Jūsų profesija suteikia išskirtinę galimybę iš arti apžiūrėti pačius įvairiausius gyvenamuosius namus – nuo kuklių butų iki prašmatnių būstų prabangiuose Vilniaus rajonuose. Kaip ši patirtis keičia jūsų pačios požiūrį į namus?
Reikia pripažinti, kad įgyta patirtis iš tiesų pakeitė mano požiūrį. Išmokau pirmiausia pajausti namus, jų aurą, ore tvyrančią energiją ir tik tada juos apžiūrėti. Tada iškart galiu įsivaizduoti, ką juose galima pakeisti, ir sukurti tokius, kokiuose pati norėčiau gyventi. Pavyzdžiui, žengdama į Kultūros paveldo saugomą seną namą ar butą, vos priglaudusi pėdą prie grindinio pirmiausia pajaučiu perdangos specifiką – medinė, išlietas betonas ar medinė, sutvirtinta plokštėmis. Nuo to momento, kai peržengiu namų slenkstį, ir prasideda pažintis su pačiais namais bei jų savininkais. Jei lūkesčiai sutampa, drauge gimsta naujų sprendimų.
O kaip jūsų asmenybę pakeitė darbas nekilnojamojo turto srityje?
Norėčiau sakyti, jog šis darbas praturtino mano asmenybę, bet, tiesą sakant, jis gerokai pakėlė asmeninių namų kartelę. Man tikrai norisi originalių, išskirtinių namų. Ir tai truputį blaško – kas kartą aplanko vis nauja vizija, nauja idėja. Kiekvieną kartą įrenginėdama naujus namus leidžiu sau įgyvendinti drąsius, gal net beprotiškus sprendimus, pavyzdžiui, įkomponuojame svetainėje sūpynes, įrengiame prie pat vitrininių miegamojo langų vonią... Ir matau, kad tai pirkėjams patinka, nors iš pradžių tokius sprendimus pasitinka su šypsena ir juokeliais. Aš gyvenu tuo, ką darau. Didžiulis mano darbo privalumas yra tas, kad sutinku daug įdomių žmonių ir kiekvieną kartą nusistebiu, koks mažas tas mūsų Vilnius.
Per pastaruosius metus su visa šeima, dviem sūnumis – dešimtmečiu Marku ir penkiamečiu Herkumi iš pirmos santuokos, jūsų vyro Sauliaus trylikamete dukra Smilte bei jūsų abiejų kelių mėnesių dukryte Henriete, kraustėtės du kartus. Ir tai dar ne pabaiga, tiesa?
Dėl savo svajonių reikia stengtis. Be to, jei norisi išbandyti kažką naujo, pasimatuoti naują vietą, kitokį namų planą, galiausiai pasitikrinti, ar tinka atstumas, reikia įdėti pastangų. Aišku, daug paprasčiau skųstis ir nieko nedaryti, nei imti ir pabandyti.
Pastarieji metai buvo gana sudėtingi – paskelbus karantiną ir uždarius mokyklas bei visus būrelius nulaikyti namuose aktyvius berniukus buvo tikras iššūkis. Maža to, laukiausi mūsų su Sauliumi dukrytės. Natūralu, kad norėjau tiesiog pabėgti ten, kur tylu ir ramu. Pradėjau svajoti apie gamtą, mišką, ežerą, didelį kiemą. Savo vizijoje mačiau, kaip basi vaikai bėgioja pievomis, maudosi ežere, o vakarais visa šeima sėdime kieme prie spragsinčio laužo. Net pradėjau ieškoti sodybų – pusę Lietuvos su vyru apvažiavome, bet neradome nieko, kas atitiktų mūsų lūkesčius.
Ir taip jums gimė idėja statyti loftų tipo namus Semeliškių kaime, Trakų rajone?
Dažną verslo viziją padiktuoja mūsų pačių poreikiai. Kadangi norėjome daugiau laiko praleisti gamtoje, prie ežero, tačiau kartu norėjosi ir patogumų – infrastruktūros, patogaus priėjimo prie ežero, uždaros teritorijos, draugiškos bendruomenės, o vaikams – draugų. Viskas įvyko labai spontaniškai. Pamačiau vietą, ežerą ir supratau, kad čia stovės modernūs namai, tokiems kaip mes, pavargusiems nuo miesto šurmulio ir auginantiems mažus vaikus. Prisimenu, kaip skambinau visoms savo draugėms ir klausiau, ar ši mano idėja labiau beprotiška ar žavi ir ar jos pirktų tokį būstą. Sulaukusi palaikymo ir pritarimo, ėmiausi darbo. Ir man pavyko gamtos apsuptyje sukurti tikrą poilsio oazę šeimoms, auginančioms mažus vaikus. Labai norėčiau, kad ateityje čia įsikurtų visa gyvenvietė – vaikai draugiškai žaistų žaidimo aikštelėje, moterys draugiškai šnekučiuodamosi gertų kavą.
Šią savo viziją įgyvendinote per kelis mėnesius. Pavasarį pradėjote statybas, o liepos mėnesį su šeima jau gyvenote Semeliškėse. Pasidalinkite gyvenimo kaime privalumais ir trūkumais.
Žinote, kas fantastiškiausia? Atsikėlę į kaimą nė karto su vaikais nežiūrėjome jokio filmo – čia tiek veiklos, kad tam tiesiog neliko laiko. Vietinė parduotuvė už 1,5 kilometro, vaikai patys pėsčiomis į ją nueina. Berniukai ilgai žaidžia kieme, vaikšto po mišką, vasarą iki vėlumos turkšdavosi ežere. Čia tokia ramybė! Rytais visus pažadina tik paukščių garsai. Nuo pavasario su vaikais stebėjome gandrų šeimos gyvenimą – kaip išsirito ir augo gandriukai, matėme, ir kaip išskrido. Dabar tuščias lizdas bado akis ir primena apie čia smagiai praleistą vasarą.
Man taip gera sūpuojant dukrą ant rankų ar geriant rytais kavą terasoje stebėti ežerą. Gyvename 50 kilometrų nuo Vilniaus miesto, todėl turime atsakingai planuoti laiką, daugiau vieni prie kitų derintis. Kiek ilgiau užtrunkame veždami vaikus į mokyklą ir grįždami iš miesto namo. Tenka atsisakyti spontaniškų pramogų, susitikimų su draugais ar apsipirkimų. Tačiau tai mūsų šiuo metu netrikdo. Išmokome palaukti vieni kitų, apgalvojome, ką turime ir galime tuo metu nuveikti Vilniuje. Suprantu, ne visiems toks gyvenimo ritmas tiktų ir patiktų.
Ar dėl tokio dažno kraustymosi nepriekaištauja jūsų šeima?
Su vyru esame labai tvirta komanda – ne tik daug kalbamės, diskutuojame, drauge svajojame, klausomės vienas kito, bet ir girdime vienas kitą. Pavyzdžiui, mano vyrui labai svarbi virtuvė, jis mėgsta gaminti ir tikrai daug ir labai gerai gamina, todėl esame sutarę, kad kur begyventume, už virtuvės projektavimą bus atsakingas jis. Beje, jis ir indus, taures, puodus namams renka. Ir aš dėl to labai džiaugiuosi.
Kaip jau minėjau, patirtis nekilnojamojo turto srityje užkėlė aukštą kartelę. Vis norisi kažko ypatingo, išskirtinio. Abu su vyru jau beveik turime viziją. Puikiai žinau, kad vieną dieną sukursime ir savo svajonių namus. O šiandien, kai mūsų šeimai tikrai reikia daug erdvės, taip pat – prisitaikyti prie vaikų mokyklų, būrelių, susitikimų su draugais, tenka derintis. Gal todėl namų keitimas man nesukelia jokio streso, priešingai, man tai – malonus nuotykis. Pasibandai, įvertini pliusus, minusus ir judi toliau.
Saulius taip pat neprisiriša prie namų ir nejaučia sentimentų nei sienoms, nei daiktams. O vaikams visa tai pateikiame kaip smagų nuotykį – kai virtuvėje ant stalo nugula naujų namų planai, visi su rašikliais juos koreguojame, renkamės kambarius, kambarių sienų spalvas ir kitas malonias smulkmenas. Vaikai su didžiuliu užsidegimu dalyvauja projektuojant kambarius. Manau, svarbiausia – požiūris ir nusiteikimas.
Ar Vilniaus mieste dar yra namų, butų, kurie jus nustebintų?
Jaučiu didžiulę aistrą savo profesijai ir turiu lakią fantaziją, todėl visada džiaugiuosi, kai randu žmogaus nesugadintų objektų, išlaikytos autentikos. Žvelgdama į seną, dažnai jau griūvantį pastatą, visada matau viziją, kaip būtų galima sukurti darnią harmoniją išlaikant kultūrinį paveldą ir suderinant jį su šiuolaikiniu, žmogui reikalingu patogumu.
Visada maloniai nustebina ir begalinį smalsumą žadina namai, nematę remonto daugiau nei 50 metų. Be galo įdomu iš arti pažinti lietuvių išeivių paliktus namus, pajausti jų aurą, nors tokių jau retai pasitaiko. Tokie namai išsiskiria autentiškumu, kiekvienas jų kampas turi istoriją. Įdomu ne tik įvertinti tokius namus, bet ir juose pasižvalgyti, pafantazuoti, koks gyvenimas čia vyko.
Seni, nekilnojamojo turto paveldo objektais laikomi namai ne visiems tinka ir patinka. Be to, tokį būstą ne kiekvienas gali įsigyti, nes tai – didžiulė atsakomybė, tiesa?
Nekilnojamieji kultūrinio paveldo objektai, kaip ir antikvariniai daiktai, svarbūs tik tiems, kas juos vertina ir jais žavisi. Kitu atveju toks turtas gali tapti didžiuliu galvos skausmu. Restauruoti tokį būstą išlaikant jo autentiškumą brangiai kainuoja, o tai daryti gali tik profesionalūs specialistai, nors neretai net ir jiems tenka gerai pasukti galvą, kad istorinės detalės būtų darniai integruotos į naują interjerą. Čia ypač svarbus medžiagų pasirinkimas: putplasčio apvadai niekada neatstos gipso apvadų, plastikiniai langai – medinių. Taip pat be galo svarbios yra grindys – ne tik parketo pasirinkimas, bet ir jo klijavimo būdas.
O kaip turėtų atrodyti jūsų svajonių namai?
Savo svajonių namus mintyse vis dar lipdome. Jau net nežinau, kas svarbiau – svajonės įgyvendinimas ar pati kelionė link jos. Įdomiausia, kad tos mūsų su vyru svajonės kol kas nuolat keičiasi. Gyvenimas labai įvairus, todėl aš pati nelinkusi ir kitiems rekomenduoju neprisirišti prie vietos, miesto, namų, sienų. Nes namai – tai žmonės, šeima. Tai, kaip gyvename, jaučiamės, bendraujame, kokių bendrų pomėgių turime. Man namai yra ten, kur tuo metu yra šeima.
Kad ir kur gyventume, labai vertinu estetiką. Pagrindinis traukos centras mūsų namuose yra ir, manau, visada bus valgomojo stalas – apvalus su natūralaus akmens stalviršiu ir patogiomis kėdėmis, nes šeimoje vakarienei skiriame didžiausią dėmesį. Laikomės tradicijos kiekvieną vakarą vakarieniauti susėdę prie bendro stalo. Laukiame, kol visi vaikai grįš iš būrelių, ir tik tada sėdame vakarienės, smagiai šnekučiuojamės, dalinamės dienos įspūdžiais, diskutuojame įvairiomis temomis. Tai ypatingas mūsų šeimos laikas. O jei pasitaiko ypatinga proga – švenčiame. Vakarienę prieš pagrindinį patiekalą papildome įdomesniais užkandžiais ir vaikų gamintu desertu. Jei desertas nepavyksta (būna ir taip), vis tiek ragaujame, juokiamės ir kalbamės. Šventinę nuotaiką susikuriame panaudodami geresnius indus, dekoracijas ar patiekdami įdomesnius patiekalus. Pasikartosiu, tačiau svajonių namai – tai tikrai ne sienos ir sietyno dydis, bet šeimos bendrumas ir jaukumas būnant drauge.
Gal todėl vis dažniau su vyru leidžiame sau pasvajoti apie antrus namus Provanse ar Floridoje, ypač po šaltos žiemos. Visgi žinau viena: mano prioritetas visada bus erdvus autentiškas butas Vilniaus senamiestyje su aukštomis lubomis, natūraliomis ąžuolo parketo grindimis, originaliais gipso lipdiniais, dideliais sietynais ir būtinai su dideliu valgomojo stalu, prie kurio rinksimės visa šeima.
Štai kodėl neseniai keliaudami su vyru po Pietų Prancūziją apžiūrėjote ir keletą parduodamų gyvenamųjų namų. Kokių namų dairotės Provanse?
Tai buvo pirma kelionė, kai bandžiau pajausti ir prisijaukinti Provanso regioną – žvalgiausi po kaimelius ir mėginau įsivaizduoti, kaip su šeima čia gyventume. Nieko konkretaus neieškojome, tiesiog buvo smalsu apžiūrėti keletą namų, stebėti, kaip vykdomos apžiūros. Keliavome tik su naujagime, o vyresniuosius buvome palikę namie, kad neblaškomi vaikų triukšmo galėtume pajausti, ar tai mūsų regionas. Jau matau, kad Prancūzijoje galėtume ne tik gyventi, poilsiauti, vaikščioti su vyru po senus vynuogynus, bet ir turėti nedidelį savo verslą.
Priimu gyvenimo dovanas, jo iššūkius ir galimybes. Nebijau rizikuoti, bandyti, pasitikrinti, ir jei matau, kad tai ne man – keičiu kryptį. Ir niekada dėl nieko nesigailiu. Viskas, ką tenka išmokti, patirti, išbandyti, yra mano patirtis. Lyginant Prancūzijos nekilnojamojo turto rinką su Lietuvos, į akis krito laisvas jų požiūris į laiką, susitarimus. Nesuprantu vėluojančių, tačiau Provanse manęs tai neerzino, matyt, pasidaviau prancūzų gyvenimo tėkmei, prisiderinau. Supratau, kad jie niekur neskuba, moka mėgautis pokalbiu, akimirka, aplinka.
Jūsų drąsa ir noras siekti savo svajonių įkvepia. Kokie požymiai rodo, kad žmonėms jau reikia pokyčių?
Namus galima palyginti su drabužiais ar batais – kai išaugame, arba kai į juos nebetelpame, laikas keisti. Gal ir makabriškai skamba, bet yra tiesos. Juk mūsų gyvenimas su kiekvienu dešimtmečiu keičiasi. Jaunai šeimai su vienu kūdikiu užtenka ir dviejų kambarių buto. Erdvesniame miegamajame pastato lovytę ir visi puikiai telpa, bet vaikui augant ima stigti vietos: mažasis gyventojas kaupia savo turtą – žaislus, stumdukus, dviratukus, mažas virtuvėles, – akivaizdu, kad šeimai tada jau reikia papildomo kambario, nes kitaip miegamasis arba svetainė virs žaidimų kambariu.
Šeimoje atsiradus antrai atžalai, reikia dar vieno kambario. Galima sakyti, kad nieko tokio, mes su broliu ar sese užaugome viename, bet puikiai suvokiame, kad bendras kambarys reiškia neišvengiamus nuolatinius konfliktus tarp mažųjų gyventojų. Ar tikrai to reikia? Be to, turėdamas savo kambarį vaikas mokosi atsakomybės, tvarkos, labiau gerbia ir saugo savo daiktus. O vaikams užaugus ir išsikrausčius du kambariai lieka laisvi. Tada dauguma tėvų tiesiog užveria vaikų kambarių duris ir laukia anūkų.
Tačiau ar tikrai verta? Iškeitus didelės kvadratūros butą ar namą į mažesnį, už gautus pinigus galima nusipirkti nedidelį būstą pajūryje. Kaip manote, kodėl dauguma paauglių nori kuo greičiau išsikraustyti iš tėvų namų, pabėgti ir gyventi savarankiškai? Nes dažniausiai jie neturi privačios erdvės, jiems tiesiog stinga vietos. Dėl ko daugiausia konfliktų kyla šeimose? Lygiai dėl tos pačios priežasties – per mažai erdvės, vienas vonios kambarys, kuriuo reikia visiems dalintis. Jei gerai pagalvotumėte, visi pamatytumėte, kaip keitėsi namų poreikiai. Aš esu už racionalius sprendimus, už tai, kad gyventume patogiai ir pagal šios dienos poreikius.
Lietuviai gana sėslūs, sunkiai ryžtasi keisti namus. Kaip manote, kodėl?
Manau, tai mūsų senelių ir tėvų palikimas. Vis dar gajus požiūris, kad nekilnojamasis turtas nejudinamas. Įsigijai, įsirengei, ir viskas – tai visam gyvenimui. Žmonės prisiriša prie namų ir net patys nepastebi, kaip pradeda jiems vergauti. Nesuprantu tėvų, kurie užaugus ir išėjus vaikams gyvena tuose pačiuose kelių šimtų kvadratinių metrų namuose, nors naudojasi tik dviem kambariais ir virtuve. Būna, paklausiu, kam jums reikia tokio namo, ir atsako, kad nenori parduoti, nes čia augo vaikai, čia jų kambariai. O tie vaikai grįžta tik kartą per metus, nes gyvena užsienyje. Juk kartą per metus visiems susitikti kur kas pigiau kainuotų kokioje nors išnuomotoje sodyboje ar viešbutyje.
Tiesa, jauni žmonės jau kiek laisvesni, lankstesni, ieško būdų, kaip pagerinti savo buitį, derinasi prie tuo metu gaunamų pajamų, šeimos sudėties. Drąsiau keičia namus pagal šeiminę padėtį, gaunamas pajamas ar net darbo vietą.
