Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas apie motinystę: „Tapti dovana kitam žmogui yra aukščiausias mūsų šio gyvenimo pasiekimas“

„Te džiaugsmas lydi Jūsų širdis myluojant vaikelį, kuris kvepia Dangumi“, – šiuo laiku ypatingai dėkodamas Dievui už visas mamas, močiutes ir ypač – už besilaukiančias moteris linkėjo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Deja, pačiam ganytojui savo mamą dėl karantino su Motinos diena teko sveikinti telefonu, kaip daugeliui.

Dėl pandemijos – viskas kitaip, Mamos diena irgi. Ne visos mamos ir močiutės buvo aplankytos. Ką joms pasakytumėt Motinos dienos proga?


Mielos mamos ir močiutės, kad ir kas vyktų aplink, mes Jus mylime ir dėkojame Dievui už Jus! Jokios aplinkybės negali atimti dėkingumo ir didžios pagarbos. Ir nors šiemet ne visi mes, Jūsų vaikai ir anūkai, galėsime Jus apkabinti ir pasveikinti, bet priimkite mūsų padėką, siunčiamą meilę ir maldą. Ačiū už Jūsų dovanotą gyvenimą, širdį ir meilingus žodžius, esame Jums dėkingi ir skolingi meilę.


Būsimosios mamos dėkoja Dievui už motinystės dovaną ir su meile laukia mažylio gimimo. Naujo žmogaus atėjimas – vienas didžiausių šio pasaulio stebuklų! Te džiaugsmas lydi Jūsų širdis myluojant vaikelį, kuris kvepia dangumi.


Ar esate per pamokslą citavęs savo mamą, didžiavęsis jos sprendimais, elgesiu?


Taip, ne kartą. Mano mama – neįtikėtina optimistė. Ji gali staiga ištarti: „Tu įsivaizduoji, šiandien mes gyvename geriau negu bet kuris istorijoje gyvenęs karalius ar karalienė!“ Arba pasakyti: „Koks geras mūsų, pensininkų, gyvenimas: kada noriu keliuosi, tada išsiverdu kavos, atsiverčiu laikraštį ir žiūrėdama pro langą džiaugiuosi pavasariu.“ Ji gali staiga, spontaniškai pasidžiaugti: „Kaip gerai, kad kibirais nereikia nešti vandens į namus, jis bėga tiesiai iš krano ir dar šiltas.“ Arba: „Kokiu įdomiu laiku mes gyvename ir kas galėjo pagalvoti, kad sulauksime Lietuvos laisvės!“


Visi šie pastebėjimai moko mane džiaugtis paprastais gyvenimo dalykais, atkreipti dėmesį į tai, ką turime, o ne į tai, ko neturime. Džiaugtis tuo, kas yra mums prieš akis, kas „įprasta,“ ir priimti save bei pasaulį tokį, koks jis yra. Tai didelė išmintis. Mokausi iš savo mamos paprastumo džiaugsmo, stengdamasis paversti jį gyvenimo būdu santykiuose su kitais ir spręsdamas sudėtingas problemas.



Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas su mama
Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas su mama
Asm. albumas



Ar ginčijatės su mama? Klausiate jos patarimų?


Taip, būna, kad pasiginčijame, bet niekada piktai. Mama labai mėgsta humorą, tai ginčuose labai pagelbsti. Ji būna labai atsargi rinkdamasi naujus dalykus. Aš drąsinu, kad bus gerai, tegu nebijo pirkti, o ji: „Ar tikrai?“ Šie mūsų pokalbiai užsitęsia. Tačiau visada atrandame bendrą sprendimą.


Klausausi mamos gyvenimo istorijų, kaip vienu ar kitu metu pasirinko, paklausiu nuomonės, o ir didelių sprendimų akivaizdoje pasitariu su ja, kaip reikėtų elgtis, ką daryti. Jos išmintis man – didelė dovana. Juk savo gyvenime yra mačiusi ir šilto, ir šalto. Manau, mums visiems išmintinga pasinaudoti vyresnės kartos patirtimi ir įžvalgomis.


Kokie mamos bruožai Jums gražiausi?


Labiausiai mane žavi jos giedras žvilgsnis į supančius žmones, įvykius ir pasaulį. „Viltingas požiūris į gyvenimą“ – svarbiausia mano mamos pamoka. Esu be galo dėkingas už jos drąsinimą į problemas ar nepasisekimus žvelgti su tam tikru lengvumu. Svarbu nesureikšminti savęs ir savo sunkumų. Mano mama yra aistringa sveiko gyvenimo propaguotoja. Kiekvieną kartą su ja susitikęs gaunu pamoką – atkreipti dėmesį, ko ir kiek valgau, daugiau judėti ir į gyvenimą žvelgti pozityviai nusiteikus. Tai dovanos, kurias gavęs iš mamos nejučia noriu perteikti ir kitiems.


Koks mamos gaminamas valgis jums yra dieviškas?


Galėčiau sakyti, kad užaugau ant mamos kepamų blynų. Juos mėgstu kaip vaikystės valgį, primenantį tuos pusryčius, kai mums, trims vaikams, prieš einant į mokyklą mama kepdavo miltinius ar bulvinius blynus keliomis keptuvėmis iš karto. Taip pat labai mėgstu varškės apkepą, kurį mama kepdavo sekmadienį arba švenčių proga. Jis man yra dieviškas valgis. Liko labai geri vaikystės atsiminimai, kai drauge susėdę sekmadienio vakarą valgome varškės apkepą užpildami ant viršaus grietinės ir uogienės.


Kada ir kaip atradote, kad mama – ne tik ta, kuri myli ir rūpinasi, bet yra atskiras žmogus su savo mintimis, lūkesčiais, svajonėmis?


Tiksliai neatsimenu, bet manau, kad darželyje, į kurį tėvai pradėjo vesti gana anksti. Tuo metu ypatingai patyriau, kad mama turi savo gyvenimą su savo darbu ir rūpesčiu namais. Ypač būdavo neramu, jei ji vėluodavo mane pasiimti, tad tekdavo pasilikti su auklėtoja vienam. Atsimenu tą nerimą ir baimę galvojant, o gal mamai kažkas atsitiko, kad vėluoja, o jei neateis, kas tada bus?


Taip pat vaikystėje atradimas buvo, kad mamai svarbu bendrauti ne tik su mumis, vaikais, bet ir su savo seserimis, broliu. Tada, atsimenu, kažkaip prasiplėtė mano žvilgsnis, kad mamai gali būti ir daugiau brangių žmonių, ne tik mes, jos vaikai.


Sekmadieniais mama eidavo į bažnyčią, kviesdavo ir mane. Ne visada pasiduodavau, ir tada ji eidavo viena arba su mano seserimis. Tėtis taip pat eidavo į bažnyčią. Bet jis mėgdavo ankstesnį sekmadienio ryto laiką, tad jie eidavo atskirai. Matydavau mamą vieną meldžiantis. Tai – vaikystės patirtys., leidusios suvokti, kad mama turi ir savo minčių bei lūkesčių, o ne tik mūsų, vaikų, reikalus.


Ar keitėsi Jūsų santykis į seseris, kai jos tapo mamomis?


Mūsų santykis niekuo nepasikeitė. Esame tokie pat kaip buvome. Dažnai pasišnekame, prisimename vaikystės išdaigas, jos noriai pasakoja apie savo gyvenimą ir dažnai klausia, kaip sekasi man. Esu be galo joms dėkingas. Seserys mane „nuleidžia ant žemės“. Su jomis bendraudamas jaučiuosi esąs toks pats, koks buvau, kai kartu augome Šančiuose, namuose prie Nemuno. Paprašyti tėvų, mes kartu važiuodavome dirbti įvairių darbų sode ir kaime. Daug likę iš to laiko įvairių prisiminimų, kurie ir šiandien pasišnekant teikia jėgų mūsų gyvenimams.



Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas su mama
Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas su mama
Asm. archyvas



Jūsų žvilgsniu, ką moteris atranda ir ką paaukoja motinystėje?


Motinystėje moteris atranda giliausią save. Juk motinystė yra moters pašaukimas. Ir net jei ne visos moterys tampa mamomis, rūpestis kitu, meilė ir šiluma yra dovanos, kuriomis moteris ypatingai apdovanojo Kūrėjas.


Didysis paradoksas, kad žmogus, save dovanodamas, iš tikrųjų atranda svarbiausią savo „aš“ prasmę. Tapti dovana kitam žmogui yra aukščiausias mūsų šio gyvenimo pasiekimas, ir motinystėje tai ypač ryškiai pasireiškia. Vaikui reikia „visos“ mamos – jos laiko, dėmesio, rūpestingos meilės. Atrodytų, save išdalijanti, paaukojanti moteris nieko nepasilieka sau. Tačiau kuo labiau save dovanoja, tuo labiau išsipildo. Laikas, energija ir meilė, padovanota vaikui ir šeimai, moteriai tampa viena gražiausių galimybių savo gyvenime atrasti džiaugsmo priežastį. Tai nereiškia, kad nėra ir kitų galimybių džiaugtis ar atrasti save, tačiau ši patirtis – esminė. Tai galioja ir vyrui, kuris tėvystę turi panašiai išgyventi. Ir vis dėlto motinystės paveikslas – gražiausias paties Kūrėjo meilės atspindys, kokį žmogus gali įsivaizduoti.


Kiekvienas žmogus yra tik todėl, kad jo mama pasakė „taip“, nors sąlygos galbūt nebuvo idealios. Ar Jums yra tekę būti šalia, kai reikėjo palaikymo apsisprendžiant? Ką sakytumėte, jei vėl tektų?


Nesu sutikęs moterų, kurios ištarusios „taip“ naujai gyvybei vėliau būtų dėl to pasigailėjusios. Tačiau sutikau moterų, kurios yra ištarusios „ne“ ir paskui apgailestavo. Skaičiau apie moteris, kurios ištarė „taip“ net rizikuodamos savo sveikata. Teko sutikti tokių, kurios dalijosi patirtimi apie sunkų nėštumą ir pasiryžimą eiti iki galo, nepaisant iššūkių, o tada džiaugėsi širdies paguoda, kad padovanojo naujam žmogui gyvenimą. Šiandien jos didžiuojasi savo vaikais ir savo pasiryžimu besąlygiškai mylėti.


Taip, esu drąsinęs ne vieną mamą, kuri nusigando, kad beldžiasi dar viena gyvybė. Paprastai, stengdamiesi atkalbėti moterį tapti mama, žmonės mano, kad padeda ir kad jai bus geriau. Vis dėlto patirtis rodo priešingai – kiekvienas ištartas „taip“ būna lydimas iššūkių, tačiau kur kas daugiau sunkumų žmonės patiria tikrai sąmoningai pasirinkdami „ne“. Kaltės našta didesnė už visus vaiko auginimo vargus kartu sudėjus. Vaiko atėjimas suteikia daug daugiau džiaugsmo ir paguodos, negu ta „laisvė“, kurią siūlo nepalaikantys mamos apsisprendimo auginti vaikelį.


Įprastai paėmusios į rankas kūdikį mamos džiaugiasi nutarusios jį turėti. Artimiausi šeimos nariai taip pat pamiršta, kad buvo siūlę elgtis kitaip, kai pamato prieš save naują šeimos narį. Todėl mano palinkėjimas mamoms ir visoms šeimoms – nebijokite! Drąsos šaukiant naują gyvybę į šį pasaulį! Juk kiekvienas dabartinis šios planetos gyventojas yra drąsaus mūsų tėvų pasirinkimo rezultatas, kurio esmė – atvirumas gyvybei, troškimas pripildyti šį pasaulį vaikų džiaugsmo ir bendrystė su Kūrėju.


Kaip trimis žodžiais įvardintumėt, kas yra mama.


Šiluma, ramybė, giedrumas.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis