Mintimis rikiuodama būsimo pokalbio planą, keliauju į svečius pas pernai savo 75-erių metų gimtadienį koncertais daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių įspūdingai paminėjusį maestro Giedrių Kuprevičių. Artėdama prie ne vieną dešimtmetį mano pažįstamo puikaus pašnekovo namų dairiausi kieme augančio didžiulio ąžuolo. To paties, kuris minimas 2014-aisiais išleistoje Giedriaus knygoje „Koncertas“. O kad po tuo ąžuolu Kuprevičiai suburdavo prie vaišių stalo geraširdžius žmones, žinojau ir be knygos, – šią pats autorius įvardija savo gyvenimo koncertu: „Su mano muzika, jos atlikėjais, manimi besidominčia publika, kritika, aplinka, kurioje formavausi, klydau, švenčiau pergales ir galiausiai esu laimingas.“
Suprantu, žiemą ąžuolas nebūna žalias, bet jį pamačiusi stebiuosi, ko tas medis toks kūdas. Kai duris man praveria dailininkė Gražina Kuprevičienė ir namo koridoriuje pamatau besišypsantį jos vyrą Giedrių, prisimenu, kaip buvome susitikę su jais per menininkų protesto prieš medžių kirtimą akciją Kauno centre (ir vis tiek iškirto). Taigi klausiu, kas nutiko jų kieme augančiam medžiui. „Kažkam mūsų senasis plačiašakis ąžuolas piktumą kėlė. Gal kokios soliarkos užpylė, tad teko stipriai apgenėti. Ką padarysi, tokia jau kultūra...“ – išgirstu paaiškinimą.
Paskui sėdam prie stalo jaukiame meno kūrinių kupiname kambary, pasklinda Giedriaus išvirtos kavos aromatas. Ilgai mudu (Gražina išskubėjo į močiutės tarnybą pas 15 mėnesių sulaukusią anūkėlę, jauniausią iš Kuprevičių trijų vaikaičių) simboliškai keliaujame po kultūros lauką. Kalbame apie kūrėjus ir senkančias meno idėjų gelmes, irstančio kultūrinio mąstymo pasekmes. Apie tai, kas anksčiau buvo, yra dabar, ką pagal šią dabartį galima numatyti būsiant ateityje.
Žmogus – net tas, kurio kasdieniame gyvenime tokios sąvokos nėra, sąlyčio su kultūra neišvengia. Ką daryti, kai tas kultūros laukas vertinamas sakyčiau, labai kritiškai?
Pats kultūros laukas juk mūsų sukurtas. Ne buržuazija, ne kapitalistai, juo labiau ne proletariatas jį sukūrė. Kuria kultūros žmonės. Kokį sukuriam, tokį ir proletariatą turim. Sukūrėm tokį, kad dabar, mano broliai ir sesės, turim sakyti:„Esu kaltas, kaltas, kaltas.“ Išsidirbinėdami nuėjom iki tokio kultūrinio susmulkėjimo. Galvoju – gal ir aš ten atsidursiu, nes kito kelio nėra. Juk neisiu į kokius rūmus, Seimą ar panašią „aukštą“ vietą, nes ten yra tas pat – kultūrinė plynė.
Va, skambina man vienas kompozitorius ir klausia: „Gal žinai Kaune kokį didelį liftą? Noriu ten atlikti savo kūrinį.“ Sakau: „Ieškok morge, ten liftai didesni, kadangi šiaip liftuose visi stovi, o ten – guli... Tau bus daugiau vietos.“ „O, – sako jis, – įdomi mintis.“ Žodžiu, simfonija – morge, duetas – lauko tualete kaime, kur kaimietis kovoja, kad tik nenugriautų jo tualeto, nes jis taip įpratęs nuo Vytauto laikų. Esą negali eiti į tualetą troboje, būtinai turi eiti per lauką. Kas kad šalta, bet prasivaikšto...
Gal tai – ne dėl kultūros, o dėl pinigų stokos? Taupo žmogus, nes komunaliniai patogumai jam neatrodo pigūs?
Šaržuoju. Nėra, žinoma, viskas taip blogai. Yra mūsų kultūros srityje ir gerų dalykų, bet jie taip sumažėję, susitraukę, daugelio nepastebimi. Daug gražių dalykų nuveikusius kūrėjus tauta gal pamato tik tada, kai jie numiršta. Va, išėjo kompozitorius Vidmantas Bartulis, išėjo filosofas Arvydas Šliogeris, istorikas Edvardas Gudavičius. Ir ką? Na, gaila... Vis dėlto dalis visuomenės gali gyventi ir be jų. O be „perku–parduodu“ nepagyvena. Mane labiausiai glumina, kad visuomenė renkasi gyvenimą be tikrosios inteligencijos, aukštuomenės minties aristokratijos. Be uždavinių, atsakomybės, gilesnio mąstymo, pagaliau – be idėjų. Renkasi gyventi tik šia diena – pirkt, parduot, ir gana.
Šiandien per vieną radijo stotį netyčia išgirdau diskusijos apie nuotolinį darbą vedėjo pagrindinį klausimą: „Ar tai trendas, ar tryda?“ Nemoralizuokim, bet ar turėtų kultūros lauke būti vietos tokiems „visuomenės nuomonės formuotojams“?
Atsakysiu taip: „Aišku, tryda. Ir dar nesulaikoma.“ Tuo pačiu nelietuvišku žodžiu galėtume apibūdinti ir nemažai radijo laidų. Televizijoje apskritai jau ne vienus metus vyrauja patyčių kultūra. Dažnai rodomi tie, kurie sako: „Šiukštu, negalima tyčiotis“, o patys tyčiojasi nuo ryto iki vakaro. O laidą „Kakadu“ bei panašias pavadinčiau tobulu įžeidinėjimo įrankiu, mokančiu lietuvius neapkęsti savęs ir kitų. Viename socialiniame feljetone (tokį žanrą sukūriau, kad nieko neįžeisčiau) rašiau, kad galėtume surengti Vilniuje tarptautinę konferenciją patyčių tema. Ir visus pranešimus skaitytume, praktinius užsiėmimus vestume patys, nes patirtis milžiniška. Lietuviai didžiausią praktiką Europoje turi....
Kaip tada tokia tarptautinė savęs niekinimo konferencija atrodytų projekto „Kaunas – Europos sostinė 2022“ fone? Ar esate tame feljetone apie tai užsiminęs? Iš viešosios erdvės gali suprasti, kad nemažai dėmesio bus skiriama „Fluxus“ idėjai, seniūnijų ir kitokių bendruomenių kultūrai suaktyvinti…
„Fluxus“ atsiradimas išpampusioje sočioje visuomenėje buvo prasmingas – atsvara vartotojiškam visuomenės blizgesiui. Judėjimo kūrėjai kalbėjo tokia kalba, kad būtų pastebėtas pertekliaus, idolų, arba stabų, kulto klestėjimo idiotizmas. Dabar liko tik „Fluxus“ kartoninės dėžutės. Kur idėja?
Kai prieš kelis dešimtmečius tik iš smalsumo sulėkėm į Mykolo Žilinsko galerijoje surengtos pirmosios „Fluxus“ parodos atidarymą, visų akys užkliuvo už nedidelio stalelio su keliomis taurėmis raudonojo vyno. Tai buvo naujovė Lietuvos parodų erdvėse, tų taurių niekas neskubėjo į rankas imti. Šalia gulėjo sausainių kupina didelė lėkštė, o ant jų ramiai šmirinėjo du dideli tarakonai. Su drauge spėliojome, ar tai „Fluxus“ detalė, ar priklydęs „eksponatas“?
„Ach, „Fluxus“!“ – ar niekas taip neaikčiojo tuo „eksponatu“ besižavėdamas? Ką mes žinom, gal ir dabar tarakonų nuo praėjusio šimtmečio yra užsilikusių, ir jie kliuksi, fliuksi. Fliuksuoja organizatoriai, po komandiruotes važinėja, plačiai reklamuojasi, gražiai ataskaitas surašo, išleistus pinigus pateisina. Daug kas, ne vien kultūrininkai, dabartį mato per tą pačią prizmę – kaip prasisukti, paimti pinigų. Parašai projektą, kad galėtum vamzdį įsigyti. Gausi pinigų, vamzdį išlankstysi ir pastatysi. Kitas projektas bus išpiešti jį gėlytėmis. Vėliau dar galima pateikti naują projektą – vamzdžio proga muziką parašyti. Ir muzikantai turi groti gal kokioj daržinėj ar požeminėj perėjoj, į kurią žiūrovai susibėgtų po internetinės sąšaukos.
Nes, pavyzdžiui, jei kas sumąsto koncertuoti puikiai restauruoto dvaro salėje, gali nustebti publikos ten neaptikęs – dėl paprastos, su menais tiesiogiai nesusijusios priežasties. Kaip kad mums su Jonu Sakalausku (Lietuvos operos ir baleto teatro direktoriumi, – red. past.) nutiko. Nukeliavome į dvarą, kurį kažkoks beprotis savo pinigais atkūrė. Ten turėjo mūsų koncertas įvykti. Mano dainų. Kai nusistebėjau, kodėl salė tuščia, nors nedaug laiko iki koncerto liko, paaiškėjo – žmonės ieško, kaip dvarą pasiekti. Pakeliui nė vieno į jį nukreipiančio kelio ženklo nėra – kadangi į privatų objektą, kad ir kultūros paskirties, draudžiama „kultūros vartotojus“ nukreipti „valstybiniais“ ženklais. Ir privačioj žemėj jų nepastatysi. Bet žmonės dabar ratuoti – surado. Suvažiavo gal šimtas mašinų. Salė buvo pilna klausytojų. Puošnių, gražių. Nė vieno, „pritaikiusio“ sportbačius prie kostiumo. Teko net ministrų taip avinčių matyti. Pagal kojų madą, nes mada iki jų galvų neprieina...
Kodėl Giedriaus Kuprevičiaus nėra tarp Europos kultūros sostinės programos kūrėjų? Kodėl nesusigundėte siūlyti idėjų ir eiti pirmyn, į festivalį, į projektą?
Atsakysiu vieno operos herojaus žodžiais – man jau ne tie pavasariai. Turiu savų sumanymų, planų, noriu juos įgyvendinti. Be to, Lietuvoje visi seniai – nepopuliari kasta. Jie tyliai, jei tik susidarytų sąlygos, kažkam nurodžius, o gal savo noru, eitų į miškelį be teisės sugrįžti... Šaržuoju, nes nesu pesimistas.
Drąsiai sakau, kad kultūros sostinės projektas – puiki proga Kaunui šoktelėti į Europos glėbį su savo kultūra, specifiniu miesto įvaizdžiu. Deja, ne man vienam atrodo, kad tai, kuo šis miestas buvo stiprus, baigiama išbarstyti. Ir jis čiuožia žemyn nežinodamas, ko reikia Europos kultūros sostinei, – stveria tai tą, tai aną, bet vis netikra. Prisimenu, būdamas dar vaikas, mėgau pašėlioti namuose, kai tėvai svečių sulaukdavo. Dažnai pas mus ateidavo nemažai menininkų – kompozitorių, dailininkų: Balys Dvarionas, Antanas Račiūnas, Juozas Indra, Petras Kalpokas, Juozas Mikėnas... Mano anos improvizacijos būdavo vaikiškai paprastos – parodyti, kaip vaikšto koks nors svečias. Tai kartą Dvarionas man taip pasakė: „Improvizuoti yra gerai, bet jei kada norėsi publiką nustebinti, nusimauk scenoje kelnes. Tik, žinok, nenustebinsi, nes subines visi turi ir gali parodyti.“
Kodėl būtent tą savo vaikystės epizodą prisiminėte?
Neramu dėl tos kultūros sostinės. Mano nuomone, ne viskas, kas susiję su tuo projektu, turi būti gatvėse, pritempta prie masių. Nejau dar gyvas šis Lenino šūkis: „Menas priklauso liaudžiai“? Gražu, žinoma, gatvės cirkas iš užsienio provincijos miestelio. Gražiai ir kalėjimo gyventojai iš vielučių ar faneros visokių daiktelių prigamina. Tai ir tokia „dailė“ Kaune turėtų būti remiama?
Taip, mes patys šiandien turime daugybę kultūros profesionalų, puikių kūrėjų, bet ar rasim projekte vietos kitokiai kultūrai, pavyzdžiui, žydų? Juk tai – nebūtinai IX fortas, Holokaustas arba sinagoga. Beje, ji viena didžiausių Europoje. Manyčiau, kur kas didesnis yra žydų mokslo, meno palikimas. Įdomu būtų atsekti žydų ir lietuvių kultūros, mokslo, verslo žmonių ryšius.
Ar Jūsų nedžiugina žinios apie Lietuvos kūrėjų darbus užsienyje – įspūdingus vaidmenis, koncertus, konkursuose pelnytus apdovanojimus?
Aišku, džiugina. Bet, sakykim, vyksta koncertas Olandijoje. Dirigentas – lietuvis, solistė – rusė. Programoje – du rusų kūriniai. Jais pradedamas koncertas. O kodėl nepradėjus nuo Juozo Pakalnio fantastiško grožio „Uvertiūros“? Ir dar galima programoje įžanginį žodį apie Lietuvą įrašyti. Tikrai niekas nesupyks. Dar gaji mintis, kad lietuviška muzika neveža. Nors veža ne blogiau už kitų kraštų mums nežinomą kūrybą, kaimynų propaguojamą su didele meile ir pagarba. Tas neveža – tarsi koks budintis žodis. Viena režisierė irgi, girdėjau, sakė: „Verdis neveža, tai man reikia jį perstatyti.“ Ir perstato. Verdi nebelieka, režisierė lieka... tam kartui, dviem mėnesiams. Pas mus gal tik Čiurlionis veža, bet jį populiarinam, populiarinam, o normalios interneto svetainės sukurti nesugebame. O ar teko matyti akademinį leidinį apie Baranauską, Maironį? Va, atsistoti mes greiti – tereikia vos dviem „Lietuva, brangi...“ taktams nuskambėti, ir ašaros pradeda tekėti kaip sloga. O paskui nusisukam ir kertam Punios šilą...
Kokių dar paradoksų matote?
Palyginkime, kuo skiriasi muziejų naktis ir prekybos centruose vykstantis naktinis išpardavimas? Principas – tas pat, viskas prieinama. Vienur masė grūdasi pamatyti, kitur – pirkti. Dažniausiai to, ko nereikia. Kultūra ir petnešos suvesti į viena, tai – daiktai. Greitas priėjimas (deja, ir nuėjimas), vartojimas, greita kultūra. Kai viskas prieinama, tai galima ir neprieiti. Ir prie daug ko neprieinama. Kokios pasekmės? Visuomenė tamsėja, išsilavinimas smunka, žinios prastėja.
Ar tik Lietuvoje šitaip?
Įdėmiau pasižiūrėję, ir kitur tokių paradoksų aptiktume. Čia kaip kažkas ateina pas gydytoją ir sako: „Sergu“, o jam atsako: „Visur dabar žmonės serga.“ A, tai tada ramu. Žinoma, tas mūsų pokalbis šiandien turi tokią ironijos dalelę, galima skliaustuose įrašyti (juokiasi).
Kultūros lauke pasidairę turim konstatuoti – idėjų gelmė nuseko. Esu sakęs, kad masinių renginių, popkultūros garbinimas, prioritetinis požiūris į šiuos reiškinius ardo kultūrų įvairovės balansą ir galiausiai sukelia sumaištį ne tik meno pasaulyje. Aukštojo, tikrojo, rimto meno sąmoningas atsisakymas niekur neveda. Išsidirbinėjimas, šokiravimas tampa vienintele menininkų atkreipimo į save priemone. Galiu ir aš mestis į visokių mėsos operų kūrimą ar su savo sintezatoriumi pastūgauti Zoologijos sodo narve, tačiau kai tokie žaidimai (kad ir būtini dėl įvairovės) tampa kultūros vinimis, kokias lentas jomis ir kam kalame?
Prieš kelerius metus viešai pareiškėte, kad nedalyvausite jokiuose Kauno renginiuose ir nutraukiate ryšius su miesto kultūra. Ar tuo neskriaudžiate kauniečių?
Žinote, tai hipopotaminis klausimas. Leisiu sau paironizuoti, nes pokalbis – linksmai rimtas. Čia, sakau, – mano bausmė Kaunui ir sau. Netgi prisipažinsiu, kad darau socialinį miesto visuomenės tyrimą. Ji gyveno labai įdomų laikotarpį. Tarpukariu Kaunas išsprogo kaip laikinoji sostinė. Paskui sostinė persikėlė į Vilnių. Su visu šleifu, emociniu – taip pat. Iškeliavo biblioteka, operos teatras, aibė kitų dalykų. Ačiū Dievui, liko muziejai, nes buvo sunku fiziškai iškelti. Netgi Laisvės varpą norėta išgabenti į Vilnių. Ir šiandien kuopelė žmonių stengiasi, kad taip įvyktų. Yra vilniečių, kurie nori tą varpą sostinėje pakabinti. Nežinau. Žodžiu, siekta, kad Kaunas prarastų tai, ką turėjo, kuo maitino visą respubliką.
Iš Kauno išėjo visas modernizmas. Tai sakau su didžiausia pagarba ir Vilniaus kultūrai, pamatinei ne tik tam tikru laikotarpiu, bet visos valstybės mastu. Ir Vilnius sostinės statuso istorijos kontekste neturėjo labai trumpai – vos kelis dešimtmečius. Bėda, kad Kaunas nesugebėjo iš to likusio šleifo suklestėti, kas būtų užtikrinę jo gyvastį dabar ir kultūriniu, ir moraliniu, ir visokiais kitokiais požiūriais. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki dabar Kaunas čiuožia žemyn – su pasitenkinimu.
Tai, kad kiekvienais metais Kaune daugėja liaudies pramogų, kurių rengėjams sumokama iš mokesčių mokėtojų pinigų, rodo, jog rūpinamasi ne vien elito kultūriniais poreikiais. Negi tai paneigsite?
Nė nemanau neigti, bet kas iš tikrųjų yra tas elitas? Prastuomenė, vilkinti įmantriausias, brangiausias (gal pasiskolintas) drapanėles ir stojanti prie sienelės nusifotografuoti. Tarp jų vienas kitas inteligentas savo dvasia, gal – mecenatas, talentas, bet tokių tikrai nedaug.
Tarp elito yra ir kūrėjų, kurie arčiau dvaro prisilaiko ir tuo džiaugiasi. Savo patirtimi galėtumėte patvirtinti, kad kūrėjas turėtų likti bet kokios valdžios opozicijoje…
Nebūtinai. Taip, menininkai konfliktavo ir su Bažnyčia, ir su burmistrais ar aukštesniais už juos, bet tarp jų buvo ir tokių, kurie darė viską, ko reikėjo dvarui. Leonardas da Vinci, Wolfgangas Amadeus Mozartas nuolat sukosi aplink valdovus, žinome ir kitų žymių prie dvaro kūrusių dailininkų, poetų, muzikų. Ir ką? Talentas švyti, jų darbai ir po šimtmečių vertingi. Didieji ir dvare išlaikydavo savo nepriklausomybę. Kad ir kaip būtų, kultūros lauke svarbiausi yra kultūros žmonės. Ne skardininkai, ne populistai ir net ne Kauno meras, nors jam dėl kultūros neprikiši. Šiaip inteligencija Lietuvoje baudžiama pagal nerašytą teisę. Kultūros lauke reikia drąsos, susikaupimo, drąsos būti šalia konjunktūros.
Esu nemažai patyręs, kas įvyksta, kai susigadini santykius, ir nebūtinai su valdžia. Tarkim, pakritikuoji teatrą – ne tam, kad jį uždarytų. Gal ta kritika pagrįsta, bet kažkam nesinori sutikti, kad tavo išsakyta nuomonė, mintis yra kaip tik tai, kas padėtų teatrui kurti ateitį, lygį. Pakritikuosi, ir neliks jame tavo veikalų (ir taip būna). Tačiau manau, kad savo profesiją kažkiek išmanau, tad žinau, kas gerai, o kas taisytina. Juk nenusipirkau visų tų apdovanojimų.
Ne Jūsų vieno – pakritikavusiojo (žinoma, ne teatrą) – savigraužos ar atgailos Kaune laukiama, ne Jūs vienas tame kultūros lauke – balta varna. Kiek tai rūpi visuomenei?
Pažiūrėkim į netolimą praeitį. Ar nebuvo tada opozicijos – kokio Stasio Žirgulio, Giedriaus Kuprevičiaus ar Audriaus Karaliaus? Buvo. Buvo ir menininkų streikas, tai negi tas įvykis nevertas kino filmo? Kurk, režisieriau, apie tai, o ne kepk vis apie tuos jau nežinia kaip rodytus partizanus vieną juostą po kitos.
Konfliktai išblėsta, valdžios keičiasi. Talentai išgyvena. Mūsų visų nuolat laukia dideli iššūkiai, ir labai svarbu neparsiduoti, nesiekti greito rezultato. Žmonės iš kūrėjo tikisi ir švietos. Ne apie savo batus ar švarką pasakok, jiems rūpi per tavo kūrybą suprasti, kuo gyveni, pajusti, kas jiems svarbu. Publika laukia gilumos, jai pabodo blizgučiai, bezdučiai. Nesutikčiau su tais, kurie įsitikinę, kad kūrėjai turi stipriai depresuoti, nes esą viskas yra ne taip.
Kultūros pasaulis atviras įdomiems darbams. Galimybių kūrėjui gyventi tame pasaulyje, studijuoti, kalbėti, kurti yra sočiai. Kalbėjom apie Kauno, 2022-ųjų Europos kultūros sostinės, perspektyvas. Jos irgi plačios. Tik žmonės, kurie tam paradui vadovauja, turėtų būti su antpečiais, kultūros generolai, o ne eiliniai pėstininkai. Vadybos ar svetur matytų klišių nepakanka. Turėtume būti aukščiau kasdienybės, nes šios ir taip visose srityse per daug.
