Akvile, kaip leidžiate atostogas?
Po pandemijos vis dar sunku kalbėti apie tai, ką įprastai darau, nes savo malonumui keliavau senokai. Daug kelionių buvo tik darbinės. Dalį žiemos praleidau Tenerifės saloje, kur ketinau ir dirbti, ir ilsėtis. Tik ilsėtis nelabai pavyko. Kai atvykau, siautė smėlio audra, paskui – tiesiog audra, o tada jau reikėjo imtis darbų. Kadangi daug darbų galiu padaryti prie kompiuterio, keliauti kur nors padirbėti man seniai pažįstamas dalykas. Pirmąją savo knygą rašiau Maljorkoje, prieš kelerius metus beveik visą vasarą praleidau rašydama Tenerifėje.
Per karantiną darbo tikslais vis tiek keliaudavote.
Taip, bet tos kelionės buvo sunkios, sudėtingai organizuojamos, rizikingos. Per pirmąjį karantiną šalys užsidarė, keitėsi saugos reikalavimai. Būdavo, pasiruoši, susitari su pašnekovais, kurių per vieną kelionę planuoji pakalbinti daug, nes nežinai, kada kitą kartą galėsi išvykti, ir staiga šalis ima reikalauti dvi savaites sėdėti viešbutyje, kol galėsi išeiti į lauką. Tuo metu kelionės neteikė daug malonumo, priešingai, patyriau nemažai streso. Mūsų kūrybinė grupė buvo viena pirmųjų, pradėjusių keliauti per pandemiją. Būdavo, vaikštome po tuščius oro uostus, skrendame tuščiais lėktuvais. Atrodė siurrealu. Pamenu, Briuselio oro uoste nemačiau nė vieno žmogaus, vaikštinėjome tik dviese su operatoriumi.
Jei išbrauktume pandemijos laikotarpį, ar savo atostogas planuojate?
Vasarą turiu laisvesnio laiko, nes baigiasi televizijos sezonas. Gegužės viduryje atiduodu paskutines laidas ir iki rugpjūčio darau, ką noriu – imuosi kūrybinių projektų, rašau, skaitau, daug laiko leidžiu su draugais. Jei lieku Vilniuje, važinėju prie ežerų. Jei yra kas nors, ko per darbo sezoną padaryti nespėju, visada sau sakau: „Padarysiu vasarą.“ Tiek svajonių prisikaupia!
Vasarą visada ką nors rašau, gimsta apsakymų, novelių. Be to, būtinai norisi porą savaičių kur nors išvažiuoti iš Lietuvos. Mano darbas intensyvus, reikia atsikvėpti. Jei randu laiko kur nors išvykti žiemą, tai kaip į malonų baseiną įšoki, ir jau tenka lipti atgal, tarsi mama kviestų: „Namo!“ O vasarą atostogos nuostabios, nes galva laisva, žinai, kad grįžusi iš užsienio dar galėsi daug ką nuveikti, nereikės iškart nerti į darbus.
Jums pavyko susikurti svajonių darbą. Biuras yra Jūsų nemėgstama vieta, apie tai galima spręsti iš Jūsų išleistos humoristinės užrašinės „Ofiso dėsniai“. Dabar – laikini kabinetai lėktuvų salonuose, viešbučiuose, pokalbiai po palmėmis ar emigrantų namuose – jokios rutinos, nuobodulio, daug netikėtumų.
Žinau, kad skamba kaip svajonė. Tačiau neretai būna, kad jaučiuosi visiškai viena, ilgiuosi kolegų, kurie galėtų padėti išspręsti problemas, kartu pasijuokti, pasipasakoti. Tuomet viskas praeitų ramiau ir lengviau. Kartais prie kompiuterio sėdžiu nuo šešių ryto iki pat nakties. Kiekvienas laisvai samdomas žmogus pasakys tą patį: laisvė turi savo kainą. Tai ir stresas dėl ateities, ir nuolatinis šokinėjimas nuo vienos temos prie kitos. Tačiau į biurą grįžti jau turbūt negalėčiau – per daug pripratau kasdien kurti naują savo pačios rutiną.
Keliaudama mėgaujatės stebėdama žmones?
Darbinės ir poilsinės kelionės skirtingos. Nuvykusi pas pašnekovą, rūpiniuosi juo, o save pamirštu. Mano darbas padaryti taip, kad pašnekovas gerai jaustųsi, nesidrovėtų kameros, būtų su tavimi laimingas tą pusdienį, kurį tau skirs. Daug nuotykių, smagių akimirkų, pažinimo, bet darbinė kelionė yra darbinė. Turi parvežti medžiagą, niekur nedingsi.
Mudu su Šarūnu (Akvilės gyvenimo draugas, televizijos operatorius, – aut. past.) renkamės skirtingas keliones. Neretai šalis padiktuoja, ką joje galima pamatyti, kaip leisti laiką. Pavyzdžiui, nukeliavus į Kubą, labai įdomu pasižvalgyti po salą. Beveik kiekvienais metais vykstu į vieną poilsinę kelionę, kai neišeinu iš viešbučio. Daug kas tokį pasyvų poilsį kritikuoja, bet man labai patinka. Plaukioju jūroje arba baseine, skaniai valgau, skaitau knygas, mąstau, svajoju. Grįžtu visiškai pailsėjusi. Man sako, betgi tu nieko nepamatei. O aš ir nenorėjau nieko pamatyti – norėjau, kad pailsėtų kūnas ir nusiramintų smegenys.
Ar ekstremalūs nuotykiai dažniau Jus susiranda, ar įsiveliate pati?
Net nežinau. Kai kažką darai, tiesiog savaime kažkas nutinka. Kadaise keliavome automobiliu į Azerbaidžaną per daugybę šalių. Nakvojome Sakartvele, svečių namuose. Pabundu naktį, matau prie lovos vagį. Pastvėrė mano kuprinę, kurioje buvo visi mūsų dokumentai – vairavimo pažymėjimai, bankų kortelės, piniginės, pasai, – ir dėjo į kojas. Kelionės planas visiškai pasikeitė – du mėnesius pagyvenome Tbilisyje. Buvo labai smagu, susiradome nuostabių draugų, iki šiol bendraujame. Patyrėme tą šalį visais įmanomais aspektais. Visus Sakartvelo meniu patiekalus esu išragavusi, žemėlapį žinau mintinai. Taigi, užuot aplėkę daug šalių, iki galo patyrėme vieną ir to pakako.
Būna ir spontaniškų kelionių. Nupirkau bilietus į Kubą ir sakau Šarūnui: viskas, poryt išskrendam. Pasirodo, į tą šalį reikia papildomų dokumentų. Yra buvę ir įdomių pažinčių. Sykį Liverpulyje stebėdama grupės „The Beatles“ skulptūros atidengimo ceremoniją plepėjau su nepažįstamu senuku ir kažkokia moterimi. Pokalbio pabaigoje senukas manęs klausia: „Tu nė nenutuoki, kas mes, ar ne?“ Aišku, kad ne! Ten buvo grupės vadybininkas ir Johno Lennono sesuo.
Šiaurės ašigalyje per poliarinę naktį įšokote į jūrą nuo kruizinio laivo. Esate ekstremalė, adrenalino mėgėja?
Bijau aukščio, nekenčiu greičio. Manęs nepriverstumėte daryti nieko, kas keltų grėsmę susižeisti. Tačiau man nereikia šokti su virve nuo TV bokšto, kad gaučiau adrenalino. Gyvenimas yra pats įdomiausias šuolis.
Tąsyk norėjau paerzinti operatorių. Filmavome, kaip Norvegijos šiaurėje, už poliarinio rato, kruizinio laivo keleiviai kaitinasi pirtyje, o po to šoka į jūrą. Tokia pramoga. Daugybė žmonių iš pirties pasileido bėgti ant denio ir šokti į jūrą. Mudu su operatoriumi toje pirtyje pabuvome vos kelias minutes, nepasikaitinome, išėjus ant denio man pasidarė šalta. Matau, operatorius Skirmantas tikrai nešoks, žiūri didelėmis akimis, pakraupęs, o aš sumaniau jį paerzinti. Sakau: „Šokam: trys, du, vienas.“ Ir nušokom.
Kadaise Maljorkoje iš prišvartuotos jachtos iššokau paplaukioti ir tik tada supratau, kad kopėtėlės nuimtos, o aplink – nė gyvos dvasios. Gerą valandą plūduriavau vandenyje, kol buvau išgelbėta. Kai gyvenime nutinka kas nors baisaus, visada prisimenu tą vakarą, kai atrodė, kad jis niekada nesibaigs, arba kaip tik pasibaigs, tik ne taip, kaip norėčiau.
Ko kelionės Jus moko?
Atvirumo ir supratimo, kad dažnai nieko negali pakeisti, yra, kaip yra. Iškentėti ir rasti toje akimirkoje žavesio. Kitaip labai sunku keliauti. Tavo autobusas nuvažiuoja, tavo piniginę ištraukia, arba ateini ten, kur labai nori pakliūti, atstovi ilgą eilę ir sužinai, kad bilietų nebėra. Tokiose situacijose, kai susinervini, nereikia burbėti, verčiau iš visko pasijuokti. Juk daugumą akimirkų, kai viskas nervino, dabar atsimenam su šypsena. Pavyzdžiui, kai naktį Dubajuje ieškau, kur greitai pasidaryti COVID-19 testą. Kai seniai seniai autostopu keliaudama po Ispaniją gavau saulės smūgį. Kai mažame Maljorkos miestelyje pasiklydau rankoje turėdama tik raktą ir du eurus.
Jūsų kelioninis krepšys turbūt visada suruoštas ir laukia savo valandos. Ar išmokote daiktų nepasiimti daugiau, negu reikia?
Turiu du kosmetikos komplektus. Vienas visada būna namie, o kitą pasiimu į kelionę. Taip sutaupau daug laiko. Šiaip kelioninį krepšį susikraunu greitai. Kartais važiuoji ten, kur nori pasipuošti, tada įsidedi prašmatnesnių suknelių. Vieną birželį išsiruošėme į kelionę: nuskridus į Paryžių, plūstelėjo 35 laipsnių karštis. Iš Paryžiaus patraukėme į Stambulą, ten buvo dar karščiau, arti 40 laipsnių. Iš Stambulo nuskridome į Buenos Aires, kur buvo žiema, reikėjo striukės, žieminių batų. Tada persikėlėme į Urugvajų, o ten buvo dar šalčiau. Po to nuskridome į Zagrebą, kur kepino 35 laipsnių karštis. Keliavome du mėnesius, įsivaizduokite, kiek šiltų ir vasarinių drabužių bei avalynės reikėjo! Bet kuo ilgiau keliauju, tuo daiktų mano lagamine mažėja. Nebesuku galvos, kad per visą kelionę turiu vienas kelnes. Na, ir kas? Kas toms kelnėms atsitiks? Jei prisidedi daug drabužių, paskui tik laiką gaišti galvodama, ką rengtis.
Kokią matote savo kuriamos laidos „(Ne)emigrantai“ prasmę?
Šią laidą kuriame dešimt metų. Visada svarstau, kodėl pasirenku vieną ar kitą pašnekovą, kodėl jo istorija man įdomi. Taip pat ir pašnekovas svarsto, kodėl jis tau nori pasipasakoti. Iš kiekvieno turinio žiūrovams turi būti naudos. Mūsų tauta išsibarščiusi po pasaulį. Kai kurios istorijos sukrečia, teikia pamoką arba žinojimą, kaip gali būti, nutikti. Per mūsų laidas žmonės yra susiradę antrąsias puses, sužino apie lietuvių verslus užsienyje ir t. t. Neretai emigrantai mus pasikviečia ir duoda interviu todėl, kad jiems liūdna, jaučiasi vieniši. Nori, kad juos kas nors aplankytų, išklausytų. Diena iš dienos eina į tą patį darbą, yra įsisukę į rutiną, ilgisi Lietuvos, nori ryšio su tautiečiais, susipažinti, pasikalbėti, kitaip praleisti dieną. Yra buvę vakarienių, kai mūsų nuoširdžiai prašė: „Neikit, dar pabūkit.“
Kaip lietuviai svetur gyvena? Ar galima būtų apibendrinti?
Užsienyje gyvenančių lietuvių diaspora lygiai taip pat segmentuota, kaip ir mūsų visuomenė. Yra benamių, vargšų ir yra milijonierių, yra žmonių, kuriems labai sekasi ir kuriems visai nesiseka, kurie nueina ilgą ir sunkų kelią, bet sukuria savo verslą, atranda saviraiškos galimybių, ir tokių, kurie viską praranda. Išskirčiau šalių specifiką. Pavyzdžiui, Sakartvele daugiau lietuvių yra verslininkų, meilės emigrantų, bet ten nerasi lietuvio, kuris atvyko dirbti fabrike. Važiuosi į Norvegiją – rasi visko: fabrikų darbininkų, viešbučių valytojų, prasigyvenusių verslininkų ir t. t.
Dirbti spaudoje pradėjote vos šešiolikos. Tiesa, prieš tai save išbandėte siuvimo ceche.
Šešiolikos mano rašinius pradėjo publikuoti vienas Ukmergės rajono laikraštis. Labai norėjau užsidirbti pinigų, vasarą triūsiau siuvimo fabrike. Tas darbas man buvo nuobodus ir fiziškai sunkus. Pradėjau galvoti, kaip galiu užsidirbti, kad nebūtų taip nemalonu, ką moku daryti jau šiandien, už ką man galėtų mokėti pinigus ir koks darbas nebūtų toks šlykštus kaip siuvimo ceche. Mokykloje neblogai sekėsi rašyti. Nuėjau į redakciją, sakau, gal jums reikia, kad straipsnį parašyčiau. Kai po vieno renginio nunešiau reportažą, redaktorė paklausė, ar tikrai pati parašiau. Sako, rašyk dar.
Gražiai dainuojate, grojate pianinu. Ar lankėte muzikos mokyklą?
Taip, lankiau muzikos mokyklą, violončelės specialybę. Dar ir šokdavau. Daug metų lankiau pramoginius šokius, kartais šokdama ir užsidirbdavau. Tuo metu buvo madinga įvairiems renginiams samdyti šokėjas. Vienu metu buvau aktorės Nijolės Narmontaitės šokėja per jos organizuojamus kūrybinius vakarus. Dabar visa tai atrodo kaip sapnas.
Užsidirbti galėjote ir iš muzikos. Bet pasirinkote žurnalistiką. Kodėl?
Šokau, grojau, norėjau būti choreografe, mokykloje man sekėsi visi dalykai. Norėjau savo patirtis sujungti. Buvo sunku susitaikyti su tuo, kad turėsiu dar ketverius metus sėdėti mamai ant sprando, o žurnalistika yra dalykas, kai gali dirbti čia ir dabar. Norėjau kuo greičiau tapti savarankiška. Taigi rugsėjį pradėjau mokytis Vilniaus universitete, spalį – dirbti žurnalo „Panelė“ redakcijoje. Kai bendrakursiai rinkdavosi prie Vilnelės gerti alaus, aš dažniausiai eidavau į darbą ar skubėdavau mokytis, nes neturėdavau laisvų dienų.
O juk rašytojos siela veržėsi semtis įspūdžių. Ar ne todėl vos gavusi diplomą išvykote į Maljorką ir turbūt nuo tada užsidegėte kelionių aistra?
Daug keliaudavau ir studijų metais, nes dirbau ir turėjau tam pinigų. Nebuvo lengva, kasdien reikėdavo eiti ir į redakciją, ir į universitetą. Studijavau, daug dirbau, pavargau. Bet buvo ir fainų dalykų, negaliu sakyti, kad savo jaunystę pardaviau. Jei būčiau tik studijavusi ir vaikščiojusi prie upelio gerti alaus, būčiau tiek visko pamačiusi, kiek pamačiau ketverius metus dirbdama tuo metu populiariausiame žurnale. Man gyvenime baisiausia, kai būna nuobodu, kai neturi atokvėpio, nėra vietos spontaniškumui, kai kartojasi tas pats per tą patį. Mėgstu įvykius, veiksmą, įsisukti į visokias nesąmones – tada man faina.
Į Maljorką išvykote ieškoti nuotykių?
Išvažiavau į Maljorką su draugu, bet mūsų keliai išsiskyrė, jis atsidūrė kitame mieste. Dar būdama Vilniuje svarsčiau, kad Maljorkos Palmoje užsidirbsiu dainuodama, susipažinau su gitaristu. Atvažiavusi sužinojau, kad jis yra Palmos konservatorijos dėstytojas.
Visko ten buvo. Įpratusi finansiškai saugiai gyventi, vienu metu nebeturėjau pinigų, ėmė slėgti liūdesys. Bet ten praleisti keli mėnesiai viską tarytum perkrovė. Grįžusi į Lietuvą pradėjau dirbti televizijoje, mano gyvenimas po tos kelionės pasikeitė, ėmiau daug rašyti.
Ar galėtumėte gyventi svetur?
Negalėčiau. Nebent pusmetį. Esu prisirišusi prie mūsų žmonių, prie savo draugų, mamos, močiutės. Daugybę metų mano draugai yra tie patys. Vieną iš savo artimų draugių pažįstu nuo gimimo – mamos mūsų laukėsi tuo pačiu metu. Kita draugė – nuo pirmo kurso. Man patinka pastovumas. Gera žinoti, ką mano draugas mėgsta valgyti, kas jam nepatinka. Man svarbu savo žmogumi visiškai pasitikėti. Nenorėčiau gyventi toli nuo artimųjų, noriu būti su jais, o ne kažkur važiuoti, kažko ieškoti. Geriau negu Lietuvoje nieko tikrai nerasiu – tai žinau.
Po dešimties metų vėl apsilankėte Maljorkoje, tik jau su mama. Norėjote jai parodyti salą, kuri pakeitė Jūsų gyvenimą?
Norėjau parodyti mamai gražią salą. Nuėjome į rajoną, kuriame gyvenau, ir vos radau tą „savo“ namą, kavinę, kur gerdavau kavą. Per dešimt metų daug kas ten pasikeitę, sala gražesnė, švaresnė.
2020 m. pasirodė Jūsų novelių knyga „Kūnai“. Ir pelnė Metų knygos apdovanojimą. Esate ištobulinusi rašymo stilių. Kūrinys įgarsintas hebrajų kalba. Kaip sumanėte pakviesti skaitytojus į fantazijų kupiną kelionę po žmogaus kūną ir jausmus?
Kiekvieną dieną apie ką nors galvoju, užsirašau idėjas, o kartais mėnesių mėnesius nieko neparašau. Bet visą laiką mąstau. Gyvenu intensyviai, sutinku daug žmonių, kai ką pastebiu, bet ne viską publikuoju. Periodika yra toks dalykas – ėjo ir praėjo. Kai pagalvoji apie šimtus savo interviu arba kas nors prašo: „Prisimink, kurie tau buvo išskirtiniai“, supranti, kad tokių yra vos keli. Iš jų prisimeni istorijos nuotrupą kaip įdomų lauką pasivaikščioti. Pavyzdžiui, filmavome Norvegijoje. Osle turiu seną mokyklos laikų draugą, kai būnu šiame mieste, mudu susitinkame. Jo vaikinas, gerokai už jį vyresnis, man pasirodė labai įdomus žmogus. Kalbėjomės, sužinojau, kad jis daug metų dirbo žurnalistu, o perkopęs per trisdešimt, nusprendė tapti gydytoju. Studijavo mediciną ir tapo chirurgu. Šio pokyčio įkvėpta parašiau vieną įdomiausių savo novelių „Viduje“ – apie žmogų, kuris taip norėjo įlįsti į savo mylimosios vidų, kad tapo chirurgu.
Tęsiate studijas Vilniaus universitete, dabar jau literatūrologijos magistro. Mokytis reikia visą gyvenimą?
Tai studijos, susijusios su literatūra ir skirtingomis medijomis, intertekstais. Programa nėra lengva, bet man studijuoti labai įdomu. Stengiuosi pasiimti iš to kurso tai, kas man kasdien reikalinga ar praverčia. Buvau pasiilgusi žinių, kurios ateina ne iš praktikos, o iš studijų, filosofinių įžvalgų, būdų, kaip vertinti kūrinius ir kt.
Mokote kūrybinio rašymo. Jei žmogus neturi talento, ar galima jį išmokyti rašyti įdomiai?
O kas yra talentas?
Nepaprasti, ypač kūrybiniai, gebėjimai.
Sunku pakeisti žmogaus minčių eigą. Mane daug metų rašyti mokė Jurga Baltrukonytė. Vis grąžindavo tekstus ir grąžindavo. Sakydavo: „Man neįdomu.“ Man kildavo klausimas: „Kas yra įdomu?“ Tai sužinojęs, rašydamas gali labiau sau padėti. Kai esi smalsus, daug ko gali išmokti. Yra žmonių, kurie moka klausyti, girdi ir sugeba pasakoti. Rašymas yra įgūdis.
Kai vaikystėje lankiau muzikos mokyklą, sutikau ne vieną vaiką, kuriam pavyko išlavinti muzikinę klausą – nustumti nuo ausies menamą dramblį. Nuo tada manau, kad įmanoma praktiškai viskas.
Klausimas iš Jūsų programos: kas yra gera istorija ir kokios temos skaitytojus visada domina?
Į tokį klausimą vienu sakiniu niekas atsakyti negali. Iš esmės visos istorijos panašios – kalba apie žmogaus svajones ir jų kainą. Tokiose istorijose žmonės pamato save, lyginasi su istorijos herojais.
Pasak Jūsų, skaitytojai nori būti nustebinti. Tačiau, kai aplink tiek daug dirgiklių, nustebinti pasidarė be galo sunku.
Rašydama visada galvoju apie skaitytojus. Man jie svarbūs. Laikas yra brangiausia, ką turime gyvenime. Žmonės paims tai, ką parašiau, ir skirs savo laiko perskaityti, tad mano tikslas yra padaryti, kad tas laikas jiems būtų geras, kad būtų įdomu, keista, kad jie sužinotų ką nors nauja, išgirstų naują mintį. Jausmas, kad žmonės skaitydami švaisto laiką, man yra pats baisiausias.
Ar tiesa, kad Jūsų veiklą atidžiai stebi Jūsų močiutė? Koks Judviejų ryšys?
Mano sekėjai socialiniuose tinkluose kartais nusistebi, kiek daug istorijų su močiute man atsitinka. Nei atsitinka, nei ką – tik gal daugiau pastebiu, dažniau užfiksuoju. Mūsų ryšys nėra kažkoks stebuklingas, veikiau toks kaip ir visų. Močiutė manęs ilgisi, o aš aplankau per retai; ji nori, kad kuo daugiau valgyčiau – atsisakau; ji vis man ką nors dovanoja, o man nebūtinai patinka. Kartais įkiša pinigų – aš purtausi, neimu. Normalūs šeimos santykiai. Gera, kad mano močiutė labai išmintinga, daug gyvenime mačiusi, ji niekada manęs nesmerkia, neteisia. Labai daug skaito. Dirbo pradinių klasių mokytoja ir dažnai vesdavosi mane į mokyklą. Pirmą ir antrą klases atsimokiau po du kartus. Būdama penkerių, sėdėdavau klasėje su pirmokais ir mokiausi kartu.
Močiutė mane gynė nuo visko. Šeimoje buvau vienintelis vaikas, esu jai vienintelė anūkė.
Ar Jums vis dar skaniausias maistas – braškės su pienu?
Skaniausias. Gimiau sovietmečiu, užaugau nepriklausomybės aušroje, mūsų virtuvė buvo skurdi. Neišmanė lietuviai pasaulio virtuvių, neturėjo elementarių kulinarijos žinių. Valgydavome keistą žuvį, keistus dalykus, bet tarp jų buvo labai skanių patiekalų. Dabar, kai esame gerokai turtingesni, daugiau matę, ragavę, atsiranda paprasto lietuviško maisto nostalgija. Pavyzdžiui, kotletų su bulvių koše ir burokėliais. Tai patiekalas, kurį valgydama jaučiuosi, tarsi būčiau namie. Arba šaltibarščiai, antros dienos cepelinas, pakepintas keptuvėje. Kai pagalvoju apie maistą, kurį valgydama užaugau, ima gamintis serotoninas.
Esate publikavusi patarimų „varlėms keliauninkėms“ pavadinimu „Trumpa keliautojos biblija“. 50 kelionių į skirtingas šalis skirtinguose žemynuose su skirtingais pakeleiviais. Ką susiruošusiesiems keliauti patartumėte dabar?
Nusiteikti, kad ne visada bus taip, kaip įsivaizduoji. Knygos „Trise valtimi. Neskaitant šuns“ autorius Jerome’as K. Jerome’as rašė: „Įsivaizduodamas šiltą gražų paplūdimį patiri daugiau malonumo, negu jame atsidūręs.“
Kelionėje turi kuo mažiau laiko praleisti pykdamas. Kad būtum kuo atviresnis, pakantesnis kitiems. Kartais keliaudama stebiu poras ar šeimas. Kai kurie tarpusavyje riejasi taip, kad kyla klausimas, kodėl jie gyvena kartu. Moteris vyrui neleidžia išgerti bokalo alaus, o jam tai vienintelės atostogos per metus; vaikui neleidžia dūkti, liepia sėdėti, ištepa kremu, tas vaikas kenčia susigūžęs...
Žmonės keliaudami turi skirtingų poreikių ir tai reikia gerbti. Man regis, tie, kurie nemoka pabūti vieni, mėgsta kitiems pareguliuoti gyvenimą, nemoka ir keliauti. Jiems visos kelionės būna blogos, nes viskas vyksta ne pagal juos: viešbutis ne toks, kainos ne tokios, jūra ne tokia. Svarbiausia, kad žmogus, su kuriuo keliauji, būtų toks. Su juo gali išgyventi daug dalykų, po to juoktis, o ne susipykti.
