Papasakokite apie save – keliais sakiniais ir trimis žodžiais.
Esu žurnalistė, ir tai yra visam gyvenimui. Į žurnalistiką Vilniaus universitete įstojau, kad nereikėtų likti Kaune ir šokti pagal griežtas namų taisykles. Šiaip man buvo paskirtas daktarės kelias, ir kelis kartus gyvenime gailėjausi, kad netapau gydytoja. Mama kartodavo – reikia pasirinkti tokią profesiją, kad visada – ar karas, ar maras – turėtum duonos. Iš žurnalistikos nelabai privalgysi, be to, duona ir nesveika, jei ką, todėl jau penkerius metus nebegyvenu Lietuvoje. Ir ne todėl, kad valstiečiai ar konservatoriai. O todėl, kad žurnalistikoje nebeliko vietos žurnalistams. Labai plati tema, pakalbėsim kitą kartą, gerai? Didžiąją dalį žurnalistinės karjeros dirbau LRT televizijoje. Esu daugybės dokumentinių filmų autorė, V. Gedgaudo premijos laureatė, Liehtuvos žurnalistų kūrėjų asociacijos narė.
Gyvenu Londone. Jaučiuosi šioje šalyje puikiai.
Trys žodžiai, kuriais galiu apibūdinti save, yra baisiai nuobodūs – pasakiškai įdomi garbėtroška. Oj oj, o jums tai jau nebūdingos žmogiškos nuodėmės?
Kokių ypatingų pomėgių turite?
Turiu krūvas keistų pomėgių, nors manau, kad tokia esu ne viena pasaulyje. Tarkim, puikiai jaučiuosi tik tada, kai šaldytuvas sprogsta nuo maisto. Kai užtutintos visos mažiausios jo ertmės, o į kamerą musė kojos neįkištų. Nesu maisto naikintoja, galiu badauti, nevalgyti, valgyti mažai, bet žuvų, daržovių ir visų kitų būtinų produktų negali staiga pristigti, tarkim, tualetinio popieriaus. Negali pritrūkti aliejaus, apelsinų, kai kada greipfrutų, ypač kavos. Todėl kavos visada yra bent du pokai į priekį. Užaugau paprastoje šeimoje, ir man neteko pajusti nepritekliaus, net susimąstyti, kas, kada ir iš kur atsiranda, todėl šita kaupiko savybė yra susigeneravusi ir įsirašiusi į mano DNR vingius iš prieš tūkstantmečius buivolus ir kitą mėsą medžiojusių protėvių. Esu tikra, kad kuris nors iš jų, apsijuosęs pusiaują žolių sijonu, vis paburbėdavęs: „Na, štai, buivoliena jau į pabaigą, o jūs čia genties šokius nerūpestingai šokat.“ Galima pamanyti, kad namuose nėra kur kojos pastatyti, nes prikrauta atsargų? Netgi atvirkščiai – dievinu erdves, laisvas spinteles, pustuščius stalčius ir kitus podėlius. Todėl kas kelis mėnesius darau didžiuosius valymus, kai į šiukšlyną keliauja visi daiktai, kurie net nebuvo paliesti per tuos kelis mėnesius. Kiek turto yra išleista per pusseserės namo kaminą... Todėl paskutinis, pats mėgstamiausias mano žaidimas yra: „Na, pagalvok, ar tau tikrai to reikia?“ Man lengvai sekasi įtikinti save nepirkti kokio š…
Kitas labai neįprastas pomėgis ar greičiau poreikis – sunku nusipirkto naujo drabužio neperdirbti. Praktiškai dar nė karto nepasisekė. Turiu būtinai įsiūti, palenkti, susiaurinti. Manau, kad šitas įprotis atėjęs jau iš vėlesnių – amatininkų – laikų, kai protėviai viską meistraudavo patys. Dar būdama vaikas užsiimdavau drabužių tobulinimu ir taip sukeldavau mamai baisiai negatyvias emocijas, nes, sunkiai gavusi kokią suknelę, ji net nepagalvodavo, kad galima iškirpti skylutę rankovėje, kad matytųsi laikrodukas...
Papasakokite apie tėvų namus.
Mano tėvai buvo trys genties moterys. Ir aš, tiesą sakant, net neįsivaizduoju geresnės komandos vaikui nerūpestingai augti. Galite užmėtyti pagaliais, tačiau nesu įsitikinusi, kad tėvas būtinas auginant vaikus. Man va, pasisekė užaugti ir be jo. Mano moterys – mama, jos bevaikė sesuo ir jųdviejų motina. Štai ir visa komanda, kuri labai navatnai įsivaizdavo, kaip reikia auginti vaikus. Taigi paguodos ir užtarimo galėjai gauti ne du, o tris kartus. Senelė, kurios pageidavimu vaikas turėjo kreiptis į ją „mama“, turbūt įsivaizdavo esanti visatos ar jau blogiausiu atveju itališkos mafijos šeimos motina, smetoniška poniutė su krūva parodomųjų manierų, visada sakydavo: „Aš ne kaži kas, bet ir man ne bele kas.“ Ta savybė, griežtai diegta man, kažkaip nesudygo, nes dar ankstyvoje jaunystėje pajutau turinti viso pasaulio gailestingumo geną, jį sėkmingai kultivuoju iki šiandien. Iš tikrųjų tai džiaugiuosi, kad mano užuojautos ir pagailėjimo jausmas yra labai paviršiuje. Dar būtų gerai turėti besąlygiškos tarnystės gebėjimą, nes manau, kad tai – svarbiausia žmogiškoji savybė, tačiau kol kas mano ego dar nėra galutinai suriestas į ožio ragą. Jis vis dar pritvinkęs puikybės ir garbėtroškos.
Iš tėvų namų išsinešiau supratimą, kad tik pats gali sau padėti, ir neišmatuojamą pareigos jausmą. Šis kartais mane pačią labai užbeldžia, nes laikytis duoto žodžio yra labai giliai įkirsta į galvą.
Ko norėtumėte išmokti?
Norėčiau išmokti perprasti žmogų iš pusės apsisukimo, – čia toks verstinis posakis, bet jis labai tinkamas. Pasiekimai jau visai patenkinami – paprastai pakalbėjusi kelias minutes galiu tiksliai pasakyti, kas toks prieš mane bando parodyti, koks švelniavilnis yra. Norėčiau mokėti skaityti žmonių praeitį ir ateitį, nepavydėti tiems, kurie išmano pasaulio sandarą, kvantinę fiziką, religijų raidą ir istoriją, kurie geba greitai ir ilgam susidėti į galvą daug įdomios informacijos. Norėčiau gerai išmanyti sielų inžineriją.
Jei galėtumėte šiuo metu bet ką pakeisti, kas tai būtų?
Tikrai nekeisčiau pasaulio. Jis man patinka toks, koks yra: užterštas, perkrautas, valdomas, pilnas konspiracinių teorijų. Aš pakeisčiau žmonių išėjimo būdą. Štai taip: žmonės ne mirtų, o gautų laišką, kad, tarkim, po dviejų savaičių jau turi ateiti į nusidėvėjusių kūnų surinkimo punktą. Per tas dvi savaites turi spėti ištuštinti spintas ir podėlius. Visiems, kuriuos myli, parašyti tai, kas svarbiausia, ko niekada jiems nesakei, nes nedrįsai, arba buvai labai išdidus. Galėsi atsiprašyti ir tikrai atleisti. Eidamas į surinkimo punktą apsirengsi taip, kaip labiausiai mėgsti, gal net segėsi miniaku, nors niekada nedrįsai, o ne kaži kokias baisias įkapes. O jau tie šalikai ant galvos, o jau tos pirštinės – kaip ne žmogui. Kaip numirėliui. Akurat. Ir toks visai fainas paskutinis žygis išeis. Susirinks visi, kuriuos pakviesi, kad palydėtų, kaip kažkada lydėdavo į tarybinę kariuomenę, tie, kurie tu norėsi, kad eitų, o ne visi, kurie prie dabartinės tvarkos sugalvoja ateiti prie grabo. Ir po palydų feisbuke kas nors parašys: „Na, tikrai labai fainas vakarėlis buvo, ačiū...“ Ir žmogus išeitų sveikas, judrus ir vis dar galintis padaryti vienu ypu 30 gilių pritūpimų, 15 atsispaudimų ar laisvai užsikelti koją ant sprando, o ne paliegęs, nuplikęs, sukritęs, pageltusia oda, su 6 dantimis ir nebegalintis pakilti iš lovos.
Dabartinis išėjimo būdas yra žiauriai netobulas, jis visada yra staigmena. Net jei numanei ir truputį tikėjaisi. O jei tau iš anksto prieš dvi savaites praneštų: „Atsisveikinimo vakarėlis – trečiadienį“, argi verktum? Ne, tiesiog spėtum pasakyti ir padaryti viską, ką ir turėjai, bet niekaip neradai tam laiko. Pagaliau gal pirmą kartą tą žmogų ir apkabintum? Ir atrodytų viskas taip, tarsi išvažiuoji į komandiruotę. Ilgą ir tolimą, ir jūs dar negreitai, bet tikrų tikriausiai kada nors pasimatysite...
Tai toks yra didžiausias mano noras. Aš ir norėčiau, kad žmonės mane prisimintų taip: „Moteris, kuri pakeitė išėjimo būdą.“
Kalbėjosi „Moters“ svetainės šeimininkė Gitana
