Agnei Makariūnaitei posakis apie batsiuvį be batų netinka. Jos projektuotas butas Užupyje, kuriame šeima įsikūrė beveik prieš šešiolika metų, yra patogus gyventi, o bičiulius užsukti traukia ne tik šeimininkų svetingumas, bet ir jaukios erdvės. Šiuose namuose gimė abu jaunesnieji Agnės ir Ramūno sūnūs – penkiolikmetis Paulius ir septynerių pagrandukas Tomas. Čia užaugęs vyriausiasis Jonas, kuriam – 24-eri metai, neseniai išsikraustė gyventi atskirai, į toje pačioje laiptinėje esantį mažą butuką, kurį projektavo bei įrengimu rūpinosi jo mama.
Toks modelis, kai visi šalia, bet – ir atskirai, jiems atrodo tinkamesnis nei bendras didelis namas kur nors užmiestyje. Pati Agnė – trečios kartos vilnietė, jos seneliai buvo lietuvių kalbos mokytojai, tėvai – architektai. Moteris sako, kad užaugus senamiestyje natūralu, jog nutolti nuo centro nebesinori. Ir ji pati, ir iš nedidelio miesto kilęs Ramūnas nėra iš tų, kuriems patiktų pjauti žolę ar ravėti gėlynus aplink namą.
Didelis gyvenimo Užupyje privalumas – patogumas, kai vaikų mokyklos, sporto ir muzikos užsiėmimai palyginti lengvai pasiekiami viešuoju transportu ar pėsčiomis.
Papirko erdvė
Gyvenamasis perimetrinio užstatymo daugiabutis viename Užupio kiemų – senas, statytas apie 1900-uosius, tačiau jis nėra įrašytas į paveldo objektų sąrašą. Architektė ir interjerų kūrėja pasakoja, jog tuomet, kai rinkosi būstą, ieškojo nemažos erdvės su aukštomis lubomis ir dideliais langais. Dabartinis 149 m2 ploto butas šiuos kriterijus atitiko šimtu procentų. „Abejonių neliko, kai pamatėme didžiausią kambarį – svetainę. Galima sakyti, kad dėl jos šį butą ir nusipirkome“, – pasakoja Agnė, rodydama dar vieną buto privalumą – erdvų svetainės balkoną, kuriame galima jaukiai leisti vakarus šiltuoju metų laiku. Jis išeina į Vilniaus dailės akademijos naujųjų rūmų sieną, tai šeimininkei kelia ir malonių sentimentų – tai jos Alma mater, kur studijavo architektūrą.
Norai – ne viskas
Vos pravėrę didžiojo buto duris, žengiame į ilgą platų koridorių. Vienoje jo pusėje – erdvi svetainė, pereinama į tėvų miegamąjį su drabužine ir vonios kambariu. Iš kitos koridoriaus pusės paeiliui išsidėstę vaikų kambariai, virtuvė su tamsiu sandėliuku, pačiame gale – dar vienas vonios kambarys. Vedžiodama po namus Agnė pripažįsta, kad kartais gal ir kiltų pagunda pasiduoti profesinei ligai – daug ką keisti, nes norisi visko. Bet, neracionalius norus nuvijusi šalin, ji džiaugiasi, kad pavyko sukurti nesenstantį ir iš mados neišeinantį savo namų nterjerą. „Rinkomės natūralias, patvarias medžiagas. Arba tokias, kurias galima atnaujinti“, – pasakoja architektė.
Išsaugota istorija
Daugiau autentiškų interjero detalių išliko mažajame bute, kur dabar šeimininkauja vyriausias sūnus. Ten išsaugotas ir atnaujintas įmantriais keturkampiais raštais sudėtas senasis parketas, langai ir jų rankenėlės, kai kur matyti išlikę seno sienų dekoro fragmentai. Per remontą nuvalius tinko sluoksnius atsiskleidė puošnūs lubų lipdiniai, dalis jų buvo atkurti. Dabar bute įrengtas autonominis šildymas, o iš tų laikų, kai čia buvo kūrenama malkomis, išliko tik vienos krosnių galinė siena. Po perplanavimo ji atsidūrė vonios kambaryje.
„Į paveldą interjere žvelgiu su didele pagarba, bet – tik į tai, kas išliko, yra autentiška. Labai nemėgstu bet kokių imitacijų. Manau, kad reikia ne kažką kopijuoti, o kurti iš naujo, architektūrinės detalės turi atspindėti laiką, kuriame esame dabar“, – įsitikinusi Agnė. Šių principų ji laikėsi ir įrengdama abu butus.
Be dirbtinio jaukumo
Agnė interjere vengia banalių spalvų. „Turiu polinkį į sudėtingas spalvas, mėgstu tas, kurias sunku atsekti, pamatyti, iš ko ta spalva sumaišyta“, – šypsosi pašnekovė. Jos svetainės sienos tonuotos taip, kad kuo geriau išryškėtų lipdinių grožis.
Pasak architektės, jei jau grubiai interjerus skirstytume į moteriškus (dekoratyvius, ryškesnius, su pagalvėlėmis) ir vyriškus (mažiau puošnius, santūresnius ir funkcionalesnius), ji savo darbus priskirtų prie pastarųjų. „Gal taip yra, nes gyvenu tarp vyrų?“ – juokiasi ji.
Atspindi ir dizaino istoriją
Ir savo, ir pagal užsakymus kuriamus būstus Agnė stengiasi dekoruoti autentiškais dizainerių sukurtais daiktais, baldais. „Vengiu kičo. Nebent tai – jausmingus, žmogui svarbius prisiminimus keliantis daiktas ar suvenyras. Tada tvarka. O man pačiai geriausi suvenyrai iš kelionių yra knygos. Šioms neatsispiriu“, – sako ji. Knygų pilnos lentynos išdėstytos pagal vieną koridoriaus sieną, namų bibliotekai daug vietos skirta ir svetainėje.
Svetainėje vietą rado žinomos airių architektės ir baldų dizainerės Eileen Gray kurtas staliukas. Ant komodos stovi kompanijos „Artemide“ dizainerio Michele‘s de Lucchi sukurtos lempos „Tolomeo“, lubų šviestuvas yra dabar jau nebegaminamas prekių ženklo „Thorn“ kūrinys, o stiklo vaza – iš dizaino klasiko Alvaro Aalto kolekcijos.
Gerai apgalvota virtuvė
Antikvariniai baldai yra šeimos paveldas. Tarp jų – tarpukario Lietuvos laikų kėdė, medinė drožinėta komoda, atkeliavusi jau iš tėvų buto. Agnės tėtis architektas pasakojo istoriją, kaip kažkada viename dvarelių Žemaitijoje pamatė nuostabią komodą, kurią šeimininkai džiugiai ruošėsi pakeisti sovietiniais fabrikiniais baldais. Suderėjęs ją pirkti, išlėkė rūpintis transportu, o grįžęs nustėro: nuo komodos nukapoti drožinėti puošnūs liūtai jau buvo židinyje, nes pardavėjams jie atrodė teverti sukūrenti. Patį seną baldą išgelbėti pavyko, jis atiteko A. Makariūnaitės šeimai.
Visus naujus baldus moteris suprojektavo pati. Itin skrupulingai rūpinosi virtuvės įrengimu. Ją sudaro daug uždaromų spintų ir spintelių, dvi į baldus integruotos orkaitės ir indaplovė. Šeima prie didelio stalo susėda ne tik ant kėdžių, bet ir ant suolo su pakeliamuoju dangčiu, jo viduje sudėti rečiau naudojami daiktai. Virtuvės stalviršis yra U raidės formos, prie jo iš vidinės pusės nesistumdydami gali darbuotis du žmonės: šiuose namuose gaminama daug ir dažnai. Estetiškoje bei praktiškoje virtuvėje mėgsta susiburti ir šeima, ir svečiai. „Čia bene daugiausia bendraujame, aptariame dienos įvykius ar tiesiog plepame“, – sako šeimininkė.
Esami ir būsimi klasikai
Namie yra nemažai paveikslų, kurių kiekvieno istorija yra savita. Nediduke dailės galerija virtusios svetainės sieną puošia Agnės tėčio šviesaus atminimo bičiulio Stasio Krasausko grafikos darbas. Kitą šio autoriaus kūrinį „Jaunystė“ A. Makariūnaitei padovanojo vyras Ramūnas, Mikalojaus Vilučio darbą – mama. Butą puošia ir Dalios Kasčiūnaitės, Bronės Mingilaitės-Uogintienės, Irenos Daukšaitės-Guobienės, Mindaugo Juodžio, Kanadoje gyvenančios architektės sesers Irmos ir kitų lietuvių dailininkų kūriniai.
O štai spalvotas keraminis zuikis ir dar keli lipdiniai atkeliavo iš Kaziuko mugės, kur juos pardavinėjo dailės studentai. Medines dažytas Trijų Karalių ir Šventojo Jurgio, ant žalio tigro jojančios merginos skulptūras šeimininkai parsivežė iš kelionės pas Žemaitijos dievdirbius, jas išdrožė Kazimieras Striaupa ir Vytas Jaugėla.
Kaip sukurti funkcionalų ir estetišką interjerą, kad jo nenusiaubtų augantys judrūs berniukai? Architektė atsako, kad pirmiausia patartų rinktis gerai valomus paviršius, daug stalčių drabužiams ir daiktams susidėti. Anot pašnekovės, viskas turėtų būti patvaru, tvirta, kad atlaikytų bėgiojimą, spardomą kamuolį ir šuns šokinėjimą. „Dar siūlyčiau į šviesius sienų dažus įmaišyti pilko pigmento. Nedaug, bet, jei nenorite nervintis dėl suteptų sienų, kažkiek tikrai reikia. Išbandyta laiko ir trijų sūnų“, – šypsodamasi sako Agnė.
