šimto teatrų atstovai dalijosi patirtimis, kaip jie dirba su žiūrovais, kokį turinį jiems rengia, kaip pritraukia juos į sales po beveik dvejus metus trukusios pandemijos – nemažai teatrų džiaugėsi, kad jaunimas atranda operą. Berlyno operos atstovai pabrėžė, kad jų teatruose žiūrovų antplūdžio sulaukia klasikinės operos, tokios kaip „Traviata“, o pagrindinė jų auditorija – jauni žmonės: gražūs, sėkmingi, laimingi, smalsiai priimantys operos patirtį ir tam tikras taisykles – kad ir raginimą pasipuošti. 


Tikriausiai nuo tada, kai pradėjai dirbti LNOBT, Tavo gyvenime gerokai padaugėjo kultūros? 

Taip, dabar turiu privilegiją dažniau nei anksčiau nueiti į spektaklius, ir ja naudojuosi. Labai vertinu ir naujai sutiktus žmones. Užsimezgė įdomių pažinčių, iš kurių, labai tikiuosi, viena kita virs ir draugyste. Darbe mano tikslas niekada nebuvo žūtbūt draugauti ar susidraugauti, juk ateiname dirbti, tačiau taip jau nutiko, kad kiekviename darbe sutikau bent po vieną naują draugą ar draugę. Žmonės man yra labai svarbūs: mėgstu bendrauti, įsikrauti, įsikvėpti ir įkvėpti kitus, o čia, būnant tarp įvairiais talentais apdovanotų žmonių, yra puiki terpė tai daryti.  


O kad kultūra į mane šiandien srūva upeliais – faktas. Nors komunikacijos srityje esu profesionalas, opera ir baletas – man nauja patirtis. Tikrai nepretenduoju palaikyti gilaus pokalbio su muzikologais ar šokio ekspertais, tačiau šiokį tokį – jau galėčiau. Man patinka atrasti naujus dalykus, mėgstu į juos gilintis. Skirtingais gyvenimo etapais gilinausi į literatūrą, į madą, į kiną, į šiuolaikinį meną, o dabar – operos ir baleto etapas ir čia tikrai yra į ką pasigilinti... Mane tai taip įkvepia, į šią sferą įsiliejau taip organiškai, kad netgi įtariu, jog kažkuriame iš savo ankstesnių gyvenimų esu buvęs Versalyje, karališkose operos premjerose, gal net pats padėjau jas organizuoti (juokiasi).


Gal ir grojaraštyje atsirado daugiau klasikos kūrinių? 


Klasikos ir anksčiau klausiausi nemažai, „Spotify“ esu susikūręs mėgstamų operos arijų grojaraštį ir savaitgaliais, prieš eidamas sportuoti, kai geriu juodą kavą, mielai klausausi arijų. Tai naujas mano ritualas, man jis yra labai malonus. Daugiausia šiurpulių kūnu bėgioja, kai klausausi arijos „Lascia ch‘io pianga“ iš G. F. Hendelio operos „Rinaldo“. Nemarus šedevras, sukurtas virpinti širdis. 


O kuris spektaklis iš jau rodytų teatro repertuare galėtumei būti? Kuris jų labiausiai atspindi Tavo būdą, vertybes, gyvensenos ypatumus?


Martyno Rimeikio „Dienos, minutės“ yra visiškai mano spektaklis. Jausmas, lyg jis būtų kurtas man. Panašiai kaip ir su drabužiu: pamatai ir jauti, kad jis tau sukurtas. Man labai priimtina šio choreografo minimalistinė, gal kiek niūroka, jautri vyriška estetika. Žiūrėjau jau du kartus, tikrai eisiu ir vėl.


Anksčiau savo įrašus socialiniuose tinkluose žymėdavai grotažyme #fashionpromoter. Ką rinktumeisi dabar?


Nebededu jokių grotažymių. Nebenoriu prisirišti prie vienos srities. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad esame įvairiabriaunės, įvairiapusės asmenybės, jog galime ir turime vienu metu daug kuo domėtis. Esu ten, kur tuo metu gera ir kur matau prasmę būti. Esu ištikimas sau, savo vertybėms, impulsams ir norams. Tad nenustebkite, jei ateityje nuspręsiu išbandyti dar kokią naują sritį, kurių jau pakeičiau ne vieną – esame laisvi žmonės ir visada turime teisę rinktis, bandyti naujus dalykus, plėsti akiratį, eiti ten, kur bus geriau, įdomiau, prasmingiau. 


Kurios karjeros patirtys Tave labiausiai formavo?


Anksčiausios, žurnalistinės patirtys – kalbu apie darbą dienraštyje „Klaipėda“, kur praleidau ketverius metus. Tai buvo pati intensyviausia mokykla ir pirmas mano rimtas darbas. Tačiau manau, kad visos patirtys mus kuria ir formuoja. Visokio darbo reikėjo paragauti, kad tapčiau tuo, kas esu. Nevengiu minėti ir pačio pirmojo darbo, kuriuo didžiuojuosi – būdamas devyniolikos studijavau literatūrą ir dar 1999-aisiais išėjęs akademinių atostogų, keltu vykau į Oslą, kur tvarkiau biurus, privačius namus, dalinau skrajutes, nes norėjau užsidirbti pinigų. Tas pusmetis buvo puiki mokykla, formavusi ir mano asmenybę – išmokau priimti sprendimus, jų neišsigąsti. Taip pat tada supratau, kad vienatvė yra ne tokia jau baisi. Ir šiandien manau, kad joje daug romantikos ir prasmės. Juk tuo metu net mobiliųjų nebuvo, tėvams į Klaipėdą kartą per savaitę skambindavau iš taksofono būdelės... 

Vėlesniais metais mane labiausiai formavo darbas švietimo sistemoje – prieš ilgam ateidamas į mados pasaulį, septynerius metus buvau LCC tarptautinio universiteto Korporacinės komunikacijos vadovu, rūpinausi šios aukštosios mokyklos įvaizdžiu. Atėjau visiškai žalias ir esu dėkingas, kad man buvo leidžiama eksperimentuoti, galbūt kai kur klysti. Išėjau iš ten jau įgijęs patirties, tvirtai žinodamas, ką darau. Per tą laiką baigiau viešųjų ryšių magistrantūrą ir buvau pasirengęs rimtesniam skrydžiui. Tų skrydžių nuo tada buvo ne vienas.


Ar mėgsti iššūkius? O gal iššūkiai mėgsta Tave?


Vengiu dirbtinai juos kurti, bet ir nesikratau jų. Svarbius sprendimus tiek profesiniame gyvenime, tiek asmeniniame priimu ryžtingai, kad ir kokie sunkūs jie kartais būtų. Tikiu, kad Visata globoja tuos, kurie patys aktyviai kuria savo gyvenimus. Galbūt todėl ir mano gyvenimas man buvo ir tebėra dosnus įdomių posūkių. Kaip galiu atsisakyti įdomaus pasiūlymo, kai mane kviečia?! Man gera jausti, kad esu reikalingas. Taip jau nutiko, kad visi darbo pasiūlymai, įdomiausi projektai ir įsimintiniausios profesinės partnerystės pačios mane surasdavo. Ir už visas savo patirtis esu be galo dėkingas ir tas aplinkybes kūrusiems žmonėms, ir likimui, kuris su tais žmonėmis suvedė. 


Ar galėtum save pavadinti karjeros žmogumi? Ar ji Tau svarbi?


Viskas, kas man nutiko, nebuvo planuota. Visuomet buvau atviras galimybėms, netikėtumams, kuriuos siūlo gyvenimas. Sferos keitėsi, bet darbo specifika išliko ta pati – žodžio, vaizdo, produkto ar patirties pavidalais nešu žmonėms svarbias žinutes. Gal kokiam karjeros specialistui mano „LinkedIn“ paskyra ir gali pasirodyti tarsi mišrainė, bet aš savo kelyje matau nuoseklumą. Akivaizdu, kad visos anksčiau įgytos patirtys man praverčia, galiausiai sukrenta į aiškią dėlionę, kurios galbūt negalėjau anksčiau matyti. Niekada neplanavau kažkur atsidurti, ypač – ten, kur esu dabar. Pasitikiu ranka, kuri mane veda, bet atsakomybę prisiimu ir pats. 


Nemanau, kad esu karjeros žmogus. Nesiekiau statuso, o jeigu ir tekdavo vadovauti, sulaukti įvertinimų ar didelio dėmesio, pasiekiau tai be tikslinių pastangų, į televizijas niekada nesiprašiau. Žinau, ką moku, ką gerai išmanau ir kas man patinka. Ko gero, aplinkiniai visa tai irgi mato ir vertina. Dabar nuoširdžiai mėgaujuosi tuo, ką pats į save įdėjau ir ką į mane įdėjo kiti. Tik nė akimirkai neabejoju, kad tai tik pusiaukelė, kad dar bus visko. Ne vienus metus turėjau nedidelį verslą ir vis pagalvoju, kad galbūt ateityje norėčiau grįžti prie tokio labiau nepriklausomo gyvenimo būdo. Ir grįšiu, kai būsiu dar labiau patyręs, dar daugiau visko matęs, dar labiau norėsiu gyventi savuoju tempu. 


Tikrai sugebi pasiekti tai, ko imiesi. Nenustebčiau, jei sekantieji Tavo profesinį kelią imtų uoliau pirkti bilietus ir į spektaklius. Galbūt ir mudu dar ne kartą kalbėsimės apie dalykus, kuriais ir vėl nustebinsi... 


Labiausiai noriu, kad gyvenimas dar nustebintų mane patį ir tik pačiais geriausiais dalykais. Ne šiaip sau kasdien mintyse vis paprašau Visatos, kad viską dėliotų man pačiu palankiausiu būdu, o kas iš to išeis – dar pamatysime!



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis