Ir išties tokius, kaip Lauryna, galima vadinti laimės kūdikiais. Nuo mažens prie ko tik prisiliesdavo, viską darė puikiai ir tarsi be jokių pastangų: piešė, dainavo, dirigavo. Po studijų Lietuvoje savo skaidrų sopraną lavino Londone – Karališkojoje muzikos akademijoje, stažavosi Balso akademijoje Kardife pas savo srities įžymybes – profesorių Dennisą O’Neillą ir damą Kiri te Kanawa, sukūrė ne vieną dešimtį vaidmenų operose, dainavo svarbiose Europos scenose, kritikų liaupsinta ir dėl balso, ir dėl įtaigios vaidybos. Paskutinis jos pasirodymas po ilgos karantino pertraukos projekte „Koncertas vienam“ Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje sugraudino ne tik klausytojus, bet ir pačią atlikėją. Taip darsyk pasitvirtino, ką žinojo jau seniai: ji scenos žmogus ir be jos negalėtų.
Šiuos karantino metus praturtino, kaip pati juokauji, „projektas Sofija“. Kaip žinomai operos solistei, keturių mėnesių Sofijos ir beveik penkerių Konstantino mamai, muzikanto Juozo Vasiliauskio žmonai sekasi ištverti pandemijos laiką? Buitis, gyvenimas be scenos neišvedė iš proto?
Karantiną leidžiame namuose Štutgarte, dienos bėga rūpinantis Sofija ir ruošiantis ateities projektams, o jie netrukus sukris vienas po kito. Po šių šeimai skirtų metų teks protingai dėliotis darbus, kad rasčiau daugiau laiko jai. O šiaip viskas gerai, tikrai neturiu kuo skųstis. Sofija dieviška! Konstantinas, nors dar neturi penkerių, mums neseniai pranešė, jog jaučiasi jau tiek užaugęs, kad tuoj tuoj gaus vairuotojo pažymėjimą (juokiasi).
Sūnaus gimimas manęs iš scenos ilgam nepatraukė. Dirbau, kol iki gimdymo buvo likusios trys dienos, o po to prabėgus pusantro mėnesio vėl dainavau. Gyvenome prie teatro, jame sūnus ir augo – kolegos vieni kitų vaikus prižvelgdavome. Laukiantis Konstantino buvo lengva dainuoti ir su didžiausiu pilvu, o su Sofija gyvenau apsikabinusi klozetą. Sofijos laukiausi per karantiną – laikas tam buvo tobulas, nes iš visų planuotų projektų įvyko tik vienas koncertas. Sakau – esu laimės kūdikis (juokiasi). Vos už penkių žingsnių nuo mūsų apgyvendinome Juozo dukterėčią, ji padeda prižiūrėti vaikus, galės keliauti su manimi, kai vasarą užvirs darbai, tad jau esu visiškai pasiruošusi į juos nerti.
Vasarą pradėsiu puikų lietuvišką sezoną! Esu Neringos, 2021-ųjų Lietuvos kultūros sostinės, ambasadorė ir atsivežu savo draugus, savo mokytojus į Nidą, kad tenai pastatytume operą. Taip seniai apie tai svajojau! Tie, kam leidžia galimybės, visada nuvažiuos paklausyti operos į didmiestį ar geriausius pasaulio teatrus, ir tai yra labai gerai, nes rodo tautos kultūrą ir brandą. Aš noriu atiduoti grąžą savo kraštui: atvežu visiems barokinės muzikos legendą Trevorą Pinnocką, kuris diriguos pastatymui, viską režisuos pasaulinę karjerą darantis Frederickas Wake’as-Walkeris, dainuos choras „Jauna muzika“ – kažkada juk pati buvau jų gretose, man tai bus įdomus sugrįžimas. Rugpjūtį dainuosiu operoje „Neringa“, ji – festivalio „Kuršių Nerija“ dalis. Šioje operoje susitiksime su senais draugais – Kostu Smoriginu, Ieva Prudnikovaite. Vėliau su festivaliu „Gaida“ grįšiu į Filharmonijos sceną Vilniuje, manęs laukia beprotiškai sunkus Hanso Abrahamseno dainų ciklas „Let me tell you“. Bet kuo sudėtingiau išmokti, tuo man tik įdomiau (juokiasi). Tiesą sakant, labai retai dainuoju tai, kas lengva. Tas momentas, kai pramoksti muzikinę medžiagą, kai jau gali matyti už takto brūkšnio, – saldus su niekuo nepalyginamas pergalės skonis, laukiu tų satisfakcijos momentų, mažo asmeninio triumfo! Gruodį bus koncertų su Gintaru Rinkevičiumi ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Iškart po to, jeigu tik pavyks suderinti kito projekto repeticijų datas, turėčiau dalyvauti operoje „Visos jos tokios“ Antverpene, pavasarį – Strasbūre. Į Štutgartą negrįšiu iki vidurvasario, šeima važinės pas mane.
Pandemija, karantinas – visi išgyvenome sudėtingus, išbandymų kupinus metus, per kuriuos žmonės neteko artimųjų, darbų, pajamų, bet kartu šis laikas patikrino, kas esame ir kaip mokame tvarkytis, koks, pavyzdžiui, mūsų finansinis raštingumas. Būtent pastarasis dalykas man ypač įdomus, per karantiną išklausiau specialų buhalterijos kursą internetu. Kada dar, jei ne per karantiną, išpildyti visus tuos „jeigu tik turėčiau laiko“?.. Kuo daugiau šioje srityje žinai, tuo esi saugesnis ir tuo daugiau galimybių turi apsisaugoti. Laimė, gyvename socialiai saugioje šalyje. Vokietija turėjo paramos paketą menininkams, tikiuosi, kad turės ir planą, kaip mes pagaliau galėtume grįžti į sceną. Atkišęs rankos niekas nenori stovėti, mes norim dirbti.
Juozas metė darbus Vilniuje ir išvyko į Vokietiją, kur nubloškė tuometis tavo kontraktas su operos teatru. Ar jis ten rado, kur save realizuoti?
Toks buvo šeimos sprendimas, o ne mano užgaida, tad išvažiuoti nė vienam nebuvo sunku. Mes čia jau šeštus metus, Juozas įsisukęs darbuose, kaip voverė rate: yra Štutgarto lietuvių bendruomenės pirmininkas, Vokietijos lietuvių bendruomenės tarybos narys, „Ridigdo“ draugijos valdybos pirmininkas, „Ridigdo“ lituanistinės mokyklėlės mokytojas ir vadovas, jos ansamblio įkūrėjas, krepšinio komandos „L-Team“ įkūrėjas, pučiamųjų instrumentų orkestro „Musikverein Burgstetten“ vadovas, taip pat vadovauja Felbacho tarptautiniam chorui, Šv. Anos bažnyčios gospelo ir bažnytiniam chorams. Juozas save Vokietijoje taip atrado, kad mes dabar turime jo ieškoti. Jis iš tų žmonių, kurie klesti ir veši ten, kur pasodinti. Nelaukia, kol kas nors ką nors duos, pats imasi viską kurti – turiu nuostabų vyrą.
Kai ateis laikas Konstantinui eiti į pirmą klasę, sugrįšime. Žinoma, neramu, kaip jam seksis lietuviškoje mokykloje, nes kol kas vaikas šneka trimis kalbomis, ir nė viena – puikiai. Namie bendraujame lietuviškai, bet jis vis tiek dėlioja sakinius pagal vokiečių kalbos gramatiką: „kvepia gerai“, „skanu gerai“.
Gimei ir augai Nidoje – tikras gamtos vaikas. Ten ir susiformavo pasaulėžiūra, tam tikrų minčių, maisto, švarios aplinkos poreikiai?
Absoliučiai. Vaikystėje buvau laukinė, sunkiai valdoma – mamai buvo tikrai ne pyragai. Buvau mylimas vaikas, jaučiausi matoma ir girdima namie, bet niekur kitur nerasdavau savo būrio, „gaujos“, man buvo labai sunku rasti kokius nors sąlyčio taškus su bet kuo. Vyresniųjų grupė Nidos bažnyčios chore „Saulės giesmė“ buvo manoji dream team. Kartais pavykdavo įsibrukti į jų kompaniją ir pasidžiaugti visiškai kitokio bendravimo laime. Jie visi man atrodė be galo gražūs ir protingi, tokie ir buvo. Nidoje tą kitokio bendravimo ir buvimo salą rasdavau ir meno mokykloje, kur piešiau, dainavau ir grojau akordeonu, arba – jis manimi... Savimi galutinai pasijaučiau tik pasirinkusi profesionalų muzikos kelią, įstojusi į konservatoriją Klaipėdoje. Vėliau savo tikrąją „gaują“ sutikau Muzikos akademijoje.
Ir vaikystėje, ir dabar randu paguodą gamtoje, miško maudynės – mano terapija. Čia išbūnu savo ilgesį, nerimą, laukinumą. Prisimenu, kai be jokios baimės keliaudavau miškais laukais. Juk buvo kiti laikai, mus, vaikus, išleisdavo vienus. Kai buvau tokio amžiaus, kaip dabar mano Konstantinas, ne tik viena eidavau miškais ir tai niekam neatrodė nenormalu, bet ir nuvariau plaustą iš rekonstruojamos prieplaukos, kartu su dar dviem „kolegomis“ išplaukėme į marias. Kad dabar aš savo sūnų kur nors vieną prie jūros ar miške paleisčiau! O jei jis imtų krėsti panašius dalykus, iš proto išsikraustyčiau. Savo mamos jau ne kartą dėl visko atsiprašiau (juokiasi). O ji ir sako: „Karma! Pati turi vaikų, žinai, kaip baisu.“ Ir tikrai – baimė didžiausia tada, kai turi vaikų. Jaudinimasis dėl jų ateities, sveikatos su niekuo nepalyginamas. Tik dabar suprantu, ko kadaise mama taip raudodavo, jaudindavosi, pasisodinusi mane šnekėdavo.
Nuo mažens mane apimdavo siaubas, kai į mūsų marias, kaip į kanalizaciją, per Nemuną sutekėdavo visa bjaurastis, supilta Baltarusijoje. Mačiau, kaip vieną vasarą per karštį žuvys išplaukė pilvais į viršų, nes vandenį padengė nuo šilumos ir teršalų susidariusi plėvė. Kai tų žuvų priėdęs katinas čia pat užverčia kojas, labai greitai supranti, kaip viskas gamtos ir gyvenimo rate susiję. Dabar, jau turėdama vaikų, ypač atkreipiu dėmesį į plastikinius žaislus parduotuvėse, kaip jie sukurti vartojimui skatinti, kaip vaikų akys jų nori ir kaip sunku išaiškinti, kad šokoladinis kiaušinis su plastikiniu niekučiu viduje yra bevertis. Taip, jis kainuoja nedaug, bet nesusimąstome, kiek kainuoja jį pagaminti, o paskui – sunaikinti, nes neapmokestiname savo gamtos, neįvertiname, kiek kertami medžiai užpildo plaučius tyru oru. Labai svarbu kalbėti apie šiuos dalykus dabar, nes išties nebeturime laiko atidėlioti, tačiau dar svarbiau veikti ir grįsti visus ekonominius žingsnius ekologiniais pagrindais.
Jau pradėjus lankyti meno mokyklą buvo aišku, kad šis kelias – tavasis?
Kitiems gal net aiškiau nei man pačiai. Aš tiesiog plaukiau pasroviui. Aplink neturėjau kažkokių ypatingų autoritetų, pavyzdžių. Ir kartą, per vieną Nidos festivalių, išgirdau savo būsimą profesorę Reginą Maciūtę. SAVO bažnyčioje, kur AŠ per mišias giedu solo. Paklausiau ir pagalvojau: kažkokia fantastika! Įdomu, koks jos darbas, iš ko ji duoną valgo. Neturėjau supratimo, jog dainavimas yra gyvenimo kelias, jog būti muzikantu – pasirinkimas, nes tie muzikantai, kuriuos mačiau, turėjo visokių užsiėmimų, kad išgyventų – laikė poilsiautojus ar darė ką kita. Taip buvo Nidoje, tuomečiame mano pasaulyje, kur žmonės apskritai per tris mėnesius turėdavo uždirbti tiek, kad užtektų pragyvenimui likusiems devyniems. Ir kai kurie jų dar rasdavo laiko, noro, jėgų groti. Iš kur man, vaikui, galėjo šauti į galvą, kad yra dar ir profesionalus muzikavimas?
Iki devintos klasės galvojau, kad galbūt piešiu, dainuosiu savo malonumui, bet, kai atėjo laikas apsispręsti, kur noriu mokytis, choro vadovė Regina Songailienė pasakė: „Nešk dokumentus į konservatoriją.“
Liepė – ir nunešei?
Patarė. Man ką nors liepti nelabai kas galėjo. Keista aš tokia – jei visi drėbti iš molio, aš iš smėlio supilta. Menininkė tokia. Tad ir sekėsi viskas, kas meniška. Pavyzdžiui, tapyba. Buvau atrinkta į gabių dailei moksleivių grupę iš Lietuvos, beveik mėnesį praleidusią Budapešte. Ėjom į muziejus, tapėm prie Balatono ežero, vyko plenerai, – nerealu. Man, tada trylikos ar keturiolikos, įspūdis liko visam gyvenimui.
Paskui Klaipėdoje mokytis chorinio dirigavimo patekau pas fantastišką dėstytoją Audronę Purlienę, kuri turbūt gimusi iš jūros putos – toje jūroje visus metus maudydavosi, buvo sklidina įkvėpimo. Chorinis dirigavimas mane vežė, tapdavau jaunųjų dirigentų konkursų laureate, bet vis kas nors paklausdavo: „O jau dainuosi? Kada?“ Visur, kur tik reikėdavo, aš, žinoma, dainuodavau. Ir tai buvo ne tik dėmesio, scenos poreikis. Tai – tikras siekis išbūti tą energiją, kuri tau duota. Tą labai svarbu pastebėti vaikų asmenybėse. Užtat labai džiaugiuosi, kad šalia vis atsirasdavo žmonių, kurie nukreipdavo tinkamu keliu. Išbūti savo energijos negalėdavau niekur kitur – tik scenoje. Žinau, kad tos energijos būčiau neiššokusi, neištapiusi ir gatvėmis neišvaikščiojusi. Tai – tikras kūrybinis siutas, kuris kaupiasi, kaupiasi, kol pasiekia tam tikrą tašką ir gresia tikru sprogimu. Laimė, tada Vladimiras Prudnikovas paėmė mane už rankos ir atvedė į R. Maciūtės, mūsų su meile vadinamos Maciola, klasę. O tada jau prasidėjo kelionė „Lauryna dainininkė“. Šiais metais švenčiu savo keturiasdešimtmetį ir jaučiu, kad pagaliau gyvenu visiškai išsipildžiusį, kupiną laimės ir meilės gyvenimą.
Turėčiau pagalvoti, ar pažįstu daugiau žmonių, kurie tą pasakytų...
Juozas, jis viso to kaltininkas. Sutikau žmogų, su kuriuo jau 25 metus esame kartu – kitaip sakant, daugiau laiko esame kartu nei skyrium. Man atrodo, kad tik dabar aš pradedu mokėti išties mylėti. Jis supranta mane, kad man reikia dainuoti, reikia scenos. Aš lygiai taip pat suprantu, kad jam reikia visų sudedamųjų jo gyvenimo dalių. Ir vienas kitą palaikome, kovojame, jis – už mane, aš – už jį. Mes apdovanoti vaikais ir džiaugiamės visu tuo chaosu, kuris neišvengiamai atsiranda su mažaisiais.
Visada buvai labai išranki maistui – ieškodavai vegetariško, veganiško, ekologiško. Su metais tai nepasikeitė?
Maža valgydavau tik tada, kai mama man skaitydavo. Neskaito – nieko neimu į burną nors man ką. Sirgau daug ir dažnai, valgiau tik priversta, kartais pagalvoju, kad gyva buvau vien šventąja dvasia... Man visą gyvenimą galioja taisyklė: aš negaliu daryti nuodėmių. Jei padarau, sergu iškart – be jokių „vėliau“. Visada rūpėjo ekologiška aplinka ne tik kalbant apie maistą ar gamtą – ir apie draugų ratą. Šalia noriu turėti tuos, su kuriais kartu galėtume augti, kad jie būtų ne tokie, kaip aš, – geresni, kad galėčiau iš jų mokytis. Tai man labai reikšminga gal dėl to, kad taip ilgai ieškojau bendraminčių būrio. Užtat dabar, kai sutinku kokį įspūdį darantį žmogų, į jį įsikabinu, nepaleidžiu. Dvasinė mityba, aplinka, kurioje esi, – tokia pat svarbi kaip ir tai, kas tavo lėkštėje.
Mano vegetarizmas – ne religiniais ar ideologiniais pagrindais, jis nebuvo apgalvotas, o grynai pagrįstas skoniu. Daug mėsos ant stalo nebūdavo, tad ir jos poreikio neišsiugdžiau. Užaugau valgydama šviežią žuvį, namuose spintelėje galėdavo nebūti duonos, bet visada būdavo ką tik pagautos ir paruoštos pagal mamos receptą lašišos. Kai išvažiavau iš Nidos į Klaipėdą ir parduotuvėse tokios žuvies neberasdavau, man šis poreikis atkrito natūraliai. Jei ne šviežia stinta, tai ir nebereikia (šypsosi).
Prieš dvejus metus ištiko pirmas anafilaksinis šokas. Ligoninėje išgirdau: „Penkios savaitės mėsos, o po to žiūrėsime, ką su tavimi daryti.“ Penkios savaitės! Labai daug skaičiau apie mitybą ir man nepakako to, ką sakė gydytojai. Alergologas kraipė galvą: „Veidas – neišbertas, nosis nebėga, neturi jokio antsvorio, kraujo rodikliai tokie, kad galėtum ruoštis olimpiadai – esi absoliučiai sveika. Iš kur tas anafilaksinis šokas? Kodėl tu tokia alergiška?“ Naują mitybos sistemą paprastai prisitaikome atmetimo būdu: tiks – netiks. Aš nebegalėjau rinktis, varianto „netiks“ nebuvo, čia jau buvo kova dėl išlikimo...
Penkios savaitės mėsos skamba kaip nuosprendis vegetarei, net jeigu tai ir išgyvenimo klausimas.
Mėsa mėsai nelygu. Svarbu ne tik tai, ką tu valgai, bet ir kuo mito tas, kurį valgai. Jei galvijas buvo šeriamas kukurūzais ir kokiais nors kombinuotaisiais pašarais, man jau nebetinka. Jei mėsa užauginta ekologiškame ūkyje, ji yra sveika. O jei „fabrikinė“, galime jai suteikti kokį norisi skonį ar išvaizdą, tačiau tai – ne maistas. Jei dar pamąstytume apie gyvūnų laikymo sąlygas, aplinkos teršimą juos auginant, gal imtume valgyti mažiau mėsos? Ir jeigu valgytume rečiau, bet ekologišką, gamta tik padėkotų.
Pagrindinis mano maistas šiuo kritiniu pavasario laikotarpiu yra ekologiška vištiena. Neseniai pakeitė vaistus, užtat galim kalbėtis, o dar prieš dvi dienas akys buvo užtinusios, nosis užgulta – visa ta bjaurastis, kuri ištinka viskam žydint. Jau savaitę nebuvau lauke, langai aklinai uždaryti, balsas dingęs, du kartus per dieną valau grindis, žodžiu, laukiu, kol pražydės beržai, klevai ir dar velniai žino kas, o tada įkvėpsiu (šypteli).
Gal alergiją sukėlė didžiulis stresas, kai dar mažiukas Konstantinas apsiplikė karšta arbata, po ko sekė ilga skausminga kova už gyvybę ir sveikatą, prireikė odos transplantacijų ir kito sudėtingo gydymo?
Kai tai nutiko, turėjau grįžti į teatrą, į vieną spektaklį, – Handelio operoje „Ariodantė“ dainavau Dalindos partiją. Prieš tai mėnesį su Kostu buvau ligoninėje, išėjau į sceną ir – juoda dėmė, kažkoks visiškas autopilotas, absoliučiai nieko neprisimenu. Tai buvo mano premjera, ir – sėkmė, visi gyrė... Paskui pati mačiau įrašą – tikrai gerai... Gydytoja, su kuria ilgą laiką man būnant greta sūnaus susidraugavome, pasivedė į šoną: „Tu tikrai nieko nieko neprisimeni? Turi manęs labai rimtai paklausyti. Jei taip nutiko, vadinasi, kažkas gresia. Apie atminties duobes girdžiu tik iš labai rimtomis ligomis sergančių pacientų.“ Tą vasarą nebuvome saulėje dienos metu, išeidavome į lauką tik pavakare dėl Konstantino odos. Stresas, žinoma, niekur nedingo iki šiol, nes operuoti jo randą reikia kas tris mėnesius, bet kai tik sūnus pasijautė geriau, matyt, man šiek tiek atlėgo įtampa, o tada ir prasidėjo – anafilaksinis šokas, tinimas, vėmimas, čia pat ant virtuvės grindų stojanti širdis. Laimė, ligoninė prie pat namų. Paskui panašiai kartojosi dar kelis kartus, baisu tai, kad sulig kiekvienu kartu šokas vis stipresnis ir pavojingesnis.
Šį pavasarį, laimė, nedirbu. Galiu būti užsidariusi namie. Bet kitais metais, kuomet gamtoje viskas žydi, turiu planuoti „pabėgimą nuo pavasario“ – važiuoti, kur žydėjimas tuo laiku jau pasibaigęs arba dar neprasidėjęs. Ir visa tai būtina net tada, kai geriu vaistus ir laikausi savosios mėsos dietos, pamažu pridėdama po daržovę. Vaisių skanauti negalėsiu tikriausiai iki rugpjūčio. Tokia ketogeninė dieta tinka vyrams, bet moterims jos laikytis ilgą laiką nėra gerai. Moterų organizmas daug sudėtingesnis – lyg „Ferrari“ brėžinys. Džiaugiuosi, kad atradau, kas man tinka ir nealergizuoja. Rytais, kai tik galiu, darausi žaliuosius kokteilius iš salierų, špinatų ir kitų žalių daržovių. Tokie kokteiliai – sveikos odos ir sveiko žarnyno garantas. Gaminu juos visai šeimai, Kostas priverčiamas paprastuoju šantažo būdu, su visais kitais susitarti lengviau. Aiškinu sūnui, jog aš jau esu pilis, o jis – dar tik palapinė, kuriai reikia tvirtų statybinių blokų, kad savąją Gedimino pilį pasistatytų. O iš ko tie statybiniai blokai bus – šokoladinių kiaušinių ar daržovių – jau tėvų rankose. Vaikai protingi, jie viską supranta. Ir daro ne tai, ką sakome daryti, o seka pavyzdžiu. Jie mato mus.
Laikantis ketogeninės mitybos draudžiamas cukrus. Atsisakei ir saldumynų?
Taip – cukrus sukelia ir ragina pasireikšti visas ligas. O juk viską – nuo vėžio iki širdies kraujagyslių ligų ar Alzheimerio mes privalgome. Daugybės ligų galime išvengti savo pasirinkimais. Taip ir man teko apsispręsti dėl savo mitybos, nes klausimas buvo toks: kas geriau – gyva žmona ir mama ar vegetarė?
Juozas ir toliau nevalgo mėsos. Mes niekada nevartojome pieno produktų, bet visuomet valgėme kiaušinius. Valgome skirtingai ir iš to nedarome bėdos. Laimingi, kad visi sveiki.
Ar visa laiminga šeima kada nors ketina grįžti į Lietuvą?
Kol kas su Štutgartu mus sieja ne tik tai, kad čia teatre yra visas mano socialinis burbulas, jame ruošiu vaidmenis ir iš čia patogu keliauti. Čia – ir ligoninė, kurioje gydytojai prižiūri Konstantino randą, o jį operuoti ir stebėti reikės dar ilgai. Bet mūsų namai – Lietuva. Šalia Vilniaus greit išdygs namas, žinoma, pradėsim nuo pirties, nes ji – tikroji mano religija. Noriu pirties rūmo su visu jos gėriu. Juk dieną po pirties jautiesi kaip po išpažinties. Gerieji kūno šokai (o pirtis vienas jų) labai tinka alergija sergantiems žmonėms. Pirtis padeda atsikratyti toksinų. Alergiškiems žmonėms gerai ir tai, ko aš žiauriai nekenčiu – šaltas dušas. Nemanau, kad kada nors pasakysiu: su malonumu grūdinuosi... Bet po to jaučiuosi fantastiškai.
Kiti dalykai, ką darau – joga, meditacija, – man svarbūs jau daugybę metų. Kokia užsiėmusi būčiau, ryte ir vakare privalau surasti po penkiolika minučių meditacijai ir į tai žiūriu labai labai rimtai. Manau, visi turėtume rasti tą tylos momentą. Jis būtinas ir vaikams, o apie suaugusiuosius net nekalbu. Yra labai teisingas posakis, jog visos žmogaus problemos kyla iš negebėjimo sėdėti tyliai vienam kambaryje. Tai man atrodo ypač svarbu dabar, kai tiek chaoso, pykčio, susiskaldymo visuomenėje. Atrodo, esame taip susisaistę visais socialiniais tinklais, o išties tokie nutolę dar turbūt niekad nebuvome. Vidinės tylos laikas kiekvienam padėtų būti geresniam sau pačiam, o po to jau neišvengiamai galėtume tapti geresni vieni kitiems. Tai ir yra vidinė mūsų ekologija. Meditacija pagerina viską – pradedant sveikata ir kantrybe. Tik pripildę savo puodelį, galime pagirdyti kitus. Žmonija evoliucijos kelyje tiek daug nuveikė kurdama viską, ką matome aplinkui, ką galime paliesti ranka, – dirbtinis intelektas tuoj ne tik valdys sunkvežimius, bet ir atliks sudėtingiausias chirurgines operacijas. Dabar laikas atsigręžti į save, laikas vidiniams atradimams.
