Jūsų gyvenime įvyko nemažai didelių pasikeitimų – bankrutavus jūsų leidžiamam žurnalui „Ieva“, emigravote į Australiją. Tikėjotės ten pasilikti, tačiau viskas klostėsi ne taip, kaip norėjote – Australijoje žlugo dar vienas verslas, o jūs su šeima nusprendėte grįžti į Lietuvą. Kaip į tuos gyvenimo posūkius žiūrite dabar?
Tai buvo, ypač kalbant apie „Ievą“, pralaimėjimas ten, kur neketinau pralaimėti. Man visuomet atrodė, kad jeigu įdėsi labai daug pastangų ir jeigu labai dėl to „sirgsi“, turėsi tave supančių žmonių palaikymą, tai tarsi negali nepavykti. Bet ateini į šią žemę tam, kad turėtum daug patirčių... Manau, kad reikia jų nebijoti, sukaupti kuo daugiau. Bet jeigu man viskas būtų klostęsi gerai, aš nežinau ar būčiau labai norėjusi tų pokyčių. Nebent man būtų tapę nuobodu.
Iš kur semiatės stiprybės atsitiesti po patirtų nesėkmių?
Aš manau, kad man padeda užsiėmimas kitais dalykais. Esu labai laimingas žmogus, nes niekada nesu dariusi to, kas man nepatiko. Man labai patinka toks laimės apibrėžimas: kad būtum laimingas reikalingi šie dalykai – savo misijos suvokimas, materialusis pagrindas, sveikata, laisvė daryti tai, ką nori daryti ir, be abejo, jausti malonumą.
Suvokimas, ko tu nori gyvenime, yra labai svarbus. Taip pat – ir ką gali. Ne visada reikia eiti paskui norus. Negaliu pakęsti to pasakymo „tu viską gali“ – tikrai ne viską. Bet reikia nebijoti to, priimti ir susitaikyti. Aš norėjau būti balerina. Niekada nenorėjau būti žurnaliste. Man žurnalistika buvo būdas nugalėti drovumą, nes buvau priversta bendrauti. Manau, kad jeigu nori kažką nugalėti, turi eiti į savo baimę.
Jogą atradote Australijoje. Esate rašiusi, kad gyvenant Lietuvoje manėte, kad joga – ne jums. Kaip nutiko, kad tapote jogos mokytoja?
Lietuvoje tais laikais joga man buvo svetima terpė. Australijoje jogoje nėra jokių priedų – jokių mantrų, nieko. Man tai buvo sportas. Lankyti užsiėmimus pradėjau tam, kad suvaldyčiau neviltį savyje, kai jau buvo aišku, kad bus labai blogai. Pusę metų aktyviai lankiau jogą – per 180 dienų dalyvavau 180-yje praktikų. Mintis eiti į mokytojų kursus kilo, kai mano aistra buvo pastebėta mokytojų, kurie man tai ir pasiūlė.
Vedate ekspresyvaus rašymo užsiėmimus. Kas vyksta tokių užsiėmimų metu? Kuo naudingas toks rašymas?
Ekspresyvus rašymas yra streso valdymo metodika, kurią žmonės intuityviai naudoja nuo senų laikų. Tai panašu į dienoraščio rašymą, bet yra kur kas daugiau, negu dienoraštis. Rašant emocijų dienoraštį – išrašei kaip jautiesi ir numetei. Ekspresyviame rašyme būtina dalis yra refleksija – perskaityti tai, ką parašei. Gerai būtų tai perskaityti kažkam kitam. Jeigu neturi su kuo dalintis, tada bent jau garsiai perskaityti sau. Po to pasibrauki vietas, kurios yra arba keistos, arba pasikartojančios. Tai reiškia, kad tą praktiką reikia atlikti kurį laiką, bent jau savaitę. Refleksijos metu reikia pasirašyti sau kokias emocijas sukėlė tai, ką parašei. Dažniausiai emociją nėra taip lengva įvardinti. Mes mokomės atpažinti pustonius. Jeigu tai, kas išrašyta ekspresyvaus rašymo metu, yra labai negatyvu, tai reiškia, kad reikia sustoti.
Gali surašyti dešimt dalykų, už kuriuos esi dėkingas gyvenimui, ar penkis smagius prisiminimus, ar penkis draugus, su kuriais norėtum susitikti. Turi nukreipti mintis. Ekspresyvus rašymas parodo, kur esi. Nes paslėptas negatyvumas nuodija mus pačius.
Esate aktyvi socialiniuose tinkluose, o juose, kaip žinia, neišvengsi ne tik gražių žodžių, bet ir kritikos. Ar mokate nereaguoti, nepriimti asmeniškai?
Man tai nėra lengva. Aš atlieku kvėpavimo praktikas. O po jų man tampa įdomu, kaip pasielgsiu. Praktikuojant jogą, medituojant atsiranda žvilgsnis iš šalies – gali pats save stebėti. Man visada įdomu, ką aš padarysiu, nes yra daugybė būdų sureaguoti. Lengviausias – užblokuoti tą, kuris man nepatinka. Bet kas iš to? Tai tereiškia, kad pralaimėjau. Galima nieko nepasakyti. Bet jeigu sugebi atsakyti taip, kad situaciją neutralizuoji, pats jautiesi ūgtelėjęs. Tai yra labai stipri bendravimo mokykla.
Priimti, išgyventi drastiškus pokyčius, o kitą kartą ir pačiam juos inicijuoti reikia daug drąsos. Koks buvo drąsiausias jūsų poelgis?
Anksčiau galvojau, kad esu bailė, bet dabar, žiūrėdama į savo kelią, suprantu, kad esu labai drąsi. Pati pasipiršau savo vyrui. Tas pats ėjimas į žurnalistiką buvo absoliuti beprotybė. Čia šiandien gali būti ieškotoja, o Sovietų laikais nebuvo priimta keisti pasirinktą dalyką, o aš mečiau geografijos mokslus ir nuėjau į žurnalistiką.
Neturėdama pinigų sugalvojau leisti žurnalą „Ieva“, surinkau žmones, kurie padėtų jį įkurti. Susirenkam ir jie klausia: „tai kas bus redaktorius?“. Pamenu, kaip man buvo baisu. Ir staiga sakau: „aš“. Ir matau kaip su tuo mano „aš“ žmonės susitaiko. Tas pasakymas „aš“ gyvenime yra labai svarbus. Jis gali nulemti viską. O jeigu aš tada nebūčiau pasakiusi „aš“? Tai turbūt galiu sakyti, kad aš pati kuriu savo gyvenimą.
Ką darote, kai jums būna bloga diena?
Jeigu išlipai iš lovos ne ta koja, bet prisiverti ir pradedi ją teisingai, tada greičiausiai išeisi iš tos būsenos. Man teisingi dienos ritualai yra joga arba meditavimas ir rašymas. Rašymas išvis yra jėga. Laimingiausia jaučiuosi, kai įpusėju rašyti knygą, patiriu begalini džiaugsmą. Jaučiuosi vykdanti savo misiją.
