Ji geba vadovauti dideliam kolektyvui, vienu metu kurti, kontroliuoti ir įgyvendinti įvairius projektus, surengti konferenciją, suburti darbo grupę, pasirašyti tarptautinę sutartį ir pasisiūti suknelę. Ši moteris gali įgyti dar vieną kvalifikaciją, inicijuoti naujo strateginio objekto statybą ar parengti šaliai naudingą strategiją ir nutapyti paveikslą ar vėl parašyti knygą. Kodėl ne, jei prasidėjo naujas jos gyvenimo etapas?
Kai vieną dieną direktorė valdymui ir infrastruktūrai pranešė, kad oficialiai pasikeitė vardą, visi ligoninėje labai nustebo ir tikino, jog priprasti prie naujo, lietuvių ausiai neįprasto vardo lengvai nepavyks. Netgi dviejų vardų – Helga Marija! Bet skandinavišką poskonį turintys vardai greitai prigijo, nes šiai nekasdienės biografijos moteriai pokyčiai ir iššūkiai tinka. Mane, sako dr. H. M. Kauzonė, skandina nebent vienas dalykas – rutina. Nenuostabu, kad monotoniškam ritmui jos gyvenime labai mažai vietos.
Lietuviškai kalbate stebėtinai taisyklingai. Visgi nežymus akcentas ir vardas išduoda, kad jūsų gimtinė – kita šalis.
Taip, gimiau ir užaugau Estijoje, gražiame ir kompaktiškame Narvos miestelyje netoli jūros, turinčiame nedidelį, bet jaukų senamiestį su barokine rotuše, XIII–XV a. Narvos pilį ir miesto bastionus – tai mano vaikystė. Be senamiesčio, pilies, jūros, pudros smėlio paplūdimio, žuvėdrų ir pušų, dar buvo miesto parkas palei Narvos upę – Tamsusis miškas, dailus kampelis, ąžuolų parkas, kuriame praleisdavome daug laiko. Šis miestelis dar nuo XIX a. garsėjo tekstilės pramone, o tekstilės manufaktūros Krenholmo kompleksas stebindavo didumu ir raudonų plytų architektūra. Net negalėjau įsivaizduoti, kad kada nors mano namai bus kitoje šalyje.
Ar prisimenate save vaikystėje?
Buvau geras vaikas, tėvai dėl manęs neturėjo problemų. Šeimoje augome dviese – aš ir vyresnysis brolis. Kiek save prisimenu, dar nuo darželio laikų buvau labai savarankiška, pareiginga, punktuali, aktyvi, mėgau bendrauti ir organizuoti. Gerai mokiausi, iki mokyklos baigimo buvau klasės seniūnė, sportavau, lankiau baseiną, muzikos, baleto mokyklą – visur ėjau savo noru, neraginama. Pamenu, būdama pirmokė pati nuvykau į biblioteką, kuri buvo kitoje miesto pusėje, užsirašiau, man davė skaitytojo bilietą, jaučiausi labai laiminga. Manau, tėvams pasisekė su manimi (juokiasi), o man – su jais. Tikrai nereikėjo tikrinti, ar paruošiau pamokas, ar į kuprinę susidėjau knygas. Žinojau, ką turiu daryti, dar būdama vaikas, kaip ir vėliau gyvenime, susidūrusi su kur kas didesnėmis atsakomybėmis.
Paauglystėje būdavo įvairių nuotykių, bet ir tada tėvams galvų neskaudėjo. Narvos tokia geografinė padėtis, kad per porą valandų galima nuvykti ir į Taliną, ir į Sankt Peterburgą. Mes, tokia nedidelė melomanų kompanija, ir nuvažiuodavome į vieną arba į kitą miestą. Būdavo, iš ryto išvažiuojame, vakare grįžtame. Apie tas keliones, į kurias pasiimdavome kasetinį magnetofoną ir autobuse klausydavomės muzikos, o paskui klajodavome Sankt Peterburgo gatvėmis ar Talino senamiesčiu, tėvai dažniausiai nežinodavo. Vakare jau būdavome namuose.
Kokie keliai jus atvedė į Lietuvą?
Svajojau studijuoti Sankt Peterburge, menų akademijoje – norėjau tapti kostiumų dizainere. Mokykloje, be muzikos ir sporto, dar baigiau neakivaizdines dizaino studijas, tad iki šiol moku siūti, konstruoti drabužius. Bet įstoti nepavyko, buvo labai didelis konkursas, nors mano mokyklos baigimo pažymių vidurkis buvo 4,8 balo (pagal tuometę penkiabalę sistemą), o stojamųjų egzaminų – 4,5. Tada įstojau į kitą aukštąją mokyklą – Talino technikos universitetą, inžinerijos specialybę tekstilės pramonėje. Tai buvo antras mano pasirinkimas. Nuo pirmojo pernelyg nenutolau – juk ir kostiumų konstravimas ne tik menas, bet ir braižyba, skaičiavimai, medžiagotyra ir t. t.
Paskutinius dvejus studijų kursus baigiau Kaune, pagal Talino universiteto ir Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universiteto) studijų mainų programą. Baigę studijas mano bendramoksliai sugrįžo į Estiją, o aš iš savo katedros gavau pasiūlymą tęsti studijas magistrantūroje. Tai buvo pirmieji metai, kai atsirado magistrantūros studijos. Kai jas pabaigiau, vėlgi susiklostė labai palankios sąlygos stoti į doktorantūrą ir tęsti studijas bei pradėtą mokslinį darbą. Taip ir pasilikau Kaune.
Kokia jums pasirodė Lietuva?
Dar prieš atvykstant Talino universitetas mūsų studentų grupei organizavo trumpus lietuvių kalbos kursus – kaip pasisveikinti, prisistatyti ir pan. Pirma mano išmokta frazė buvo išmintinga patarlė: lašas po lašo ir akmenį pratašo. Supratau, kad lengva nebus (juokiasi).
Pirmas pojūtis, atvykus iš Estijos, – čia šilta. Estijoje gyvenau šiaurinėje šalies pusėje, prie jūros, kur visada vėjuota ir dešimt mėnesių žvarbu (dabar mažiau – dėl klimato kaitos), jau nuo rugsėjo vaikščiodavome apsirengę šilčiau ir su kepurėmis, o atvykę į Lietuvą nustebome: kaip, jau rugsėjis, spalis, o žmonės dar be kepurių ir šiltų striukių? Šiluma buvo geras ženklas.
Dar viena pirmos pažinties patirtis buvo saldumynai. Kaune labai skanūs pyragai, spurgos – visa konditerija. Mėgstamiausiomis vietomis išsyk tapo Laisvės alėjos „Spurginė“, „Pieno baras“ ir Žaliakalnio „Kregždutė“.
Vadinasi, turėjote kuo pasisaldinti studentišką gyvenimą. O kaip klostėsi asmeninis?
Būdama doktorante ištekėjau už savo meilės, kartu studijavome KPI, tik jis buvo paralelinėje grupėje. Įsimylėjau penktame kurse, draugavome porą metų, baigusi magistro studijas ketinau grįžti į Estiją. Bet tada dar nežinojau, kad studijuosiu doktorantūroje, kad mano mokslinis vadovas profesorius Algirdas Matukonis pasiūlys tęsti pradėtą mokslinį darbą. Tapau doktorante ir supratau, kad, ko gero, gyvenimą kursiu Lietuvoje. Taip tapau ir kauniete – Kaune studijavau, dirbau, susituokiau, gimė vaikai.
Koks buvo pirmas jūsų darbas?
Sėkmingai apgynusi disertaciją, profesinę ateitį siejau su Tekstilės institutu Kaune, universitetu, dėstymu ir moksline veikla. Bet realybė pateikė kitą scenarijų. Tais metais tekstilės inžinerijai buvo labai nepalankios sąlygos – ir Tekstilės institutas, ir visa tekstilės pramonė faktiškai bankrutavo, katedroje man neatsirado etato, mat vyko jų mažinimas. Apskritai visa pramonė byrėjo kaip smėlio pilis, o kartu su tuo griuvo ir mano vizija.
Tada nutariau studijuoti toliau, įgyti antrą išsilavinimą – ekonomistės. Taigi, be inžinerijos, dar įgijau ekonomikos magistro laipsnį kartu dirbdama draudimo ir investicijų rinkoje. Pradėjau nuo draudimo kompanijos Kauno filialo vadovo pavaduotojos pareigų. Dirbau daugiausia gyvybės draudimo rinkoje, tapau eksperte, paskui – draudimo įmonės Kauno filialo vadove. Man sekėsi, savo veikloje mačiau prasmę, tikslą, magistro darbas buvo susijęs su gyvybės draudimu, investicijomis, investiciniais fondais – per aštuonerius darbo metus įsitikinau, kad tai tikrai labai įtrauki ir dinamiška sritis.
Bet?..
Vis dažniau kildavo klausimas: kuo galėčiau būti naudinga visuomenei ir šaliai? Susidomėjau politika ir valstybės tarnyba. Sveikatos apsaugos ministerijoje išdirbau beveik dešimt metų – nuo Personalo skyriaus vadovės iki Valdymo departamento direktorės. Paskui buvo Švietimo ir mokslo ministerija, kadencija viceministrės pareigose. Tada vėl grįžau į sveikatos apsaugos sektorių – dirbu LSMU Kauno ligoninėje.
Du išsilavinimai labai pravertė Švietimo ir mokslo ministerijoje. Mano kuruojamos sritys buvo mokslas, inovacijos, investicijos – tai, ką puikiai išmanau, tad viceministrės kadenciją galiu laikyti sėkminga. Sėkmingai įgyvendinome penkių mokslo ir verslo slėnių projektą, sukuriant ir atnaujinant Lietuvos mokslo infrastruktūrą, suteikiant didesnes galimybes bendradarbiauti mokslui ir verslui. Dar viena pergalė buvo Lietuvos narystė CERN organizacijoje. CERN – tai Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacija, valdanti didžiausią pasaulyje dalelių fizikos laboratoriją ir vadinama viena svarbiausių pasaulio didžiojo mokslo struktūrų.
Būdama viceministre turėjau galimybę užmegzti daugybę ryšių. Kai su įvairių universitetų mokslininkais organizavome vizitą į CERN, atrodė, kad apie galimybę įstoti į šią organizaciją, paskelbti pasauliui apie Lietuvos narystę prestižiniame mokslo klube galima tik svajoti. Bet po mūsų delegacijos apsilankymo ambasadoriui Ryčiui Paulauskui, Vyriausybei, Prezidentūrai palaikant vilties ėmė daugėti ir pagaliau drąsi svajonė virto sutartimi su CERN. Lietuva tapo asocijuota CERN šeimos nare. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi.
Žinote, niekas iš niekur neatsiranda, tad ir mokslas neatsiranda be pagrindo. Būdama viceministre pradėjau aktyviai populiarinti STEAM idėjos įgyvendinimą Lietuvoje (angl. science, technology, engineering, art and mathematics – sisteminis matematikos, gamtos mokslų ir technologijų ugdymas). Idėja buvo įsteigti STEAM tinklą, tai – Mokslo ir technologijų populiarinimo centras (dar kitaip – interaktyvus mokslo muziejus) ir gamtos, technologijų, inžinerijos, matematikos ir kūrybiškumo ugdymo centrai Lietuvos regionuose. Subūriau darbo grupę, išanalizavome visų savivaldybių siūlymus dėl regioninių STEAM centrų steigimo. Buvo pasirašytos bendradarbiavimo su savivaldybėmis sutartys, kad Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus miestuose atsiras interaktyvūs mokslo centrai su fizikos, chemijos, industrinės kūrybos, kosmonautikos ir kitomis laboratorijomis, kur vaikai galės iš arti susipažinti su mokslų dėsniais ir naujausiais išradimais, patys eksperimentuoti ir kurti, o vėliau – pagal tai rinktis studijas ir karjerą.
Mokslo ir technologijų populiarinimo centro steigimą patvirtinome Kaune. Suplanavome šio tinklo plėtrą. Netrukus vieną rezultatų – Kaune atsirasiančią Mokslo salą pamatys visa Lietuva. Nesakau, kad tai mano vienos nuopelnas, bet iš tiesų tai mano projektas, kuriam suformuota mano komanda, su ja organizavome konkursą tarp Vilniaus ir Kauno (Kaunas pasiūlė geresnes sąlygas), nuėjome visus reikiamus žingsnius iki Europos Komisijos, kad apgintume projektą ir jis galėtų pretenduoti į ES finansavimą. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad turėsime šį interaktyvų mokslo centrą.
Ar ir visa kita, ką minėjote, buvo jūsų projektai?
CERN į Lietuvą pritraukiau ne viena, ne tik mano pastangomis ir užsispyrimu netrukus atsiras Mokslo sala, dirbo visa komanda, bet tie, kurie yra vykdę panašius projektus, žino: kai nėra žmogaus, nėra iniciatyvos ir rezultato.
Vis dėlto gyvenime, matyt, natūrinių mainų nebūna. Baigėsi švietimo ir mokslo ministrės, o kartu ir mano, viceministrės, kadencija ir atėjo pauzė. Šilta vieta sau, kaip gana dažnai daro politikai, aš nepasirūpinau. Todėl buvau priversta stabtelėti ir pailsėti. Ir vėl džiaugiuosi įgytais dviem išsilavinimais, nes didelė gydymo įstaiga, kurioje dabar dirbu, turi daug darbuotojų, sudėtingos IT, medicinos, inžinerinės ir kitos infrastruktūros, galimybių investuoti ir plėtros vizijų.
Regis, esate iš tų, kurie ne dejuoja, kad per daug darbų, o patys jų ieško.
Tiesa, aš ieškau iššūkių. Turėdama naują idėją, tikslą, sritį, jaučiuosi gerai. Rutina mane skandina. Darbinė rutina šiaip jau gerai – kai žinai, kas, kada ir kaip daroma, bet šalia to aiškumo ir nusistovėjusios tvarkos kažkoks vidinis varikliukas mane vis pastumia naujo sumanymo, naujo tikslo link.
Be didelių projektų ir naujų idėjų keliamo adrenalino, kokie dar dalykai vyko jūsų gyvenime?
Be karjeros, dar yra šeima, du sūnūs, laisvalaikis. Parašiau ir išleidau du romanus, iš pradžių – „Moteris iš dvigubo pasaulio“, o neseniai ir antrąjį – „Lėtas pavasaris“.
Mintis apie pirmą knygą gimė, sakyčiau, dėl rutinos. Darbe viskas buvo nusistovėję ir monotoniška, dirbau ministerijoje Viešųjų pirkimų tarnybos vadove – pirkimo sąlygos, derinimai, pretenzijos, atsakymai, planai ir t. t. Diena po dienos tos pačios procedūros. Tiesiog reikėjo užpildyti erdvę kažkuo nauju. Vieną kartą rašydama teismui atsiliepimą į pretenziją (tai buvo išties sudėtingas pirkimas, pirmąkart vykdytas Lietuvoje) iš kolegės išgirdau: „Jums tik knygas rašyti!“ Buvo kaip sėkla, įkritusi į dirvą. Pagalvojau: o gal tikrai pabandyti parašyti romaną? Ir taip lašas po lašo tam kaupiausi. Galvojau, kokia galėtų būti knygos tema. Kadangi domiuosi ir naujomis technologijomis, ir kosmosu, ir egiptologija, ir futurizmu, romane visa tai atsispindi, o pagrindine heroje tapo moteris mokslininkė, bandanti spręsti ir savo asmeninio gyvenimo dilemas, ir mokslo iššūkius, ir kvantines Alberto Einšteino mįsles.
Ar ta herojė jūs?
Ne, nors jos charakteris šiek tiek panašus į mano. Ji irgi mėgsta iššūkius, nebijo atsakomybės ir sunkumų. Jai pakanka fantazijos, drąsos ir entuziazmo sumanymams įgyvendinti. Knygą išleidau apie 2000 egzempliorių tiražu. Jos prekyboje jau nebėra. Jei bus poreikis, sakykite, išleisiu dar!
Antrasis romanas – visiškai kitokia istorija. Jis – kitokio žanro, beskaitant apima keistas jausmas, būsena, kurią pavadinau lėto pavasario efektu. Norint patirti šią būsena, reikėtų perskaityti mano knygą „Lėtas pavasaris“, tada suprasite, apie ką kalbu. Šiame romane nėra futuristinių elementų, kaip pirmajame, yra jautrių ir nejaukių scenų, galbūt nepatogių temų ir šiek tiek realios mistikos – turbūt nuo šių temų niekada nepabėgsiu. Herojė yra ta pati moteris kaip ir pirmame romane, bet antrasis nėra pirmojo tęsinys, tik išlaikoma ta pati paralelinių gyvenimų linija.
Kada įtemptoje dienotvarkėje atsiranda laiko rašyti romanus?
Savaitgaliais. Arba vairuojant automobilį. Antras romanas susidėliojo važiuojant iš Vilniaus, kur gyvenu, į Kauną, kur mano darbas, ir atgal. Kelyje gimė visos idėjos ir siužeto vingiai. Kartais reikėdavo stabtelėti degalinėje, kad nepamesčiau minties ir ją užfiksuočiau. Pasiekusi kelionės tikslą, užrašydavau, ką sugalvojau važiuodama.
Ar faktas, kad vieną dieną ėmėte ir pasikeitėte vardą, kaip nors susijęs su literatūrine tema jūsų gyvenime?
Vardą pasikeisti norėjau dar vaikystėje. Bet turėjo praeiti 50 gyvenimo metų, kol pagaliau subrendau šiam žingsniui ir pasiryžau jį žengti. Seniai kirbėjusios idėjos įgyvendinimą galiu laikyti dovana sau 50-ojo gimtadienio proga. Tai žymi naują pradžią, naują etapą. Vaikai užauginti, namai pastatyti, visi medžiai pasodinti. Kažką gyvenime pavyko nuveikti. Ir pagalvojau, kad nuveikti galiu dar daugiau, bet kodėl pirmiau neįgyvendinti to, apie ką seniai svajojau?
Mano sūnums tai nebuvo staigmena, žinojo, kad vieną dieną šį ketinimą įvykdysiu. Jų reakcija buvo: „O, pagaliau ji ryžosi tai padaryti!“
Sakoma, kad moteris šukuoseną ir drabužių stilių dažniausiai keičia po skyrybų. Gal panašiai ir su vardu?
Ne. Po skyrybų – jos įvyko seniai, prieš devynerius metus, – nieko nekeičiau. Nei pavardės, nei vardo, nei šalies, nei miesto. Tiesiog gyvenau toliau. Dirbau. Įgyvendinau naujus projektus. Auginau sūnus.
Karjeros moterys virtuvėje praleidžia nedaug laiko. Ar buvo taip, kad vaikai priekaištautų, jog auga be naminio maisto?
Niekada, nes mano vaikai augo valgydami naminį maistą. Visada gamindavau. Šį dalyką „atidirbau“ labai sąžiningai ir tai nebuvo prievolė. Pati to norėjau: penktą ryto atsikelti, pagaminti vaikams pusryčius ir pietus, kad grįžę iš mokyklos galėtų atsidaryti šaldytuvą ir pasišildyti mano paruoštą valgį. O vakarienę, kai grįždavau namo, gamindavome drauge.
Kartais vaikai, žinodami, kada keliuosi, sakydavo: „Gal geriau pailsėk, negamink mums to valgio.“ Bet aš taip norėjau. Žinojau, kad laikas labai greitai praeis ir to etapo jau nebepakartosi, kaip ir drauge leidžiamo laisvalaikio – visada stengiausi, kad tas laikas būtų turiningas. Aišku, poilsio trūkdavo, miego norėdavau, bet dar labiau norėjau, kad vaikai žinotų, kas yra šilti pusryčiai ir pietūs, ką reiškia pareiti į namus, kuriuose, net jei nėra mamos, vis tiek laukia pietūs, vadinasi, laukia jaukumas ir šiluma. Troškau sukurti, įdiegti sūnums namų jausmą.
Kur jūsų berniukai šiandien?
Jie jau savarankiški žmonės. Vyresnysis, baigęs medicinos studijas, yra gydytojas rezidentas, o jaunėlis – antrakursis ekonomikos studentas. Vaikai užaugo ambicingi, atsakingi, mokantys siekti tikslų.
Jums, mamai, tai svarus įvertinimas. Beveik medalis.
Žinau. Ir labai džiaugiuosi. Tikriausiai kažką gero padariau, kad turiu tokį rezultatą. Sako, geriausiai auklėja pavyzdys. Vadinasi, buvau ne pats blogiausias pavyzdys vaikams. Jie žino, kas yra namai, šeima, meilė, darbas, jo organizavimas, kaip visa tai sujungti. Matė, kaip aš dorojuosi su iššūkiais, kaip įveikiu sunkumus, įgyvendinu sumanymus. Tai buvo pamokos jiems, kurios, manyčiau, davė vaisių.
Ar jūsų žodyne yra žodis sunku?
Tikriausiai nėra. Užtai yra žodžiai noriu, galiu, reikia ir principas, kad jei ką nors darau, turiu padaryti gerai. Ir kad viskas vyktų greitai. Esu iš tų, kurie nedelsdami priima sprendimus ir imasi veiksmų. Nemėgstu vilkinti. Ir labai nemėgstu perdaryti, tad iš karto stengiuosi daryti taip, kad antrą kartą prie to paties – tai būtų pusryčiai ar projektas – grįžti nereikėtų.
O apie sunku dažniausiai man tiesiog nebūdavo kada galvoti. Kai darbotvarkė sustyguota valandų, minučių tikslumu, nesiblaškai, tiesiog darai, ką tuo metu turi padaryti. Ir padarai.
Esate girdėjusi jus apibūdinant kaip stiprią moterį?
Esu, bet niekada nesusimąsčiau, kiek tame tiesos. Esu tokia, kokia esu. Ar moteris, kuri užaugino vaikus, yra stipri? Gal ne stipri, bet apdovanota? Nors Lietuvoje neturiu jokių giminaičių, močiučių, į kurias būčiau galėjusi prireikus kreiptis pagalbos, nors kalbu ir rašau ne gimtąja kalba, bet žodžių pasiduodu, nepajėgiu, sunku niekada neištariau. Jie – ne man. Kaip ir ašaros: buvo akimirkų, kai atrodė, kad reikia išsiverkti, gal atslūgtų gyvenimo įtampa... Kitos moterys tokiais atvejais pravirksta, galvojau, reikia ir man. Neišėjo. O kam verkti? Kai visko daug, reikia ne ašaroti, o veikti. Ašaros nepadės.
Net kai išgirdau sunkios ligos diagnozę, neverkiau. Tiesiog susidariau konkrečių veiksmų planą, ką būtina daryti toliau. Ir tai įveikiau.
Greitu tempu gyvenantys žmonės randa individualių būdų, kaip kovoti su stresu. O jūs ar turite savo metodų?
Oi, reikia tik noro. Pradėjau rašyti, dar anksčiau – tapyti. Aliejus, drobė. Pamačiusi mano paveikslą viena pažįstama paklausė: „Kas tau buvo, kai tai piešei?“ Esu nutapiusi labai įvairių darbų. Kai kurie, sako, be galo šviesūs, pulsuoja energija, o kai kurių, nutapytų tada, kai manyje viskas virte virė, žmonės namuose nepasikabintų. Tapyti ar rašyti man tarsi meditacija, tada būnu kažkur tarp žalios ir mėlynos spalvų drobėje arba skaitau Einšteino užrašus. Kai būna daugiau įtampos ar galvoje verda nauja idėja, imu į rankas teptuką, tada ir mintys susitvarko, ir akyse prašvinta.
Ko nemėgstate žmonėse?
Išdavystės. Intrigų, rezgamų už nugaros.
Ar kada nors patyrėte išdavystę?
Taip, todėl jos ir netoleruoju. Vaikams visada sakiau: „Būkite sąžiningi visų pirma su savimi, savo šeima ir draugais.“ Išdavystė dažniausiai užklumpa netikėtai, būtent šeimoje arba tarp draugų. O jau po to eina visos kitos išdavystės – ir savų principų, ir puoselėtų vertybių, ir tėvynės.
Kokioje epochoje norėtumėte gyventi?
Ateityje. Kartais galvoju, kad galbūt ne laiku gimiau. Ne ten, ne laiku, gavau ne tokį vardą. Vietą ir vardą pakeičiau, bet dėl laikmečio sudėtingiau (juokiasi). Nesakau, kad man neįdomus šis pasaulis. Atvirkščiai. Bet jeigu galėčiau rinktis, rinkčiausi tolimą ateitį. Arba XVIII a., kai buvo visko pradžia – visų didelių atradimų, mokslo, technikos proveržių.
Galėtumėte įsivaizduoti save po 20-ies metų?
Kartais susimąstau apie tai. Tiksliai nežinau, kur būsiu, bet neabejoju, kad išliksiu veikli. Pirmas vaizdinys, iškylantis pagalvojus apie save septyniasdešimties, – aš, stovinti scenoje prie didelio ekrano. Esu tikra, kad tai bus dar vienas įdomus etapas, ateisiantis po šio, kuris prasidėjo paminėjus penkiasdešimtmetį. Tai – šaunus, energingas, pilnas sumanymų laikas, kai užauginti vaikai, sukaupta daug žinių bei profesinių įgūdžių ir galima atversti naujų tikslų puslapį.
