Matematikas nuo mažumės
P. Vileišis gimė 1851 m. sausio 25 d. Medinių kaime, netoli Pasvalio, laisvųjų karališkų valstiečių Vincento Vileišio ir Agotos Mačėnaitės-Vileišienės šeimoje. Petras buvo vyriausias sūnus. Iš viso šeimoje gimė 11 vaikų, bet trys iš jų mirė, o aštuoni užaugo – šeši broliai ir dvi seserys. Net trys broliai Vileišiai vėliau tapo valstybės kūrėjais, vienas – netgi signataru, bet apie tai vėliau. Tik, užbėgant įvykiams už akių, reikia pasakyti, kad Petras nepelnytai liko brolio signataro šešėlyje, nes kuriant valstybę nusipelnė tikrai ne mažiau. Nors klaidinga būtų teigti, kad iš viso liko istorijos užmarštyje – apie jį parašyta nemažai straipsnių ir tuo metu, kai jis gyveno, ir jau po 1990-ųjų. Bene daugiausiai apie jo gyvenimą ir veiklą galima sužinoti iš Jono Petronio apybraižos „Petras Vileišis“ (1992), 1993 m. apie P. Vileišį išleistos Jono Aničo knygos, Juozo Tumo-Vaižganto (jį galima pavadinti pirmuoju P. Vileišio biografu) 1924 m. studijos apie šį iškilų tautinio atgimimo veikėją. Straipsnyje rėmiausi ir faktais iš 2018 m. rodyto dokumentinio filmo apie P. Vileišį iš serijos „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“.
Pirmasis P. Vileišio mokytojas buvo kaimo daraktorius Straževičius, iškart pastebėjęs neeilinius Petro gabumus, ypač matematikai. Mažasis Petras su tėvu važiuodavo į turgų ir padėdavo šiam parduoti obuolių bei slyvų derlių. Pirkėjai bandydavo ūkininką apgauti ir sakydavo, kad vaisių ir daržovių yra mažiau, nei būdavo iš tikrųjų – kad numuštų kainą. Tačiau sūnus iš akies nustatydavo, kiek yra gorčių, taip padėdavo ir kaimynams. Pirkėjai kelis kartus netgi perskaičiavo derlių ir įsitikino, kad mažylis – visiškai tikslus.
Nesutiko lenkintis
Dėl tokių sugebėjimų tėvai nusprendė Petrą leisti į gimnaziją, nors kaip vyriausias jis turėjo paveldėti ūkį. Kaip rašo J. Tumas-Vaižgantas, Petriukas būtų sugebėjęs iškart mokytis antroje Panevėžio gimnazijos klasėje, bet buvo priimtas tik į pirmąją – dėl... mažo ūgio. Tais laikais gimnazistai gyvendavo pensionais vadintuose privačiuose bendrabučiuose, kuriuose tvarką prižiūrėdavo šeimininkės paskirtas vyresnės klasės mokinys. Vos Vincentas Vileišis palikęs Petrą išvažiavo, bendrabutiečių „seniūnas“ pasišaukė šį ir įsakė vadintis Vileiševičiumi, Vileiško ar panašiai, tačiau tik ne mužikiškai – ne Vileišiu. Mažylis nepakluso, už tai buvo apstumdytas. Tačiau kai nepakluso ir vėliau, galiausiai vyresnieji atstojo.
Deja, po 1863 m. sukilimo Panevėžio gimnazija, kaip ir dalis kitų, buvo uždaryta. Tačiau Vincentas Vileišis nusprendė, kad gabusis sūnus mokslus turi tęsti: vėl pasikvietė daraktorių, po to pusę metų leido pas gerą mokytoją Šiauliuose. Tinkamai paruoštas Petras išlaikė antros klasės egzaminus Šiaulių gimnazijoje ir tapo trečioku. Čia jis ir toliau visus stebino neeiliniais gabumais, ypač matematikos, be sunkumų įveikdavo vieną klasę po kitos ir galų gale 1870-aisiais baigė gimnaziją aukso medaliu.
Baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją, P. Vileišis norėjo studijuoti Sankt Peterburgo Kelių inžinierių institute, tačiau jo nepriėmė dėl to, kad buvo katalikas. Tada įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, kurį baigęs pakartotinai stojo į Peterburgo Kelių inžinierių institutą. Šį kartą – sėkmingai.
Atkovojo lietuvišką spaudą
Lietuviškos spaudos draudimo metais P. Vileišis rūpinosi lietuvių tautos švietimu. Studijuodamas Peterburge subūrė lietuvių studentų grupę, kurie nelegaliai lotyniškomis raidėmis leido rankraštinį laikraštį „Kalvis melagis“ („Kalwis – mialagis“), dalyvavo labdaringoje lietuvių ir žemaičių draugijoje. 1876–1877 m., pasinaudojęs Rusijos‒Turkijos karo meto suirute, gavo Peterburgo cenzūros komiteto leidimą legaliai išleisti keturias savo knygeles lotyniškomis raidėmis. Šių knygelių išleidimas vėliau turėjo įtakos caro valdžiai apsisprendžiant dėl lietuvių spaudos draudimo panaikinimo. Juo labiau kad P. Vileišis rašė ir kitas brošiūras, nuolat mynė cenzorių slenksčius, pateikdamas vis daugiau rankraščių – tiek savo, tiek ir gautų iš kitų lietuviškai rašančių žmonių. Ir vis teikdavo peticijas, kuriomis įrodinėdavo, kad būtina panaikinti caro draudimą.
Galiausiai XX a. pradžioje, kai jau gyveno Vilniuje, P. Vileišis „susidraugavo“ su tuometiniu generalgubernatoriumi Piotru Sviatopolku-Mirskiu, kurį, pasak J. Tumo-Vaižganto, pavyko įtikinti: nelegalios lietuviškos knygos plūsta į Lietuvą (generalgubernatorius taip ir nesuvokė, jog daugiausia tai – jo „bičiulio“ nuopelnas), tad generalgubernatorius caro vyriausybei parašė: „Jei lietuvių spaudos klausimas pasiliks po senovei, aš tvirtai tikiu, kad ir ilgainiui visa tauta gali taip subruzti, jog pati vyresnybė turės nemažai vargo.“ Ledai buvo pralaužti, 1904 m. gegužės 7 d. caro įsakas dėl lietuviškos spaudos draudimo panaikintas.
Milžiniški honorarai
Siekdamas šviesti tautiečius, rizikuodamas savo reputacija, P. Vileišis buvo išplėtojęs ir nelegalios lietuviškos spaudos leidybos tinklą Rytų Prūsijoje bei JAV. 1883–1905 m. išleido apie 100 šviečiamojo turinio leidinių, apie 49 iš jų parašė pats. Tai buvo grožinė literatūra vaikams ir jaunimui, humanitariniai ir visuomeniniai šviečiamieji leidiniai, vadovėliai, mokslo populiarinimo ir kiti leidiniai. Tuo metu P. Vileišis jau buvo susikrovęs milžinišką kapitalą, kurį aukojo tautiniam švietimui ir visiškai neskaičiavo šiam tikslui leidžiamų pinigų. Pavyzdžiui, skatindavo rašyti Sankt Peterburgo studentus, tokius kaip Antanas Smetona ar Vincas Pietaris. Už dviejų dešimčių puslapių kūrybą ar net svetimų kūrinių vertimus į lietuvių kalbą mokėdavo tiek, kad studentas vėliau galėdavo be vargo gyventi pusmetį. Mat sakydavo: „Tauta išliks, tik jei išlaikys savo kalbą.“
Tačiau Petro Vileišio įtaka nebūtų buvusi tokia didelė, jei ne gautas diplomas, darbas carinės valstybės tarnyboje, kur jis itin gerai užsirekomendavo, po to įkurtas privatus verslas. Pinigų uždirbti jis norėjo tam, kad galėtų juos panaudoti Lietuvos kūrimo labui. Aišku, ir išlaikyti šeimą.
Baigęs Sankt Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą bei Kelių inžinierių institutą, Belgijoje išmokęs dirbti su išskirtine plieno technologija, išdirbęs daug metų įvairiose Rusijos vietovėse tiesiant geležinkelius, Rusijos imperijoje buvo labai paklausus aukščiausio lygio kelių, geležinkelių ir tiltų statytojas, kesoninių pamatų tiltams įrengimo specialistas. Už gerą darbą 1889 m. apdovanotas ordinu. Būdamas pripažintas specialistas, gaudavo daugybę carinės valdžios užsakymų, kuriuos įvykdęs beveik per 20 metų susikrovė didžiulį, kone milijoninį auksinių rublių kapitalą. Tiesa, kaip teigiama minėtame dokumentiniame filme, dalį kapitalo susikrovė jau išėjęs iš valdiškos tarnybos ir pradėjęs dirbti sau – dabar sakytume, kad inžinerinius darbus dirbo pagal verslo liudijimą. Būdamas pasiturintis, daug lėšų ir jėgų skyrė Lietuvos ekonominiam bei humanitariniam švietimui. Bendradarbiavo su „Aušra“, „Varpu“ ir kita nelegalia spauda, rėmė ją materialiai, rašė straipsnius. Kalbama, kad carinius biurokratus pasisakyti prieš lietuviškos spaudos draudimą P. Vileišis bandė paveikti ir kyšiais.
Lietuviškos bažnyčios įkūrėjas
1885 m. P. Vileišis Oršos gubernijoje (dabartinėje Baltarusijoje) atlikdamas statybos darbus susipažino su iš kilmingos giminės kilusia Alina Moščinskaite, kurios artimiesiems nekilmingas, bet išsimokslinęs bei praturtėjęs P. Vileišis pasirodė esantis labai gera partija. Jiedu susilaukė šešių vaikų.
Apie 1890 metus P. Vileišis su šeima iš Rusijos grįžo į Lietuvą – įsikūrė Vilniuje, kur įkūrė geležies dirbinių gamyklą, gaminusią konstrukcijas ne tik geležinkeliams ar tiltams. Beje, iki šiol Halės turgų ar Žvėryno tiltą laiko jo gamyklos konstrukcijos. Gamykloje stengėsi įdarbinti savo tautiečius, tačiau reikalaudavo, kad šie sekmadieniais giedotų Šv. Mikalojaus bažnytėlėje, kuriai 1901 m. pirmajai buvo suteikta teisė mišias laikyti lietuviškai. Būtent P. Vileišio pinigais sandėliu paversta bažnyčia iškilo naujam gyvenimui.
Vos 1904 m. gegužės 7 d. paskelbus caro įsaką apie lietuviškos spaudos draudimo panaikinimą, P. Vileišis paprašė leidimo steigti lietuvišką knygyną, spaustuvę, pirmąjį lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“. Visus leidimus gavo, nes buvo įtakingiausias to meto vilnietis, kurio rūmuose rinkdavosi visa tuometinė grietinėlė, įskaitant generalgubernatorių. „Vilniaus žinios“ padėjo pamatus vėlesnei lietuviškai spaudai, iš pradžių buvo leidžiamos 8000 egzempliorių tiražu. Tiesa, vėliau tiražas ėmė mažėti, nes leidėjas nebeturėjo finansinių galimybių šio dienraščio dotuoti, o branginti jį ar suteikti jam politinę kryptį nenorėjo. Nors būtent „Vilniaus žinios“ apie 2000 delegatų 1905-aisiais sušaukė į Didįjį Vilniaus seimą, paskelbė jo nutarimus. P. Vileišis su J. Basanavičiumi buvo pagrindiniai šio Seimo iniciatoriai.
Didžiojo Vilniaus seimo dalyviai didžiausiu lietuvių tautos priešu įvardijo Rusijos vyriausybę ir nutarė reikalauti Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu „visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo“. Šiam tikslui pasiekti buvo pabrėžta būtinybė vienyti visas Lietuvos politines jėgas ir jungtis į bendrą kovą su kitomis Rusijos tautomis, ignoruoti carinės valdžios įstaigas ir nepaklusti įstatymams. Suvažiavimo dalyviai taip pat pabrėžė lietuvių kalbos ir tautiško švietimo propagavimo svarbą. P. Vileišis, sprendžiant iš J. Tumo-Vaižganto pamąstymų, pats suvokė, kad lietuviškas dienraštis neišsilaikys – jau vien dėl to, kad tuo metu Vilniuje lietuviai sudarė vos apie 2 proc. visų gyventojų. Tačiau laikraštį jis ir steigė ne norėdamas iš jo uždirbti, o tam, kad šis taptų šviesuliu.
Turtas ištirpo
1904–1906 m. P. Vileišis sostinės Antakalnio rajone pasistatė namus, dabar vadinamus Vileišių rūmais, kuriuose šiuo metu įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Būtent juose buvo surengta pirmoji lietuviškos dailės paroda. Joje, be kita ko, pirmą kartą visuomenei savo kūrinius pristatė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, turėjęs aiškinti, kas ir kodėl jo paveiksluose nutapyta.
Deja, per 10 Vilniuje praleistų metų Lietuvos reikalams P. Vileišis ne tik išleido visą savo kapitalą, bet ir prasiskolino, todėl turėjo pusvelčiui parduoti metalo gamyklą, spaustuvę ir knygyną. 1908 m. teko vykti į Rusiją dirbti pagal profesiją. Kaukaze ir kitur jis sugebėjo uždirbti 5 mln. rublių, juos ketino vėl investuoti į Lietuvos valstybės kūrimą, bet po Spalio revoliucijos bolševikai turtą nacionalizavo ir P. Vileišiui į Lietuvą 1921 m. teko grįžti plikam ir basam. Atsivežė tik pažymas apie uždirbtas milijonines sumas, kurias už atliktus inžinerinius darbus jam privalėjo sumokėti Juodosios jūros geležinkelio bendrovė.
Vyriausybei užkliuvo principingumas
Grįžęs į tėvynę inžinierius jos vyriausybę bei laikinąjį Seimą bandė įtikinti, kad reikia nutiesti Šiaulių–Telšių–Kretingos–Palangos geležinkelį – kad Žemaitija suklestėtų ekonomiškai. Net pasisiūlė parduoti savo rūmus Vilniuje ir pats imtis koncesijos – esą valstybė galės grąžinti pinigus, kai turės (pasiūlymas iš lūpų žmogaus, grįžusio į Lietuvą be skatiko!). Tačiau valdžia idėjos atsisakė. P. Vileišis nenusiramino ir teikė Palangos–Šventosios geležinkelio, Šventosios uosto statybų projektus. Galbūt dėl tokio atkaklumo jis tapo Ernesto Galvanausko vyriausybės susisiekimo ministru. Tačiau juo išbuvo vos kelis mėnesius, nes buvo principingas, atsisakė neskaidriai pareigas ėjusio viceministro paslaugų. Vyriausybė sugalvojo kreiptis į prezidentą, kad P. Vileišis būtų atleistas kaip senas, ligotas, nesiorientuojantis situacijoje. Ir, beje, savu noru, nors P. Vileišis tokio noro neišreiškė. Štai kokios padėkos sulaukė vienas iš valstybės kūrėjų prieš savo gyvenimo pabaigą. Tiesa, vėliau iki pat mirties Susisiekimo ministerija jam mokėjo solidžią pensiją.
P. Vileišis mirė 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje, palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos rūsyje, nes Vilnių okupavę lenkai sostinėje jo laidoti neleido – bijojo riaušių. Tik 1935 m. kovo 21 d. palaikai perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse esančiame Vileišių šeimos kape.
FAKTAI
Garsi giminė
2018 m. sausio 8 d. sostinės T. Kosciuškos gatvės skvere atidengtas paminklas, skirtas broliams Jonui, Petrui ir Antanui Vileišiams, tautinio atgimimo žadintojams, nepriklausomos Lietuvos kūrėjams. Paminklą atidengė Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonas, proanūkis Gediminas Tursa, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys.
Skulptūrą – trijų prie stalo sėdinčių brolių figūras – sukūrė skulptorius Regimantas Midvikis, architektai Linas Krūgelis ir Ričardas Krištapavičius. Paminklas pastatytas Vileišių giminės iniciatyva – 2006-aisiais giminė įsteigė fondą.
Petro Vileišio brolis advokatas Jonas Vileišis buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, vienas dr. Jono Basanavičiaus bendražygių, „Lietuvos žinių“ steigėjas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Jonas Vileišis vadovavo kelioms ministerijoms. Tapęs Kauno miesto burmistru padėjo pagrindus lietuviškosios savivaldos plėtrai.
Jonas Vileišis buvo vienas iš keturių Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos 1918 m. sausio 26 d. ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Vėliau visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių – Jono Vileišio, Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio ir Stanislovo Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai. Jonas Vileišis kartu su kun. Justinu Staugaičiu ir dr. Jurgiu Šauliu buvo deleguotas į Vokietiją siekti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.
Dar vienas brolis, Antanas Vileišis, buvo gydytojas, prisidėjęs prie „Aušros“ bei „Rūtos“ švietimo draugijų, Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti ir pirmosios Vilniuje lietuviškosios dviklasės mokyklos įkūrimo. Antanui aktyviai talkino jo žmona Emilija Jasmantaitė-Vileišienė, aktyvi visuomenininkė ir lietuvybės stiprintoja, Vilniuje gyvenančių lenkų vadinta „Lietuvos karaliene be sosto“.
1899 m. Vilniuje, kuriame lietuviai tuo metu sudarė tik 2 proc. viso gyventojų skaičiaus, susibūrė 12 žmonių būrelis, juokais pasivadinęs „Dvylika apaštalų“. Būrelis gausėjo, tapdamas tikru lietuvybės židiniu, žadinančiu lietuvišką sąmonę. Lietuviškieji „apaštalai“ pradėjo žygius, kad nors vienoje Vilniaus bažnyčių pamaldos vyktų lietuvių kalba. Vilniaus vyskupijos kurijai delsiant skirti bent vieną bažnyčią lietuviškai visuomenės daliai, „apaštalai“ pradėjo giedoti lietuviškai jau minėtoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje. 1901 m. gruodžio 18 d. ši bažnyčia buvo paskirta lietuvių tikybos reikalams. Tai buvo visų trijų Vileišių nuopelnas, nors, kaip minėta, finansiškai bažnytėlę atgaivino Petras.
Iš Juozo Tumo-Vaižganto pamokslo per P. Vileišio laidotuves
„Petras Vileišis buvo didis. Tikrąjį jo didumą vos dabar mes teišvystame ir teįvertiname, kai gauname progos su kuo kitu, tam priešingu, palyginti. Jis buvo labai sveiko proto, praktiškas, ne fantastas. Mėgstamiausias jo paraginimas būdavo:
– Ponuliai, dirbkime! Ką norite dirbkite, bet tik liaudies naudai – kad ir prasčiokėliai būtų bent kiek apsišvietę ir bent kiek pasiturėtų. Nebus iš ko, tai nė idėjiškai liaudis nepakils. O jei pakils, tai jokio jungo nenusimes ir pati niekaip nesusitvarkys.
– Geriausia dabar politika – jokios politikos! Dirbkime tik kultūros ir ekonomikos darbą, o kai viso to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime...
Dabar mes konstatuojame ne taip darę, kaip praktikas inteligentas Petras Vileišis patarinėjo...“
P. Vileišio atminimas
Negalima sakyti, kad P. Vileišio nuopelnai lietuvių tautai visiškai neįvertinti. Be minėto brolių Vileišių įamžinimo T. Kosciuškos skvere, P. Vileišio vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose, mokyklos sostinėje, Pasvalyje, aikštė Kauno Žaliakalnyje, tiltas per Nerį tame pačiame mieste, jo garbei išleisti keli pašto ženklai. Tai beveik ir viskas.
Reikia pripažinti, kad XX a. pirmoje pusėje P. Vileišio amžininkai jį itin pagarbiai vertino. „Gerasis lietuvių tautos genijus, apie jį rašyti lygu apie visą lietuvių tautą kalbėti“, – rašė J. Tumas-Vaižgantas, kuriam antrino Vincas Mykolaitis-Putinas, pavadinęs P. Vileišį tautinio renesanso pionieriumi. O Kazys Grinius 1926 m. rašė taip: „Ne be reikalo jo vardas Petras, nes iš tikro tai yra uola, kurion yra stropiai atsirėmusi tautos nepriklausomybės ir progreso garantija.“
Visgi, kaip savo knygoje apie P. Vileišį pastebi J. Aničas, tai buvo vėlesni laikai, daugiausia gražių pasisakymų atsirado jam jau mirus. „P. Vileišio veiklos metais jo nuopelnai ne visada taip palankiai buvo vertinami. Matyt, kai kurių tuometinės lietuvių šviesuomenės veikėjų neaplenkė pavydo jausmas“, – rašo J. Aničas, teigdamas, kad kitaip negalima paaiškinti fakto, apie kurį savo atsiminimuose papasakojo Martynas Yčas. Anot jo, 1907-aisiais po Lietuvių mokslo draugijos steigiamojo susirinkimo buvo surengti pietūs, per kuriuos keltos taurės už J. Basanavičių, A. Smetoną, kun. J. Žilių, gen. A. Paškevičių, bet niekas nekėlė už P. Vileišį. Nežinodamas, kaip jis atrodo, ir net neįtardamas, kad P. Vileišis yra tarp pietų dalyvių, M. Yčas nusprendė atitaisyti klaidą ir pasakė tostą: „Ponai, mes negalime išsiskirstyti kas sau, nepakėlę taurių už sveikatą to vyro, kuris mūsų tautai daugiausiai nusipelnęs, kuris tiek pastangų padėjo, kad mes gautume tai, ką šiandien lietuvių tauta turi – savo spaudą. Aš keliu taurę už pirmojo mūsų dienraščio leidėjo Petro Vileišio sveikatą.“ Pasak M. Yčo, po tosto visi atsistojo.
„Prie manęs iš galo stalo priėjo storokas aukštas vyras, brinktelėjo stikliuku ir nuoširdžiai paspaudė ranką. Jo akyse pastebėjau gilaus dėkingumo išraišką. Tai būta Petro Vileišio, didžiausio mūsų patrioto. Kitą dieną mes su broliu jį aplankėme jo namuose Antakalny ir arčiau išsikalbėję susidraugavome bei pasilikome tikrais ir nuoširdžiais draugais“, – prisiminė M. Yčas.
J. Aničas savo knygoje rašo, kad, laimei, tada buvo ir daugiau P. Vileišį didžiai vertinančių žmonių. „Tais pačiais 1907 m. Maironis padovanojo P. Vileišiui Kaune išleistą poemą „Jaunoji Lietuva“ su tokia dedikacija: „Jo Mylistai Gerbiamam Ponui Petrui Vileišiui, karštam Lietuvos Mylėtojui ir Darbininkui“. Tai buvo, galima sakyti, pirmas principinis P. Vileišio nuopelnų lietuvių tautai įvertinimas ir išaukštinimas kito žymaus lietuvio mintimis ir plunksna“, – rašo J. Aničas.
Deja, pasak jo, dar P. Vileišiui esant gyvam geri jo darbai buvo nugramzdinti į užmarštį. Pavyzdžiui, kai 1914 m. Lietuvoje buvo minimas spaudos atgavimo dešimtmetis, P. Vileišis darbavosi Rusijoje, nes, kaip minėta, visus savo pinigus buvo išleidęs kultūros darbui plėtoti. Per minėjimus P. Vileišis net nebuvo prisimintas – lyg niekuo neprisidėjęs.
„70-ies metų P. Vileišis į nepriklausomą Lietuvą grįžo 1921 m. Ir vėl paradoksas: tiesęs kelius Lietuvos nepriklausomybei, jos kūrimo darbe jis beveik nedalyvavo. Srovių ir partijų kovoje dėl valdžios jo vardas, suprantama, nebuvo minimas, todėl krašto visuomenei jis palyginti mažai tebuvo žinomas. Tik P. Vileišiui 1926 m. mirus Lietuvos spauda plačiau paminėjo jį nekrologais“, – reziumavo J. Aničas.
