Perskaičiau jūsų knygą „Greisė ir vėjas“ ir pagalvojau: jei žinočiau viską, ką žinote jūs, tikriausiai baigtųsi mano laimės paieškos... Ar ieškojimas jums yra begalinis veiksmas?
Neabejoju, kad kiekviename iš mūsų egzistuoja ieškotojas, besiblaškantis iš vienos vietos į kitą, vis ieškantis ir taip dažnai nerandantis. Rodos, daugelis iš mūsų nenustojame, nepailstame dairytis dalelės, kurios, jaučiame, mūsų gyvenime trūksta. Kartais galvojame, kad tai – žmogus. Arba geras darbas. Patirtis. Tačiau išties juk ieškome sielos... Einame savosios sielos tyrinėjimo keliu – patys esame tai, ko ieškome.
Kartais mus užvaldęs noras ieškoti tampa nuolatiniu nerimu, tačiau, kaip rašė poetas Sidney Lanieris, „jei nori, kad tave surastų, atsistok ten, kur ieškantis galės tave pamatyti.“ Ir Davidas Wagoneris puikiai suformulavo šią temą savo eilėraštyje „Dingęs“: „Jei nebesupranti, ką daro krūmai ir medžiai, / tu tikrai pasiklydai. Stovėk ramiai. Miškas žino / Kur tu esi. Leisk jam surasti tave.“ Turime tikėti, kad miškas žino, kur esame.
Ar prisimenate, koks jūsų gyvenimo įvykis privertė pažvelgti į save įdėmiau?
Tokių buvo ne vienas. Jaučiausi nepritapusi mokykloje, nežinojau, kam priklausau ir kaip galėčiau prisitaikyti prie sistemos. Būdama dvidešimties sukūriau tam tikrą savo personą – ji buvo daug žavingesnė ir laisvesnė, negu pati išties jaučiausi viduje.
Senoliai dažnai mėgdavo kartoti – pažink save. Šiandien žinau: kai susipažįstame su savo archetipu, randame priėjimą prie durų. Jas atvėrę, giliau suprantame, kas išties esame. Archetipas tarsi pakloja mums žemėlapį. Juo pasikliovę, galime keliauti po pasaulį ir save. Pastaraisiais metais būtent aplink tai ir sukasi mano darbai, tai išties tapo svarbiausia mano darbo ašimi.
Jūsų knygos, kuri tik šiais metais buvo išversta į lietuvių kalbą, pagrindinė veikėja yra paauglė. Ar specialiai pasirinkote tokį amžių? Kaip jūs išgyvenote paauglystę? Ar žinote, ką reiškia gyventi paribiuose? Trokšti būti nepaprastai?
Daugelį pirmųjų patirčių jaučiame taip intensyviai, kad jos mums palieka ilgalaikį įspūdį. Todėl norėjau, kad knygos veiksmas vyktų vidurinėje mokykloje. Mes taip dažnai liekame paženklinti ir suformuoti (tiek iš skaudinančios, tiek ir iš įgalinančios pusės) ankstyvos savo gyvenimo patirties, kad ji ir vėliau daro įtaką pasaulio suvokimui. Taip pat jaučiu, kad žinias geriausiai įsisaviname per alegorijas, palyginimus, metaforas, mitus ir poeziją, todėl knygą rašiau kaip grožinį kūrinį.
Paauglystėje buvau maištautoja. Negalėjau laikytis taisyklių, visada turėjau stiprią nuomonę. Kaip daugelis jaunų žmonių, alkau pripažinimo ir atpažinimo. Kartais – visai nepelnyto. Mūsų pačių tuštybė ir noras būti išskirtiniams dažnai pakiša koją, tačiau bręstant noras būti reikšmingai dingo, supratau, kad paprastumas pasitarnaus labiau, nei noras būti pripažintai. Nuolankumo malonė suteikia nepaprastą jausmą sklęsti tarp radarų.
Jūsų seneliai iš Lietuvos, tėvai susipažino jau Australijoje, jūs gimėte Adelaidėje. Ką reiškia būti lietuviu kitoje šalyje? Kaip jums pavyko išlaikyti tapatybę?
Išeivijoje kiekvienas iš mūsų turime savo kelionę – ji gali būti profesinė, asmeninė ar dvasinė. Nepritapau Australijos mokykloje – viena iš priežasčių buvo tai, kad šeštadieniais, kai visi mokyklos populiarieji dalyvaudavo sporto renginiuose, aš eidavau į šeštadieninę lietuvių mokyklą. Dabar, suaugusi, be galo vertinu tuos savaitgalius, praleistus Adelaidės lietuvių namuose, kur mokiausi tradicijų, ritualų, kultūrinių ir visuomeninių veiklų. Jaučiu, kad priklausau Australijai ir Lietuvai, tačiau net ir tos dvi šalys niekaip negalėtų manęs apibūdinti.
Man patiko jūsų frazė: namai, kuriuose maitinama ne maistu, o meile... Kokie buvo jūsų vaikystės namai?
Brangiausi mano vaikystės prisiminimai yra iš senelių namų. Močiutė man ir broliui pagamindavo tradicinių lietuviškų patiekalų, o su seneliu žaisdavome domino ir valandų valandas leisdavome sode. Paminiu tai ir knygoje, seneliai man buvo tikri stabai. Taigi aprašymai ir sentimentai pagrindinės knygos herojės Greisės senelių – Veronikos ir Kosmo personažams yra labai artimi mano prisiminimams ir mano patirčiai.
Baigėte antropologijos, istorijos ir komunikacijos studijas. Kas lėmė tokį gyvenimo kelio pasirinkimą?
Nuo jaunų dienų ne tik klausiau savo tėčio, kodėl dangus yra mėlynas, bet ir svarsčiau, kaip veikia pasaulis ir gyvenimas. Jaučiau neįveikiamą potraukį gilintis į egzistencijos kompleksiškumą. Iš tiesų noriu praleisti man likusį laiką pagarbiai mąstydama apie trapų gyvenimo voratinklį, kuris viską sujungia į vieną. Tai, kad mes egzistuojame didžiulėje tarpusavio ryšių matricoje, manęs niekada nenustos stebinti.
Vienu metu buvote vadinama viena įtakingiausių futurologių. Man smalsu: ar galima žvelgti į ateitį, nesidairant atgal?
Kaip futurologė nebedirbu tiek daug, kiek anksčiau. Man nepatinka, kur linkui juda ši industrija, rodos, ją tiesiog apsėdo ateities spėliojimai ir virtualus pasaulis. Dėl to kenčia dabarties akimirkos, gamta, o praeitis išvis lieka pamiršta. Jei norime plėstis, egzistuoti už jos, privalome praeitį integruoti į savo vidų.
Man patinka žiūrėti į žmones, vietas ir daiktus kaip į vienos gyvos sąmonės sistemą. Jei pritarsime giliai išminčiai, kuri švenčia ryšius su visu gyvenimu, ji leis mums ištverti tektoninius evoliucinių pokyčių poslinkius, kurie laukia. Dabar mūsų prašoma išplėsti bendrąją tradicinės, linijinės, logiškos, racionaliosios minties paradigmą, užuot laikiusis sferinio, holografinio suvokimo, apimančio ir Žemės laiką, ir regimąjį senovės kultūrų svajonių laiką.
Vėjas knygoje klausia: kodėl taip nebrangini savo gyvenimo, Greise? Kodėl mums svarbu užduoti sau tokį klausimą? Arba svarbu, kad kažkas mūsų to paklaustų?
Noro etimologija – de sidere, iš žvaigždžių – kviečia mus paskui giliausią ilgesį. Lotyniška žodžio šaknis kalba apie ilgesį, troškimą priklausyti žvaigždėms, o tiksliau – savo žvaigždei. Mūsų žvaigždė klausia, ar galime priklausyti meilei. Ir taip, šis ilgesys gąsdina, jei gyvenome neautentišką gyvenimą atokiau nuo savo žvaigždės, slopindami širdies impulsus ir tikrąją prigimtį.
Analitinės psichologijos kūrėjas Carlas Jungas rašė, kad „svarbiausias klausimas, kurį kiekvienas gali užduoti, yra: kokį mitą aš išgyvenu?“ Aš taip pat jaučiu, kad tai yra svarbiausias klausimas, kurio galime savęs klausti. Todėl didžioji mano darbo dalis dabar sukasi būtent aplink jį.
Esate gyvenusi didžiausiuose pasaulio miestuose. Ką reiškia jausmas – išrauti save su šaknimis ir pasodinti kitoje vietoje?
Mama vadina mane čigone – išties, bet kur galiu pasijusti lyg namuose. Niekada nenorėjau būti įstatyta į vieno identiteto rėmus, vis primenu sau būti Niekuo, kaip Homero herojus Odisėjas Poseidono vandenyse, kad tapčiau Visais. Nepriklausydama niekur, išmokau priklausyti visur.
Dabar laiką leidžiate Juodkrantėje. To mažo miestelio prie jūros nesulyginsi nei su Adelaide, nei su Tokiju, nei su Niujorku. Ar nesijaučiate čia įstrigusi?
Mes galime rinktis – ar būsime vidiniame kalėjime, ar vienuolyne. Miškas čia yra magiškas ir mistinis, visai nesijaučiu įstrigusi. Atvirkščiai – gal net labiau išsilaisvinusi. Juodkrantės miškas manyje vaikšto taip pat, kaip aš jame, gyvybė kvėpuoja kartu. Laikas čia leido man pinti kasdienybę ir šventumą su švelnumu, kurio joks miestas pasiūlyti negali.
Kaip jums atrodo, ar lietuviai pernelyg savęs nenuvertina, kalbėdami apie Lietuvą kaip apie Europos provinciją? Nesvarbu, šalis tai ar žmogus, gyvybiškai svarbu neatiduoti savigarbos svetimiems į rankas. Reikia turėti pakankamai pasitikėjimo, kad įvardintum save tinkamai, ir neleisti, kad vidinis mūsų kritikas vestų gyvenimo naratyvą.
Kur jus pačią veda prigimtis ir intuicija? Ar toks ėjimas visada pasiteisina?
Informacijos greitis ir kiekis, įgalinantis šiuolaikinį pasaulį, yra niekas, kai lyginame jį su šviesos greitį turinčia intuicija. Mūsų nuojauta nuolat siunčia informaciją kitai psichikos daliai, kad ji ten būtų iššifruota. Turime mokytis matyti pasaulį per simbolius ir nuolat priminti sau, kad visada pramerktume nors vieną akį tam, ko nematome. Reikia pamiršti iliuziją, kad protas yra vienintelis mūsų gyvenimo aiškintojas.
Mūsų sprendimai visiškai užgesina intuiciją. Kalbu ne apie įsiklausymą į savo nuojautą, kuždančią apie blogus sprendimus, kalbu apie tai, kad metas išsilaisvinti iš „teisingo“ ar „neteisingo“ pasirinkimo, kurį diktuoja protas, ir atsiriboti nuo apibrėžto mąstymo, kad galėtume priimti kitą požiūrį. Gamta ir vidinė nuojauta mums suteikia pasitikėjimą rinktis nežinomą vietoje žinomo, palikti užtikrintą saugumą ir nusisukti nuo matomo kranto, kad galėtume pradėti jausti tai, kas nematoma.
Kiek asmeninių patirčių yra jūsų knygoje? Ar buvo lengva jomis dalintis?
Daug asmeninių patirčių yra šioje knygoje, dar daugiau jų bus kitoje. Man svarbu dalintis asmenine savo patirtimi, o ne analizėmis.
Savo knygoje dėstote nemalonias tiesas: prisiimk atsakomybę už savo pačios gyvenimą ir nustok kaltinti kitus, priimk susiklosčiusias aplinkybes tokias, kokios jos yra, nenorėk, kad viskas būtų kitaip, suprask, kad susitaikymas – mažiausio pasipriešinimo kelias, pamiršk savo mintis ir įsiklausyk, ką sako širdis, žinok, kad ši akimirka nebepasikartos – susitaikyk su tuo. Ar galite pasakyti, kodėl šios tiesos mums yra nemalonios?
Svarbu išsiaiškinti, kas mumyse neleidžia priimti gyvenimo tokio, koks jis yra. Jeigu kas nemalonaus egzistuoja tavo gyvenime – žmogus ar patirtis, privalu stoti į akistatą. Ir žinoti, kad turime užtektinai jėgų tai įveikti. Atsidūrę sudėtingoje situacijoje, galime joje tik būti. Ne taisyti, spręsti ar tikėtis, kad ji dings, bet būti joje, lydėti, sutikti. Pirmiausia mokytis priimti.
Jei paprasčiausiai galime pasakyti „taip“ tam, koks yra gyvenimas šiandien, noras keisti save ar gyvenimo momentus dings. Užuot kovoję, situaciją galime priimti, tada aiškiau suvoksime kitą žingsnį, kurį turėtume žengti.
Ar jums irgi kyla minčių apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje mes visko labai bijome?
Dažnai baimės įdiegiamos labai jauname amžiuje. Turime išmokti jų atsikratyti, jei norime turėti nors menkiausią šansą išlaisvinti vidines savo dovanas ir talentus. Ar galime būti banga, kuri žino, kad yra vandenyno dalis? Kai suprasime, kad esame truputis vandenyno, bangų nebebijosime.
Sakydama, kad protas kaip tarnas turi paklusti šeimininkui – sielai, jūs pripažįstate sielos egzistavimą. Ar tai – šeimos tradicija? O gal pati esate turėjusi patirčių, kurios atvedė jus prie tokio pažinimo?
Gyvenimas pasaulyje parodė gausybę skirtingų tikėjimo sistemų. Susidomėjimas archetipais ir mitologija man padarė didelę įtaką, taigi, kita knyga bus apie tamsią sielų naktį. Mirties ir atgimimo motyvai mituose itin dažni. Mitai nurodo iniciacijos kelią. Mums būtina patenkinti savo paneigtus, užslopintus jausmus, tamsiąją pusę – apleistas, atstumtas, vienišas ir neišmylėtas savo dalis ir integruoti šiuos aspektus atgal į save. Siela nori sugrįžti į visumą.
Sujunk su Visatos širdimi – jūs siūlote išeitį tiems, kurie kankinasi nerasdami savęs ar savo vietos gyvenime. Kokie buvo jūsų ieškojimai?
Jei dvasia neįsišaknijusi sieloje, mus kankins daugybė abejonių ir nesugebėsime atskirti, kurios baimės priklauso mums, o kurios yra kolektyvinės. Tikroji jėga ir galia ateina iš savęs valdymo, kai pradedame naudoti galią, kurią turime, užuot troškę galios, kurios neturime. Paradoksalu, tačiau kai priimame, kas esame, prasideda keitimosi procesas. Psichologo Carlo Rogerso citata man labai pagelbėjo: „Keistas paradoksas, kai priimu save tokį, koks esu, tik tada galiu pradėti keistis.“
Negalima gyventi nuolat skubant, sakote. Kaip jums tai pavyksta įgyvendinti savo gyvenime?
Natūrali kai kurių žmonių prigimtis pražysta vėliau. Kaip ir gėlės sode – vienos prasiskleidžia anksti, kitoms reikia laiko. Ir gyvenime sutiksi žmonių, kurie natūraliai pražysta vėliau. Čia visiškai nėra nieko blogo. Negalime paskubinti gamtos dėsnių. Nei žmoguje, nei gamtoje.
Gamta natūraliai atsiskleidžia ir pataiko į sezono ritmą. Tai lyg kvietimas giliai priimti gamtos periodiškumą, nes kiekviena mūsų patirtis taip pat yra cikliška ir sezoniška. Šiam supratimui reikia laiko – tai neskubėjimu ir ramybe pagrįstas gyvenimo tempas. Pati jo dar mokausi!
Knygoje labai aiški mintis apie tai, kad žmogus turi palaikyti ryšį su dangumi. Kaip manote, kas tą ryšį kuria?
Kai prakalbame, visada rizikuojame nepritapti. Tačiau mes su savimi, o ne su kitais ir juo labiau jų nuomonėmis susitiksime danguje. Dažnai tikime, kad tai, ką kiti galvoja ir jaučia apie mus, yra daug svarbiau už tai, ką patys jaučiame ir galvojame apie save. Ryšys su aukštesniąja jėga leidžia mums grakščiai atsisakyti tuščio atsipirkimo, kad priklausytume viskam, kas netikra, ir tam, kas mus nutildo. Tik tada, būdami tokie, kokie esame, galėtume pasitikėti savimi ir dangumi.
Ar galiu paklausti jūsų apie šeimą? Ar esate, buvote ištekėjusi? Turite vaikų?
Esu vieniša, vaikų neturiu.
Ateitis gimsta ne iš planų, o iš dabarties. Ką jūsų dabartis prognozuoja jūsų ateičiai?
Poetas W. H. Audenas rašė: „Gyvename galiomis, kurias dedamės suprantantys.“ Ir tai – tokia tiesa! Sielos galių nerasi paviršiuje, jos atsiranda iš gilumos. Ir jeigu visi galime toleruoti nepatogią nežinomybę, tai galime pradėti ir suprasti struktūrą, kas mūsų laukia toliau. Man asmeniškai tai reiškia baigti kitą knygą, dirbti su klientais, kad miškas vaikščiotų manyje, būti atvirai bei imliai viskam, kas gali atsirasti mano kelyje.
