A. Makarevičius savo studiją įsirengė namuose, V. Šopeno gatvėje. Buvo laikas, kai teko gyventi pusrūsyje, paveikslai nelengvai skynėsi kelią į dailės gerbėjų rankas. Dabar tapytojas džiaugiasi, kad viskas, ko reikia, yra po ranka, nebetenka pėdinti iki dirbtuvių ir atgal, o savo namuose jis jaučiasi saugiausiai – kūrėjui tai būtina sąlyga. Saugumo jausmą pastiprina ir pilka gražuolė Kampė: atslinkusi į studiją katytė šokteli ant Andriaus kelių. Ramiai murkdama ir visaip glaustydamasi prie šeimininko, ji visą pokalbį dalyvaus tarsi lygiateisė pašnekovė, o pyktelėjusi, kad yra tik glostoma, bet nekalbinama, krimstelės Andriui į ranką.
Jūsų produktyvios kūrybos amplitudė varijuoja nuo ekspresyvių peizažų iki aktų, portretų ir absurdiškų karnavališkų vaizdinių, kurie puikiai tiktų šiuolaikinėms pasakų interpretacijoms iliustruoti. „Mieganti gražuolė ir nykštukai prie Kablio“, „Mėlynbarzdis ir merginos“, „Merginos ir Batuotas katinas“... Ar mėgstate pasakas?
Vaikystėje pasakas skaitydavo tėvai, babulė su dieduku. Mėgau lietuvių liaudies, brolių Grimmų pasakas. Ypač apie raganas, velnią, gyvūnus. Mažas būdamas piešiau komiksus apie žmogišką zuikių gyvenimą. Įkvėpdavo ir įkvepia tai, kad gali sugalvoti ir nupiešti, ką tik panorėsi. Vaizduotė neturi jokių ribų...
Jūsų kūryboje dominuoja nuogas moters kūnas. Dažniausiai – kūnas be veido. Aliuzija į tai, kad vyro ir moters sueitis, kai nėra meilės, tampa anonimiška? Sakoma, tokiu atveju vyras prisimena tik paskutinį moters, kuria pasinaudojo, veidą.
Ne visą laiką tapau aktus be veidų, būna ir veidų, bet veido nebuvimas reiškia, kad nenoriu suasmeninti moters, nenoriu, kad ją atpažintų ir badytų pirštais: „O, čia esi tu.“ Man svarbiau įamžinti nuogą žmogaus kūną. Ne tik moters, vyro kūnas taip pat yra gražus. Tačiau nenorėčiau, kad mano paveikslų žiūrovai vardytų: „Čia yra Onutė, o čia – Jonė.“ Atsisakau asmeniškumo, noriu sutelkti dėmesį į moters kūną, emociją, kūno kalbą, todėl netapau veido.
Kai Jūsų paveiksluose vyrai ir moterys mylisi, jiems ant galvų uždedate zuikučių ar meškučių kaukes. Todėl, kad mylimieji dažnai linkę vienas kitą vadinti mažybiniais vardeliais: „meškuti, zuikuti, katinėli...“?
Galbūt net per dažnai. Ir gal pamiršta tikruosius vardus (juokiasi)?
Ar galėtumėte suskaičiuoti, kiek aktų esate nutapęs? Skaitau pavadinimus: „Aktas Nr. 3“, „Aktas Nr. 86“ ir t. t. Buvot išsikėlęs iššūkį „100 aktų per 100 dienų“.
Kas dieną nutapydavau po vieną nedidelio formato (18x24) aktą. Turėjau užsiėmimą visą užpraeitą žiemą. Atsikeldavau ir pradėdavau tapyti. Tuose kūriniuose gerai atsispindi mano kiekvienos dienos nuotaika. O dar prieš tai buvo visokiausių matmenų aktų paveikslų... Nesu suskaičiavęs, bet aktų esu nutapęs tikrai daug.
Kai kas pamanytų, kad jie atskleidžia didesnį Jūsų domėjimąsi seksualumo tema...
Kažkas komentaruose gal ir buvo panašiai parašęs, bet aš to neimu į širdį. Ne vien aš tapau aktus. Visais amžiais dailininkai tapydavo moters kūną. Tai nereiškia, kad jie kaip nors išskirtinai domėjosi seksualumo tema. Tai yra tiesiog žavėjimosi bet kokiu grožiu išraiška. Aš taip pat tapau gamtą, kuri man yra labai graži, ir daiktus, ir spalvų derinys gali būti nuostabus. Kasdienybės kritikai randa priežasčių prikibti prie bet ko. Jei pieši gyvūnus, kam nors atrodo, kad esi zoofilas. Iškreiptos sąmonės individai savo mąstymo turinį išlieja visaip. Reikėtų jau išaugti iš davatkiško štampo ir nustoti bijoti nuogumo. Tiek savo, tiek ir kitų.
Ar aktų tapybos kūrinius žmonės mielai perka? Turbūt šis žanras kelia stichiją būtent vyrų piniginėse?
Nepasakyčiau, kad aktų paveikslus mieliau perka vyrai. Galbūt moterys aktų vaizduose mato sąsają su savo kūnu, jos labiau ir kitaip įvertina grožį. Iš to šimtuko daug kūrinių nukeliavo į moterų rankas.
Ar Jums pozuoja visas pulkas merginų?
Kai kurios merginos atsiunčia savo aktų nuotraukų, kitais atvejais įkvėpimo semiuosi iš nuotraukų internete. Bendradarbiaujame su fotografu Sauliumi Kreišmonu, iš jo fotoalbumo renkuosi puikių kadrų. Dalyvauju aktų pleneruose „Trys dienos“, ten modeliai pozuoja gyvai. Tris dienas bendraujame, tapome. Taigi mano aktai gimsta įvairiai: ir iš nuotraukų, ir modeliams pozuojant gyvai.
Moters kūnas yra ne kaip reginys, o kaip tapytojo patirtis? Daug patirčių?
Žiūriu į kūną ne kaip į seksualumo objektą. Tapytojui daug svarbesni kiti dalykai: šviesa, tamsa, figūros linkių metami šešėliai, koloritas, kompozicija ir t. t.
Savo patirtis įsimenate akimis, jausmais ar labiau ausimis? Žinau, kad tapydamas aktus neretai klausotės metalo. Ar tokia muzika Jus užveža, o gal priešingai, išskaido, iškapoja asmenines patirtis?
Ko gero, viskuo, nors labiausiai įsimenu akimis. Metalo muzika niekaip nesusijusi su aktais, tai tiesiog sutapimas. Tuo metu suteikė geros energijos. O šiaip dirbtuvėje skamba įvairi muzika. Mėgstu džiazą, klasiką, roką, metalą, repą.
Rašėte: „Mums reikia to banalumo, kurį suteikia pirmasis apsinuoginimas, nes jis mus įžemina realybėje.“ Man regis, apsinuoginimas niekada nebūna banalus, nebent kalbėtume apie stoties rajono sekso srities darbininkes.
Tą frazę aš pasiėmiau iš Johno Bergerio knygos „Kaip menas moko matyti“, man ji imponavo, todėl ja rėmiausi vykdydamas savo projektą „100 aktų per 100 dienų.“ Kai kuriems dailininkams atrodo, kad nuogas kūnas yra banalus, ką ten naujo galima atrasti, per amžius įvairiai tas kūnas jau tapytas ir laikomas nebeįdomiu. Gal mums kartais reikia ir to banalumo, kad sušildytume širdį ir pasibelstume į sielą?
Aktas – ne tik nuogas kūnas. Kai tapote ir veidus, galime matyti moters emocijas, charakterį, mintis, ne vien kūno, bet ir asmenybės grožį. Tai sustiprina jausminius žiūrovo išgyvenimus. Paveikslas yra ir paties dailininko apsinuoginimo aktas?
Paveikslas yra dalis tavęs. Jei dirbi nuoširdžiai, nemeluoji, atvirai perteiki savo mintis, nuotaikas, pojūčius, tai vienaip ar kitaip atsispindi kūrinyje.
Kol kas aktuose nesu numatęs tapyti realių veidų – nematau reikalo. Bet niekad nežinai, kaip pasisuks tavo tapyba. Taip, realūs veidai suteikia daugiau emocijų, bet ir kūnas užkoduoja stiprų jausminį krūvį.
Daugiau nei dešimtmetį sukatės tarp Halės turgaus, V. Šopeno, Šv. Stepono, Aguonų gatvių. 2019 metais įvyko Jūsų paroda „Stoties rajono pasakojimai arba Mandelos efektas“. Mandelos efektas – psichologinis fenomenas, kuomet daugybė žmonių klaidingai prisimena kokį nors reiškinį ar įvykį. Norėjote pasakyti, kad stoties rajonas pasikeitė, bet vilniečiai ten vis dar regi prostituciją, alkoholizmą, marginalus, arba marozus, ir hipsterius?
Norėjau įamžinti sparčią šio rajono kaitą. Prisimenu, studijų laikais, kai dažnai reikėdavo pravažiuoti ar praeiti pro stoties rajoną, man būdavo nejauku. Galvodavau, kad niekada nenorėsiu čia gyventi. Bet baigus universitetą po kelerių metų taip atsitiko, kad apsigyvenau būtent šiame rajone. Ir niekur kitur nebenoriu persikelti. Tik kraustausi iš vienos šio rajono vietos į kitą.
Kurdamas paveikslus parodai slaptų minčių neturėjau. Tai yra mano aplinka ir jos paveiktų mano jausmų, minčių išraiška. Tie vaizdiniai lyg ir matyti, bet nėra tiksliai atvaizduotų vietų ar žmonių. Kai kas yra atpažįstama, kai kas – sugalvota.
Balandžiai su sportinių „Adidas“ kostiumų juostelėmis – šauni išmonė, bet mergelės ant Sodų gatvės šaligatvio, laukiančios princų, atlekiančių juodais BMW, stoties damos ir marozai – tikri, juos paverčiate meniniais objektais. Jūsų „Stoties puolęs angelas“ išties gražus.
Erdvė, kurioje gyvenu, man yra tarsi kūrybinė studija, o žmonės, su kuriais prasilenkiu stoties rajone, tampa kūrybos personažais.
Gaivališka, ekspresyvi tapyba su gero humoro, ironijos doze, atvirumas, hiperbolizuota tikrovė, bohemiškos aplinkos grimasos... „Kablys“ dabar yra bohemos ar marozų irštva?
Gal labiau hipsterių. Ten vyksta koncertai, renginiai, yra kavinė, kartais būna smagu pasisėdėti, tačiau tenka pamatyti lankytojų, o man – personažų kontrastą: jaunimas, hipsteriai, bohema ir marozai, narkomanai. Pastarieji lenda, prašo cigarečių. Ten ir tvorą pastatė, bet vis tiek jie ropščiasi, krenta, šūkauja... Kuriozinės situacijos ir atsispindi mano paveiksluose. Nėra taip, kad prieinu prie drobės ir sugalvoju, jog bus mieganti gražuolė ir nykštukai. Vaikštau, visą laiką stebiu, stoties rajono gatvelės kupinos keistų įvykių, galvoju: „O, ši situacija tiktų ten ir ten.“ Grįžtu namo, paeskizuoju, kartais tiesiai ant drobės ir tapau. Tuos vaizdus kaip mozaiką susirenku po gabaliuką ir perkeliu ant drobės.
Stoties rajonas Jums yra naudingas kūrybai. Žinoma, realybę sutirštinate, bet tikrovė čia kitokia nei, tarkim, Gedimino prospekte, ar kokiame kitame miesto rajone.
Vilnius – lyg išskaidyta dėlionė, kiekviena jos dalis yra vis kitokia. Net gyventojų mentalitetas skiriasi. Dabar tenka pavažinėti į Lazdynus, į neformalaus ugdymo klubą. Tas rajonas akivaizdžiai skiriasi nuo stoties rajono. Kurį laiką gyvenau Pašilaičiuose bei Karoliniškėse. Lyg ir viskas normalu ten buvo. Praėjo nemažai metų, neseniai nuvažiavau pasiblaškyti – kosmosas! Visai kita publika, kita erdvė, labai keistai pasijutau.
Dirbate su mokiniais, mokote tapybos?
Mokau paauglius ir suaugusius žmones tapybos, o mažiukus keramikos. Taip pat savanoriauju Visų Šventųjų šeimos paramos centre.
Ar išėjimai iš namų, pasiblaškymai netrukdo kūrybai?
Netrukdo. Yra stabilios pajamos. Vien iš tapybos neišgyvensi, nors ir labai norėtum. Kita vertus, sveika pakeisti vietą, savo terpę, išeiti iš studijos pasižmonėti, pabūti su kitais pedagogais, vaikais. Man patinka dirbti su vaikais. Jei matau jų akyse ugnelę, ir pats pasikraunu energijos. Vaikai man suteikia džiugesio. Grįžtu namo kupinas energijos, smagus, gerai nusiteikęs.
Ne veltui baigėte Edukologijos universitetą, įgijote pedagogikos ir dailės specialybę. Gal Jūs – labiau užsigimęs pedagogas nei dailininkas? Kodėl iškart nesiryžote stoti į Vilniaus dailės akademiją?
Nesiryžau ir galbūt nenorėjau. Nenorėjau, kad padarytų iš manęs štampą, kurio nors dėstytojo stiliaus sekėją. Edukologijos universitete irgi buvo puikūs dėstytojai: G. Riškutė, L. Liandzbergis, R. Bartkevičius ir kurį laiką dėstęs A. Vozbinas. Žinoma, man buvo sunkiau prasimušti su savo paveikslais, netekau tam tikrų galimybių, teko daug dirbti, kad savo kūriniais įrodyčiau, jog galiu užimti tinkamą vietą dailės pasaulyje.
Sunkus kelias? Ir vis dėlto laimi kūrybiškumas, kantrybė, darbštumas, pastabumas?
Tas kelias buvo lyg ir natūralus. Kiek atsimenu, lankiau dailės būrelį, paskui – Pabradės meno mokyklą, vėliau įstojau į Edukologijos universitetą ir taip savaime viskas susiklostė. Gal kas nors vieną dieną suvokia, kad bus dailininku, o aš – ne. Tiesiog dirbau, dirbau, kol užaugau. O gal dar augu? Ir toliau dirbu, dirbu... (juokiasi)
Kaip gimė Jūsų „Barzdylų“ ciklas?
Tai mano paties vidiniai portretai. Kai man pradėjo augti barzda, nutariau ją auginti. Retai kada nusiskutu. Svarstydamas, ką tapyti, sumaniau sukurti penkis skirtingų nuotaikų paveikslus. Vienas barzdyla yra depresuotas, kitas ieško išeities žaisdamas kryžiukais ir nuliukais, dar kitas – nevykėlis arba žaismingas kaip vaikas su kibiru ant galvos, ketvirtas žvelgia prieš nosį į žalią liniją, tarsi viską skenuotų... Norėjau išreikšti tipažus, žvelgiau į savo būsenas, kai jaučiuosi toks ar anoks, ir kaip koloritas susidėlioja, kokios detalės galėtų atspindėti mano nuotaikas.
Iš kokių patirčių ateina Jūsų portretai „Tom“, „Ray“, „Lemmy“, „Nick“, „Bjork“ ir kiti?
Tapydamas dažnai klausausi muzikos. Šis ciklas – dainininkų portretai. Tomo Waitso, Nicko Cave’o, Lemmy, Bjork... Tapau Bjork – klausausi vien jos muzikos. Bandžiau išgyventi muziką tapybos darbais. Taip gimė ciklas.
Esate minėjęs, kad su kūriniais kaip su moterimis: jei nerandate bendros kalbos, antro pasimatymo nebūna. Apie ką esate linkęs kalbėtis su moterimis?
Apie viską. Ar turite galvoje pozuotojas? Neskirstau bendravimo temų į moteriškas ir vyriškas. Ir su moterimis, ir su vyrais kalbamės apie įvairiausius dalykus.
Ar turite draugę, žmoną?
Turiu žmoną Ievą. Ji yra dizainerė. Susipažinome bare-pube. Jau buvau baigęs studijas. Vaikų kol kas neturime, bet turime Kampę. Kai ji atėjo pas mus gyventi, galvojome, kad tai patinėlis. Ji iškart nubėgo į kampą, tad mes ir tarėme: būsi Kampas. Po to paaiškėjo, kad tai – katytė. Tai sakau, vardo nekeisime, bus Kampė. Dažnai matome, kad ji susigūžusi kampe miega. Visiškai pateisina savo vardą.
Daug ir disciplinuotai dirbate, esate nutapęs nemažai paveikslų. Keliatės septintą ir stojate prie molberto?
Stengiuosi dirbti pagal nuotaiką. Jei nesitapo, pasiklausau muzikos, atsigeriu kavos, paskaitau. Seniau turėjau atskiras dirbtuves, bet pastebėjau, kad daug laiko dingsta, kol nueini ir grįžti. Nueini, nesiseka tapyti, veltui prasėdi. Pabandžiau kambarį studijai skirti namie. Žiūriu, daug patogiau dirbti ir dirbu produktyviau. Čia turiu viską – muzikos, knygų. Jei nėra įkvėpimo, nueinu į kitą kambarį ar į virtuvę gerti kavos.
Kai karantinas, išvis idealu – niekur nereikia eiti. Iš tiesų karantino laikausi nuolat, visą laiką esu užsidaręs dirbtuvėje. Seniau, kada norėdavau, išeidavau pasivaikščioti, susitikti su draugais. Dabar trūksta socializacijos, bendravimo.
Į „Kablį“ jau nebepatraukiate?
Nebe. O ir taip ten retai užeinu. Turiu mėgstamą vietą „Šnekučio“ bare.
Talentas yra paveldimas ar įgyjamas?
Nežinau. Nesigilinau. Privalai turėti kad ir vieną procentėlį gabumų, visa kita – dirbti, dirbti ir dirbti. Talentas yra įdirbis. Netapsi puikiu menininku, jei nieko nedarysi, nors ir būsi apdovanotas gabumais. Talentas skleidžiasi dirbant. Kiekviena profesija reikalauja nuoširdaus darbo.
Ar lengvai atsisveikinate su savo paveikslais? Daug jų parduodate?
Kaip kada. Būna, kelis parduodu, po to – štilis. Su vienais paveikslais lengviau atsisveikinu, su kitais – sunkiau, bet suprantu, kad jie turi gyventi savo gyvenimą, ne kampe pas mane stovėti, o kaboti meno gerbėjų namuose ir džiuginti jų širdis. Man smagu, kad kam nors patinka tai, ką aš darau, kad mano paveikslai glosto žmonių akis. Be to, mano šeimai reikia išgyventi.
Ką Jums reiškia tapyti?
Tapymo procesas – malonus ritualas, kaip kavos gėrimas, muzikos klausymas ar knygų skaitymas. Galimybė kažkam pasakyti, apie ką galvoju, kas man yra svarbu, perteikti savo mintį drobėje. Tapydamas pasineriu į būseną, panašią į hipnozę. Lieka tik vaizduotės laukas, visa kita neegzistuoja. Nieko specialiai nedarau, kad pasikabinčiau metafizinėje erdvėje, savaime taip atsitinka, kai pasineriu į tapymo procesą. Negirdžiu žinučių, dingsta laiko pojūtis. Regis, ką tik buvo 15 valanda, o žiūrėk, jau ir 20-ta.
Kas Jus labiausiai įkvepia?
Tam tikra visuma. Perskaitytos knygos, kelionės, filmai, pamatytos situacijos gatvėje. Gyveni, kai ką pajauti, kai ką supranti, kai ko nesupranti – visa tai nusėda tavo viduje. Po to išlenda į drobes. Įkvepia grožis ir bjaurumas, gamta, moterys, sapnai.
Ar neketinote inspiracijų kūrybai ieškoti gimtosios Pabradės poligone?
Vasaromis Pabradėje tapau. Man patinka tenykštė gamta, pasidarau „Vieno žmogaus plenerą“, nes vienas ir esu, įamžinu gamtos vaizdus. O poligone tapyti paveikslus mintis nešovė.
Stoties rajono pasakojimai nesibaigia, tiesa?
Nesibaigia. Pradėjau tapyti minėtos parodos tęsinį, naujoji paroda vadinsis „Vilniaus dominorė“. Atvyksti traukiniu į Vilnių ir tave užplūsta Vilniaus dominorė. Žodis dominorė gali reikšti natas – do, mi, re – arba būseną, šventišką melodiją, karnavalą, maišalynę. Gali būti ir kaip domino žaidimas. Bet minoras – tai ir liūdesio išraiška. Parodą planuoju atidaryti šiemet arba 2022 metais. Lems COVID-19 situacija.
Trimis „Adidas“ juostelėmis pasipuošę balandžiai ar tipeliai balandžių kojomis laukia Jūsų prie „Kablio“, bet Jūs ten nebesirodote...
Pasimatysime vasarą.
Kodėl Jūsų kūryboje daugėja augalijos, nuostabių oranžinių lelijų, tiesiog gamtos, žalios ir geltonos spalvų, atspalvių, šviesos? Gal esate iš naujo įsimylėjęs žmoną?
Esu visąlaik įsimylėjęs – žmoną, gyvenimą, pasaulį, gamtą, viską! Džiaugiuosi kiekviena smulkmena, kiekviena akimirka. Nereikia žiūrėti į praeitį ar į ateitį, yra nuostabu tiesiog būti, džiaugtis šia akimirka.
Seniau mano paveiksluose atsispindėjo vyrų ir moterų santykiai, barniai ir susitaikymai. Apskritai, santykiai turi didelės svarbos kūrybai. Jei susipyksti ar esi suirzęs, minčių apie kūrybą nelieka. Daug smagiau, kai viskas yra gerai, abu su žmona stengiamės palaikyti gražius santykius.
Per pandemiją nemažai iš namų dirbančių porų pradeda pyktis, atsiranda trintis, o juk kaip tik šiuo metu yra daugiau progų susikurti mažas šventes namuose...
Dabar negalime išeiti į kokį barą ar pubą, tad pasidarome namie ypatingesnę vakarienę su vyno taure. Mes puikiai apsieiname ir be barų ar kavinių. Žinoma, smagu su draugais susitikti, bet nėra tragedijos, jei ir nesusitinkam. Šventę galima pasidaryti ir namie.
Ko sau palinkėtumėte šiais metais?
Lengviau palinkėti kitiems negu sau. Norėčiau, kad viskas būtų taip pat gerai, kaip buvo. O kitiems – kad greičiau praeitų tie virusai ir viskas vėl stotų į savo vietas, kad atkurtume normalius socialinius ryšius, įprastą gyvenimą.
