Žygimantai, Jūsų šūkis: „Aš Kudirka. Pasitikėk genais“, yra vedantis per gyvenimą?
Tame šūkyje yra ir dalis ironijos. Tačiau neįmanoma ignoruoti fakto, kad esi Kudirka. Kaip ir Vincą, mane sudomino publicisto profesija, muzika, rašiau eiles. Keičiasi laikai, keičiasi raiškos instrumentai, bet vis tiek galima įžvelgti nenumaldomą trauką panašioms veikloms. Tik niekad nelaikiau Vinco stabu, sąmoningai nesiekiau supanašėti. Galima tai laikyti genais, tačiau nereikėtų iš jų per daug tikėtis. Tam tikru metu mūsų visų protėviai buvo piemenys.
Ar tai, kad turite su Vincu Kudirka giminystės ryšių, kam nors įpareigoja?
Nesijaučiu įpareigotas, nuolatos perkuriu save iš naujo. Visgi labiausiai mus formuoja mūsų veikla ir aplinka, tad jei tik panorėsime, galime tapti kažkuo absoliučiai kitu.
Savo knygoje „XXI amžiaus Kudirka“ remiksavote Lietuvos himną, pasikalbėjote su V. Kudirkos paminklu. Bet yra ir kitų Kudirkų – pavyzdžiui, doc. dr. Robertas Kudirka, išleidęs „Lietuvių kalbos žargono ir nenorminės leksikos“, „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono“ žodynus, Simas Kudirka, šaltojo karo metais įsibėgėjęs ir iš sovietų laivo peršokęs pas amerikiečius. Tai vis Jūsų giminaičiai?
Per trumpą „Facebook“ pokalbį su Robertu Kudirka bendrų giminių tarsi ir nepavyko atsekti, bet jo žandikaulis nepaprastai panašus į kai kurių giminaičių.
Kalbėdami su eksperimentinės elektroninės muzikos kompozitoriumi Joseph Kudirka neieškojome bendrų giminių, bet užtai radome bendrų interesų.
Simo Kudirkos šuolis iš vieno režimo laivo į kitą visai primena mano paties šokinėjimą tarp skirtingų veiklų.
Giminės, kuri išsibarsčiusi po pasaulį, šakotą medį nelengva sudaryti, o paraleliniai giminės medžiai gali net ir prieštarauti vienas kitam.
Nežinia, kaip yra iš tikrųjų, bet neabejoju: tie polinkiai į tekstą, muziką ar drąsūs šuoliai iš vienos disciplinos į kitą tikriausiai išplaukia iš tų pačių vandenų.
Planuojate išvystyti alternatyvią Lietuvos įvaizdžio strategiją kaip meno kūrinį. Jūsų giminaitis parašė Lietuvos himną, jam skirtas paminklas centrinėje Vilniaus aikštėje. Ar Jums svarbu įsiamžinti, palikti pėdsaką Lietuvos istorijoje?
Nesiekiu įeiti į istoriją, bet džiaugiuosi, kad ir šiame pokalbyje nėra linksniuojamas tik vienas Vincas kaip giminės atstovas, paminėti ir kiti Kudirkos. Man patiktų, kad būtų daug tų Kudirkų pridygę ir visi turėtų kokią nors savo istoriją, kurią žmonės galėtų atsiminti.
Turiu daug su Lietuva susijusių kūrybinių planų, nemažai kuriu lietuvių kalba, tai kūrybą lokalizuoja. Vien šios nišinės kalbos vartojimas kūrybą paverčia išskirtine. Mūsų tauta yra nedidelė, galima įsivaizduoti, kad tai tas pats, kaip rašyti eilėraščius esperanto kalba, kuri, beje, irgi kildinama iš Lietuvos. Esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, gyvendamas pas seserį Veisiejuose, baigė kurti šią dirbtinę kalbą.
Esate pelnęs daugybę apdovanojimų muzikos, reklamos, vaizdų ir literatūros srityse. Pasaulyje Lietuvą garsinate kaip reklaminių tekstų kūrimo profesionalas, iš Europos slemo čempionato parvežėte auksą, reklamos „Oskarais“ vadinamų „Jaunųjų Kanų liūtų“ – sidabrą. Jūsų laimėjimams išvardyti pritrūktų vietos. Ką bedarytumėte, siekiate aukščiausios natos, aukso pjūvio. Tai lemia talentas ir Jūsų kruopštumas, darbštumas?
Tiesiog stengiuosi įsivelti tik į tas veiklas, kurios man įdomios, ir atsiriboti nuo tų, kurios nejaudina.
Talentas, kiek jis bebūtų mistifikuojamas, tėra mėgstamas užsiėmimas. Kažką darydamas jauti malonumą? Gali sakyti, kad turi tam talentą. Labai tikėtina, kad šis malonumas įtrauks taip, jog privers atsisakyti vakarienės ar aštuonių valandų miego. Tai jau galime laikyti darbštumu.
Taigi darbštumas ir talentas nėra jokios priešingybės. O kai esi visa galva į ką nors paniręs, vienoks ar kitoks pasisekimas beveik neišvengiamas.
Neseniai praėjo dešimtasis jaunųjų rašytojų ir dailininkų festivalis „Literatūrinės slinktys“. Jūs, senasis slinktininkas, džiuginot dalyvius avangardiniu repu. Ką privalo šiuolaikinis rašytojas, kuo jo raiška turėtų skirtis nuo mums įprastos?
Norėtųsi, kad literatai nebūtų tokie sentimentalūs, neromantizuotų praeities – jau senokai plunksna prie žvakės šviesos nieks neberašo. Daugiau dėmesio šiandienos ir rytojaus problemoms!
Linkėčiau matyti, kaip keičiasi pasaulis, žmonės, girdėti, ką jie kalba, mėginti kuo labiau apčiuopti esamą realybę bei esamąjį laiką, ir tada kurti fikciją, o ne priešinga tvarka – kurti fikciją, tikintis, kad ji pataikys į esamojo laiko nuotaiką.
Tokią problemą turėjo ir teatras, kurio trupės dėl nuolatinių repeticijų nematydavo gyvenimo, o paskui pamokslaudavo nuo scenos publikai, kaip gyventi derėtų. Tačiau dabar vis dažniau teatro žmones sutinku mieste, teatre atsiranda naujų vardų, ir tiek išraiškos formomis, tiek turiniu teatrui pavyksta iš naujo aktualizuotis.
To ieškau ir tekste, tikiuosi, kad poezija ar proza nebus pririšta prie tam tikro laikotarpio ar net prie popierinės spaudos, kad tai nebus sentimentali raiškos forma, kurią praris naujos medijos.
Kūryba daugelyje disciplinų prasideda nuo teksto, ar tai būtų scenarijai, pjesės, ar parodų kuravimas, – tekstas figūruoja visur, jis yra pamatinė išraiškos forma.
Tikiuosi, kad rašytojai šito nepamirš, išsiners iš senų odų ir toliau evoliucionuos į naujus žanrus, naujas raiškos formas, naują kalbos būdą, naujus įvaizdžius.
Kaip į Jūsų kūrybos lauką įsiveržė slemas – balso poezija?
Buvau linkęs į scenos menus, bent jau muzikos lauką, tačiau repo muzikoje trūko poezijos, o poezijoje – pankroko. Taip eksperimentai ir naujų teksto atlikimo būdų paieškos suvedė su slemo scena. Bet tuo paieškos nesibaigė: pavienių tekstų skaitymai virto pilno metro pasirodymais, kuriuose tekstai ėmė jungtis su garso bei šviesos efektais, o tokie atlikimo būdai – transformuotis į parodų instaliacijas ar interaktyvias patirtis, kuriose mano rašytą tekstą jau atlieka ir kiti balsai.
Evoliucionuoju ir toliau, siunčiu žinutę, kad viskas tam tikru metu yra avangardas, bet jei ilgai tą patį kartosi, tai taps tradicija ar net nuvalkiotu dalyku.
Ar tiesa, kad Jus, reperį, suformavo gimtasis Lazdynų rajonas? „Čiayrarajonaskuriamegimiau“ – repuojate apie rajonu patenkintą bičą, išlošusį loterijoje milijoną, išleidusį pinigus vietiniame kazino ir besidžiaugiantį, kad milijonas grįžo atgal į rajoną. Istorija, kuri galėjo nutikti. Koks buvo Jūsų gyvenimo etapas Lazdynuose?
Jau seniai gyvenu centrinėje miesto dalyje, o Lazdynuose praleidau savo paauglystę. Lazdynų rajonas buvo itin žalias, laisvalaikį leisdavome gamtoje, tad ir atsiminimai iš ten visai šviesūs, šviesiai žali.
Visgi mokiausi centre, pirmųjų naujų žurnalų redakcija buvo Kaune, muzikinė veikla išvis neturėjo fiksuotos geografijos. Nebuvau įkalintas viename rajone, gyvenau visame Vilniuje. Todėl ir socialinių ryšių užmezgiau įvairiose vietose. Neprisirakinau prie vienos kompanijos, turėjau platų pažįstamų ratą, prie kurio atvedė susidomėjimas įvairiomis veiklomis.
Ką laikytumėte įkyriausia savo priklausomybe?
Velniai žino. Nemanau, kad turiu priklausomybių, kurių norėčiau nusikratyti, visas savo priklausomybes turime branginti ir kultivuoti, nes jos mums teikia didelį malonumą. Ta pati kava yra karti, kol netampame nuo jos priklausomi. Tada atsiskleidžia visi jos aromatai. Geriausia turėti daug mažų priklausomybių, kad nė viena jų mūsų neužvaldytų. O laikyti save apskritai nepriklausomu tikriausiai reiškia neturėti aistros, neturėti obsesijos.
Muziką, poeziją, literatūrą paverčiate šių dienų ir rytdienos aktualijas atspindinčiu menu. 2020 m. „Indivizijoms“ sukūrėte įspūdingus sufalsifikuotos kasdienybės eskizus, alternatyvios muzikos apdovanojimuose „TĖTĖ 2020“ buvote įvertintas už vaizdo klipą „Bepilotė mašina“. Net karantinas nesugebėjo pristabdyti Jūsų „nenumaldomų vidinių turbinų“?
Pirmasis karantinas paralyžiavo visas sritis, kuriose veikiau, tad nusprendžiau naudotis proga ir suskaityti, sužiūrėti, suklausyti tai, kas laukė savo eilės nesibaigiančiuose mano veiklų sąrašuose. Mėnesį apskritai nėjau iš namų, tiesiog siurbiau visas medijas į save, o maistas pats ateidavo iki durų.
Po tokio pernelyg paranojiško, tačiau nepaprastai įkvepiančio mėnesio labai atkuto kūrybinės ambicijos, viskas ėmė plaukti tarsi savaime. Todėl šiuo atžvilgiu per daug nesiskiriame nuo dirbtinio intelekto, veikiame tuo pačiu pamatiniu principu. Kuo daugiau informacijos suvartojame, tuo tankesnis asociacijų tinklas susiformuoja galvoje, tuo lengviau bus išspausti iš savęs naują turinį.
Taigi karantinas buvo produktyvus, nes pirmą jo dalį paskyriau medijoms tyrinėti, suvartojau daug informacijos, atsišviežinau, atradau naujų įkvėpimų, pabudo kūrybinis instinktas.
Ar įvyko žadėtas „Mesijaus pageidavimų koncertas“?
Neįvyko, tą koncertą nusinešė karantinas. Gaila, nes visai įdomi buvo idėja, prie jos dar reiks sugrįžti. Kol bus pageidavimų, tol bus ir koncertų.
Pasak Jūsų, rūpindamasis miestiečių elektronine muzika, 2016 m. įkūrėte kooperatyvą „Vilniaus energija“. Teigiate, jog pavadinimas gali reikšti Vilniaus kūrybinę energiją, Vilniaus kinetinę energiją, Vilniaus intelektualinę energiją. Kuo per karantiną šildėte miestiečius?
„Vilniaus energija“ – tai muzikos grupė, kurią įkūrėme su Adu Gecevičiumi. Pavadinimas gimė iš to, kad atradau legalų būdą nudžiauti pavadinimą iš energetikos korporacijos, ir tvarkingai, teisininkui padedant, įregistravome grupės pavadinimą Registrų centre.
Per karantiną išleidome albumą „Welcome to Lithuania“. Jau pats pavadinimas sako, kad tai, kas albume apdainuojama, šildo ne vien vilniečius. Prieš tai leistas „Astrology of EU“ buvo Europos Sąjungos koncentratas, o šis trečiasis „Vilniaus energijos“ albumas ėmėsi lietuviškų aktualijų ir jas sutalpino lazeryje.
Jei lietuviai sukūrė galingiausią pasaulyje lazerį, tai mes esame grupė, kuri albumą integravo į vieną mažesnių lazeriukų – albumas patalpintas USB laikmenoje, o ši integruota į lazerinį žibintuvėlį.
Pastarajame albume apdainuojate miegamuosius rajonus, darbo rutiną, pabėgėlius, Astravo atominę elektrinę ir kt. Kaip pavyko taip greitai susisukti ir aktualizuoti nūdieną?
Įdomu, kad minimos temos aktualizuojamos iš naujo. Kūrinį apie Astravo atominę elektrinę parašiau anksčiau, juo įgarsinome Marijos Teresės Rožanskaitės paveikslą Nacionalinėje dailės galerijoje. Tuomet šiuo kūriniu susidomėjo ir Baltarusijos žurnalistai. Bet nespėjus duoti interviu kaimyninėje šalyje radikaliai pasikeitė politinė situacija.
Taip pat nutiko su pabėgėliais. Kai kūrinys buvo parašytas, Lietuva niekaip negalėjo išpildyti ES numatytos pabėgėlių kvotos – norinčiųjų pas mus apsistoti neturėjome pakankamai, o tam tikros politinės jėgos vis tiek bandė iš to pūsti burbulą, naudojo nepagrįstą retoriką ir gąsdino pabėgėliais gyventojus. Šis kūrinys ir kritikuoja be reikalo keliamą paranoją, baimės eskalavimą siekiant politinių tikslų. Dabar jau absoliučiai kitokia situacija. Nepaisant to, kūrinio žinutė lieka aktuali – nereikia pasiduoti kitoniškumo baimei.
Daugelis albumo kūrinių jau yra padarę savo darbą, o pasaulis keičiasi aplink juos.
Aišku, ne mažiau įdomi ir skaitmeninė mintis – kaip kurti nuolat atsinaujinančius kūrinius. Juk visos kompiuterinės programos daug kartų atsinaujina jau po to, kai jas įsigyjame. Reikėtų pagalvoti, kaip galima atnaujinti muzikos ar literatūros kūrinius.
Albumo USB formatas jau teoriškai leidžia klausytojams siųsti atnaujinimus ir papildymus – kad šie juos įsikeltų į USB albumą. Esu galvojęs ir apie tai, kaip būtų galima kurti poezijos knygos atnaujinimus, vis iš naujo ją aktualizuoti. Įdomi teritorija, kaip elgtis su brandžiomis ir fiksuotomis medijomis, kaip jas atnaujinti kartu su besikeičiančiu pasauliu.
To Do Listas – kas tai?
Išsisklaidymas įvairiose srityse ir tanki dienotvarkė paskatino daryti sąrašus. Gal iš baimės ko nors neatsiminti ar, priešingai, nenoro apkrauti savo esamojo laiko tūkstančiais smulkių reikalų, o gal iš noro išlaikyti harmoniją, užuot jautus nuolatinį stresą ir vidinį raginimą skubėti, priėmiau sprendimą naudoti išorinę atmintį.
Apsisupau technologijomis, ir dabar mano atmintis nugula į sąrašus nuveiktų ir planuojamų atlikti darbų. Taip sustruktūrinu kiekvienos dienos veiklas ir nuimu jas nuo savo galvos. Kai noriu būti produktyvus, man nereikia galvoti, ką noriu veikti. Turiu sąrašą, galiu jį gliaudyti, tai įneša į mano gyvenimą tvarkos ir struktūros, padeda nardyti tarp skirtingų veiklos sričių ir nepamesti galvos.
Esate laisvai samdomas daugiadarbis. Kokia yra laisvo žmogaus būtis?
Dirbant įstaigoje tavo diena įsprausta į tam tikrus rėmus, tam tikru metu turi keltis, eiti į biurą, dirbti tau parinktus darbus. Yra įmonių, kurios imasi planuoti ne tik darbo dieną, bet ir darbuotojų laisvalaikį, jie siunčiami į sporto klubus, pramoginius renginius. Kai kuriems žmonėms patinka, kad kas nors suplanuoja jų būtį ir užkamšo egzistencines skyles.
Visgi laisvai samdomų darbuotojų, skaitmeninių klajoklių, rinka sparčiai auga. Prognozuojama, kad 2026 metais tokie darbuotojai sudarys daugiau nei pusę darbo rinkos.
Nors esu laisvai samdomas, savo veiksmus struktūruoju, turiu konkrečius dienos planus. Kita vertus, džiaugiuosi laisve. Būdamas laisvai samdomas galiu jaustis lankstus ir dinamiškas, galiu vis dažniau keistis, lengviau ko nors atsisakyti, paros metą išdalinti kokiomis noriu dalimis, o tai atveria dideles naujas galimybes.
Žinoma, su lanksčiu grafiku ateina ne tik galimybės, bet ir atsakomybės: kaip tvarkytis su savo egzistencija, kaip nepersidirbti, kaip laisvą laiką užpildyti turininga veikla.
Šį birželį parodėte performansą „Kas esi tu“. Teigėte, kad tai svarbiausias Jūsų kūrinys. Kodėl?
Visų pirma, tai buvo ilgai lauktas ir planuotas bendradarbiavimas su felicita – žymiu garso ir performansų menininku iš Jungtinės Karalystės, leidybinės kompanijos „PC Music“. Į kūrybinį procesą įtraukiau daug žmonių, tarp jų šviesų menininkę Rūtą Palionytę, daiktų dizainerius Vytautą Gečą ir Mariją Puipaitę, kino operatorių Eitvydą Doškų.
Proceso metu filmavome gyvus driežus, penkis vaikus mėginome pažaboti garso įrašų studijoje, savomis rankomis sukūrėme net kelių tipų hologramas. Iš viso keliolika žmonių dirbo prie šio darbo ir pats formatas pralaužė teksto, pasirodymo ribas. Buvau ir autorius, ir kuratorius, o pats holografinis performansas pasklido per kelias galerijos „Atletika“ erdves, buvo pristatytas per Baltijos trienalės atidarymą. Vien dėl apimties galiu tai drąsiai vadinti didžiausiu savo kūriniu.
Kūrybiškumas – Dievo, gimties dovana ar nuolatinio jausmų, proto dirginimo padarinys?
Iš dangaus galima laukti nebent lietaus.
Tekstai ir kontekstai, pramogos ir parodos, paskaitos ir paskalos – viskas mūsų galvose jungiasi į naujas, netikėtas kombinacijas. Reiktų kuo daugiau viskuo domėtis ir nelaikyti jokių sričių prieštaraujančiomis.
Sukuriate repą net iš automobilių numerių, turbūt ir iš senųjų telefonų knygų galėtumėt... Jūsų kūrybiškumui nėra ribų. Ir vis dėlto ar yra sritis, kurioje save tramdote?
Sunku pasakyti. Gyvenime vadovaujuosi ne ko nors vengimo, o aistrų principu. Negali žinoti, kas dar sudomins. Netrukus kraustysiuosi į naują gyvenamąją vietą, ten turėsiu erdvesnę virtuvę ir galbūt giliau panirsiu į kulinariją. Planuoju įvaldyti keletą netikėtų transporto priemonių. Naują vokalo techniką. Naują literatūros žanrą. Daug sričių atrodo patrauklios, kol netampa rutina. Manau, dar ne kartą pergalvosiu save iš naujo.
Laisvai reiškiate savo nuomonę, kaip atlikėjo Jūsų necenzūruoja. Bet daug dirbate reklamos srityje. Tai – kompromiso menas. Ar Jūsų vidinė esybė nesipriešina, kai tenka atsižvelgti į klientų pageidavimus?
Nesakyčiau, kad reklama yra kompromiso menas. Greičiau tai problemų sprendimo menas. Išgirsti klientų pageidavimus – tai sužinoti žaidimo taisykles prieš pradedant žaisti.
Kuriu prekių ženklų tapatybę ir reklamos kampanijas jau daugiau nei dešimt metų, tad iš klientų pusės jaučiu per laiką užsitarnautą pasitikėjimą. Mėgaujuosi laisvo reklamos kūrėjo statusu, tai visai kitoks darbo pobūdis: turi visišką atsakomybę, nėra būtinybės suglostyti sprendimus. Malonu, kai klientai į tave kreipiasi tiesiogiai, kaip į profesionalą. Tada ir kompromisų reikia daryti mažiau. Dažniausiai tiesiogiai su verslų savininkais pasitarę ir nusprendžiame, kaip elgtis. Taip daug lengviau įgyvendinti drąsias idėjas ir netradicinius sprendimus.
Kaip žinių klausymas neįpareigoja dėvėti kostiumo, taip ir darbas su reklama, bent jau laisvai samdomo kūrybininko formatas, neprieštarauja kitoms veikloms. Visos sritys, kuriose veikiu, viena kitą maitina ir yra gana skirtingos, kad jų koreliacija pagimdytų netikėtų sprendimų. Tik reikia stebėti savo laiko resursus. Jei kas nors pasiglemžia per daug laiko, reiktų viską reorganizuoti... ir tuoj pat!
Ką reiškia įstrigti amplua?
Atrasti savo amplua – tai tarsi kiekvieno menininko siekiamybė. Bet tik tai atradus kyla didžiausia grėsmė susikurtame įvaizdyje įstrigti. Mano priešnuodis – mėtyti pėdas ir keisti pavidalus.
Pradėjau vengti didaktikos, moralizavimo. Poezijos, repo žanruose vietoj liepiamosios nuosakos dabar labiau kalbu klausimais ir net nebūtinai savo balsu, o, pavyzdžiui, penkių vaikų balsais. Ar trisdešimt penkių balso generatorių balsais. Aš kaip toks jau išsitrinu. Tai būtų savitas išsilaisvinimas iš savo tipažo, kurį per ilgus metus sukūriau, pabėgimas nuo jo, noras netapti paminklu, skulptūra, o siekis skleistis į visas puses, ieškoti galimybių ribos ir vis ką nors naujo veikti.
Tad norisi išlikti amžinai ieškančiam, nuolat permąstyti tiek save, tiek savo veiklos sritis.
Ar pavargstate nuo žmonių? Ar mokate būti vienas?
Moku būti vienas ir nemažai laiko vienas praleidžiu. Ieškau bendravimo ir buvimo su savimi pusiausvyros, kad tai neatsidurtų skirtingose barikadų pusėse, nereikėtų rinktis – izoliuotis ar socializuotis.
Kūrybine veikla dažnai užsiimu kavinėse. Viena vertus, atsiriboju ir gliaudau savo veiklų sąrašą, kita vertus, nuolat prasilenkiu ir pabendrauju su žmonėmis. Tą pačią funkciją atlieka ir mano kūrybinė studija komplekse „Sodas 2123“, ten esu atsiribojęs ir susitelkęs į savo reikalus, bet, vos išeinu atsinešti vandens, prasilenkiu su pažįstamais.
Atsiribojimas padeda susitelkti į save. Bet dabartiniame etape noriu ne reflektuoti save, o gryninti tą pasaulį, kuris mane supa. Perprasti tikrovę ir tik tada perpinti ją su fikcija.
Tai atsispindi ir pastaruosiuose mano darbuose. Kad sukurtumėme hologramas, pradžioje ilgai dirbome su tikrais žmonėmis ir tikrais driežais, tik tada visi jie virto hologramomis.
Arba mano alternatyvios realybės audiogidai – tai mokslinės fantastikos siužetai, kuriuos gali patirti su ausinėmis eidamas per miestą. Bet, kad sukurčiau šias fantazijas, aš tą tikrąjį miestą turiu ištyrinėti iki smulkiausių detalių. Taigi kuo toliau, tuo labiau tiek pati kūryba, tiek kūrybos procesas tampa interaktyvūs.
Noriu pacituoti Jūsų eiles. „Meditacija Islandijoje“: „Žolė auga greitai, / bet aš ne apie žolę / Saulė leidžiasi lėtai, / bet aš ne apie saulę / Sniegas tirpsta garsiai, / bet aš čia niekuo dėtas / Aš būnu tyliai kažkur / tarp saulės sniego ir žolių“. Kokios kalbos žodis couderc (tariama kuderk, aliuzija į Kudirką) lietuviškai yra žolė?
Senąja Pietų Prancūzijos provansalų kalba tai – pievelė.
Couderc ir yra Kudirkų protėviai, savu metu atsikraustę į Prūsiją gyventi. O pievelė, sakyčiau, labai atitinka mano charakterį.
Ar teko būti Islandijoje?
Minėtą tekstą ir parašiau būdamas Islandijoje.
Iš tiesų, keliauju daug. Gyvenu Lietuvoje, jaučiuosi čia įsižeminęs – turiu čia tvirtą bazę, kurioje laikau daiktus, knygas ir gyvūnus. Tačiau keliauju nuolatos, o kažkur nuvykęs leidžiu ten sau pabūti ilgiau. Juk man tai ne atostogos. Esu skaitmeninis klajoklis. Išvykęs vis tiek atsakysiu į jūsų elektroninį laišką.
