Eglės lūpomis dažnai skamba žodis „likimas“. Išties, geriau nė nebūna – jie duoda vienas kitam tai, ko labiausiai reikia. Eglė vyro drabužių verslui suteikia kūrybiškumo, o Simonas padeda padebesiais skraidančiai žmonai tvirčiau atsistoti ant žemės. Prieš dešimt metų jiedu kartu sukūrė mados prekių ženklą „D.Efect“, sėkmingai jį populiarina, augina dvi dukras – septynmetę Sofiją ir ketverių su puse Kotryną. Kalbėdami jiedu nuo rimtų dalykų greitai pereina prie juokų, bet tuoj pat vėl gali grįžti prie egzistencinių klausimų. Ir svarbiausia – nesislapsto po jokiomis kaukėmis.
Kartu esate trylika metų. Ar labai vienas kitą pakeitėte?
Eglė: Aš Simą labai pakeičiau.
Simonas: Tu mane? Nepakeitei, aš pats pasikeičiau per tuos metus.
Eglė: Abu labai pasikeitėme. Klasikinis, daugumai būdingas scenarijus.
Simonas: Tapome realistais. Jaunatviškas naivumas neaplenkė ir manęs. Iš pradžių viską idealizuoji, pieši rožinėmis spalvomis, paskui – mažiau. Nors tu, palyginti su manimi, likai idealistė, vis padebesiuose.
Eglė: Sakai, tik šiek tiek ant žemės atsistojau?
Simonas: Viena koja.
Eglė: Man taip tikrai labiau patinka, esu linkusi tikėti aukštais idealais. Nenoriu visko matyti tikromis spalvomis, man taip lengviau gyventi.
Simonai, bet Jūs jau turėjote savo verslą, nejau nebuvote pragmatikas?
Simonas: Taip, bet yra toks dalykas kaip gyvenimo mokykla. Iš pradžių būna jaunatviškas maksimalizmas. Žiūri aplink, ir atrodo, kad neįmanoma pasiekti, ką turi kiti. Paskui imi manyti, kad ir pats gali tai padaryti, jei tik nori. Viską gali! Tada pradedi ir pajunti, kad ne – gali toli gražu ne viską, kad nebūtinai gausi ko užsimanęs, nes yra daug kitų lemiamų veiksnių. Gali būti net ir visiškai atvirkščiai. Gyvenimas visada duoda ir šalto dušo, ir paskatos. Įgyji daugiau patirties ir pradedi į viską žiūrėti rezervuotai.
Eglė: Kartais, sakyčiau, net ciniškai, net jei to pačiam visiškai nesinori. Abu vienas kitą pagauname, kaip cinizmas, kartais net šlykštokas, išlenda, kai kalbamės su draugais. Atrodo, kaip taip gali net pagalvoti, juk nėra viskas taip jau blogai.
Simonas: Dar pastebėjau, kad anksčiau, kai tik atsirasdavo proga, iškart norėdavosi ją griebti. Dar, imam dar. Dabar atsiranda proga, ir imi galvoti, kaip čia jos nepaėmus. Jei yra galimybė nedaryti, tai gal geriau nedarysiu? (Juokiasi.) Lygiai tas pats ir su problemų sprendimu. Anksčiau būdavo – neri stačia galva jos spręsti, o dabar leidžiu pabręsti – valandą, dvi ar porą dienų, priklausomai nuo dydžio. Ir neretai atsitinka, kad problema pati išsisprendžia, nieko nereikia daryti. Išmoksti taupyti energiją.
Vienišiai irgi patiria brandą, bet buvimas poroje išmoko ir to, ko vienas negalėtumei patirti.
Simonas: Kai susipažinome, pradėjome draugauti, net kai susituokėme, Eglė vis tvirtindavo, kad gyvens tik senamiestyje.
Eglė: Buvau senamiestinė snobė. O dabar gyvename name ir pomidorus auginame. (Juokiasi.) Miestietė tapo ramia kaimiete. Aišku, visa tai – tik žaidimas, nesu ūkininkė, gyvenu gana aktyvų miesto gyvenimą, bet yra atsiradęs gamtos, ramybės poreikis.
Simonai, ar daug teko vargti, kol Eglė priėmė gyvenimo miesto pakraštyje idėją?
Simonas: Po truputį pratinosi. Kaip ir į karštą vonią negali iš karto visas įlįsti – reikia pirmiausia apšilti. Iš pradžių svarstėme – gal kotedžiuką, paskui jau – gal ir namelį, o galiausiai viską nulėmė likimas. Taip susidėliojo įvykiai – kažkas nepavyko, ir ačiū Dievui! Kad ir aplinkiniais keliais, bet atsidūrėme ten, kur dabar esame. Ir tuo labai džiaugiamės.
Eglė: Kalbame kaip šimtą metų nugyvenę. Man net baisu.
Simonas: Ne tokie jau ir jaunuoliai – verčiamės į antrą gyvenimo pusę.
Kaip sekėsi kurti bendrus namus?
Simonas: Daug įdėjom ir laiko, ir savęs. Kasdien per pietų pertrauką važiuodavau žiūrėti, kaip pasistūmėjo statybos darbai.
Eglė: Kai kurie žmonės bendrų sprendimų ieško konfliktuodami, o mes kažkaip randame kompromisus per daug nesipykdami, tik nežinau, kuris labiau nusileidžia.
Simonas: Aš.
Eglė: Tikrai? Gal tiksliau – mūsų skoniai sutampa, abiem patinka vienodas gyvenimo būdas, stilius. Turbūt ne veltui esame kartu. Bendro gyvenimo pradžioje atėjau gyventi į Simo erdvę, bet tai buvo jo, o ne mūsų bendri namai. Man labai svarbu, kad dabartinį būstą kūrėme abu nuo nulio. Kai jį įrenginėjome, klioviausi ir draugės, interjero specialistės, pagalba.
Vis dar atrandate vienas kitą?
Eglė: Visada maniau, kad esu labai ugninga, cholerikė. Dabar jau atrodo, kad abu su Simu esame intravertai. Ar ne? Kaip manai?
Simonas: Ne, tu tikrai nesi intravertė. Totali ekstravertė.
Eglė: Sakai? O man kažkaip atrodo, kad mes labai panašūs.
Simonas: Tu gal tik tingi kartais. Tada viską gali nurašyti intravertiškumui.
Eglė: Aaa. Na, gal. Kaip patogu. (Juokiasi.) Bet tu tada irgi toks.
Simonas: Aš tai – sociofobas nuo mažumės, nieko nenoriu matyti.
Eglė: O pameni, kaip paskaitą per „Mados infekciją“ skaitei? Didžiulė auditorija susirinko, ir kaip puikiai viską išdėstei. Nesi tu intravertas, tau tik taip atrodo!
Gal iš tikrųjų Jūs nieko vienas apie kitą nežinote?
Eglė: Idealizuojame. Mums atrodo vienaip, o iš tikrųjų viskas yra visiškai kitaip.
Simonas: Tai gerai, tiek metų, o mums – vis dar naujienos. Užtat ir neatsibosta.
Mėgstate daug šnekėtis?
Eglė: Taip. Bet ir atskirai mums reikia pabūti. Nesame iš tų, kurie visada sulipę. Paleidžiame vienas kitą, mums būtina vienas kitam erdvės duoti, savo vidinio asmeninio gyvenimo neapleisti.
Simonas: Tau atskiros erdvės nereikia taip, kaip reikia man. Turiu atsitraukti, vienas išvažiuoti į komandiruotę, pas klientus. Ir su vyrų kompanija išsirauname, bet nebe taip dažnai, kaip norėtųsi. Ir sveikata nebeleidžia. O šiaip mūsų net interesai skirtingi. Man moksliniai fantastiniai serialai patinka, o Eglei ne, tai kaip mes galim vienas kito nepaleisti?
Eglė: Nekeičiame vienas kito.
Simonas: Truputį.
Eglė: Tikrai ne. Aš tau ką – „Petro imperatorienę“ liepiu skaityti? Ne. Net vaikų neverčiame ko nors daryti, tik kažkiek nukreipiame.
Ką Jums abiem padėjo atrasti tėvystė?
Eglė: Mano mama sakydavo, kad vaikas – tai ir laimė, ir vargas. Taip ir yra. Džiaugiesi matydamas, kaip jie auga, keičiasi, džiaugiesi, kad gali padėti, o kartu atrandi nuolatinį aukojimąsi, gyvenimą ne dėl savęs. Kol neturi vaikų, nežinai, koks egoistas esi giliai viduje.
Simonas: Kol nesi tėvas, net neįsivaizduoji, koks yra atsakomybės už kitą žmogų jausmas.
Eglė: Vaikų gimimas man atnešė daug egzistencinių klausimų – apie gyvenimą ir mirtį, laiko ratą, mūsų pačių trapumą. Labai stipriai tai išgyvenau, kai gimė Sofija.
Egle, pamenu, buvote labai išsiblaškiusi…
Eglė: Išaugau. Labai stengiuosi būti pastabesnė, tvarkingesnė. Stengiuosi dėl mūsų šeimos – dėl vyro, dėl vaikų, norisi, kad jie…
Simonas: ...bent jau minimaliai būtų panašūs į žmones.
Eglė: (Juokiasi.) Kartą draugei pasakojau, ką vėl pridarė dukros: apklijavo duris, apipaišė. Ji man patarė įvesti taisykles, sakė: „Kitaip užaugs tokios pačios kaip tu.“ Vis bandau jas auklėdama išlaikyti standartizuoto normalumo ir individualios raiškos balansą. Sunkiai man sekasi. Simas gana normalus, bet kažkaip visa tai priima.
Simonas: Susitaikiau.
Eglė: Vienas draugas sako, kad niekada negalėtų su manimi gyventi, o štai Simas gali. Jis niekada nežino, ko laukti. Kiekvieną dieną – mano siurprizai.
Simonas: Įdomiausia, kad mūsų vyresnioji dukra irgi tokia pati – kūrybiškumu atsigimė į mamą. Jos išdaigas galima pasakoti be sustojimo, istorijos niekada nesibaigia.
Eglė: Aktyvi, chaotiška, kūrybiška, nuolat verčia namus aukštyn kojomis. Ateini ir randi svetainę paverstą japonišku kambariu. Gyvename bohemiškai. Bet ir Simas toks pats – turi kūrybiškumo, vidinio atsipalaidavimo.
Simonas: Piešti nemoku, tik muzikos mokyklą lankiau.
Eglė: Dainavai „Ąžuoliuke“. „Gimnazistuose“ filmavaisi. Nebuvai sausas, į aktorinį norėjai stoti. Būtum dabar aktorius intravertas.
Simonas: Būčiau kaip Kazlas, bet niekas man neleido.
Ar tėvai verslininkai neleido eiti bohemos keliu?
Simonas: Sakyčiau – nukreipė, paskatino pagalvoti apie kažką kita. Jie turėjo fabriką, aš su tuo susijęs buvau tik tiek, kad ten trindavausi, padėdavau – vertėjaudavau. Vis dėlto ta veikla ar gal irgi likimas leido susipažinti su žmonėmis, su kuriais pajudėjome viena linkme. Studijavau Vilniaus universitete, tapau komunikacijos magistru, bet kartu dirbau britų įmonėje. Po truputį verslas išaugo.
Kaip susipažinote?
Eglė: Tuo metu, kai Simas jau buvo pradėjęs verslą, buvau bebaigianti studijas. Buvome pažįstami, bendraudavome, bet nieko daugiau. Kartą išsikalbėjo, kad turi drabužių gamybos įmonę, gali duoti audinių likučių, o man jų kaip tik labai reikėjo bakalauro darbui. Nupirkai tu mane, vargšę studentę. (Šypsosi.)
Simonas: Aš jau neatsimenu, šlubuoja atmintis, reikia užrašus pavartyti. (Juokiasi.) Remdavome studentus audinių likučiais. Mūsų pažintis ne nuo romantiškos simpatijos prasidėjo, bet organiškai išaugo į meilę.
Eglė: Jis buvo išsiskyręs po ilgos draugystės. Ir aš. Labai greitai sulipome. Sako, kad reikia padraugauti, bet aš, kai sutikau Simą, pajutau, kad tai yra mano. Buvau turėjusi įvairių santykių, galėjau palyginti. Su Simu iš karto pajutau vidinę ramybę. Gal juokingai skamba, kai sako, kad likimas suveda, bet taip gal ir yra. Kartais pasvarstau, ar pasiseks mūsų dukroms taip pat, kaip pasisekė mums su Simu rast vienam kitą. Daugeliui gal taip nepasiseka.
Simonas: Gal jie labai išrankūs?
Jūsų darbo sritys siejosi – Simonas turėjo drabužių gamybos įmonę, Eglė – mados dizainerė. Turbūt net pasirinkimo nebuvo, ar dirbti kartu.
Eglė: Visą laiką kartu kažką kūrėme, darėme, kol galiausiai prieš dešimt metų įkūrėme prekių ženklą „D.Efect“. Metų buvo visokių – kartais daugiau laiko darbe praleisdavome kartu, o kartais kiekvienas daugiau atsitraukdavo į savo sritį. Visai gerai sekėsi.
Kartais net draugai bijo pradėti bendrą verslą, kad nesusibartų. Ar išvengėte rimtų nuomonių susikirtimo?
Eglė: Nedidelių pykčių buvo, bet didelių krizių nepatyrėme niekada. Ką žinai, kas bus ateityje, bet, matyt, abu vienu tempu, viena kryptimi augame. Aplinkiniams gal net nuobodu, kad gyvename be dramų, bet mums tai labai komfortiška. Sakyčiau, kad šeima net padeda išvengti su verslu susijusių konfliktų. Kadangi nori ją išlaikyti, į darbines problemas reaguoji švelniau. Šeima – labai stipri paskata mokytis bendrauti, stengtis vienam dėl kito visose srityse. Sugebėti kartu išbūti, nemesti visko susidūrus su sunkumais – vertybė. Manau, kad mūsų santykiai išliktų tokie patys, net jei veikla atsiskirtų. Mums gera būti kartu, tad stengiamės išsaugoti tai, ką turime.
Simonas: Skyrybos dabar labai dažnos. Vieną partnerį palieki ir bėgi pas kitą, bet priežasties nepanaikini. Pridarei vieną įklotą, įsidėjai kitą, bet ir vėl tas pats.
Jūs vienu metu kūrėte ir verslą, ir šeimą, pačiu intensyviausiu verslo kūrimo metu gimė dukros.
Simonas: Būtum samdomas darbuotojas, galėtum užtrenkti duris ir ramiai išeiti dviem metams motinystės atostogų. Kai gimė antra dukra, Eglė tik dvi savaites nedirbo, nes kito dizainerio nepasamdysi.
Eglė: Žiūriu filosofiškai. Su kūdikiais ir darbais vienu metu buvo sunku, bet nesigailiu. Nebuvau visų palikta kapstytis kaip kokia vargšė. Nesijaučiau, ir kad ariu, karjeros siekiu. Man labai padėjo Simo tėvai, mano mama.
Simonas: Ir auklė, ir auklės sesuo... (Šypsosi.)
Eglė: Didžiulė komanda. Sakyčiau, tuo metu gyvenome kaip itališka šeima, visi susitelkė, palaikė. Iš to net dar didesnis bendrumas tarp mūsų atsirado. Man emociškai tai buvo labai stiprus laikas. Viską darėme kartu. Dabar mama nebeatvažiuoja – vaikai jau dideli.
Simonas: Jai – atostogos, daug serialų praleido, reikia pasivyti. (Šypsosi).
Dar galite suorganizuoti močiutei naujo darbo. Gal sūnaus reikėtų?
Eglė: Aš gal ir norėčiau dar vieno vaiko, o Simas jau jaučiasi pareigą atlikęs.
Simonas: Kad mes tik du miegamuosius vaikams turime. (Šypsosi.) Man vaikas yra vaikas, o jo lytis neturi jokios reikšmės. Pasikliaunu likimu. Būčiau taip pat laimingas, jei turėtume sūnų ir dukrą ar du sūnus.
Dabar, kai dukros paaugusios, ramesnis laikas?
Eglė: Sofija pradėjo lankyti pirmą klasę Čiurlionio menų mokykloje. Nebegalime porai mėnesių išvažiuoti į Fuerteventūrą, ką darėme pastaruosius šešerius ar septynerius metus. Pamenu, mūsų draugė Jurga sakydavo, kad kol vaikai maži, privalome keliauti, nes paskui negalėsime. Stebėdavausi, kodėl privalome, o dabar už tą patarimą esu labai dėkinga. Ir mes šaunuoliai, kad sugebėdavome susiderinti darbus ir išvažiuoti. Taip prisirišome prie tos vietos, kad net priklausomybė išsivystė, bet šiemet tik porai savaičių važiuosime. Ir tai taikysimės prie vaikų atostogų.
Simonas: Dukros nuo rugsėjo pradėjo zyzti, kad nori į salą, o aš jau supratau, kad jei nori ką nors daryti per vaikų atostogas, būk pasiruošęs mokėti brangiau.
Eglė: Iš esmės tai dabar – ramybės laikotarpis, net gal nuobodžiau.
Simonas: Man tai ne. Su verslo partneriais gavome keletą naujų projektų, bus įdomu, nauji iššūkiai. (Šypsosi.) Kol yra jėgų, dar noriu pasinaudoti galimybėmis.
Ar neapleisite „D.Efect“?
Simonas: Tikrai ne. Manęs ten net nereikia, nebent strategiškai, nes Eglė pati puikiai tvarkosi ir su kūryba, ir su gamyba. Aš tik atlyginimus išmoku. (Šypsosi.)
Eglė: Per dešimt metų išmokau tvarkytis.
Egle, kuo pamaitinate savo kūrybiškumą?
Eglė: Kartais jį reikia pamaitinti, kartais – paslopinti, ypač kai prisigalvoji nepritaikomų dalykų. Man daug nereikia – paskaitai gerą knygą, pakeliauji, pabūni kitur ir atsigauni. Tik prasmės klausimai amžinai kyla. Ar reikia kurti, gaminti tiek daug?
Simonas: Neužtenka vien prasmės ieškoti, reikia ir už elektrą susimokėti.
Eglė: Suprantama. Dilema ta, kad, norėdama kurti, turiu skatinti vartoti, bet daug vartoti nėra gerai. Madai apskritai tenka spręsti daug tvarumo klausimų.
Kai buvau jauna, norėjau kurti, pabrėžti mūsų netobulą tobulumą, bet kuo vyresnė tampu, tuo daugiau prasmės klausimų kyla. Visko yra labai daug, mes visi persisotinę.
Simonas: Ne tik visko daug, bet dar ir viskas labai lengvai pasiekiama. Į daugelį sričių gali labai lengvai įeiti, išskyrus gal mokslo.
Tikiuosi, gilūs apmąstymai nenuves į depresiją.
Eglė: Mes, mados kūrėjai, pasikalbame tomis temomis, bet norėtųsi viešumo, gal parodos, kad galėtume giliau pagvildenti. O gal reikia kokį manifestą paskelbti?
