Muzikologė Jūratė Katinaitė: „Norėčiau, kad pramogų verslas ir populiarioji kultūra neužgožtų to, ką išties vadiname kultūra“

Pasaulis – lyg melodija, kuriai reikia parinkti žodžius. Kartais pavyksta iškart, o kartais prireikia tūkstančio bandymų. Muzika per gyvenimą mus lydi nuo pirmųjų išgirstų motinos lopšinės garsų, tačiau tik nedaugelis savo ateitį susieja su ja. Trumpai pasikalbėti apie muziką ir kultūrą prie puodelio arbatos susitikome su muzikologe Jūrate Katinaite.

 

Baigėte muzikologijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 1994 m. dirbate LRT radijo muzikos redakcijoje, esate parengusi kelias dešimtis radijo laidų, rašote straipsnius ir recenzijas muzikos temomis, publikuojate pokalbius su muzikais bei užsiimate daugeliu kitų veiklų, susijusių su muzika. Regis, visą savo gyvenimą, visą save skyrėte muzikai. Ar nepavargstate? Ar Jums reikalinga tyla?

 

Nė dienos negyvenu be muzikos. Net jei jos neklausau, nerašau ir apie ją nemąstau, vis tiek kokia nors melodija zirzia galvoje. Esu iš tų, kurie visada ką nors murkia po nosimi. Mano repertuaras šiuo požiūriu beribis, jame nėra jokios hierarchijos. Tai kokia nors vaikystėje įstrigusio ir daug metų negirdėto šlagerio nuotrupa, tai solfedžio pratimas, tai Bacho fugos tema, tai melodija iš filmo, tai Čaikovskio Penktosios simfonijos valtornos solo, tai kas nors iš naujo, ką tik išklausyto albumo, tai kokia įkyri banalybė... Tas vidinis grotuvas beveik niekada nesiilsi, net sapnuose. Niekada nepavargstu nuo muzikos, galiu visą dieną dirbti (klausytis, analizuoti, rašyti apie muziką) ir po to eiti į koncertą. Galiu „suvartoti“ milžiniškus muzikos kiekius ir nepavargti.

 

Kas Jums yra muzika?

 

O ką gi muzikologė gali pasakyti apie muziką trumpai ir dar tai, kas nėra žinoma? Muzika – mano profesija, pašaukimas, tikėjimas ir paguoda. Ir rūpestis. Ji, nors yra paveikiausia iš visų menų, mokyklose tradiciškai skriaudžiama, to pasekmės lydi visą gyvenimą. Jei artėja egzaminai, muzikos pamoką gali „suvalgyti“ matematikos kontrolinis. Yra mokytojų, kurie, nepaisydami netobulų, nepatrauklių muzikinio ugdymo programų, sugeba vaiką sudominti, paskatinti, paaiškinti, kaip reikia dainuoti, groti ir svarbiausia – klausytis. Jei pasisekė tokį mokytoją sutikti, gyvenime niekada nesijausi svetimas koncertų salėje ar operos teatre. Klasikinei muzikai perprasti reikia pastangų. Bent šiek tiek. Jos nenueina perniek. Muzika dešimteriopai atsidėkoja – gyvenimas įgyja daugiau spalvų, gelmės, paguodos ir – nebijokime to žodžio – palaimos. Argi neverta investicija? Muzikos kalbos pažinimas atveria „trečią ausį“. Tada gali lengviau atskirti pelus nuo grūdų. Pasaulyje gausu įvairios muzikos – popso, džiazo, roko, begalė alternatyvių stilių, folkloro atmainų... Ir toji „trečia ausis“ gali tapti patikimu palydovu muzikos pasaulyje, ji padės atskirti talentą nuo amato, gyvybę nuo akustinės taršos, nesvarbu – ar tai rokas, ar repas, ar Ravelis, ar „Rigoletas“. Žinoma, galima ramiai nugyventi ir turint dvi ausis. Kompozitorius Osvaldas Balakauskas yra sakęs, kad muzika negali pagerinti pasaulio, bet ji yra pavyzdys pasaulio, kuriame tvarka ir harmonija yra būtina jo išlikimo sąlyga. Esame laisvi rinktis.

 

Muzika – neatsiejama kultūros dalis. Kaip vertinate kultūros puoselėjimą Lietuvoje?

 

Norėčiau, kad pramogų verslas ir populiarioji kultūra neužgoštų to, ką išties vadiname kultūra, nors toks pavojus Lietuvoje yra. Neturiu nieko prieš popmuziką, saliutus, miesto šventes, kone kilogramais pardavinėjamus meilės romanus, mados šou, „Eurovizijos“, gražiausių lietuvaičių ar vitrinų konkursus... Visko gyvenime reikia, viskas turi savo vietą, tačiau menui, muziejams, net mokslui vis dažniau primetama verslo logika, pelno, reitingų, apsimokėjimo kriterijai. Kultūros nėra būtinųjų prekių krepšelyje, daugybė žmonių puikiausiai apsieina be teatrų, koncertų, knygų, bet juk kažkas turi mąstyti ir apie būtį, prasmę, kelti klausimus – svarbius, aktualius, skaudžius, nepatogius. Tik taip galime išlikti kaip bendruomenė, išlaikyti tapatybę, formuoti vertybes. Nuo pramogų ir pragmatizmo fejerverkų tiesiog apkurstume.

 

Esate veikli ir sutinkate daug žmonių. Kokios asmenybės Jums labiausiai prie širdies?

 

Visada imponavo žmonės, kurie nesutrinka susidūrę su sunkiomis situacijomis, žino, kas dabar svarbiausia ir ko reikia imtis. Idėjos, drąsa – labai svarbu, tačiau ne mažiau svarbu ir nuoseklumas, nesiblaškyti, kai idėją reikia realizuoti. Kaip sakoma, ant tokių žmonių laikosi pasaulis. Man, laimei, teko tokių sutikti. Nedaug. Mokiausi ir tebesimokau iš jų.

 

Kokia taisykle vadovaujatės savo gyvenime?

 

Daryk, ką gali, bus, kaip turi būti.

 

Knygos – taip pat kultūros dalis. Jos mus praturtina, suteikia naujų žinių, idėjų. Jei būtų galimybė perskaityti tik vieną, kokią rekomenduotumėt?

 

Jei reikėtų išsirinkti tik vieną knygą, turbūt tai būtų austrų rašytojo Stefano Zweigo autobiografinė epopėja „Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“. Ji padės perprasti XX amžių, iš kurio atėjome, kurio negandas paveldėjome. Ši knyga per vieno žmogaus gyvenimą atskleidžia praėjusio amžiaus Europos dramą, istorijos, politikos, meno, vertybių raidą. Tai žmogaus, praradusio viltį ir apsisprendusio palikti šį pasaulį, testamentas, parašytas talentinga, išmintinga, emocinga, jautria ir labai paveikia plunksna.

 

Kas Jums teikia didžiausią malonumą?

 

Ruošti kokį nors patiekalą, kai laukia smagi draugų, artimųjų užstalė. Dar maloniau žiūrėti į aplink viryklę zujantį vyriškį. Vyrai gamina maistą įsijautę, susikaupę, netaupydami ir nesiblaškydami. Vyrai, kurie mėgsta gaminti, – ypatingi, talpios širdies žmonės, plačios asmenybės.

 

Kas Jus įkvepia? Nuo kokio vaizdo niekada nepavargtumėte?

 

Pavakario saulė, nušviečianti jūrą, ežerą, mišką, senamiestį ar net blokinio namo sieną. Prieš nutoldama į vakarus, kai jau apšviečia tik debesis, ji įgyja sendinto aukso atspalvį ir paverčia pasaulį truputį nerealiu, spindinčiu, sukelia ilgesį iki graudumo ir kaskart primena, kaip viskas trapu bei laikina.

 

Moters kvepalai neretai pasako apie ją daugiau nei žodžiai. Koks yra Jūsų kvapas?

 

Kvapai ir muzika – patikimiausias prisiminimų ir emocijų archyvas. Esu kvepalų maniakė. Seniau buvau įsikibusi į vienus, dabar jau reikia įvairesnių, priklausomai ne nuo metų ar dienos laiko, kaip kad rekomenduoja parfumeriai, o nuo kvapo keliamos nuotaikos, ilgesio. Turiu ir viso gyvenimo kvepalus. Tai – dar 1996 metais „Guerlain“ sukurti „Eliziejaus laukai“ („Champs Elysees“). Jau kelis sykius buvau jų išsižadėjusi, bet po kurio laiko su vaikišku džiaugsmu ir vėl susimedžiojau. Juos vis sunkiau rasti. Rinkoje atsiranda vis naujesnių ir madingesnių kvapų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis