Individualių vyriškų kostiumų paslaptis įminusi Rūta Žalianekaitė jau penktus metus nebeskaičiuoja darbo valandų Vilniaus senamiestyje įsikūrusiame butike. Didžiulis darbštumas ir išskirtinis kūrybingumas nelieka nepastebėti, todėl šiandien dėmesį atkreipia vis daugiau puikiai vilkinčių jos klientų. Bene vienintelė nišinėje srityje įsitvirtinusi lietuvė vis dar negali atsidžiaugti lemtingais gyvenimo posūkiais ir net sunkmečiu dėlioja sėkmingo verslo plėtros planus.

Rūta, esate viena iš nedaugelio moterų, besigilinančių į individualios vyriškos aprangos subtilybes. Kaip save atradote šioje išskirtinėje rinkoje?

Mada yra turtingiesiems – tereikia nueiti į prabangią parduotuvę. Visiems kitiems belieka stilius – arba turi jo pajautimo gyslelę, arba ne. Atrodo, kad turiu visą stiliaus veną. Dar pradinėse klasėse kabarodavausi į antresoles, kur mama laikydavo jaunystės drabužius: vis juos matuodavausi, apžiūrinėdavau, kaip pasiūti, svajodavau iki jų užaugti. Porą daiktų esu išsisaugojusi iki dabar. Man visada buvo svarbu išsiskirti apranga. Augau gūdžiais tarybiniais laikais, todėl turėjau būti labai išradinga: išmokau siuvinėti, siūti, puode virindavau džinsus.

Vėliau ilgai užsiėmiau džiaugsmo neteikiančia veikla – turėjau kanceliarinių prekių franšizę. Po viso kankinimosi ir svarstymų, ką daryti, verslą pardaviau. Netrukus, keliaudama po JAV, sutikau vyriškų kostiumų fabriko savininką, kuris siuvo pagal individualius matmenis. Ryžausi dalyvauti tokio kostiumo užsakymo procese ir akimirksniu paskendau tarp audinių, siūlų, sagų, pamušalų. Noras tuo užsiimti tik stiprėjo. Klasėje, sporte, universitete mane labiau supo vyrai. Aš juos lengvai supratau, buvo paprasta bendrauti. Nors esu labai moteriška, mėgstu kvėpintis vyriškais kvepalais, ypatingomis progomis surūkau gerą cigarą. Taigi kostiumų siuvimas išpildė ne tik stiliaus ir saviraiškos svajonę, bet ir leido bendrauti su pažįstama aplinka.

Kokių įgūdžių ir savybių reikia, norint tapti kostiumo paslaptis išmanančia profesionale?

Drąsos, praktikos, atidumo ir kantrybės. Kai po pirmų mokymų grįžau į Lietuvą, maniau viską mokanti. Pradėjusi matuoti savo vyrą suvokiau, kad iš pusės žodžio suprasti klientą ir perprasti jo figūros niuansus yra ne tas pats. Užsispyriau įveikti ir tai – teko vėl skristi mokytis. Pakartojus kursą buvo kiek drąsiau, bet tik praktika ir klaidos suformuoja ekspertą. Dabar ateina užsakovas ir jau matau, koks bus dydis, kokie neatitikimai lyginant su standartu.

Vyrus dažniau atveda jų mylimosios ar patobulinti spintos turinį jie nusprendžia patys? Ko nori lietuviai ir ar tų norų apskritai turi?

Kur labiau kryps akys: į vyrą su bliuzonu ar į vyrą su švarku ir marškiniais? Dėmesys patinka kiekvienam. Žinoma, lietuviai – ne italai. Dažnas turi vieną kostiumą ir sako, kad tas dar visai geras, tik kartą prieš penkiolika metų per vestuves vilkėtas. Tokius vyrus atveda. Jų moterys supranta, kad kostiumas ar švarkas gali būti dėvimi ir po darbo, savaitgaliais, kelionėse. Kol matuoju klientą, jo dama imituoja bežiūrinėjanti audinius, o po to už jį nusprendžiam mes abi.

Su mano vyru lygiai tas pats – įkalbu užsisakyti naują kostiumą ir tada viską pati suderinu. Jei paklausiu nuomonės, manęs juokais prašo „neimituoti demokratijos ten, kur jos nėra“. Turiu ir daug žinančių, ko nori, klientų, kurie domisi kostiumų mada, atsiunčia norimo modelio pavyzdžių. Žinau jų matmenis, sudėlioju galutinį variantą. Tik atėję atsiimti drabužio, paklausia, kokį pamušalą išrinkau šįkart. Patys geriausi klientai suteikia saviraiškos laisvę ir dar turi subtilų humoro jausmą.

Kaip sėkmingai randate ryšį su žmonėmis ir pelnote jų pasitikėjimą? Ar su visais dirbti lengva? Galbūt tenka sutikti ir tikrai ekscentriškų asmenybių?

Pradžioje pajaučiu žmones, o bendrą kalbą randu per pirmą minutę. Esu labai paprasta, atvira ir klientai tą greitai pajunta, atsipalaiduoja, išeina beveik tapę draugais. Man dirbti paprasta su 99 % vyrų. Ekscentriškų neturėjau, o manęs nustebinti jau niekuo negalima. Nemaloniausia būna, kai vyrą atlydi moteris, save laikanti kostiumų eksperte. Ji atsiima drabužį ir stebisi, kad audinys raukšlėjasi, nes internete matė kitaip. Mintyse ramindamasi, suskaičiuoju iki dešimt ir atsakau, kad galime perdaryti į tinkantį pozuoti, bet su juo nei eiti, nei šokti, nei sėdėti galima nebebus. Dabar šias „ekspertes“ jau atpažįstu ir informuoju iš anksto. Dirbi ir mokaisi.

Su kokiais didžiausiais mitais teko susidurti kuriant individualius drabužius?

Kad languotas audinys storina, o juostuotas – ilgina. Štai ateina storuliukas, kuris nori languoto, bet jam neva negalima. Tuomet klausiu, ar bus skirtumas, jei atrodys penkiais kilogramais stambesnis? Klientas juokiasi, kad, žinoma, ne! Aš visiems sakau, kad svarbiausia, kaip jautiesi. Jei su languotu arba juostuotu eisi iškėlęs galvą, atstatęs krūtinę, gerai ir atrodysi. Jei eisi susimetęs į kuprą, susižavėjimo žvilgsnių nelauk.

Kaip teisingai vilkėti ir prižiūrėti individualų kostiumą? Ar jis reikalauja daugiau priežiūros?

Pamenu, vienas garsus advokatas man pasakė: „Rūta, aš turiu kokius trisdešimt kostiumų. Visi jie atrodo gerai: vairuodamas visada nusivelku švarką ir pasikabinu ant pakabo, darbe irgi su juo nesėdžiu.“ Būna ir tokių, kurie kelnes išskalbia skalbimo mašinoje ir nesupranta, kodėl jos susitraukė. Vieno turtingo pono namų tvarkytoja irgi kartą taip išskalbė labai gero angliško audinio kelnes. Klientas skambina man ir sako: „Rūta, turi mano žmonos matmenis. Ar gali tas kelnes sutvarkyt, kad jai tiktų?“ Ta priežiūra paprasta: skaityti, kas parašyta etiketėje, turėti keletą kostiumų skirtingiems sezonams, po darbo nenumesti kur ant kėdės, pakabinti į kantą. Idealu, jei prieš tai dar išlyginsite per skudurėlį, kad nepradėtų blizgėti.

Esu ne kartą girdėjusi kalbant, kad idealiai tinkantį kostiumą galima įsigyti ir parduotuvėje. Ką atsakytumėte tuo patikėjusiam žmogui?

Pakviesčiau su tuo „idealiai tinkančiu“ kostiumu ateiti pas mane. Parodyčiau, į ką atkreipti dėmesį kitą kartą apsiperkant. Yra dalykų, kurių nepataisysi. Sakote, reikėjo tik patrumpinti rankoves ar patį švarką? Žmonės nustemba sužinoję, kad, patrumpinus minėtas vietas, kišenės lieka neproporcingai žemai, sagos atsiduria visiškoje rankogalių apačioje. Man dar nepasitaikė sutikti nė vieno kliento tariamus standartus atitinkančia figūra – visų drabužius reikėjo taisyti bent penkiais būdais! Vidutiniškai reikia 10–15 korekcijų švarkui ir 2–5 kelnėms. Vyrai dažnai atsisako siūdintis individualiai, nes sunkiai įsivaizduoja, kaip atrodys kostiumas iš pasirinkto audinio pavyzdžio. Jie pasimeta dėl pasirinkimų gausos, o parduotuvėje aiškiau. Lietuviams apskritai siūdintis bet kokį drabužį jau yra darbas, kuriame patys turi dalyvauti. Mano klientai dažniausiai pamiršta kelią į parduotuves. Paprastai tokie vyrai ima labiau prižiūrėti ir kostiumus, ir visą savo garderobą.

Kodėl dauguma lietuvių vis dar renkasi atrodyti nuobodžiai, kai aplink tiek galimybių švęsti gyvenimą?

Lietuviai rengiasi pagal tai, ką metai iš metų randa parduotuvių lentynose, o jose metai iš metų nugula tai, kas bus užtikrintai parduota. Įdomesnių spalvinių variantų galima pamatyti nebent mažesnių dydžių žmonėms, o visa kita – mėlyna ir pilka. Pamenu atvejį, kai didesnį dydį nešiojantis klientas nuėjo į žinomą kostiumų parduotuvę ir pradėjo vardinti spalvinius savo pageidavimus. Pardavėjas ramiai išklausė ir pasiūlė juodą arba mėlyną.

Mūsų visų akys jau įprato prie spalvų, kurios tinka visiems gyvenimo atvejams. Su jomis vyrai jaučiasi saugiai. Juk dažną mokykloje ir namuose auklėjo jokiu būdu neišsišokti: „neprisigalvok!“, „tau taip netinka!“, „į ką tai panašu?“, „tave pirštais užbadys!“ Mes niekada nebūsime nei prancūzai, nei italai.

Tuomet pasidalinkite bent keliomis įžvalgomis, ką mūsų vyrams vertėtų patobulinti savo garderobe?

Kostiumus dėvintiems vyrams svarbu pasirinkti tinkamus dydžius ir ilgius, atrasti lygintuvus, pradėti matyti aksesuarus – kaklaraiščius, nosinaites, šalikus. Vilkėti tinkamus marškinius, juos taip pat siuvame. Viskam reikia laiko, o mes dar tik trisdešimt metų laisvi. Jei motina neturi stiliaus pojūčio, jis nebus perduotas sūnui, o jei ir žmonai nesvarbu, kaip jos vyras atrodo... Juokauju, kad jei ne aš, vargšai žmonės ir nesuprastų, ką reiškia gražiai atrodyti ir nusipelnyti komplimentų. Kažkodėl net apsipirkinėti pas mus nevyriška. Ateinančius klientus vis pamokau prie naujo kostiumo nusipirkti megztą liemenę ar ploną megztuką, pasakau, kur ir ką rasti. Skatinu nebijoti spalvų, turėti mažiau, bet tarpusavyje derančių, kokybiškų drabužių. Kai pamatau kitą kartą pasitempusį, labai džiaugiuosi ir kaip ekspertė, ir kaip moteris.

Kokius derinius patariate rinktis tiems, kurie vis tiek amžinai bijo suklysti ir atsisako išsiskirti iš minios?

Tuomet siūlau tą pačią mėlyną arba pilką, bet „kitaip“. Galima derinti bent jau įdomesnes sagas ar pamušalą, kitos spalvos kilpeles. Nesu nusiteikusi prieš šias spalvas, nes iš jų galima sukurti labai gerus derinius. Pavyzdžiui, vilkėti kartu su lygaus arba languoto audinio liemene. Nereikia būti dideliu ekspertu, kad suprastum, kas dera. Svarbiausia, kad drabužis būtų siūtas individualiai, ir tuomet net nuobodžiausia spalva nieko nesugadins. Ar žinojote, kad apranga prisideda ir prie asmeninės, ir prie verslo sėkmės? Štai nesena istorija: klientas džiaugėsi, kad vilkintį nauju kostiumu ir paltu jį pamatė įmonės savininkas – pagyrė, kad atrodo geriau už pačius akcininkus, ir paprašė mano kontaktų.

O jūsų pačios šeimoje diskutuojama stiliaus temomis? Kaip plečiate estetinį akiratį per karantiną ir ar skonį išlavinti apskritai įmanoma misija?

Žinoma, kad įmanoma. Visi trys mano vaikai turi skonio pojūtį. Mažiausias dar kartais paklauso nuomonės ir dažniau už kitus pastebi net nedidelius mano pokyčius: „kaip dera šalikėlis!“, „naują suknelę pasisiuvai?“, „kaip šitie batai tau tinka!“. Su vyriausiuoju, kuris studijuoja meno istoriją Didžiojoje Britanijoje, pykstamės nebent dėl neišlygintų marškinėlių. Jis tada atkerta, kad taip darė tik mano laikais, senovėj. Dukra irgi domisi, kaip vilki ir ji pati, ir visa šeima. Žinoma, kartos skirtingos, todėl nuomonės ne visada sutampa. Net mano vyras, kuris neturėjo jokio stiliaus pojūčio, dabar kartais nustebina. Žinoma, kartais nesusilaikau nepaklaususi, kodėl čia tos kojinės ar tie marškiniai. Nors iš pradžių suirzta, po kelių minučių jau pamatau geresnį vaizdą. Pati nuolat perku žurnalus, naršau internete, domiuosi.

Neslepiate besižavinti Italijos vyrų stiliaus pojūčiu, mielai ten semiatės naujų idėjų. Ar lietuviai turi bent menkiausių šansų taip gerai atrodyti?

Pirmą kartą nuvykusi į Florencijos „Pitti Uomo“ vyrų mados parodą, kaip išprotėjusi stengiausi įamžinti vieną už kitą stilingesnius dalyvius. Pasak ramiai viską stebėjusio mano vyro, aš priminiau mažą vaiką didelėje saldainių parduotuvėje. Stiliaus pojūtis yra italų kraujyje. Mano mama tą pojūtį turėjo, aš turiu, o mano vaikai turi dar didesnį. Vadinasi, ateityje lipsime ant kulnų ir italams! Pas mus tiek daug gražių, atletiškų vyrų. O, kaip gerai jie atrodytų ne tik su sportiniais, bet ir su jų figūroms pritaikytais, individualiai siūtais kostiumais!

Kartą ir visiems laikams paaiškinkite: kuo gi skiriasi made to measure ir bespoke siuvimo būdai?

Kai siuvėjas metru išmatuoja ir užsukama, kad dar du ar tris kartus būtų primatuota, o kostiumas priglunda lyg antra oda, tai – bespoke (liet. pagal užsakymą). Šis būdas ilgesnis, kelis kartus brangesnis, tačiau ir unikalus, nes nuo pradžios iki pabaigos kostiumų siuvimo meistras viską daro rankomis. Taip pat pasiūlo įvairesnių detalių – apykaklių, kišenių ir kita.

MTM, arba made to measure (liet. pagaminta pagal matmenis), būdu matuojama jau lyginant su standartiniais kostiumų dydžiais. Taigi aš parenku labiausiai tinkantį dydį, kuris kelnių ir švarko atvejais gali skirtis. Tuomet žymiu, ką ir kur reiks keisti lyginant su standartu: platinti, trumpinti, siaurinti ar ilginti. Primatuojama tik vieną kartą, o gamybos procesas automatizuotas, todėl ir kaina gerokai pigesnė. Po kelių savaičių atvyksta pasiūtas drabužis, kurį vietoje, esant poreikiui, dar galime pakoreguoti. Nors detales pagal duotus standartus dėlioju kaip lego, jų tikrai pakanka. Dažnam ir taip per daug pasirinkimo galimybių, todėl manęs prašo „ko nors klasikinio“. Visada padedu, patariu. Sunku būna tik pirmą kartą – vėliau klientai renkasi jau drąsesnes spalvas ir detales.

Kaip jūsų veiklą vertina antra pusė? Juk ne visi partneriai moka ramiai priimti savo moterų sėkmę.

Už viską, ką dabar turiu, esu dėkinga tik vyrui. Jei ne finansinė jo parama ir moralinis palaikymas, neįsivaizduoju, kur dabar būčiau. Aš esu polėkio žmogus. Man reikia veiksmo, laisvės, kūrybos. Tik save realizavusi, namie galiu būti geriausia savo versija, be galo linksma ir dar uždeganti kitus. Kažkada man Nerius pasakė: „Šeimyniniame gyvenime aš pasirinkau būti laimingas, o ne teisus.“ Šis jo požiūris viską sudėliojo į tinkamas vietas. Juokaudama sakau, kad vyras man netrukdo rūpintis jo stiliumi, nors kartais dėl to kiek ir paburba.

Girdėjau, kad net šiomis pandemijos sąlygomis vos spėjate suktis. Tiesiog nuostabu!

Džiaugiuosi, kad per pandemiją atidariau ir savo siuvyklą. Norėjau apsiūti ateinančių vyrų mylimąsias, taisyti ir atnaujinti jau panešiotus drabužius. Atsitiko taip, kad viską pakoregavo sportiniai laisvalaikio kostiumai. Žmonės taip užsimanė stilingų treningų, kad vos spėjame suktis. Pavasariui ateinant, siuvame ir trikotažines sukneles, striukes. Dabar jau mąstau apie verslo plėtrą – matau, kad teks sisteminti sparčiai didėjančius užsakymus. Esu lyg vėjo nešta ir pamesta – tame sūkuryje ir jaučiuosi geriausiai. Visgi užsispyrimas ir sunkus darbas yra visų sėkmių palydovas.