Jūsų sceninė karjera 1987 m. prasidėjo Klaipėdoje. Čia 1989 m. už Monikos vaidmenį Gian Carlo Menotti vienaveiksmėje operoje „Mediumas“ jums buvo įteikta Lietuvos teatro sąjungos premija. 1997 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ atlikote specialiai jums parašytą Kristinos vaidmenį. Su kokiomis mintimis atvykstate dainuoti į KVMT sezono pradžios koncertą?
Labai malonu, kad esu pakviesta dainuoti Klaipėdos scenoje - visada yra jaudulio, kai grįžti ten, kur ilgai nebuvai.
Dainuojant teatre, daug kas priklauso nuo režisieriaus, dirigento, nuo statytojų sumanymų ir nuo to, kaip tau pačiam tinka patikėta partija. Kaip su su ja „susilieji“, susitapatini su savo personažu. Monikos vaidmenį G. C. Menotti „Mediume“ man patikėjo šviesios atminties tuometinis Muzikinio teatro vadovas, režisierius Gintas Žilys. Džiaugiuosi, kad jis manimi, tada dar jauna soliste, patikėjo, davė vaidmenį, o man beliko pateisinti tą pasitikėjimą...
G. Žilys buvo režisierius, kuris gerai žinojo, ko nori iš atlikėjo, jis dirbo ne tik įdomiai, turiningai, bet ir labai organizuotai. Ir rezultatai būdavo labai geri - Monikos partija tapo pirmuoju mano scenos krikštu.
1997 m. Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ atlikau specialiai man parašytą Kristinos partiją. Esu dėkinga kompozitoriui. Beje, buvo labai įdomu klausytis šios operos naujo pastatymo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, nes Kristinos partiją dainavo mano buvusi studentė Viktorija Miškūnaitė.
Ir kaip jai sekėsi?
Puikiai. Pateisino ir viršijo lūkesčius.
Su Klaipėdos teatru sieja Jus ir kiti darbai - praėjusiais metais patirtimi dalinotės su jaunimo vasaros rezidencijos solistais. Ar pajūrio jaunimas žingeidus?
Taip, praėjusią vasarą dirbau su Muzikinio teatro jaunimu vasaros rezidencijoje kaip vokalo konsultantė.
Kad pajūris turi scenos talentų dar kartą įsitikinau dirbdama su vasaros rezidencijos dalyviais, tarp kurių buvo ir jaunų Muzikinio teatro solistų. Jie žingeidūs, paslankūs, nori siekti kuo geresnių rezultatų. Man buvo labai malonu.
Esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, Dainavimo katedros vedėja. Dėstote meistriškumo kursuose tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Esate Virgilijaus Noreikos tarptautinio dainininkų konkurso žiuri komisijos pirmininkė. Kokią matote klasikinio dainavimo meno ateitį?
Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad Lietuva yra gerų dainininkų šalis. Mes jų turime daug ir mūsų dainavimo mokyklos labai geros. O pasaulis atviras, pasiruošęs priimti mūsų jaunuosius talentus. Matome, kiek daug talentingų lietuvaičių dainuoja garsiose pasaulio scenose, ir labai tuo džiaugiamės. Asmik Grigorian, Almanto Švilpos, Justinos Gringytės sėkmė ir pavyzdys įkvepia kitus jaunuolius dainuoti bei studijuoti LMTA, kur Dainavimo katedra studentų skaičiumi yra viena iš didžiausių.
Beje, iš pajūrio pas mus kiekvienais metais studijuoti veržiasi daug talentingų žmonių, ypač gerai paruošti jie atvyksta iš Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos.
Ar lengviau dainuoti pačiai, ar perteikti žinias jaunam dainininkui?
Gal vienodai sunku. Dainavimas nėra profesija, tai labiau gyvenimo būdas. Gal kartais lengviau dainuoti pačiam, nei perteikti žinias kitam asmeniui, o ir žmonės būna labai skirtingi: skiriasi balsai, charakteriai, vidinio nusistatymo parametrai. Labai svarbu užsispyrimas - šioje profesijoje daug lemia kryptingas tikslo siekimas, solisto ėjimas link savo svajonės.
Kaip dėstytojai teko stebėti įvairių likimų: vieni pradeda studijas su didžiulėmis perspektyvomis, tačiau pamažu „užgęsta“, kiti ateina su vidutiniais duomenimis, bet turi stiprią valią ir sparčiai žengia į priekį.
Jūsų pačios karjeroje – įspūdingas skaičius įvairiausių žanrų, formų ir apimčių muzikos kūrinių, nuo dainų iki operų. Ar nesuklysiu sakydama, kad didžioji Jūsų meilė yra kamerinė muzika?
Mane žavi kamerinė, sceninė muzika, kaip ir simfoninė poema, kurią atliksiu Klaipėdoje. Man daug sykių teko atlikti didelės apimties kūrinius kaip J. S. Bacho „Pasija pagal Matą“, G. F. Händelio „Dixit Dominus“, F. Liszto „Kristus“, W. A. Mozarto ir G. Verdi „Requiem”, J. Brahmso „Vokiškasis requiem“, A. Brucknerio „Te Deum“, A. Dvořáko „Requiem“ ir „Stabat Mater“, L. van Beethoveno Devintoji simfonija, L. Janáčeko „Glagolinės mišios“, K.Pendereckio „Te Deum“, H. Berliozo „Kleopatros mirtis“, K. Jenkinso „Requiem” ir daugelį kitų.
Jums teko dainuoti prestižinėse salėse, diriguojant išskirtinėms asmenybėms, koncertuoti greta daugybės garsių menininkų. Ar galite atskleisti, kurie iš tų susitikimų tapo svarbiu kūrybinio, o gal ir asmeninio ryšio įvykiu?
Mano karjeroje lemtingu tapo pasirodymas Estijos nacionalinėje operoje bei darbas su dirigentais Paulu Mägi ir Andresu Mustonenu. Dirbau keletą sezonų Estijos nacionalinėje operoje, šios šalies kritikai palankiai įvertino mano sukurtus vaidmenis – Donos Annos W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“, Andželikos G. Puccini operoje „Sesuo Andželika“, Elizabetės G. Verdi operoje „Don Karlas“ bei Elvyros G. Verdi operoje „Ernanis“.
2003 m. Joensū operos (Suomija) kvietimu dalyvauta G. Puccini „Toskos“ pastatyme, kur sukurtas Toskos vaidmuo. Iš šio bendradarbiavimo gimė daug įsimintinų projektų: pavyzdžiui, A. Mustoneno idėja atlikti W. A. Mozarto „Requiem“ ne su choru ir orkestru, o tik su keturiais solistais. Viena iš jų buvau aš. Su šiuo projektu daug keliavome po Austriją, Italiją ir kitas šalis.
Rugsėjo 2 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sezono pradžiai skambės prancūzų kompozitoriaus E. Chaussono (1855–1899) „Poema apie meilę ir jūrą“ („Poème de l’amour et de la mer“). Kuo šis kūrinys ypatingas?
Smagu į Klaipėdą grįžti su didingu ir įstabaus prancūzų kompozitoriaus romantiko Ernesto Chaussono „Poema apie meilę ir jūrą“. Vos pirmą kartą išgirdusi šį kūrinį jau žinojau, kad labai noriu jį padainuoti. Tam, kad galėčiau šį kūrinį deramai atlikti, prireikė laiko kol aš pati „užaugau“ balsu ir vidumi.
Tai labai emociškai paveikus kūrinys. Tai dinamiška, įvairialypė, turinti daugybę emocinių potyrių simfoninė poema. Koncerte klausytojai galės įsitikinti, kiek daug spalvų joje galima rasti: dramos, lyrikos, nevilties, bet kartu ir meilės, ir džiaugsmo.
Paskutinė poemos daina „Alyvų metas“ pasibaigia visišku piano ir fraze: „Mūsų meilė mirė amžinai“...
Kas geriau galėtų apdainuoti meilę, nei jos garbinimu garsėjantys prancūzai?
Žinoma. Jie į meilę žiūri labai filosofiškai, be tragizmo. Jie sakytų ne „blogai, kad praėjo“, o „gerai, kad buvo”... Labai mėgstu prancūzų muziką ir daug jų kūrinių dainuoju ir vertinu juos už emocingumą, turinį ir gilumą.
Muzikologė Jūratė Katinaitė yra pasakiusi, kad „Asta Krikščiūnaitė – ne iš tų dainininkų, kurie vaikščioja išmintais vokaliniais keliais. Ji – repertuarinių intrigų meistrė, atskleidusi Lietuvos klausytojams rafinuotą prancūziškąją chanson...“ Jūsų repertuare itin didelę vietą užima prancūzų autorių muzika. Ar tai Jūsų širdies, sielos muzika?
Tai mano sielos muzika... Dainuoti prancūziškai nėra taip paprasta, o man padeda tai, kad mokykloje mokiausi šios kalbos. Prireikia fonetinių dalykų išmanymo. Beje, prancūzų kalba labai patogi dainavimui. Kai kalbą moki, lengviau perteikti turinį klausytojui.
Solisto sėkmė daug priklauso nuo darbštumo: kiek dirbi su savo dainavimo technika, garso kokybe, kiek gilini žinias apie vokalinius dalykus. Scenoje labai viskas girdisi ir matosi - klausytojo neapgausi.
