S. Ronan gimė Niujorko rajone Bronkse. Jos tėvai – nelegalūs imigrantai iš Airijos, todėl ankstyvoje vaikystėje aktorės šeima gyveno nepritekliuje. Kai mergaitei buvo treji, šeima grįžo į Airiją ir Saoirse čia pradėjo mokytis namuose. Kalbėdama apie vaikystę moteris save apibūdina kaip aktyvią ir užsispyrusią mergaitę, kuriai labai patiko gyventi užmiestyje. Kol aktorė dar priklausė vaikų kategorijai, žiūrovai negalėjo atsistebėti jos branda ir profesiniais gebėjimais. Suaugus, gerbėjai tapo pametę galvas dėl spalvingos ir vaikiškai naivios moters charizmos. Apskritai sujungus šias savybes ir Saoirse Ronan išvaizdą galima drąsiai teigti, kad ši moteris – laikui nepavaldi.
Po sėkmės kino juostoje „Atpirkimas“ aktorė atliko įvairiausius vaidmenis: nuo nuožmios ir profesionalios žudikės „Hanoje“ iki mielos didžiaakės airių imigrantės „Brukline“. 2014 m. S. Ronan debiutavo Weso Andersono kino filme „Viešbutis „Didysis Budapeštas“, kuriame įkūnijo protagonisto širdies draugę Agathą – kepėją, turinčią Meksikos formos apgamą.
Neilgai trukus moteris pajuto ryšį su Greta Gerwig, kuri tituluojama JAV nepriklausomų kino kūrėjų feministe. Kartu jos sukūrė nepamirštamą jaunos moters meilės istoriją katalikiškoje mergaičių mokykloje kino filme „Lady Bird“. Tiek G. Gerwig, tiek S. Ronan buvo auklėjamos katalikiškai. Filmavimo aikštelėje moterys rado ir daugiau tiek tarpusavio panašumų, tiek ir su kino filmo heroje. Už šį vaidmenį Saoirse Ronan pelnė „Auksinių gaublių“ apdovanojimą bei antrąsyk buvo nominuota „Oskarui“. Po šios sėkmės G. Gerwig ir S. Ronan nusprendė darsyk bendradarbiauti, šįkart – statant kino juostą „Mažosios moterys“. Tai knyga paremta istorija apie penkias seseris, gyvenusias Amerikos pilietinio karo metais. Filme nagrinėjami seserystės džiaugsmai, įvairūs feminizmo atspalviai, kalbama apie tai, kaip menas gali išgydyti iširusią šeimą. Šis filmas išliaupsintas kritikų ir pelnė išties nemažą pripažinimą – buvo nominuotas net šešiems „Oskarams“, vienas jų – Saoirse Ronan už geriausią moterišką vaidmenį.
Paskutinis filmas, kuriame vaidino S. Ronan – „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“, – aktorę ir vėl suvedė su Wesu Andersonu. Ekranus šis ilgai lauktas šedevras turėjo pasiekti 2020 m., tačiau premjera buvo atidėta dėl COVID-19 pandemijos. Kaip pats režisierius sakė, ši kino juosta – meilės laiškas žurnalistams. Filme vaidina tokios žvaigždės, kaip Timothee Chalametas, Tilda Swinton, Benecio del Toro, Owenas Wilsonas, o pasakojamos trys trumpos istorijos iš pokario Prancūzijos. Saoirse Ronan pasirodo paskutiniojoje, kurioje pasakojama apie garsaus virtuvės šefo sūnaus pagrobimą ir laikymą įkaitu už išpirką. Aktorės vaidmuo – prižiūrėti pagrobtą berniuką, tačiau ji negali atsispirti gilioms žydroms vaiko akims. Negalėjo ir žiūrovai.
Kolegos, kino kūrėjai ir žurnalistai Saoirse Ronan laiko šilta ir nepretenzinga. Tai – reta savybė, kai didžiąją gyvenimo dalį praleidi kamerų šviesoje. Aktorė kalba užtikrintai, tačiau paprastai, net ir pirmą kartą susitikęs jautiesi, lyg kalbėtumeisi su seniai nematyta bičiule prie kavos puodelio. Būdama dar jauna, ji akivaizdžiai yra brandi, o jos siela – nebe pirmąsyk šioje žemėje. Akivaizdu, kad ši žvaigždė padangėse spindės dar ilgai.
Apie Jo March vaidmenį „Mažosiose moteryse“
Šis vaidmuo mane pakeitė. Kaip aktorė jaučiuosi palaiminta gavusi tokį vaidmenį, kurį atlikdama galiu daryti, ką noriu. Ne mažiau palaiminta jaučiausi, kad tokią galimybę man suteikia Greta, kuria besąlygiškai pasitikiu. O ir aktoriai, su kuriais teko dirbti, yra aukščiausio lygio – nuostabūs. Su kai kuriais man jau buvo tekę susidurti anksčiau, bet filmavimo aikštelėje pasitikėjau ir naujokais. Esu perfekcionistė, tad filmuojant šį kino filmą pirmą kartą susidūriau su tokiu procesu, kai galėjau išmėginti naujus dalykus, net jei jie man nepavyks. Anksčiau tam neužtekdavau drąsos, o čia... viskas buvo kitaip. Tai man buvo svarbu kaip aktorei, manau, kad to reikėjo kur kas seniau.
Dar man labai patiko tai, kaip parašyti dialogai. Jie tokie muzikalūs! Buvo labai lengva atsiminti tekstus, nes kiekvieną žodį jutome širdimi. O kalbant kiekvienas kaulelis, kiekvienas raumuo pats sufleravo, kaip judėti. Po šio projekto netrukus pradėjau dirbti kitame. Labai trūko tos laisvės, galimybės improvizuoti. Maištavome ir tai režisieriui nepatiko (juokiasi). Taigi, jei trumpai, vaidindama Jo March turėjau galimybę pasismaginti su tekstais.
Apie „Prancūzijos kronikas iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“
Mano garderobas buvo puikus, o garbanos – nuostabios. Dar man teko sudainuoti trumputę dainą! Iš tiesų, dirbome puikioje profesionalų komandoje. Tai didžiausias projektas, kuriame iki šiol teko filmuotis. Tikiu, kad jums šis kino filmas tikrai patiks.
Apie profesinį kelią
Manau, kad visada stengiuosi mintimis sugrįžti į vaikystę ir būti tokia pat kaip anuomet. Juk būdami vaikais nespraudžiame savęs į rėmus, pasitikime savimi kur kas labiau. Nepasakyčiau, kad labai savimi nepasitikiu, tačiau kartais tenka suimti save į rankas. Manau, kad daugiau nei įprastai mintimis grįždavau į vaikystę, kai filmavome „Brukliną“ ir „Lady Bird“. Tuomet tikrai dvejojau, ar vaidmenis atlieku tinkamai. Buvo akimirkų, kai desperatiškai troškau sugrįžti į tuos laikus, kuomet man buvo dvylika ir vaidinau „Atpirkime“. Kai esi vaikas, viską darai iš smagumo, gerai leidi laiką, o grožį ir gėrį įžvelgi visur. Kai esi aktorius ar kino kūrėjas, visuomet, manau, stengiesi išlaikyti tą vaikišką naivumą, nekaltumą.
Apie užsispyrimą
Kuo vyresnis esi, tuo labiau įsitvirtini kaip asmenybė. Išbandai skirtingus drabužius, kostiumus, asmenybes... Net ir gyvenime atliekame įvairius vaidmenis, tiesa?
Kalbant apie mano darbą... Labiausiai turinti autoritetą jaučiausi, kai vaidinau kino filme „Marija, Škotijos karalienė“. Manau, kad tai ir buvo mano svarbos kino industrijoje pradžia. Nuo to laiko iš tiesų sekėsi gauti puikius vaidmenis, pasikeitė požiūris, supratau, kad vaidmuo priklauso ne man, tai yra visos komandos kūrinys. Kai turi autoritetą, pajauti kur kas geresnį ryšį su filmo kūrėjais. Tuomet lyg savaime pasijauti ir kompetentingesnis dalintis su jais savo idėjomis.
Apie pomėgį skaityti
Esu iš tų žmonių, kurie turi prisiversti perskaityti knygą. Norėčiau būti kitokia. O štai muzikos klausausi nuolat. Kalbant apie knygas, man tikrai patinka jas skaityti, tačiau skaitydama visą dėmesį sutelkiu į kūrinį ir atrodo, kad taip atidžiai skaitydama prie vieno romano užtruksiu mėnesį. Šiuo metu skaitau Eve Babitz „Juodąją gulbę“. Tai trumpų istorijų rinkinys, o autorė kilusi iš Los Andželo. Kadangi netrukus vyksiu į Los Andželą, pamaniau, paskaitysiu apie Holivudą būdama... Romoje.
Tiesa, man labai sunku skaityti knygas, kurios nepatinka, bet visuomet, jei jau pradėjau, stengiuosi užbaigti, tik užtrunku labai labai ilgai. Gerai parašytas knygas perskaitau labai greitai. Štai praeitą vasarą perskaičiau bene geriausia knygą savo gyvenime. Tai buvo škotų autorės Amy Liptrot kūrinys „Pabėgimas“ („The Outrun“). Veiksmas vyksta Orknio salose, jos yra toli šiaurėje, Škotijoje. Pasakojama apie priklausomybes ir pabėgimą į Londoną ieškoti savęs, tačiau tikrasis aš atrandamas tik grįžus atgal į gamtos prieglobstį salose. Kažkodėl save sutapatinau su pagrindiniu herojumi. Galbūt dėl to, kad pati užaugau užmiestyje. Tai iš tiesų kol kas geriausia mano kada nors skaityta knyga.
Apie nepriklausomybę
Esu kilusi iš labai ilgą istoriją turinčių skandalingų Dublino moterų, kurios, be kita ko, nuo senų laikų buvo nepriklausomos, ir tai – labai šaunu. Augau žinodama, kokia svarbi kiekvienam yra laisvė ir nepriklausomybė ir kaip tai trapu. Manau, kad šis suvokimas, man pradėjus dirbti nuo mažų dienų, tik stiprėjo. Sakyčiau, paradoksalu, nes, viena vertus, begalė žmonių mano darbe aiškina, ką daryti, kaip apsirengti, ką sakyti, bet, kita vertus, įgauni labai daug laisvės daryti tai, ką nori, būti kūrybingas, dirbti su daugybe įvairiausių žmonių, juos pažinti. Ir tai mane supa nuo vaikystės.
Apie mėgstamiausius romantinius filmus ir knygas
Dėl romantinių temų aš kraustausi iš proto. Mėgstamiausias filmas, ko gero, – „Purvini šokiai“. Nuostabus, kerintis, šiam kūriniui tikrai nesu abejinga. Tiesa, pirmąsyk šį šedevrą pamačiau, manau, būdama kiek per jauno amžiaus. Žiūrint visuomet kūnu eina šiurpuliukai... O kur dar nepakartojama Jennifer Grey ir Patricko Swayze’o vaidyba. Jie puikiai šoka, jaučia vienas kitą. Tai tikrai mano mėgstamiausias kino filmas.
O kalbant apie romanus... Gal kiek tragiška, bet „Ana Karenina“. Liūdna, kad knyga baigiasi labai nekaip. Tačiau man ši istorija labai romantiška. Dar patiko „Džeinė Eir“.
Apie laiškų rašymą
Manau, kad tai labai asmeniškas ir intymus procesas. Gauti kažkieno ranka rašytą laišką... Gaila, tačiau pati to nebedarau. Visgi kai buvau jaunesnė, ganėtinai ilgai laiškais susirašinėjome su viena drauge. Tai buvo labai šilta ir miela – tas jausmas, kai gauni laišką ir jį atplėši. Jautiesi esantis daug arčiau žmogaus, kai įsivaizduoji jį ar ją rašant tą laišką. Kur kas arčiau, nei įsivaizduodamas priešais monitorių tarškinant klaviatūra. Turime susirūpinti, kad laiškai neišnyktų kaip meno forma.
O dienoraščiai... Kai vakarais palinkęs rašai savo mintis ir išgyvenimus, tai – laiškas pačiam sau. Dienoraštį turiu iki šiol. Kai kada jį rašau. Neretai – labai emocingus tekstus. Išsilieju. Kartais peržiūriu, ką esu parašiusi, paskaitau. Yra ir tokių įrašų, kuriuose pasakoju, ką tądien valgiau, kur ėjau pasivaikščioti. Tai padeda prisiminti, kur buvai ir ką veikei prieš metus ar keletą.
Apie laisvalaikio pomėgius
Kai buvau vaikas, rinkau akmenis. Neįsivaizduoju, kodėl. Tai nebuvo fosilijos ar kas nors panašaus – tiesiog akmenys. Kai jau mokiausi mokykloje, pasitaikydavo, kad pastebėdavau kokį gražų akmenuką ir pasiimdavau namo. Prie manęs vienu metu prisijungė tokia mergaitė, tačiau ji tai tedarė kelias savaites. Tai turbūt keisčiausias mano turėtas laisvalaikio pomėgis, jeigu galima jį taip pavadinti. O be šito... Nežinau. Nežinau, ar dabar turiu kokių hobių. Gal nuskambės keistai, tačiau man patinka megzti. Mezgimą atradau vos prieš kelerius metus. Patinka megzti filmo aikštelėje – monotoniški judesiai padeda atsipalaiduoti ir pailsėti. Mezgimui reikalingas ir kūrybingumas.
Apie profesinius ateities planus
Planuose turiu kelis projektus, apie kuriuos dar viešai neskelbiu. Ne visai savo noru, ir tai erzina (juokiasi). Ir dabar negaliu nieko atskleisti, tačiau tikiu, kad kai sužinosite, labai lauksite. Komanda puiki, įtraukta ir labai linksmų žmonių. Bus linksma! Žinoma, jei viskas pavyks... Šiuo metu dėl nieko negali būti tikras, labai daug gerų kino filmų atidedami geresniems laikams... Tačiau tikiuosi, kad jau netrukus pradėsime darbus.
