Profesoriau, papasakokite apie save: juk esate kilęs iš Šiaulių, o atsidūrėte Vienoje. Koks buvo jūsų kelias?
Gimiau ir užaugau ant „rubežiaus“ tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos, ant Šiaulių žemės. Pro langus buvo matyti iškilūs Šiaulių parko medžiai, Salduvės kalnas ir katedros bokštas. Netrūko nesuskaičiuojamų gamtos kelionių, intensyvaus darbo laukuose, reguliaraus sporto, krūvos knygų vokiečių kalba, fotografijos bei geros draugijos. Laikui bėgant, pasirodė dvi gana skirtingos mano interesų kryptys - technika ir medicina. Namuose konstruoti būdavo gana įprasta – eksperimentai kartais baigdavosi ir žiežirbomis, ir driokstelėjimu. Bet kaip žinome, kas negimsta, tam ir mirti nereikia.
Be to, tais laikais dirbdavau Šiaulių ligoninės vaistinėje, išvežinėdavau vaistus po ligoninės skyrius. Begalę medicininių įdomybių esu matęs. Vėliau pradėjau domėtis vokiečių kalba, savanoriškai į lietuvių kalbą verčiau vokiečių klasiką. Kam? Žvelgdamas atgal, dabar suprantu, kad visų trijų mano pomėgių prireikė. O gal tiesiog pasirinkau tokį kelią, kad visų trijų reikėtų? Studijuoti galvojau arba techniką, arba mediciną. Ir nusprendžiau pasukti į technikos sritį. Pasirinkau tuometį Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas) ir jo Šiaulių filialą. Priėmė mane be stojamųjų egzaminų, tad vasara liko laisva kelionėms. Aplankiau Karakumų dykumas, Krymo urvus ir dar daug visko.
Mano studijos ėjosi lengvai, todėl vis pagalvodavau apie mokslus užsienyje. Bet siena juk dar sovietinė buvo, tikra siena, o mainų programų praktiškai nebuvo, o ir pinigėlių turėjau ne per daugiausiai. Vieną saulėtą dieną likimo ranka pasodino mane į traukinio vagoną, kuriame susipažinau su dviem moterimis iš už tos sienos. Jos buvo iš Austrijos ir Vokietijos, atkeliavusios pamatyti mūsų kraštą. Pažintis su jomis man tapo puikia vokiečių kalbos praktika, o joms aš buvau gidas po Lietuvą. Taip ir susipažinom artimiau. Taip gavau, kur laikinai prisiglausti pas draugus Vienoje, jei tik mane priimtų į Vienos technikos universitetą. Nusiunčiau dokumentus į Vieną ir žiū! Bekaldamas parketlentes namuose gaunu laišką iš universiteto su teigiamu atsakymu. Iš tikrųjų tada ir mano, kaip mokslininko, kelias prasidėjo... Nuo turistinės kuprinės, pilnos maisto, parankėje supakuoto dviračio... Pradžioje Vienoje dirbau kaip greitasis paštininkas. Keliaujant į Austriją galvoje siautė mokslo vėjai, o kišenėje gulėjo net 70 vokišką markių, kurių prie pasienio vos neatėmė. Diplominės studijos Vienoje truko 4 metus, po jų – dar 4 metai „daktarinių“ studijų. Dar 4 metus skyriau habilitaciniam darbui bei darbo grupės įkūrimui. Kai šiandien žvelgiu atgal ir matau ilgą bei labai intensyvų savo, kaip mokslininko, kelią: matau apie 20 įvairiausių tarptautinių projektų (taip pat ir su puikiais Lietuvos mokslininkais), daugiau kaip 200 mokslinių darbų, 3 knygas, įkurtą įmonę chroniniam skausmui malšinti. Matau ir keliones po visą pasaulį, keliones į save ir į biomedicinos mokslus...
Niekada neplanavau kelių žingsnių į priekį, bet vienas visada būdavo prieš akis ir ji tikrai pradėdavau, kad ir kiek daug resursų jis kainuodavo. Kitais žodžiais tariant, man kelias yra beveik svarbiau nei tikslas. Ir vėliau tas principas man padėdavo, kai rašiau 300-600 puslapių knygas, o juk vienai autentiškai knygai reikia apie 3-4 metų intensyvaus darbo, o kur dar įvairiausi kasdieniai įsipareigojimai?
Naudodamasis proga, norėčiau kreiptis (šypsosi). Mielos merginos ir moterys, norėčiau padrąsinti studijuoti techninius dalykus. Aukšto lygio inžinerinė technika be jūsų tikrai neišsivers! Tai - ne skambus šūkis, tai - realybė iš mano ilgametės darbinės patirties.
Dabar jūs - Vienos technikos universiteto profesorius, biomedicinos studijų dekanas, darbo grupės „Biomediciniai sensoriai“ vadovas. Be to, esate ilgametis Austrijos-Lietuvos draugijos vizeprezidentas. Kokia moksline veikla šiuo metu užsiimate?
Veikla labai įvairi, tačiau pagrindinė tema - elektroninės „piliulės“ kūrimas, kuri nesukeldama šalutinio poveikio malšina chronišką skausmą ir padeda gydant chronines žaizdas. Tai – mažytis, nešiojamasis nervų stimuliatorius, prikabinamas prie tam tikro ausies nervo, vadinamo vagaliniu. Šiuo metu sprendžiame, kaip suderinti stimuliatoriaus darbą su širdies veikla ir kvėpavimu, kad terapinis poveikis pagerėtų, ir kaip išmatuoti skausmo lygį. Turbūt pastebėjote, kad giliai kvėpuojant skausmas sumažėja, vadinasi, verta atsižvelgti ir į kvėpavimą malšinant skausmą su stimuliatoriumi. Visai neseniai atlikome bendrą studiją su Kauno technologijos universitetu (profesorius Vaidotas Marozas), kur savanoriai kišo rankas į ledinį vandenį, nes mes, mokslininkai, paprašėme...
Pakalbėkime apie bioniką. Koks tai mokslas? Kodėl Jus domina iš sritis?
Bionika - tai mokslas apie gamtą, neįtikėtinus jos veikimo principus ir jų panaudojimą mūsų technikoje. Aišku, gamtos neįmanoma kopijuoti, ji per daug solidi ir tobulai pritaikyta prie tam tikrų reikmių, bet iš jos pasimokyti tikrai galima. Tikrai esate pastebėję, kad nei augalai, nei gyvūnai akumuliatorių neturi ir juo labiau jų neišmeta kaip atliekų. Tad klausimas - iš kur jie gauna energijos skrydžiui ar ropojimui? Technikai iš to pasimokė, tad jau saulės energija ar kitų šaltinių virpesiai verčiami į elektros energiją.
Bionika tuo ir įdomi, kad moko mus „žiūrėti tarsi per tvorą“, moko kalbėti skirtingomis kalbomis (medikai ir technikai turi savus žodynus), moko galvoti atvirai ir pilnais ciklais (nuo prietaiso idėjos, realizacijos iki jo išmetimo), moko tausoti resursus – kitaip tariant, moko novatoriškumo ir visų pirma - pagarbos gamtai.
Vienam lietuviui jau „prisiūta“ bioninė ranka. Kitas - dar tik laukia. Kokio sudėtingumo šis procesas?
Kad suprastume bioninės rankos principą, prisiminkime natūralią rankos funkciją. Smegenys siunčia signalą, kuris nervo pagalba pasiekia rankos raumenį, raumuo susitraukia, ir ranka pasisuka taip, kaip reikia. Praradus ranką, paprastai ir rankos raumenų nebelieka, bet nervas dažniausiai išlieka. Todėl mechaninio protezo, t.y. bioninės rankos, tikslas yra „nuskaityti“ šio rankos nervo signalą, kad pasuktų protezą į tą pusę kaip nervas „liepia”. Problema ta, kad nervai yra paprasčiausiai per ploni, o jų signalai per silpni, kad juos protezas lengvai „nuskaitytų“. Čia jau reikia chirurgo pagalbos. Jis prijungia likusius rankos nervus prie, pavyzdžiui, krūtinės raumenų. Taip šie rankai „svetimi“ krūtinės raumenys pradeda veikti kaip „stiprintuvai“, stiprinantys silpnus rankų nervo signalus. Belieka uždėti elektrodus ant tų krūtinės raumenų, ir bioninė ranka gali lengvai „nuskaityti“, ką išlikęs rankų nervas porina ir kur protezui suktis.
Bioninės rankos realizacija apima tris etapus: operaciją, bioninio protezo pritaikymą ir reabilitaciją. Ji ypač svarbi, nes pacientas išmoksta intuityviai valdyti bioninę ranką. Kaip prijungti bioninę ranką prie kūno ? Arba ji prikabinama prie specialios liemenės, arba prie specialaus metalo laikiklio, kuris dalinai implantuojamas į rankos kaulą.
Bioninė ranka – išties sudėtingas mechanizmas. Ką ji žmogui suteikia?
Jis gali savarankiškai pavalgyti, pats atlikti gamtinius reikalus. Bioninė ranka gali pasukti durų raktelį kelis kartus, neatitraukiant pirštų arba maišyti dažus kibire vietoj motoro. Šį pavyzdį pateikiu, nes vienas mano pažįstamas bioninės rankos nešiotojas yra profesionalus dažytojas. Naktį bioninė ranka padedama ant kroviklio, kad baterijos pasikrautų. Ranka kainuoja kaip vidurinės klasės automobilis, kurį reguliariai reikia nuvežti į taisyklą.
Mes jau šiandien kalbame apie dalykus, kurie dar neseniai atrodė neįmanomi. Kur mokslas nukeliaus? Kokios artimiausių metų vizijos?
Mokslas tuo be galo ir įdomus ir nekasdieniškas, kad jis „keliauja“ dar nepramintais takais. Mokslininkai betyrinėdami gauna atsakymus, bet paprastai rezultatai iškelia dar daugiau klausimų. Todėl disciplina, metodika ir žinių bagažas labai svarbus mokslininkui, kad nepamestų tikslo iš akių ir vengtų akligatvių.
Trumpalaikės prognozės, žinoma, galimos, bet ilgalaikio vystymosi vizijos praktiškai neįmanoma nusakyti. Kokia artimiausia biomedicininės technikos vizija? Sakyčiau, diagnostikos bei terapijos individualizacija, t.y. suasmeninimas. Kaip pavyzdį imkime skausmą, kuris yra toks individualus, yra tiek daug jo rūšių: vienam skauda ryte, kitam - vakare, moterys vienaip pakelia skausmą, vyrai –kitaip, tačiau piliulė, kurią geriame skaudant, yra praktiškai ta pati. O kas, jei piliulė pati atsižvelgtų į dienos laiką? Juk mūsų organizmas periodiškai kinta kas 24 valandas. Kas, jei piliulė atsižvelgtų į skausmo lygį ir jo vietą, subjektyvų skausmo pakėlimą, ir, žinoma, lytį? Diagnostika ir terapija ateityje bus vienalypis dalykas, nes tik taip medicina bus individualizuota. Mano darbo grupė tyrinėja minėtą elektroninę „piliulę“, kuri malšina skausmą individualiai ir savarankiškai stimuliuodama nervus - mūsų „elektros kabelius“, kurie skausmo informaciją neša į smegenis.
***
Jaunas, perspektyvus, su daugybe planų galvoje ir širdyje, su mylimąja glėbyje ir jaunystės veržlumu – toks buvo Matas Gudauskis prieš dvejus metus. Vieną dieną nelaimė darbe sugriovė viską – santykius su mylimąja, į šipulius sudaužė svajones apie gražią ateitį, ir atėmė… abi rankas. Nepalūžti jam padėjo mama, sukaupusi visą savo motinišką kantrybę ir atjautą ji tapo savo vaiko rankomis. Dabar Matas vėl svajoja. Svajoja turėti nors vieną ranką. Ir ne bet kokią, o bioninę, kuri valdoma dirbtinio intelekto elgtųsi lyg sava. Matą nuo jo svajonės teskiria vienas žingsnis, kainuojantis 260 tūkst. eurų.
Skaitykite plačiau: Mato viltis, kainuojanti šimtus tūkstančių
Tam, kad Matas gautų bioninę ranką, reikia gerų žmonių pagalbos.
Jeigu galite paaukoti, kviečiame tai padaryti:
Gavėjas: Mato Gudauskio labdaros ir paramos fondas
Fondo kodas: 305715171
Atsiskaitomoji sąskaita: (IBAN) LT414010051005531665
SWIFT: AGBLLT2X
Banko pavadinimas: AB Luminor bank
PAYPAL: liagud@gmail.com
