Prieš interviu nubėgo savo įprastus 15 kilometrų, laikydamasi treniruočių plano – stebėdama greitį, kai kuriomis atkarpomis labiau paspausdama, kitur – sulėtindama. „Nedaug“, – šypsosi Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė, kasmet įveikianti po kelis maratonus. „Užsidėk akinius!“ – gestais išbėgančiai mamai pro langą suvadovavo Gabija, likusi namie su seneliais, nes tėtis Ričardas – varžybose užsienyje. Šįsyk Vaida bėgo tyloje, anksčiau ausinuke dažnai skambėdavo dainuojamoji poezija arba audioknygos. Jos sukdavosi po kelis kartus, nes bėgimas kartais mintis išneša kažkur, kai nebeišgirsti, kas skaitoma ar grojama. Gal kada nors, kaip kultinis japonų rašytojas ir maratonininkas Harukis Murakamis, pati sudės mintis į knygą.
Dar vieną Vaidos talentą – valdyti žodį, kurti eiles pastebėjo ir labai skatino jos lietuvių kalbos mokytoja. Kol kas ir be to dienotvarkėje nėra pauzių: darbas, dvi treniruotės, užsiėmimai su dukra, paskaitos, kitiems vedamos pratybos. Ne kiekvienas sportininkas gali būti geru treneriu, o Vaida – bėgimo mėgėjų tiesiog graibstoma. „Gal todėl, kad esu labai paprasta, niekad nekeliu savęs aukščiau – olimpietė, profesionalė, už jus geresnė, tad tik klausykit ir darykit? Sudėtinga suspėti, nėra taip, kad man viskas lengvai plauktų, kartais bent dienai noriu į negyvenamą salą... Bet praeina. Man tiesiog patinka visko daug veikti“, – sako sportininkė.
Vaida, darbštumą, pareigingumą ir kitus patraukiantį paprastumą atsinešėte iš šeimos?
Tėvai mus su vyresniu broliu Gediminu taip auklėjo – abu esame atsakingi, sąžiningi, išmokyti tesėti pažadus ir baigti pradėtus darbus. Jie nuo mažens tai diegė ne darydami spaudimą, o rodydami pavyzdį. Ir su tėvais, ir su broliu puikiai sutariame, mudu kasdien susiskambiname arba susirašome, žinome visas naujienas, kuo kuris gyvenam. Dabar labai laimingi – jam neseniai gimė sūnus, mūsų tėvams – antras anūkėlis po mano Gabytės.
Gediminas irgi sportuoja, bet tik dėl savęs. Yra nubėgęs maratoną, pusmaratonių. Tėtis – visą gyvenimą sportiškas, nesėdintis vienoje vietoje. O jaunystėje pabėgiodavo, tas bėgiko genas – iš jo. Abu tėvai mėgsta laisvalaikiu pasivaikščioti tiek mieste, tiek ir gamtoje, todėl gimus Gabijai tai daryti dar smagiau.
Kada rimčiau pasukote į sportą?
Nuo mažens – futbolas, krepšinis, slidinėjimas – į kokį būrelį įrašydavo, ten ir dalyvaudavau. Nors pirmasis mano sportas buvo šachmatai. Pradėjau žaisti ketvirtoje klasėje ir visai gerai sekėsi. Turėjome stipriausią Alytuje mokyklos šachmatų komandą. Lengvąją atletiką pradėjau lankyti penktoje klasėje, laimėjau miesto kroso varžybas. Nors nebuvau iš tų, kuri tik kala, sėdi knygomis apsikrovusi, visada turėjau daug veiklų, bet mokiausi gerai. Dėl įgimto atsakingumo padaryti namų darbus man atrodė svarbiausia, tad lengvąją atletiką pamažu apleidau. Toliau sportavau tik mokykloje. Kai buvau dešimtokė, patekau į respublikines jaunių varžybas ir be jokio pasiruošimo atbėgau ketvirta. Tada pagalvojau: palankysiu treniruotes mėnesį ir pažiūrėsiu, kiek pavyks patobulėti. Tas mėnuo tęsiasi jau 17 metų (šypsosi). Labai džiaugiuosi, kad turėjau nuostabų pirmąjį trenerį šviesaus atminimo Antaną Naruševičių, kuris manimi labai rūpinosi. Rezultatai pradėjo kilti, norėjosi jų vis geresnių, susipynė pareigos jausmas ir siekis tobulėti.
Nuo pat pradžių į treniruotes žiūrėjau rimtai. Nesvajojau apie olimpiadas ar pasaulio čempionatus, bet patiko matyti, kaip bėgu vis greičiau. Dabar, jau dalyvavusi ir 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, ir svarbiausiuose čempionatuose, sukūrusi šeimą, į rezultatus ėmiau žiūrėti kitaip. Rezultatas yra tik skaičiai, kur kas svarbiau nei jis – procesas, kaip jautiesi, ko išmoksti, koks sportuodamas tampi. Ne visi gali tapti olimpiniais čempionais, bet ir nebūdamas ypatingose aukštumose gali įkvėpti, kažko išmokyti kitus, tuo pat metu – mokytis ir pats. Manau, mano misija yra būtent ta. Man patinka bendrauti su jaunimu, važinėju į mokyklas ir darželius, įvairias organizacijas, kur kalbu apie motyvaciją, sportą, ką jis man davė, kaip išmokė nepasiduoti. Mano pasiekimai juk palyginti kuklūs, o ir pati esu labai kukli, susitikimuose kalbu paprastai, bet pagal tai, kaip manęs klauso ir klausinėja, matau, jog daug kam esu pavyzdys. Dalindamasi tuo, ką turiu, jaučiuosi laiminga.
Anksčiau bėgiojusi penkis kilometrus, dešimt ar tris su kliūtimis, perėjote prie maratonų. Šį pasirinkimą lėmė fizinės ar charakterio savybės?
Susideda daug faktorių, bet charakteris lemia nemažai. Sportuoti pradėjau, žinoma, nuo trumpesnių distancijų, bet kai pagal amžių jau galėjau rinktis ilgesnes, tą ir darydavau. Aš moku kentėti, save priversti. Kol studijavau, buvau jaunesnė, mėgau vidutines distancijas, ypač 3000 metrų su kliūtimis. Dar ir dabar ją prisimenu su nostalgija. Bet kad tiktum tai rungčiai, turi būti labai stiprus fiziškai.
Po kelių sėkmingų sezonų prasidėjo traumos, ėmė skaudėti nugarą ir negalėjau tinkamai atlikti šuolių per kliūtis. Pajutau, kad reikia pereiti į distancijas, kur bėgi ilgiau, bet greitis ir krūvis ne taip traumuoja, kaip mano pamėgtojoje 3000 metrų su kliūtimis. Pagal tyrimus genetiškai esu vidutinių nuotolių bėgikė, bet, kadangi galiu įveikti ir maratoną, tai rodo, jog turiu psichologinių jėgų.
Daug kas sako, kad maratono normalūs nesirenka. Žinoma, visų patirtys skirtingos. Yra tokių, kuriems bėgti tuos 42 kilometrus ir 195 metrus yra malonumas, džiaugsmas. Kad juos įveikčiau, aš turiu įdėti daug juodo darbo, kaip arklys. Man nėra lengva, niekada nebūna taip, kad bėgdama žvalgyčiausi ir šypsočiausi. Maratonas reikalauja didžiulio užsispyrimo, pastangų, laiko planavimo, noro, mokėjimo prisiversti kentėti. Bėgti dvi su puse valandos ir daugiau, palaikyti didelį tempą – jau rimtas iššūkis, ir – ne kiekvienam.
Ką jaučiate finišavusi maratone – pergalės prieš save saldumą?
Finišų būna visokių, ir – nebūtinai džiuginančių, nors visada stengiuosi rasti, kuo pasidžiaugti. Kartais smagu suvokti, kad pagerinai savo rezultatą, kartais džiugina užimta vieta – pakentėjai, nes vertėjo. Arba tiesiog džiaugiesi, kad finišavai, nes bėgti buvo labai sunku. Savęs be bėgimo nelabai įsivaizduoju. Tai – tarsi gyvenimo būdas. Vieni mėgsta keliauti, kopti į kalnus, o mes, maratonininkai, bėgti.
Kurios varžybos atmintyje paliko giliausią rėžį?
Olimpiada – kiekvieno sportininko svajonė. Bet gal labiau įsiminiau atranką į Rio de Žaneirą – Hanoverio maratoną, jame pasiekiau asmeninį rekordą, rezultato pakako patekti į žaidynes. Iš manęs tikriausiai niekas to nesitikėjo – net aš pati, nors viduje tikėjimo kibirkštėlė tikrai ruseno. Ruošdamasi atrankai labai stengiausi, įdėjau daug darbo, bet bandžiau išlikti rami, per daug savęs nespausti, nes jau žinojau, ką reiškia, kai pritrūksta taip nedaug (iki 2012 metų Londono olimpiados 3000 metrų su kliūtimis rungtyje man pritrūko 6 sekundžių). Kai kurių akimirkų po finišo neprisimenu, tik pamačiusi nuotraukas suvokiau, kad TAI tikrai buvo, nes džiaugsmas aptemdė viską. Juk realizavau save ir pasiekiau svajonę. Kaip šiandien prisimenu: parsinešiau olimpinę aprangą, namuose matavausi ir tada galutinai patikėjau, kad tikrai tenai vyksiu.
Iš šalies atrodote stabilumo, ramybės įsikūnijimas, viską darote pamatuotai, žinote, ko norite. Bet ir jums kažkuriuo etapu prireikė pagalbos – esate prasitarusi, kad iki sukurdama šeimą lankėte psichoterapijos kursą.
Tuo metu buvo pokyčių asmeniniame gyvenime. Tiesiog norėjau daugiau sužinoti apie save: kodėl viskas klostosi vienaip ar kitaip, kodėl taip jaučiuosi. Nuo to laiko pasikeičiau 180 laipsnių. Jei ne terapija, nežinau, ar šiandien būčiau ten, kur esu, ar būčiau žengusi žingsnį kurti šeimą, susilaukti vaiko. Gal tebebūčiau užstrigusi tame voratinklyje, kuriame buvau.
Kartais labai naudinga kreiptis į specialistą. Ir nereikia gėdytis. Per terapiją geriau pažinau save, sužinojau savo elgesio modelius, atsakiau sau į daug daug klausimų. Ta patirtis padeda ir kuriant santykius šeimoje, ir su draugais, ir darbe. Nors studijavau verslo administravimą, visada rinkausi papildomas paskaitas, susijusias su psichologija. Skaitau tokio pobūdžio knygas ir neatmetu galimybės, kad prie psichoterapijos grįšiu. Tam juk nereikia didelių problemų – galima lankyti tiesiog dėl įdomumo, o nauda – neišmatuojama.
Jūsų ir Ričardo meilės istorija taip pat iš šalies atrodo tobula: du olimpiečiai, gražiai sutaria, nors abu – santūrūs, bet jis mylimajai sugeba pasipiršti viešai, prieš didžiulio bėgimo renginio dalyvių auditoriją, kai jai teikiamas laimėtojos medalis. Toks žingsnis buvo lauktas? Pasirinktu žmogumi neabejojote?
Kai susitikome, iškart pajutau, kad turime daug bendro. Pirmiausia patraukė jo santūrumas, panašios vertybės. Nors apie šeimą, vaikus, jų auklėjimą, vestuves jau buvome kalbėję, tokio poelgio per „Nike We Run Vilnius“ nesitikėjau. Visa kita mums bendraujant dėliojosi labai natūraliai – abu žinojome, kaip stengsimės dėl savo vaikų, kaip jų norime. Šalia jo jaučiausi saugi, žinojau, kad Ričardas bus geras vyras, geras vaikų tėvas. Kai tuokėmės, abiem buvo apie trisdešimt, jau brandūs žmonės, mokantys vertinti, kas svarbiausia.
Prieš pustrečių metų gimusi labai laukta Gabija gyvenimą apvertė iš esmės?
Tikrai taip. Gimus Gabijai džiaugiuosi ne vien tik faktu, kad turime vaiką. Dukra privertė mane keistis ir stengtis. Jei neturėčiau jos, nežinau, ar šiandien dirbčiau, ką dirbu dabar, ar bėgiočiau taip, kaip bėgu. Iki dukros gimimo buvau nuo sporto pavargusi, labai reikėjo tos pauzės, reikėjo darbo, kad vėl viską galėčiau pradėti iš naujo. Anksčiau atrodydavo, kad tiktai sportuoju ir nieko nespėju. Dabar suspėju viską. Ir bėgimo rezultatai gerėja (šypsosi).
Esate eksporto vadybininkė aukštųjų technologijų įmonėje, kuri lazerinėmis sistemomis testuoja optinius elementus. Sugebėjote greitai viską perprasti?
Tėvai visada mane labai palaiko, ir džiaugiasi, ir liūdi kartu, kai nepasiseka sportuojant. Tačiau mamos jautresnės ir joms skaudu matyti savo vaiką kenčiantį bei nuolat pavargusį, todėl kartais ji paklausdavo, ar dar ilgai bėgiosiu, gal jau laikas ieškoti darbo, kuris suteiktų stabilumo. Suprasdavau, kad laikas bėga ir prarandu įgūdžius kitose srityse, bet visada žinojau, kad mokslai man sekėsi, esu pakankamai protinga, kad sugebėčiau persikvalifikuoti, įsisavinti naujų žinių.
Darbu labai džiaugiuosi, nors tik pradėjus streso buvo. Jau ir pamiršau, bet Ričardas neseniai priminė, kaip dvi pirmąsias savaites vaikščiojau susiėmusi už galvos, svarstydama, kur čia papuoliau ir kam man to reikėjo. Darbo pozicija – ta, ko aš mokiausi, tiesiog sfera visai nauja – fizika, lazeriai, aukštosios technologijos, turėjau labai daug perprasti. Užtat dabar, matydama, kaip šioje sferoje patobulėjau, esu labai laiminga. Jaučiu, kad galiu išspręsti klientų problemas, man sekasi. Esu labai dėkinga direktoriui, kuris manimi patikėjo, priėmė į darbą, nors tuo metu jau laukiausi. Taip pat jo dėka dabar galiu suderinti darbą ir sportą.
Darbe sekasi, bėgimo rezultatai puikūs, gal bent motinystė atnešė kokių nors dramų?
Besilaukdama buvau gal net ramesnė nei iki tol. Galbūt dėl to, kad veiklos turėjau daug, nebuvo kada pykti ir kelti dramų. O ir sportavau iki pat gimdymo. Pirmos dvi savaitės gimus vaikui, kol apsipratau, atrodė keistos, turėjau susivokti, kad jau nebebus taip, kaip buvo. Gal ne viskas iš pradžių buvo taip, kaip įsivaizdavau, bet tai nesukėlė jokios panikos. Mudvi kasdien eidavome į lauką – tris keturias valandas, saulė šviečia, sninga ar lyja, stumdydavau vežimėlį po parkus ar miškus Vilniuje arba Alytuje, kur gyvena mano tėveliai. Parėjusi po pasivaikščiojimo bėgiodavau, o Gabijos priežiūrą perimdavo Ričardas. Man atrodo, gimus vaikui, kiekviena mama tiesiog žino, ką daryti be didelių pamokymų. Pasako instinktas.
Nuo pat pradžių Ričardas man padėdavo, kiek galėdavo. Ir dabar dalijamės Gabijos priežiūrą, vienas kitą išleidžiame į treniruotes. Dabar, kai vyrui būna varžybos, viena su visais reikalais sunkiai susitvarkyčiau, bet labai padeda mano tėveliai. Gabija su jais jaučiasi nuostabiai, o aš, ją palikusi tėvams, drąsiai išvažiuoju dienai į Vilnių tvarkytis darbų, treniruoti. Žinau, kad vaiku bus pasirūpinta, visi trys bus laimingi.
Su buitimi susitvarkote, ji irgi jūsų nevargina?
Tiesiog gyvenu ir nesureikšminu (šypsosi). Būna, pavargstu, nėra laiko namie pasitvarkyti, kartais erzina neišplauti indai – kaip ir visus. Bet savo namuose mums gera. Tai labai svarbu.
Kaip sugebate rasti laiko sau – pomėgiams, fotografijos studijoms, dar priklausote Krašto apsaugos savanorių pajėgoms, tenka vykti į pratybas...
Kartais pritrūksta poros valandų atsipūsti, bet, jei kas paroje tas valandas pridėtų, jas išnaudočiau ką nors darydama. Gražiai piešiau dar mokykloje, mokytoja skatino, sakė, kad esu gabi, bet ėmus sportuoti piešimas nusimetė. Pradėjusi lauktis, susiradau dailės būrelį, vėl prie to sugrįžau. Tapyba – vienas hobių, nusiraminimas. Namuose esu paskyrusi vietą molbertui, susipirkusi priemones, tik vis pristinga laiko. O fotografija mano gyvenime atsirado, kai kažkada pusbrolis padovanojo skaitmeninį fotoaparatą, vaikščiojau su juo po Alytų ir pleškinau. Labai patiko. Praleisdavau daug laiko redaguodama nuotraukas ir jas peržiūrėdama. Paskui, kai ilgam susikoncentravau tik į sportą, šį pomėgį apleidau, nors visada norėjau geriau justi kadrą, perprasti fotoaparato funkcijas, Photoshopą. Neseniai pamačiau, kad Alytuje galima studijuoti fotografiją, dažnai čia būnu, tad užpildžiau prašymą – mane priėmė. Kai tik galiu, einu į paskaitas, kai išvykusi, mokausi nuotoliniu būdu, bet, gavus teorinių žinių, dabar svarbiausia – praktika. Reikia bandyti, ieškoti savęs, daryti namų darbus, o svarbiausia – mėgautis procesu.
Prisijungti prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų – viena mano senų svajonių. Dar mokykloje tapau aktyvia šaule. Esu išlaikiusi vadų instruktorių kursus, kurie vykdavo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, Rukloje. Taip pat dalyvaudavau įvairiose stovyklose, esu pabuvojusi Juozo Vitkaus inžineriniame batalione. Ketinau net studijuoti akademijoje. Kadangi jau buvau rimtai pasukusi į lengvąją atletiką, kariūnai pasakojo, kad studijas ir profesionalų sportą bus labai sunku suderinti. Pamąsčiau, kad labiau noriu sportuoti, sukau kitu keliu, bet svajonė liko. Ją įgyvendinau 2017 metais prisijungusi prie savanorių. Pratybos vyksta savaitgaliais, viską įmanoma suderinti. Savo svajonių siekiu palaipsniui – kas, kad nebūsiu profesionalia tapytoja ar fotografe, bet mokėsiu tą daryti. Nesvarbu, jog nesimokiau akademijoje, bet esu karė. Juk sportas – labai laikinas dalykas, intensyviai visą gyvenimą nesitreniruosiu, laiko pomėgiams kada nors padaugės.
Ir susitikimuose su moksleiviais pabrėžiu, jog sportas, rezultatų siekimas yra labai gerai, bet fokusuotis tik į sportą negalima. Tai – laikina, yra traumų tikimybė, gali nepasisekti. Kad vieną dieną neliktum be jokių įgūdžių ir pomėgių, reikia tobulinti save ir kitose srityse, būtinai mokytis, įgyti specialybę – negalima užsidaryti į sporto dėžutę. Kai turi pomėgių, pasieki ir sporto rezultatų, nes yra kur nukreipti mintis.
Kaip tarp savo begalės veiklų randate laiko vyrui? Juk gyvenimas poroje – dar vienas darbas.
Abu esame sportininkai. Ir – ne tie, kurie reikalautų iš kitų labai daug dėmesio. Suprantu, kad jam varžybos, stovyklos yra būtinybė. Jis supranta, kad man treniruotės, čempionatai – taip pat. Šiais metais pirmą kartą į sporto stovyklą buvome išvykę visa šeima. Esame panašūs, suprantame, kad kitą turi palaikyti ir padėti siekti tikslų, ne tik žiūrėti savęs. Ilgiausiai atskirai esame prabuvę mėnesį, kai jis buvo išvykęs treniruotis su rinktine į užsienį. Daugiau visą laiką mes kartu – ir einame pasivaikščioti, ir diskutuojame, žiūrime filmus, skaitome ir pasipykti laiko randame (juokiasi). Gyvename normalų gyvenimą, siekiame tiek bendrų, tiek ir asmeninių tikslų.
Bėgiojate drauge?
Kartu bėgiojome jau senokai. Bet jis kartais man padeda šalia mindamas dviračiu. Ričardas ateina į mano varžybas, nes dažnai bėgu Lietuvoje. Kai jis irkluoja čia, aš irgi stengiuosi atvažiuoti. Jei varžosi užsienyje, seku rezultatus internetu. Vienas kitą pažįstame taip gerai, kad jau varžybų išvakarėse neberašinėjame, neklausinėjame, kaip nusiteikęs startui, kelintas būsi. Suprantame, kad kitas prieš startą gali mažiau norėti bendrauti, būti nervingesnis, jam reikia erdvės susikaupti.
Randate laiko romantikai?
Nesame labai dideli romantikai, bet pradžiuginti vienas kitą mokame. Tam pakanka gėlių ar mielo siurprizo. Pavyzdžiui, bėgu varžybose ir netikėtai matau – finiše laukia Ričardas. Kitąsyk bėgdama apsidairau – abu su Gabija man mojuoja, nors tikrai nesitikėjau, kad jie bus.
Ir treniruodama, ir per susitikimus su jaunimu mokote kelti sau mažus, realius tikslus ir jų siekti pamažu. Pačiai tai pavykdavo visada?
Niekada sau nekeldavau nerealių tikslų. Gal labiau buvau ta, kuri save nuvertina. Pamenu, prieš 10 metų susimąsčiau: kam treniruojuosi du kartus per dieną, šitaip ariu, jei savimi netikiu? Net nedrįsdavau pagalvoti, kad galiu išvažiuoti į olimpiadą. Tada sau pasakiau: jei jau dedu tiek darbo, privalau leisti sau apie tai svajoti. Juolab rezultatai nebuvo toli nuo normatyvų. Tąsyk per vėlai patikėjau savimi ir į žaidynes neišvažiavau, užtat bėgau jau kitose. Mano tikslas buvo pasiekiamas, tokius sau ir reikia kelti, o ne kažkokius grandiozinius ir neįmanomus. Negalima savęs nuvertinti, bet nereikia ir per daug iškelti. Aš esu realistė.
Koks dabar būtų realus jūsų tikslas, svajonė?
Jei iš sporto pasaulio – pagalvoju apie 2024 metų olimpines žaidynes. Bet į svajonę žiūriu ne fanatiškai, gyvenime turiu svarbesnių dalykų – šeimą, tad ramiai treniruojuosi, per daug nesikankindama, nesigrauždama, jei suvalgiau kažką ne iš griežto valgiaraščio. Savęs į rėmus nespraudžiu, kartais mėgstu ir picos ar čipsų paskanauti. Juk viskas galima, jei su saiku.
Dar visą laiką svajojau rytą atsikėlusi sėdėti terasoje, kur aplink auga pušys, ir gerti kavą. Gal ir tai kada nors išsipildys?..
Savo svajonių siekiu palaipsniui – kas, kad nebūsiu profesionalia tapytoja ar fotografe, bet mokėsiu tą daryti. Nesvarbu, jog nesimokiau akademijoje, bet esu karė.
Su vyru vienas kitą pažįstame taip gerai, kad jau varžybų išvakarėse neberašinėjame, neklausinėjame, kaip nusiteikęs startui, kelintas būsi.
