017-ųjų rugsėjį dukters Kajos Kotrynos su vyru, inžinieriumi Pauliumi Ulicku susilaukusi balerina Kristina Gudžiūnaitė (31 m.) įsitikinusi, kad kartu su vaiko atėjimu apvirstančiam pasauliui iš anksto pasiruošti neįmanoma: „Knygų gali skaityti kiek nori, bet būti mama išmokstama tik pačiai atvėrus vartus į motinystę.“
Jūsų dėmesiui – atviras balerinos pasakojimas apie namuose banguojančius vandenynus, nesusikurtus šeimos ritualus ir jaunas mamas iš proto vedančius patarimus.
Apie pirmuosius prisiminimus
„Ryškiausias mano vaikystės atsiminimas – iš tų laikų, kai man buvo dveji ar treji. Turėjau tokius raudonus batus su raišteliais ir virtuvėje ant stalo mokiausi juos užsirišti. Mano mama to neprisimena, o man įstrigo, nes tai buvo pirmas kartas, kai pati sugebėjau užsirišti batus. Didelis pasiekimas!
Kitas vaikiškas prisiminimas – apie triratuką, su kuriuo per kiemą Fabijoniškėse, kur tuo metu gyvenom, lėkdavau mindama iš visų jėgų. Man atrodė, kad skrendu didžiuliu greičiu! Dabar matydama panašiai su triratukais spaudžiančius vaikus suprantu, kaip pasikeitė atskaitos taškas: kas vaikui yra tiek daug, suaugusiajam atrodo taip mažai... Ir nežinau, kur daugiau tiesos: t. y. ar didesnis vaikų pasaulio suvokimas, ar mūsų, intuityviai siekiančiųjų pasaulį sumažinti, matymas.
Štai ir šiandien ryte, ruošdama dukrytę į darželį, susimąsčiau, kaip ji mato mūsų namus. Gyvename nestandartiniame bute, kuriame daug nišų. Mes patys tų erdvių nenaudojam, o dukra jas supranta kaip vietas, kur galima įlįsti ir pasislėpti. Ji į jas dar įtelpa, praslenka, prasmunka... Kaip ir į pastalę. Juk visiems vaikams būna toks amžiaus tarpsnis, kai jie žaidžia po stalu, prie savo tėvų ir svečių kojų.
Manoji Kaja jau pati puikiai apsirengia. Ir padaro tai pirmoji, nes labai nori visur būti pirma: pirma apsirengti, pirma pavalgyti, pirma nueiti į darželį. Ryte atsikeliam be dvidešimt aštuonios, o po dešimties minučių ji stovi prie durų apsirengusi ir ragina: „Mama, einam...“ Nežinau, ar čia toks raidos etapas, ar pirmieji lyderystės bruožai. Ankstesnio darželio auklėtoja mūsų dukrą apibūdino kaip atamanę. Savaime tai nėra blogai: nelygu kokiems darbams ji visą grupę pastūmėja.“
Apie vaiką ir teatrą
„Man patinka mano trejų metukų dukters suvokimas apie karantiną ir pandemiją. Kaja klausia: „Mama, o kai baigsis karantinas, aš galėsiu pas tave į teatrą ateiti, taip? Nes labai jau noriu pas tave į teatrą...“ Man atrodo, ji jaučia teatro magiją – gal dėl to, kad ją nešiodama pirmuosius penkis mėnesius dar šokau spektakliuose.
Ir visgi dukra supranta, kad dabar negaliu jos vestis į darbą, kad tai nesaugu ir taisyklės šiuo metu to daryti neleidžia. Prieš karantiną dažnai ateidavom į teatrą abi, kai žinodavau, kad man nereikės ilgai užtrukti. Nes būna taip, kad dirbti reikia, bet ir su vaiku norisi pabūti. Tada planuoju savo laiką taip, kad galėčiau tuos dalykus suderinti.
Po dekretinių atostogų vis nekantraudavau, kada daktarai leis vėl pradėti sportuoti ir kada galėsiu grįžti į trupę. Ilgai laukti neteko: po poros mėnesių galėjau stiprinti kūną, o kuomet dukrytei sukako keturi mėnesiai, aš jau šokau pirmame savo spektaklyje po motinystės atostogų.
Vaikai, ateidami į gyvenimą, tikriausiai žino, kas jų tėvai, todėl mano mažylei nekyla klausimų, kodėl mama kartais ilgiau dirba, kas yra spektaklis ar ką ten mama šoka. Manau, tai yra duotybė. Visi vaikai yra stebuklingai supratingi.“
Apie gimnastiką ir muziką
„Ne visi tėvai ryžtųsi patikėti vaikų lopšeliui-darželiui vienerių metukų mažylį. Dauguma mamyčių įsitikinusios, kad to nevalia daryti, kol vaikučiui nesukaks treji. Bet juk šitaip nesukursi savo vaikui žalio minkšto pasaulio, kuriame nebus aštrių kampų, nebus laiptų, nuo kurių galima nukristi... Kiekvienas gyvename savo gyvenimą ir darom savus sprendimus. Mes gavom vietą lopšelyje-darželyje ir priėmėme tokį sprendimą. Dabar tai vertinčiau kaip privalumą, nes tada dukrai buvo lengviau adaptuotis nei dabar, karantino metu perėjus į kitą, arčiau namų esantį darželį.
Dvejų metukų Kaja pradėjo lankyti vaikų gimnastikos pamokėles. Labai džiaugiuosi, kad mažiems vaikams yra tokių užsiėmimų, kuriuose galima stiprinti kūną ir kartu išsidūkti, išlieti susikaupusią energiją. Nuo trejų metukų dukra pradėjo lankyti ir muzikos mokyklėlę, kur mokosi mušti ritmą ir klausytis muzikos. Muzika daro stebuklus, lavinia ir vysto vaikų intelektą, taip pat jautrumą, platesnį pasaulio suvokimą.
Kai Kaja buvo dar kūdikis, dažnai jai leisdavau Wolfgango A. Mozarto muziką. Ir dabar klausomės įvairiausios muzikos: nuo klasikos iki animacinių filmukų dainelių. Namuose Kaja jau ir gitara pabarškina, ir pianinu pagroja. Namuose yra patefonas, o dukra turi dvi mėgstamiausias plokšteles – „Pūkuotuko pasaulis“ ir Monikos Liu „Melodiją“. Man patinkančią šios plokštelės dainą „Troškimas“ dukrytė vadina kramtoma guma. Toks mūsų „šifruotas kodas“. Man kartais atrodo, kad mes su ja mintimis galime susikalbėti, kad ji girdi, ką aš mąstau.
Vaikų vidinis pasaulis daug platesnis nei mūsų, jame begalė spalvų, pajautimo ir intuicijos. Suaugusiesiems atrodytų keistai, bet mūsų namuose nuolatos plaukioja banginiai, orkos, delfinai... Šitoje banguojančioje jūroje būna sala, į kurią turime užlipti, kad nesušlaptume.“
Apie upę ir krantus
„Namuose turiu vieną porą puantų, kuri gerai paslėpta. Bet Kaja jau žino, kur galima ją „atsikasti“. Kai per karantiną mankštindavausi namuose, matydavau, kaip dukra savitai, atsižvelgdama į skambančią muziką, jaučia šokį. Turbūt kiekviena balerina patikrina savo vaikų duomenis baletui šokti... Tikrai dažnas klausimas mamai balerinai: „Ar leisi savo vaiką į baletą?“ Nėra atsakymo, nes tai turėtų būti Kajos pasirinkimas. Jeigu ateityje ji pasirinktų baletą, kaip mama ją palaikyčiau.
Man patinka mintis, kad vaikas yra upė, o tėvai yra krantai: jie negali srovės sustabdyti, gali nebent ją pakreipti. Ten, kur norės, vaikas vis vien nuplauks. Anksčiau ar vėliau jis sugrįš ten, kur mato savo sielos realizaciją.
Aš myliu savo darbą ir be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Jeigu nebūtų teatro, būčiau visiškai kitoks žmogus. Todėl esu dėkinga, kad mane tėvai tinkamu metu nukreipė į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, nors iki tol apie baletą nieko nežinojau.
Mama iš pradžių baiminosi, kad nebūsiu tinkama tokiai sudėtingai profesijai. Ji norėjo mane apsaugoti, bijojo, kad nebūčiau įskaudinta, neliktų gilių, ilgai negyjančių sielos žaizdų. Todėl klausinėdavo pedagogų apie mano pasiekimus ir netgi pati siūlydavosi atsiimti mane iš mokyklos, jei tik pasirodytų, kad baletui esu netinkama. Ją nuramindavo, kad viskas gerai, esu tinkama ir teisingai mąstanti mergaitė. Tada mama mane dar labiau stumdavo į priekį, kad būčiau už visas kitas geresnė.“
Apie motinystės vartus
„Paauglystėje būdavo sunkių momentų, kai norėdavosi viską mesti ir atrodydavo, kad nieko daugiau nebereikia. Tada mama akcentuodavo, kad mokytojai yra teisūs ir tik jų klausydama galiu kažko pasiekti. Toks buvo jos kartos auklėjimas.
Dabar kartais su mama padiskutuojame apie kartų skirtumus ir naujas vaikų auklėjimo teorijas. Dar neseniai buvo populiari auklėjimo metodika, pagal kurią tėvai vaikui negalėjo ištarti žodelio ne – jau matome, kokia karta iš to išaugo. Dabar vaikams viskas galima, nėra jokių ribų, nes nevalia stabdyti jų kūrybiškumo.
Kuomet tampi mama, staiga atsiduri kitame pasaulyje, apie kurį anksčiau nieko nežinojai. Ir jame susiduri su krūva skirtingų nuomonių. Mane šokiravo, kad tiek daug patarėjų atsirado aplinkui, kurie net nėra man artimi žmonės, bet būtinai nori paklausti: „O tu maitini? O miega gerai? Kodėl tiek aprengei? Kodėl taip mažai aprengei? Ar vaikas nesušals? Argi šitaip galima? O mūsų laikais...“
Anksčiau, prisiklausius visažinių mamyčių, mane grauždavo sąžinė, kad būsimąja savo motinyste aš per mažai domėjausi. Dabar galvoju, kad tai mane ir gelbsti, nes elgiuosi intuityviai. Darau taip, kaip man atrodo teisinga ir kaip jaučiu, nors kitiems galbūt atrodau pamišusi. Knygų gali skaityti kiek nori, bet būti mama išmokstama tik pačiai atvėrus vartus į motinystę.
Esu griežta mama. Laikausi požiūrio, kad ne tėvai turi pagal vaiko dūdelę šokti, o vaikas turi prisitaikyti prie savo tėvų ir jų darbų. Kai šoki pagal vaiko dūdelę, tai jis labai sklandžiai užlipa tau ant galvos ir prireikia daugybės pokalbių ir ašarų, kad viskas sugrįžtų į tinkamas vėžes. Nė vieni tėvai neišvengia vaikų manipuliacijų, nes jos kinta taip greitai, kad net nespėji susigaudyti, jog tavimi manipuliuojama. O situacijos keičiasi kasdien, nes vaikas, kaip ir mes visi, ryte atsikelia laimingas arba surūgęs.“
Apie atsidavimą ir lepinimą
„Mano tėvai mums su broliu buvo labai atsidavę. Tada jau gyvenome užmiestyje ir jie kiekvieną rytą mus veždavo į skirtingas mokyklas miesto centre ir kiekvieną pavakarę iš jų pasiimdavo. Dabar pati gyvenu centre, bet jei dukrai tinkamiausia mokykla būtų kažkur miesto pakraštyje, žinau, kad ir aš kelčiausi kiekvieną ankstyvą rytą jos nuvežti. Kai priimi sprendimą būti tėvais, tavo gyvenimas neišvengiamai apsiverčia, suteikdamas naujų vidinių resursų. Nesvarbu, koks pavargęs esi, – tu žinai, kad yra dalykų, kuriuos privalai padaryti, nes niekas kitas už tave jų nepadarys.
Namuose nesu tokia perfekcionistė, kokia būnu baleto salėje. Po griežtos disciplinos man reikia truputėlio laisvės. Todėl nematau nieko bloga, jei virtuvėje lieka kelios neišplautos lėkštės: tai nėra nusikaltimas. Arba kojinės kambario kampe gali voliotis... Kadangi mano vyras didesnis pedantas už mane, kartais jam sakau: „Jeigu tau trukdo – pats ir tvarkyk. Aš galėsiu rytoj viską sutvarkyti.“
Nesu išlepinta, mane retai aplanko noras būti kitų lepinamai. Kartais pati save pasilepinu, kai man to reikia. Bet kai vyras sugalvoja kokią staigmeną, būna labai gera.“
Apie romantiką ir šeimos ritualus
„Šeimoje neturime įpročio lovoje pusryčiauti ar gerti rytinę kavą, nors mano tėvų namuose tai buvo priimta. Jiems tai kaip ritualas, kuris bėgant metams nebuvo pamirštas, o tapo dar labiau juos tarpusavyje siejantis. Ir tai gražu.
Savo šeimoje dar nesusikūrėme panašių ritualų. Gal todėl, kad mūsų meilės istorija labai greitai vystėsi – nuo draugystės pradžios iki tapimo tėvais neužtrukome nė poros metų. Tik dėl karantino pagaliau tiek laiko praleidome kartu ir pamatėme, kas kokių įpročių turi, kokie dalykai mus erzina. Meilės drugeliai, burbuliukai ir balionėliai su laiku dingsta – tai normalu. Tada pradedi tiesiog gyventi su žmogumi, kurį myli, gerbi ir pasirinkai visam gyvenimui.
Mes su vyru kartu pabundame ir užmiegame, bet visą dieną nesilaikom susikibę už rankyčių. O kai dukrą prižiūrėti paima seneliai, ne visada laiką praleidžiame kartu, nes kartais norisi pabūti atskirai, išgirsti savo vidų. Per karantiną ryte atsikėlusi jau nebeprisimindavau, kada paskutinį kartą buvau viena.
Mano ir mano tėvų šeimos modeliai švelniai skirtingi. Tarkim, mano tėtis dažnai būdavo išvykęs, todėl visada troškau, kad mano vyras būtų namuose. Aš turiu užmigti lovoje kartu su savo žmogumi! Pagal tokius susikurtus kriterijus ir dairaisi žmogaus, su kuriuo galėtum būti kartu ir kuris irgi panašių dalykų ieško.
Mūsų su vyru istorijoje nebuvo tokios meilės iš pirmo žvilgsnio, kad vos pamatęs suprastum: čia tas žmogus. Tiesiog susitikome tuo metu, kai abiem norėjosi žmogaus, su kuriuo galėtum kurti savo ateitį. Nuo pat paauglystės tikėjau, kad mano vyras būtinai bus baleto artistas, nes tik toks sugebės mane suprasti. Atėjusi į teatrą greitai supratau, kad nenoriu aš baleto artisto... Tas didelis pastatas telieka man, o šeiminis gyvenimas turi klostytis anapus teatro sienų. Bet vyras su dukrele tikrai dažnai užsukdavo į teatrą iki karantino. Man svarbu, kad Paulius kartais pamatytų, kaip aš repetuoju.“
Apie baleto mitus
„Stereotipas, kad balerinos negali turėti vaikų, dabartiniame amžiuje yra visiškas absurdas. Kažkada jis buvo realybė, ir tai reikalavo didžiulio šokėjų pasišventimo savo profesijai. Bet dvidešimt pirmame amžiuje dauguma balerinų, įskaitant ryškiausias scenos žvaigždes, turi vaikų. Visos išeina dekretinių atostogų ir visos grįžta.
Prabėgus keliems mėnesiams po gimdymo, primabalerinos paprastai jau mankštinasi repeticijų salėje. Nes jei sėdėtum su vaiku namuose kelerius metus, motyvacija grįžti pradingtų, be to, ir kūnas po tokios pertraukos neatlaikytų fizinio šokėjų krūvio. O kaip greitai po gimdymo pavyksta sugrįžti į sceną, priklauso ir nuo genetikos, ir nuo fiziologijos, ir nuo paprasčiausio užsispyrimo.
Kitas absurdiškas stereotipas – „balerinoms galvoti nereikia“. Šią frazę ne kartą girdėjau mokykloje. Kaip šiandien norėčiau įrodyti buvusiems savo mokytojams, kad tai melas, ir jiems savo nuomonę argumentuoti! Nuoširdžiai nesuprantu, kaip vaikams galima sakyti, kad būsima jų profesija nereikalaus galvoti, užteks tik kojas gražiai kilnoti...
Dar būdavo dietos režimas: mums, dvylikametėms, liepdavo nieko nevalgyti po šešių vakaro. O iš mokyklos namo sugrįždavome tik aštuntą ar devintą... Toks badavimas net kenkia, nes lėtina tavo medžiagų apykaitą. Jeigu dabar man lieptų nevalgyti po šešių, tiesiog paklausčiau: „Jūs išprotėjote?“ Anksčiau sugebėdavau pasidaryti iškrovos dienas, dabar nebegaliu. O paauglystėje tiek dietų ir visokių eksperimentų būdavo, kad net kūnas pagaugais eina prisiminus...“
Apie namų virtuvę
„Kai būna gera nuotaika, namuose mėgstu gaminti. Ir galiu patiekalus ruošti vieną po kito, su visais desertais: paskutinįkart per laisvadienį namuose išviriau sriubą, suvyniojau sušius, iškepiau vyšnių pyragą. Kartais vyrui netgi tenka mane stabdyti, nes galiu prigaminti tiek, kad per savaitę neišeitų visko suvalgyti. Mes šeimoje nesame rimti valgytojai – labiau užkandžiautojai. Kotletus su bulvių koše valgome dažniausiai svečiuodamiesi pas savo tėvelius.
Kai mane aplankė draugė, iš pradžių planavome kažką užsisakyti, bet taip ir nesutarėm ką. Tada pasakiau, kad turiu bulvių ir spirgučių, galiu iškepti kugelį. Ir tai buvo pats geriausias sprendimas, nes jį gamindamos ir laukdamos, kol iškeps, turėjom progą pasikalbėti. O galiausiai dar ir labai skaniai pavalgėm.
Rytas rytui nelygu, bet kartais gaminu tris skirtingus pusryčių variantus, nes aš noriu vieno, vyras kito, o dukra kažko trečio. Kai laiko skirtingiems patiekalams gaminti nėra, gelbėja švediškas stalas, nuo kurio kiekvienas pasiima tai, kas jam labiausiai tinka. Niekada neverčiu dukros valgyti to, ko ji nenori, nes ir manęs mažos niekas neversdavo. Auksinė mano tėčio taisyklė: jeigu vaikas nenori valgyti – tegu nevalgo. Kai išalks – ateis ir suvalgys.“
Apie stebuklingą pleistrą
„Posakis „jeigu baleto artistui nieko neskauda, tai jis yra miręs“ – ne mitas, o tikrovė. Kai po atostogų pailsėjęs sugrįžti į repeticijų salę, pirmą dieną šokti būna taip lengva! Bet kartu supranti, kad rytoj raumenis jau vėl skaudės ir nebebus to lengvumo. Tada turėsi įdėti daugiau pastangų, kad save išjudintum, kad raumenys pakankamai sušiltų.
Mažylė, pamačiusi puantų kruvinai nutrintus mano kojų pirštus, puikiai supranta, kad mamai „popa“. Ir bando savaip mane pagydyti: pavyzdžiui, uždėti pleistro, kuris yra geriausias vaistas nuo visų bėdų ir ligų. Man atrodo, kraujas jai net savotiškai patinka, nes pati lengvai susižeidusi vis klausinėja: „O kraujukas bus?..“ Supranta ji ir tada, kai sakau, kad man skauda nugarą, todėl pakelti jos šiandien negalėsiu. Manau, vaikams tereikia paprastai, jiems suprantamai paaiškinti situaciją.
Man pačiai po sunkios darbo dienos stebuklingu pleistru būna muzika. Tada eidama namo įsidedu ausinuką ir klausausi to, kas mane galėtų pagydyti. Arba sužadintų tokį jausmą, kokį tuo metu norėčiau jausti.
Mūsų šeimoje aš esu finansų ministrė arba pagrindinė vadybininkė, netgi turiu marškinėlius su užrašu „Family Manager“. 95 procentais atvejų mūsų šeima į parduotuvę eina arba važiuoja su pirkinių sąrašu. Jei keliaujame su dukra, be sąraše buvusių dalykų krepšelyje nejučiomis atsiranda ir saldainis, varškės sūrelis, vaikiškas žurnalas... Štai tada pasirodo mano motiniškas griežtumas: „Ne, mažyle, – sakau, – iš visų tų daiktų gali likti tik kuris nors vienas. Dabar tavo eilė priimti sprendimą, kurio iš jų tu nori iš tikrųjų.“ Ir mano vaikas, pardavėjų nuostabai, laimingas išeina iš parduotuvės su vienu daiktu, be ginčų ir be ašarų. Nes aš leidau jam pačiam nuspręsti ir pagarbiai priėmiau jo sprendimą, o pats spręsdamas jis pasijuto didelis.“
Apie drabužius ir veidrodžius
„Su mama susiskambinam kiekvieną dieną ir kalbamės beveik apie viską, pačiomis įvairiausiomis temomis. Visgi po tam tikrų konfliktinių situacijų aš pradėjau brėžti ribas sakydama „apie tai mes daugiau nediskutuosime“, kad abi išvengtume nereikalingų negatyvių emocijų.
Grožio, aprangos, kosmetikos temos mūsų pokalbiuose visada būna skaudžios, mano mama niekada nesuprato, kaip aš, šitaip ryškiai žibanti baleto scenoje, kasdienybėje galiu atrodyti kaip pilka pelytė. Paskutinįkart ji tiesiog pareiškė: „Aš tave pasiimu ir mes važiuosim į parduotuvę.“ Už tai esu jai labai dėkinga. Ačiū, Mama.
Man drabužiai nėra tokie svarbūs, grožį aš matau ir suprantu kitaip. Dažniausiai tuos nusipirktus rūbus vilkiu lygiai pusvalandį per dieną: 15 minučių eidama į darbą ir 15 minučių iš jo grįždama. Visą kitą laiką teatre būnu su darbo apranga: su glaustinuke ar treningais. Ir pastaruosius renkuosi ne prabangius, o tokius, kurių negaila tampyti, su kuriais galima drąsiai voliotis ant salės grindų.
Nežinau, ar yra pasaulyje kita tokia profesija, kurios atstovai tiek daug valandų praleidžia priešais veidrodžius stebėdami savo kūną. Nepaisant to, tyrimų rezultatai rodo, kad baleto šokėjai savo kūnus mato daug netobulesnius, negu jie iš tiesų yra. Mokslininkai tai vadina kūno disformija.
Todėl daugumai balerinų kasdien patinka laisvas oversized drabužių stilius – kaip priešingybė aptemptiems kostiumams, su kuriais dirbame per repeticijas ir šokame spektakliuose. Išėjus iš veidrodžių salės, intuityviai norisi pasislėpti ir niekam savęs neberodyti.
Savo namuose turiu lygiai du veidrodžius: vieną vaiko kambaryje ir mažą siaurą prieškambaryje, kad išeidamas dirstelėtum, kaip atrodai. Ir viskas. Neturiu didelių veidrodžių ir nenoriu jų turėti.“
