Rūta Kačkutė. Gedimino kalno papėdėje

Vadovavimo Lietuvos nacionaliniam muziejui kadenciją netrukus įpusėsianti Rūta Kačkutė nesigina, kad dešimties metų darbo prezidentūroje patirtis davė daug. Didžiausia pamoka, išmokta kasdien dirbant šalia Prezidentės Dalios Grybauskaitės – ryžtas imtis lyderystės net pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Kokie iššūkiai laukė naujame darbe Gedimino kalno papėdėje ir kaip su jais tvarkosi, R. Kačkutė prabyla pirmąkart.



Praėjo dveji metai, kai vadovaujate muziejui, jau matyti jūsų inicijuotų naujovių. Įdomu būtų sužinoti, kaip vyko jų paieškos. Kiek atnaujinant muziejų yra kūrybos ir kiek – techninių dalykų?


Dalyvaudama konkurse Nacionalinio muziejaus direktoriaus pareigoms eiti pateikiau programą, kurios ir laikausi. Ją rengiau įsigilinusi į istorijos, archeologijos, kitų krypčių muziejų naujoves. Buvau ir daug apie tai skaičiusi, ir mačiusi daug ekspozicijų. Visada – išvažiavusi į užsienį ar keliaudama po Lietuvą – stengdavausi aplankyti įdomiausius muziejus.


Tačiau užsienio pavyzdžių negali tiesiog perkelti į Lietuvos nacionalinį muziejų, verta atsirinkti tik tuos dalykus, kurie tinka toje situacijoje, atitinka tikslus. Taigi, dažniausiai iš svetur atsiveži tik įkvėpimą, o konkreti kūryba vyksta jau vietoje.


Ar Valstybės pažinimo centro kūrimas patalpose, kurios liko tuščios Prezidentei Daliai Grybauskaitei atsisakius jose gyventi, buvo gera repeticija prieš imantis vadovauti Nacionaliniam muziejui?


Taip, tos pamokos buvo labai vertingos, daug ką bandau pritaikyti ir dabartiniame darbe.


Stengiuosi diegti kolektyvinės muziejinės kūrybos principą, kai parodą rengia ne vien kuratorius, o nuo pat pradžių kartu dirba visa kūrybinė grupė. Didelės tarptautinės parodos turi ir savo koordinatorius, kitaip sunku būtų pasiekti parodos dermę, apimančią pagrindinę idėją, turinį, architektūrą, dizainą, edukacines ir kultūrines programas, suvenyrus. Kuo įvairiapusiškesnis kūrybinis kolektyvas, tuo sėkmingesnis rezultatas.


Kita pamoka, kurią išmokau kurdama Valstybės pažinimo centrą – būtina megzti ryšius, bendradarbiauti su kitais muziejais, kūrėjais, organizacijomis, įtraukti juos į kūrybinius procesus. Pavyzdžiui, rengiant parodą regėjimo negalią turintiems žmonėms reikia bendradarbiauti su neįgaliųjų problemas išmanančiomis organizacijomis, kitaip ne tik įspūdingo – jokio rezultato nebus.


Tačiau darbo patirtys Valstybės pažinimo centre ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje skiriasi: vieni dalykai galimi mažoje bendruomenėje, kiti – didelėje, 300 darbuotojų turinčioje, organizacijoje. Siekiant tokį didelį būrį bendradarbių įtraukti į bendrą muziejaus ateities kūrimą, reikia įdėti daug daugiau pastangų.


Pokyčiai muziejuje vyksta ne revoliucijos, o evoliucijos būdu. Pradėjome visi kartu mokytis, dalyvavome „Kūrybinių jungčių“ projekte, mėginome atsakyti į klausimus, koks yra šiuolaikinis muziejus, ko iš mūsų tikisi lankytojai, važiavome pas kolegas semtis naujovių, galiausiai – sukūrėme vidinę muziejaus strategiją ir dabar ja nuosekliai vadovaujamės. Pakeitėme ir muziejaus struktūrą: norėdami atliepti naujus iššūkius, mums keliamus visuomenės, turime stiprinti muziejaus komunikaciją, gerinti lankytojų aptarnavimą, parodų rengimą, stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą.


Apibendrindama galiu pasakyti, kad laikausi pagrindinių savo programos krypčių: pritraukti į muziejų lankytojų, kurie paprastai jame nesilanko, paversti muziejų atvira erdve visai šeimai, stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą, kad galėtume į Lietuvos istoriją pažvelgti platesniame, europiniame, o gal net ir pasauliniame kontekste.


Žinoma, priemones programai įgyvendinti naudoju nebūtinai tokias, kokias buvau iš anksto suplanavusi. Muziejaus atnaujinimas yra labai kūrybiškas procesas, net ir kasdienes problemas tenka spręsti labai kūrybiškai. Kad ir dabartinė COVID-19 situacija: viena vertus, pandemija gerokai pakoregavo tiek muziejaus, tiek mano, jo vadovės, planus, kita vertus, ji atvėrė naujų galimybių – žengėme platų žingsnį į virtualiąją erdvę. Virtualus muziejaus turinys tapo tikrai kokybiškas ir patrauklus: be tradicinių dalykų, siūlome apžiūrėti ir įdomiausias mūsų parodas, kurių lankymo laikas jau pasibaigęs, rengiame įdomius nuotolinius edukacinius užsiėmimus ne tik mokykloms, bet ir šeimoms. Žodžiu, karantino metu išmokome pasiekti lankytojus, neturinčius galimybių gyvai aplankyti muziejaus. O didžiausia pamoka, kurią išmokau per dešimt darbo prezidentūroje metų – imtis lyderystės ir drąsos priimti sprendimus (nebūtinai populiarius), kai to reikia.


Labai vertinu žmones, su kuriais dirbu, jie yra institucijos stiprybė. Keldama muziejaus darbuotojams tikslus, stengiuosi ir sudaryti tinkamas sąlygas žmonėms atsiskleisti. Man svarbu, kad jie savo darbe nestovėtų vietoje, judėtų į priekį ir dėl to jaustųsi laimingi. Tai labai sunkus uždavinys.


Šiemet pristatytas naujas Nacionalinio muziejaus įvaizdis, trys ambasadoriai, naujas ženklas. O ką naujo, kitokio vienuolikoje muziejaus padalinių ras į juos vėl galintys ateiti lankytojai, dėl ko verta atvažiuoti į šį muziejų ir jo padalinius iš kitų Lietuvos miestų?


Keičiamės ne tik išoriškai, bet ir iš vidaus. Muziejus ir jo padaliniai siūlo atnaujintas ir labiau šiuolaikinio žmogaus lūkesčius atliepiančias ekspozicijas. Norime parodyti, kad visi Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniai yra unikalūs savo pasakojama istorija nuo paleolito laikų iki šių dienų, aktualizuojantys praeitį, keliantys šalies identiteto klausimus.


Visgi pastebime, jog kiekvienas padalinys turi savo lankytoją. Pandemijos metu labiausiai nukentėjo Gedimino pilies bokštas – didžiosios dalies jo lankytojų, užsienio turistų, praktiškai nebeliko. Siekdami sudominti vietinius žiūrovus, bokšte atidarėme primityviojo meno parodą.


Dabar Gedimino pilies bokštas lankytojus pasitinka atnaujinta paroda „Laiko juostos vaizdai pro Gedimino pilies bokšto langus“, kuri trimatės grafikos technologijomis demonstruojama iškart septyniuose languose. Ši unikali projekcija lankytojams leidžia tapti liudininkais, kaip Vilniaus pilių teritorija keitėsi per beveik 700 metų laikotarpį.


Mintis sukurti virtualias ekskursijas apie du ryškiausius muziejaus padalinius – Gedimino pilies bokštą ir Vilniaus gynybinės sienos bastėją – muziejininkams kilo pirmojo karantino laikotarpiu, ieškant būdų, kaip pasiekti lankytojus, kaip juos sudominti: ne tik sudaryti sąlygas virtualiai apsilankyti muziejuje, bet ir leisti patirti istoriją.


Su naujausiais pokyčiais muziejuje sieju parodų erdvės – Istorijų namų – atidarymą. Joje pristatoma unikali paroda „Ką slepia sarkofagas? Senovės Egipto mumijų tyrimai“ – čia pirmąkart Lietuvoje vienoje erdvėje galima pamatyti visas mūsų šalies muziejuose saugomas mumijas. Paroda parengta taip, kad veiklos būtų ir vaikams, jiems sukurtas specialus gidas bei užduotėlės.


Antrame Istorijų namų aukšte eksponuojama fotografo Arūno Baltėno nuotraukų paroda „Darbai ir gyvenimai“. Per penkerius metus menininkas sukūrė beveik 400 fotociklų apie dirbančius, kuriančius ir neįprastai laisvalaikį leidžiančius Lietuvos žmones, taip pat – apie naujuosius emigrantus, išvykusius iš Lietuvos po 1990-ųjų ir įsitvirtinusius kitose šalyse.


Nuoširdžiai kviečiu lankytis ne tik muziejaus padaliniuose Vilniuje, bet ir regionuose esančiuose muziejuose, ypač vasarą. Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje veikia po pajūrio muziejus vasarą keliaujanti ekspozicija „Pajūrio akmens amžiaus keramika“. Vinco Kudirkos muziejuje Kudirkos Naumiestyje lankytojų laukia paroda „Aukso žiedą dovanojo...“, supažindinanti su Kudirkos Naumiesčio ir jo apylinkių vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu. Jono Basanavičiaus gimtinė kviečia pasidairyti ne tik po šiam kraštui būdingus XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios gyvenamuosius, ūkinius trobesius, bet ir pasivaikščioti po Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną, paskanauti muziejuje išvirtos gilių kavos. Artėjant J. Basanavičiaus 170 metų jubiliejui, jau vyksta renginių ciklas „Sugrįžimai“.


Šį rugsėjį Istorijų namuose atidarysime didžiausią šiais metais parodą „Deivės ir kariai“, skirtą žymiausios lietuvių kilmės mokslininkės Marijos Gimbutienės gimimo šimtmečiui. Kaip žinome, 2021-ieji paskelbti M. Gimbutienės metais. Archeologiniais radiniais, pasitelkus šiuolaikines vizualias bei interaktyvias priemones, bus siekiama iliustruoti kertines mokslininkės teorijas. Šios tarptautinės parodos eksponatai atkeliaus iš Bulgarijos, Sakartvelo, Moldovos, Latvijos, Rumunijos, Ukrainos ir Lietuvos muziejų.


Esate užsiminusi, kad planuojama atidaryti dar du muziejaus padalinius. Kokie ir kur jie bus?


2023 metais planuojame atverti naują ekspoziciją vadinamajame Pilininko name. Pilininko namas, kurį gerai ištyrinėję dabar restauruojame, yra be galo unikalus ir įdomus objektas, padėsiantis daugiau papasakoti ir apie XVI–XVII amžiaus Vilniaus architektūrą.


Tačiau pagrindinė ekspozicija bus skirta lankytojams, norintiems susipažinti su svarbiausiais Lietuvos istorijos reiškiniais ir įvykiais, lėmusiais esminius visuomenės raidos posūkius, formavusiais šiuolaikinės Lietuvos tapatybę. Sieksime, kad Lietuvos istorijos pasakojimas būtų ne supaprastintas, bet patrauklus – atpažįstamas užsieniečiams, suprantamas mokiniams. Pagrindinė ekspozicijos naratyvo, kurį kūrėme bendromis jėgomis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir Lietuvos istorijos instituto mokslininkais, muziejininkais ir komunikacijos specialistas, linija – Lietuvos ryšiai su pasauliu. Tokio muziejaus, kuriame per gana trumpą laiką galėtum perprasti sudėtingą Lietuvos istorinį kelią, kol kas nėra. Esame įsitikinę, kad jo labai reikia. Tikiuosi, kad ši ekspozicija taps gera dovana Lietuvai Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga.


Apie kitą padalinį dar sunku kažką konkrečiau pasakyti. Kol kas Vyriausybė Lietuvos nacionaliniam muziejui yra pavedusi kartu su Lietuvos žydų bendruomene parengti Žydų kapinių įamžinimo ekspozicijos koncepciją buvusių Sporto rūmų vietoje planuojamame statyti Kongresų centre. Šio projekto įgyvendinimas priklausys ne nuo muziejaus, o nuo Vyriausybės ir kitų šiame projekte dalyvaujančių organizacijų sprendimų.


Kokia dabar Gedimino pilies kalno būklė – garsios kalbos apie ją kiek pritilo? Ką manote apie architekto Algirdo Kaušpėdo iškeltą idėją atstatyti Aukštutinę pilį?


Tikimės, kad jau rudenį bus pradėtas tvarkyti pietrytinis Gedimino kalno šlaitas iš Bernardinų parko pusės. Tai nebus A. Kaušpėdo iškeltos idėjos įgyvendinimas, tačiau manome, kad, pasitelkus tinkamas priemones, Aukštutinę pilį galima atkurti ir kitokiais būdais. Bet tai bus galima padaryti tik sutvirtinus kalno šlaitus.


Čia verta paminėti, jog finansavimo projekte numatyta lėšų ir kultūrinių paslaugų plėtrai: planuojame sukurti audiogidą bei įamžinti 1863–1864 m. sukilimo dalyvių ir jų vadų, kurių palaikus archeologai aptiko ant Gedimino kalno, atminimą.


Viename interviu esate sakiusi, kad muziejų pasakojimuose dominuoja vyrai, nors juose daugiausia dirba moterys. Kaip sekasi keisti situaciją?


Taip, tikrai manau, kad moterų istorijoms iki šiol buvo skirta nepakankamai dėmesio. Norėtųsi, kad jų istorijos būtų organiškai integruotos į visus muziejaus pasakojimus, bet tam reikia atnaujinti visas nuolatines ekspozicijas. Kol tai įvyks, dėmesį sutelkiame į parodas.


Pernai rudenį Senajame arsenale, kuriame pristatoma Lietuvos archeologija, atidarėme akmens amžiaus tyrinėtojai Rimutei Rimantienei ir jos atradimams skirtą parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“. R. Rimantienė per savo kaip archeologės karjerą surado pačius reikšmingiausius archeologinius radinius ir jeigu ne gyvenimas už geležinės uždangos, šiandien greičiausiai būtų pasaulinio garso archeologė. Nepaisant to, R. Rimantienės radiniai tapo kanoniniais Lietuvos istorijoje ir archeologijoje.


Vertėtų informuoti, kad birželio mėnesį Naujajame arsenale pradėjo veikti paroda, kurioje eksponuojami autentiški Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai, tremtinės užrašyti ant popieriaus skiaučių, paslėpti stiklainyje ir po jos mirties netikėtai atrasti.


Jau minėjau, kad rugsėjį Istorijų namuose duris atvers žymios pasaulinio garso archeologės Marijos Gimbutienės asmenybei ir atradimams skirta paroda „Deivės ir kariai“. Džiaugiuosi, kad neseniai duris atvėrusioje parodoje „Ką slepia sarkofagas? Senovės Egipto mumijų tyrimai“ ne tik rodome mumijas bei sarkofagus, bet ir pasakojame pirmosios Lietuvos egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės istoriją. O 2022 metais planuojame parodą apie moteris kovoje – „Išėjusios su viltimi. Kovojančios moterys XIX–XX amžiais“.


Mano galva, rengiant bet kokią parodą aktualu turėti galvoje, kad visuomenė nėra vienalytė, todėl svarbu pristatyti įvairias istorijas, patirtis ir požiūrius.


Rūta Kačkutė
Rūta Kačkutė
Mariaus Morkevčiaus nuotr.


Esate užsiminusi, kad viena slaptų jūsų svajonių – parengti gintaro prekybos su Romos imperija kelio ekspoziciją. Kaip manote, ar yra šansų, kad spėsite tai padaryti dar per šią vadovavimo muziejui kadenciją?


Paroda apie Gintaro kelią turėtų atsidaryti 2022 metų viduryje. Ją rengiame su kolege iš Palangos gintaro muziejaus dr. Sigita Bagužaite-Talačkiene – mūsų abiejų disertacijos iš dalies buvo susijusios su šia tema.


Parodoje ketiname parodyti, kokius nuostabius dirbinius iš Baltijos jūros gintaro gamino romėnai, dėl eksponatų skolinimosi jau esame sutarę su keletu užsienio muziejų. Iki šiol Lietuvoje matėme tik tokių dirbinių nuotraukas, o dabar galėsime pamatyti ir pačius dirbinius.


Tačiau parodos tikslas kiek platesnis: sieksime papasakoti istoriją apie labai skirtingų kultūrų susidūrimą, komunikaciją, keliavimą, bendravimą, idėjų sklaidą. Norime leisti lankytojams pajusti, kokia iš tiesų buvo, ką reiškė prieš 2000 metų vykusi, antikos autoriaus Plinijaus Vyresniojo veikale „Gamtos istorija“ aprašyta romėnų ekspedicija į Baltijos jūros pakrantę parsivežti gintaro.


Ką manote apie muziejų kavines ir suvenyrų parduotuvėles – viso pasaulio lankytojų labai mėgstamą paskutinį apsilankymo muziejuje akcentą? Gal Signatarų namuose šią vasarą jau veiks kavinė, apie kurią kalbėjote pradėjusi eiti pareigas? Ar Signatarų namų suvenyrų kampelyje galima nusipirkti Vasario 16-osios akto kopiją, o Jono Šliūpo muziejuje Palangoje – tarpukario Palangos atvirukų ar laikraščių „Aušra“, „Varpas“ kopijų?


Muziejų kavinės ir suvenyrų parduotuvės Vakarų Europoje jau tapo nepakeičiama muziejų dalimi, panašiai jau yra ir Lietuvoje. Šiuo metu muziejaus padaliniuose veikia dvi kavinės – Istorijų namuose įsikūrė „Druska, miltai, vanduo“, po ilgų paieškų turime ir kavinės operatorių Signatarų namuose, kur iki Antrojo pasaulinio karo veikė istorinė „Baltojo štralio“ kavinė. Čia tų laikų meniu – kava ir pyragaičiais – rūpinsis „Eskedar Coffee“. Tiesa, nebūtume muziejus, jei nesiūlytume ne tik puikios kavos, bet ir įvairių kavos ritualų bei edukacinių užsiėmimų.


Suvenyrų parduotuvėlės veikia ne tik Senajame ir Naujajame arsenaluose, Gedimino pilyje, bet ir duris atvėrusioje parodų erdvėje Istorijų namuose, kur galima įsigyti žaismingų su paroda susijusių suvenyrų – drobinių rankinių, knygų apie Egiptą, o mažiesiems – spalvingų gertuvių, ženklelių ir edukacinių žaidimų. Suvenyrų krautuvėlė veikia ir Kazio Varnelio namuose-muziejuje, kur populiarūs ne tik leidiniai ir parodų gidai, bet ir unikalūs atšvaitai, įkvėpti optinio dailininko meno.


Ateityje planuojame plėsti suvenyrų pasiūlą, kad lankytojai galėtų įsigyti unikalių kiekvieno muziejaus suvenyrų: atvirukų, reprodukcijų, praktiškai pritaikomų menkniekių, atspindinčių kiekvieno padalinio išskirtinumą.


Pristatydami naują muziejaus identitetą, atnaujinome ir interneto svetainę. Į ją rengiamės integruoti ir elektroninę parduotuvę, kad bet kada būtų galima įsigyti ne tik muziejaus leidinių, kurių šiuo metu turime daugiau nei 200, bet ir atsisiųsti išskirtinių suvenyrų.


Jūsų sesuo Eglė, mokslininkė, pastaruoju metu tyrinėjanti moterų emigrančių patirtis literatūroje ir gyvenime, kartu su kolegėmis yra parengusi tarpdisciplininę parodą „(Dirbančios) motinos portretas“. Pasiskolinu šį pavadinimą norėdama klausti: koks jūsų pačios, dirbančios motinos, portretas, kaip derinate darbą, laisvalaikį ir šeimą?


Neneigsiu: darbas užima labai didelę mano gyvenimo dalį ir dažnai yra artimai susijęs su laisvalaikiu. Man labai patinka tai, ką darau, t. y. visuomenei pristatau kultūrą plačiąja prasme.


Kai sūnus buvo mažas, kultūriniuose renginiuose dažnai lankydavomės kartu, be to, į poilsines šeimos keliones įpindavome išvykų į muziejus, kultūros paveldo objektų lankymą ir panašiai. Mano šeima lig šiol mėgsta taip leisti laisvalaikį.


Namų ruošoje lyderio poziciją užima mano vyras. Sūnus dabar jau suaugęs, gyvena savo gyvenimą, tačiau kai dar buvo mažas, man labai padėjo tėvai.


Iš tiesų esu labai dėkinga savo šeimai, kad visada turėjau privilegiją atsiduoti savo darbui ir hobiams: skaitymo skatinimo projektams, tarptautinio literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ organizavimui, savanorystei festivalyje „Kaunas Jazz“. Mano šeima irgi ne kartą savanoriavo mano organizuojamuose ar pamėgtuose projektuose.


Pastarąsias vasaras pradėjome vis daugiau laiko skirti vyro pomėgiui – savaitgalius ir atostogas leisti palapinėje Lietuvos miškuose prie ežerų. Šis mūsų šeimos hobis labai tiko ir karantino sąlygoms, kai kelionės buvo gerokai apribotos.


Ar laisvalaikiu tebesiuvinėjate knygų skirtukus? Gal dabar, kai giliau panėrėte į muziejininkystę, ant skirtukų išvysime ne tik perskaitytų knygų simbolių ir jutiminių prasmių, bet ir, pavyzdžiui, naujai permąstomų muziejinių eksponatų, jų reikšmių ir kontekstų?


Pomėgį siuvinėti puoselėju jau kokį dešimtmetį, viskas prasidėjo labai organiškai – nuo knygų skirtukų. Siuvinėdama skirtuką konkrečiai knygai galiu apmąstyti jos turinį, įsidėmėtinas citatas (dažniausiai siuvinėtas skirtukas turi ir savo citatą). Vėliau atsirado ir kitos siuvinėtų darbų serijos, viena jų buvo skirta priešistorinių laikų piešiniams olose, taip pat turiu moterų mene seriją. O dabar, įkvėpta M. Gimbutienės gimimo 100-mečio ir šia proga muziejuje rengiamos tarptautinės parodos, kuriu siuvinių su antropomorfinėmis skulptūrėlėmis seriją.



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis