Šarūnai, perskaičiau Jūsų naująją knygą „Černobylis“, bet taip ir neradau atsakymo, kuo Jus ta vieta taip traukia?
Visi įdomūs žmogaus sukurti turizmo objektai atitinka vieną iš dviejų kriterijų – yra arba žmonijos puikybės, arba žmonijos nelaimės vieta. Piramidės, triumfo arkos, bažnyčios, rūmai, bokštai – visa tai žmogus surentė norėdamas kompensuoti savo menką savivertę. Su žmonijos nelaimėmis susijusių vietų lankymas vadinamas tamsiuoju (angl. dark) turizmu. Černobylis yra ryškiausias postapokaliptinio turizmo objektas. Čia galima įsivaizduoti, kaip atrodys pasaulis po Trečiojo pasaulinio karo.
Lankėtės ir kitose panašiose vietose, tarkim, Fukušimoje, bet rašote, kad Černobylio zonoje esančiam Pripetės miestui vis tiek niekas negali prilygti. Kodėl?
Kitos tokio dydžio apleistos teritorijos pasaulyje nėra. Fukušima visai kitokia. Kadangi Japonijoje žemė labai brangi, jie negali leisti tuščiai plytėti dideliems plotams, tad vietovė sparčiai atkuriama: nukasamas radioaktyvus gruntas, viskas išvaloma, ir žmonės vėl keliasi ten dirbti, vėliau – ir gyventi. Prieš man važiuojant į Fukušimą, draugas papasakojo apie ten esantį įspūdingo dydžio apleistą prekybos centrą, bet nuvažiavę pamatėme, kad jis jau veikia, stovėjimo aikštelė pilna mašinų. Didžioji Černobylio zonos dalis taip pat galėtų būti tinkama gyventi. 10 kilometrų nuo epicentro beveik neįmanoma rasti vietų, kur radiacinis fonas viršytų normą, tačiau Ukrainoje ir taip užtenka laisvos žemės, tad niekas nesiveržia ten gyventi. Trauką šiai vietai jaučia tik stalkeriai, nelegalūs zonos lankytojai. Pirmąsyk šis terminas pavartotas fantastinėje A. ir B. Strugackių apysakoje „Piknikas šalikelėje“, dar labiau juos išgarsino pagal šią apysaką pastatytas Andrejaus Tarkovskio filmas „Stalkeris“. Aišku, Černobylio stalkerius dauguma žino iš šia tema sukurto kompiuterinio žaidimo. Būna gana juokinga, kai, pakilę nuo kompiuterių, tokie žaidėjai apsiginkluoja dujokaukėmis bei pneumatiniais šautuvais ir leidžiasi į tikrąjį Černobylį šaudyti mutantų.
Andrejaus Tarkovskio veikėjas Stalkeris žmones į Zoną veda ne tam, kad jie pasižiūrėtų postapokaliptinių vaizdų, o tam, kad patirtų akistatą su pačiais savimi. Ar šiuolaikiniai stalkeriai ieško to paties?
Būti Černobylio zonoje – tai visiškai atsipalaiduoti nuo civilizacijos. Iš pradžių stulbina katastrofos mastas – apleistos mokyklos, gamyklos, visiškai tuščias Pripetės miestas, numirę kaimai. Neįmanoma nusakyti jausmo, kurį patiri stovėdamas ant daugiaaukščio stogo visiškai vienas, paskendęs absoliučioje tamsoje ir tyloje. O juk Pripetė iki avarijos buvo tikras rojus žemėje. Ką tik pastatytas, modernus – su dviaukščiais butais, žaliomis zonomis, mokyklomis, baseinais, viešbučiais, restoranais, panoraminiais, vitražiniais langais... Vidutinis gyventojų amžius čia buvo 26-eri metai, algos – dvigubai didesnės nei šalies vidurkis. Mieste beveik nebuvo nusikaltimų, žmonės palikdavo atrakintus namus ir automobilius. Ir staiga per kelias valandas rojus virto tikru vaiduokliu. Nori nenori tokią akimirką susimąstai apie visas tas paskolas, kurias imi tikėdamasis gyventi amžinai...
Ne mažesnį įspūdį daro ir laukinė gamta. 30 metų neveikiama žmogaus, ji klesti, gyvūnų populiacija išaugo kelis kartus, o svarbiausia – jie visiškai nebijo žmonių. Laisvai ganosi briedžių, stirnų, laukinių arklių kaimenės, staugia vilkai, o lapės ėda iš rankų. Net pelės ir žiurkės žmonių nesibaimina, – miegi apleistame name, o pelė tupi šalia ir spokso tau į akis.
Dažniau ten lankantis, mezgasi ir socialiniai ryšiai. Neseniai peržiūrėjau savo feisbuko draugus, trečdalis jų – ukrainiečiai. Dabar važiuoju ten kaip į namus. Tą trauką sunku paaiškinti. Yra tikrai legendinių stalkerių, kurie gyvena toje zonoje. Viena hipių trijulė taip išbuvo visą vasarą. Maisto pasivogdavo arba į jį išsikeisdavo narkotikus. Skelbė laisvos branduolinės meilės idėjas, mylėjosi, grojo gitara, vartojo... Rudenį išvyko palikę tik gitarą. Baškiras Kolia per pirmą žygį nušalo kojas, – nors dalį pėdų jam amputavo, vis tiek nutarė, kad vykti buvo verta. Nusipirko specialius batus su protezais ir dabar vaikšto į zoną po kelis kartus per metus.
Galbūt žmones jaudina žaidimas su mirtimi? Pūstelės vėjas kokią radioaktyvią dulkę, ją įkvėpsi ir mirsi nuo plaučių vėžio.
Dėl to žaidimo su mirtimi tai per stipriai pasakyta. Toks pat žaidimas su mirtimi yra bet kas – poledinė žūklė, važinėjimas motociklu, slidinėjimas kalnuose... Viskas pavojinga, jei nežinai, kaip elgtis. Žmonės viską vadina radiacija, tačiau reikia skirti apšvitą nuo radioaktyvių dulkių. Išorinė apšvita nėra itin baisi. Bendras fonas Černobylio zonoje dabar sumažėjęs 3000 kartų. Turiu dozimetrą, jis rodo ne tik vienkartinius duomenis, bet ir tai, kiek radiacijos sukaupta per tam tikrą laiką. Pasirodo, per dieną Černobylyje gauni mažiau apšvitos nei per vieną skrydį į Londoną, mat lėktuve radiacija normą viršija maždaug 40 kartų. Nėra nustatyta, kokios dozės išties kenkia. Faktas – radiacija šiek tiek ardo organizmą, bet jis juk atsikuria. Svarbu neperžengti slenksčio, kai kūnas nebepajėgia to padaryti.
Skaičiau mokslinių straipsnių, kuriuose teigiama, kad nedidelės radiacijos dozės netgi stimuliuoja imunitetą. Černobylyje besilankančius žmones galima suskirstyti į radiofobus ir radiofilus. Jie tyčia eina į pavojingiausias vietas ir sako, kad tai nekenkia, netgi suteikia papildomų galių. Vienas toks stalkeris, pramintas Šikšnosparniu, jau turėjo būti miręs mažiausiai 5 kartus. Matant žurnalistui, jis gėrė radioaktyvų vandenį. Naktį praleido avarijai likviduoti naudoto ekskavatoriaus kauše, kurio radiacija viršijo normą 40 tūkstančių kartų. Paskui iš ligoninės parsinešė namo gaisrininko batą, šio radioaktyvumas normą viršijo milijoną kartų. Pasidėjo po lova, parsivedė nakčiai merginą ir tikino, kad radiacija labai sustiprino seksualinius pojūčius. Kitas dalykas – radioaktyvios dulkės. Jei užterštoje zonoje ne vietoje padėsi kuprinę ar neprisidengsi atvirų kūno vietų, gali tų dulkių parsinešti arba dar blogiau – įkvėpti, nuryti su maistu, todėl pavojingose vietose griežtai draudžiama valgyti, rūkyti ar gerti, drabužiai turi būti uždari. Daugiausia dulkių į kūnus pateko iškart po avarijos, dabar tai nutinka retai. Kiek žinau, radioaktyvią dalelę buvo įkvėpęs tik vienas mokslininkas. Jis mirė po 3-ejų metų nuo plaučių vėžio. Kitas buvo nurijęs, bet viską išvėmė ir išviduriavo. Pavojingesni šioje zonoje yra laukiniai gyvūnai (girdėjau, vieną nelegalą vilkai sudraskė) arba kiti žmonės. Dar didesnė rizika – įkliūti policijai. Aišku, jei lankaisi nelegaliai. Tiesa, atsiperki paprastai bauda ir daiktų konfiskavimu.
Jūsų organizuojamos ekskursijos juk legalios?
Na, tokios pusiau. Leidimus mes, aišku, gauname, bet pačiame Černobylyje siūlome pamatyti kur kas daugiau nei gidai iš Kijevo. Nestabčiojame prie paminklų žuvusiesiems. Lankome realius objektus – gamyklas, reaktorius, technikos kapinynus, palaidotus kaimus, stalkerių bazę, Pripetę, radiolokacinių antenų kompleksą „Duga“, leidusį sekti viso pasaulio oro erdvę. Beje jis, sakoma, irgi galėjo būti katastrofos priežastis.
Įdomu, kaip Jūs, toks šios zonos žinovas, vertinate serialą „Černobylis“?
Supratau, kad jis kurtas ne tokiems kaip aš, nes aš per daug žinau ir per daug mačiau. Manau, katastrofos priežastys įvardytos gana argumentuotai ir tiksliai, atitinka komisijos išvadas. Aišku, tų versijų daug, kai kurios panašesnės į sąmokslo teorijas. Pasak vienos, elektrinė buvo susprogdinta tyčia, siekiant sugriauti Sovietų Sąjungą. Na, o Vilnius (jame filmuotas serialas) tikrai skiriasi nuo Pripetės. Krenta į akis plastikiniai langai, gatvių šviestuvai – tokių ten tikrai nebuvo. Ir dramos daugiau. Filme reaktoriaus sprogimo metu nuo smūgio net atsidaro buto langas, bet mano geras draugas – tuo metu jis dirbo Pripetės milicijos viršininko pavaduotoju – sakė, kad per sprogimą stovėjo prie elektrinės, ir garsas buvo ne didesnis nei tas, kurį kelia veikiantys garo vožtuvai.
Vienas labiausiai šokiruojančių šios istorijos faktų – valdžios siekis nutylėti katastrofos mastą rizikuojant ne tik vietinių, bet ir kitų šalių žmonių gyvybėmis bei sveikata. Ar filme ši problema nebuvo hiperbolizuota?
Manau, kad Sovietų Sąjunga nepaprastai gerai susitvarkė su situacija. Ji, kaip didelė šalis, galėjo sau leisti sutelkti visas pajėgas. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad iki tol nieko panašaus žmonija nebuvo patyrusi, tad imtasi panašių veiksmų, kokie numatyti sprogus atominei bombai. Apie 47 tūkstančiai žmonių iš Pripetės buvo evakuoti per rekordiškai trumpą laiką – vos per 2,5 valandos. Sutinku, valdžia galėjo reaguoti greičiau, bet ji visur ir visada elgiasi panašiai – pirmiausia bando neigti, kad įvyko katastrofa, o paskui griebiasi priemonių. Jei pas mus dabar kas nors panašaus atsitiktų, būtų daug blogiau. Lietuvoje avarijų patyrė ne viena chemijos gamykla, ir apie tai buvo nutylėta. Arba imkim Fukušimą. Bandė gesinti gaisrą vandeniu, karšti garai sukėlė dar didesnę katastrofą, o dabar pumpuoja radioaktyvų vandenį į vandenyną, žuvys mutuoja.
Pastebėjau, kad Jus labiausiai domina kariniai objektai. Neseniai įveikėte alinamą 60-ies valandų žygį dykuma, kad pamatytumėte Kazachstane, Baikonuro kosmodrome, slepiamą sovietinį erdvėlaivį „Buranas“. Ką dar beprotiška esate numatęs?
2021 metais planuoju vykti į Uzbekistane esančią Aralo jūrą. Kai rusai pradėjo intensyviai laistyti medvilnės ir kukurūzų laukus, jūra išdžiūvo. Žvejybiniai laivai ir dabar stovi smėlyje, aplink vaikščioja kupranugariai. Mane traukia jūroje buvusi sala ironišku pavadinimu – Atgimimo (rus. k. Voszroždenije). Ten veikė viena didžiausių pasaulyje biologinio ginklo laboratorijų. Rusai joje gamino visokius virusus ir tyrė šių poveikį gyvūnams. Kai jūra išdžiūvo, laboratorija buvo uždaryta. Norint patekti į salą, reikia važiuoti 200 km per išdžiūvusią jūrą. Vietiniai mane perspėjo, kad po smėliu yra dumblo, galima įsmukti. Manau, reikės trijų visureigių, kad, atsitikus bėdai, vienas galėtų ištraukti kitą. Viename būsime mes su žmona Jurga, kitu ketina važiuoti lietuvio „Burano“ piloto sūnus, o į trečią kompaniją dar renku.
Matau, kad Jūsų žmona tokia pat ekstremalė kaip Jūs?
Lankėmės kartu ir Arktyje, ir Afrikoje, ir Palestinoje mus į nelaisvę buvo paėmę.
Turbūt juokaujat?
Viešėdami Izraelyje nutarėme aplankyti Palestinai priklausantį Vakarų Krantą. Kirsdami sieną matėme užrašą, skelbiantį, kad toliau Izraelis už mūsų gyvybę ir saugumą neatsako, bet nekreipėme dėmesio. Kai įvažiavome, pasidarė neramu. Matome – dega namas, pakelėse voliojasi sudaužytos mašinos, girdisi šūviai, sprogimo garsai. Ramalos mieste nutarėme rasti ligoninę – tokios vietos paprastai būna saugiausios – ir sužinoti, kas vyksta, bet dar labiau išsigandome pamatę vieną po kito sukančius greitosios pagalbos automobilius su sužeistaisiais. Vėliau sužinojome, kad tądien palestiniečiai mini savo lyderio Yassero Arafato mirties metines, – tai jie visada daro triukšmingai. Tąsyk įsiaudrinę apmėtė Molotovo kokteiliais žydų karinę bazę, prasidėjo kova. Ligoninėje vargais negalais radome angliškai kalbantį chirurgą kruvinu chalatu. Jis pasakė, kad neturi laiko mums pasakoti, kas čia vyksta, bet nuves pas žmones, kurie atsakys į visus klausimus. Ir nuvedė į kieme įsikūrusią policijos nuovadą. Pareigūnai paėmė mūsų pasus ir pranešė, kad mus sulaiko, nes įtaria, jog esame Izraelio armijos smogikai. Pasirodo, gretimo miesto ligoninėje nutiko panaši istorija – keliautoju apsimetęs žmogus įsiveržė į ligoninę ir kažką nužudė. Pareigūnai iškvietė saugumiečius. Jokie argumentai nepadėjo. Lietuviški pasai jiems pasirodė tiesiog gerai padirbti. Kai įtikinome, kad tikri, nutarė, jog esame Izraelio pasamdyti užsieniečiai. Pareiškė pastebėję, kad nesu civilis. Kadangi nuo 1994 metų esu Šaulių sąjungos narys, tarnavau garbės sargybos kuopoje, mano laikysena ir judesiai kareiviški. Jie pasiūlė man labai neįsitempti. Esą, jei ištyrus paaiškės, kad nemeluoju, tikrai mus paleis. Po mėnesio ar dviejų. Laimė, pavyko rasti vietą, kur veikė internetas, ir parodyti kelis savo straipsnius, kad patikėtų, jog tikrai esu žurnalistas iš Lietuvos. Kai viskas baigėsi, paprašiau mus palydėti, bet išgirdome atsakymą, kad kareiviai jiems reikalingi kitur. „Norėjai nuotykių, dabar ir srėbk“, – pridūrė pasiūlę spausti visu greičiu ir jokiu būdu nestoti, net jei sužeistų ar pamatytume apdaužytą mašiną. Pasirodo, ten labai populiarus toks plėšikavimo būdas – vidury kelio pastatomas automobilis, tu sustoji, o jie tave užpuola. Dėl to sunkvežimiai net nestoja, trenkiasi į automobilį ir važiuoja toliau. Štai kodėl pakelėse tiek daug sudaužytų mašinų. Kad tai tiesa, supratau, kai mūsų akyse lengvasis automobilis nudaužė motorolerį. Myniau visu greičiu. Kai už sienos sustojau atsigauti, iš įtampos drebėjo rankos. Žmona pasakė, kad nori valgyti. „Tai gal grįžtam atgal?“ – pasiūliau.
Gerai, kai žmona tokia rami. Kita gal būtų pradėjusi panikuoti…
Jurga niekada nepasiduoda. Kartą Maroke lipome į Tubkalį, aukščiausią Šiaurės Afrikos kalną. Geru oru jis nesunkiai įveikiamas. Išėjome vakare, lengvai apsirengę, bet netikėtai patekome į audros debesį. Kol jį įveikėme, drabužiai kiaurai peršlapo. Temperatūra nukrito iki kokių 5 laipsnių šalčio, drabužiai sušalo į ledą. Lenkiant ranką, džemperis tiesiog lūžinėjo. Negana to, pakilo vėjas, Jurgą porą sykių net nuo kelio nupūtė. Pasiūliau grįžti atgal, bet ji atsakė: „Ne, aš lipsiu į kalną. Mirsiu, bet vis tiek užlipsiu.“ Užlipom, bet mano rankos taip sušalo, kad net negalėjau asmenukės padaryti, pasidėjęs kamerą akmeniu baksnojau. Paskui dvejus metus pirštų galų nejaučiau. Tuo viskas nesibaigė – vos užlipę pamatėme besiartinančią sniego audrą. Puolėme leistis nuo kalno tiesiai, kaip kalnų ožiai šokinėdami nuo šlaitų. Tai irgi kainavo – taip atitrankėme kojų pirštus, kad paskui visi nagai nusilupo. Vos įbėgome į bazinę stovyklą, po 20 minučių užėjo audra. Sniego iškrito tiek, kad dvi paras įkalinti ten buvome. Per tą laiką baigėsi ir maistas, ir vanduo, ir malkos...
Maroko šaltis Jums neturėtų būti baisus, juk organizuojate keliones į Arktį, šiauriausią nuolat gyvenamą planetos tašką – Svalbardo archipelagą.
Ten keliaujame vasarą, kai būna poliarinė diena, temperatūra – truputį aukščiau nulio, taigi šiuo požiūriu – nieko ekstremalaus. Gal išskyrus tai, kad gyvena 3,5 tūkstančio baltųjų meškų, o žmonių – tik 2 tūkstančiai. Taigi didesnė tikimybė sutikti mešką nei žmogų. Pagal įstatymą, kiekvienas ten gyvenantis ar atvykstantis asmuo privalo turėti šaunamąjį ginklą. Buvo vienas toks pašvaisčių fotografas britas pacifistas, gamtos mylėtojas, kuris sakė, kad ginklo į rankas neims. Dingo be pėdsakų, tik jo palapinę ir drabužius rado. Eidami ant ledynų pasivaikščioti, pažiūrėti, kaip jie tirpsta, matėme ir pavienių meškų, ir su šeimomis vaikštančių. Daug banginių – baltųjų ir mėlynųjų. Kažkada čia buvo rusų anglies gavybos bazė, bet dabar ji apleista. Pyramideno miestelis, kur gyveno darbininkai, virto vaiduokliu. Mėgstu tokias vietas. Beje, parą buvome tą miestelį okupavę. Susipažinę su trimis ledynus tyrinėjančiais mokslininkais, prisėdome pabendrauti prie degtinės. Išgėrę šešiese 6 butelius, nutarėme šalia norvegų (jie administruoja tą archipelagą) ir rusų vėliavų pakabinti lietuvišką trispalvę. Kai atėjęs miestelio gubernatorius liepė nukabinti, paklausėme, kiek pas juos yra ginkluotų žmonių. Atsakė, kad trys, o mūsų, lietuvių, buvo keturi. Taigi pasiskelbėme juos okupuojantys. Rytą, kai išsiblaivėme, niekas nebedrįso lipti tos vėliavos nukabinti, nes bokštas atrodė gerokai aukštesnis nei vakare. Nukabinome išsigandę karinio sraigtasparnio. Tiesa, jis atskrido ne dėl mūsų, o dėl bangų išmestos jūrinės minos. Ši pasirodė esanti tuščia.
Matau, be nuotykių niekaip negalite. Turbūt visiems normaliems žmonėms įprastų atostogų šiltuosiuose kraštuose Jūsų gyvenime nėra?
Yra, juk ir vaikams reikia laiko skirti. Turime 10-ies ir 15-os metų dukras, bent kartą per metus važiuojame kur nors kartu – į Turkiją, Egiptą, Izraelį. Šiemet skrisime į Kanarus. Tiesa, vyresnioji kartais jau važiuoja ir į keliones su manimi. Mažoji taip pat ranką kelia, sako: „Noriu nelegaliai eiti į Černobylį.“ Susidarė treniruočių programą, pradėjo sportuoti, kad galėtų atlaikyti krūvį, laipioti per tvoras. Šiek tiek ištvermės tokiuose žygiuose reikia, per savaitę pėsčiomis nueiname apie 140 km, kuprinė sveria apie 20 kg. Moterys į tokius žygius irgi labai sėkmingai eina.
Ar kelionių organizavimas – pagrindinė Jūsų veikla?
Su žmona turime viešųjų ryšių agentūrą „Point Media“. Mudu susipažinome dirbdami reklamos agentūroje, ji buvo mano viršininkė, paskui išėjome dirbti savarankiškai. Dabar beveik visa veikla gula žmonai ant pečių. Kartais jai padedu, bet daugiausia laiko keliauju.
Esate dirbęs ir dėstytoju. Kokia Jums atrodo dabartinė karta?
Tikrai kitokia nei mūsų. Kai priimdavau praktikos žurnalistus iš Vytauto Didžiojo universiteto, niekaip nesuprasdavau, kodėl jie nepadaro darbo normaliai. Paskui, kai nutariau pats papildomai ten pastudijuoti, viską supratau. Svarbiausias šios aukštosios mokyklos tikslas – ne išmokyti, o suformuoti pasaulėžiūrą. Ir tai jau virsta savotiška indoktrinacija. Tai, kad nepritari gėjų eitynėms, gali būti didesnė problema nei tai, kad neišmanai savo specialybės. Jei atėjęs atsiskaityti studentas kalba nesąmones, dėstytojas sako: „Taip, gali būti ir tokia nuomonė...“ Dabar dėstytoju nebedirbu. Dėsčiau Kauno technologijos universitete rinkodarą ir tikrai nebuvau toks tolerantiškas kvailumui. Jei studentas nusišnekėdavo, taip jam ir pasakydavau.
Drąsos Jums netrūksta. Ar nuo vaikystės esate toks?
Esu pridaręs visokių dalykų, buvau gerai žinomas rajono piromanas. Mokydamasis šeštoje ar septintoje klasėje, darydavau ir pardavinėdavau klasės draugams sprogmenis. Verslas sekėsi visai neblogai, prisimenu, kaip grįžęs iš miesto ant šaldytuvo išdidžiai padėdavau krūvą pinigų ir pasakydavau, kad tai – mano uždarbis. Bet vieną dieną kažkoks fejerverkų prisipirkęs žioplys įsidėjo juos į kišenę ir netyčia uždegė. Teko atiduoti jo tėvams už sudegusią striukę visas santaupas.
Gerai, kad pats nesudegė... Stebiuosi Jūsų tėvų tolerancija.
Nebuvo jie labai tolerantiški. Tikrai dažnai gaudavau į kailį. Tėvas mušdamas mane net diržo sagtį yra sulaužęs... Tokie buvo laikai. Aš savo vaikų nemušu. Manau, kad visas problemas galima išspręsti ir be fizinės bausmės. Ir netgi – kur kas sėkmingiau.
