Kai prisėdame išgerti kavos, Simonas Milišauskas ramiai aiškina: „Jei galėčiau atsukti laiką atgal, galbūt daug ką daryčiau kitaip. Deja, jo neatsuksi, bet tai nereiškia, kad negali atkurti to, ką jis atėmė. Iš čia – ir mano kūrinio pavadinimas. Chronos, išvertus iš graikų kalbos, yra laikas.“
Taip pat ramiai Simonas nusisega nuo kairės rankos stilingą aksesuarą primenantį juodą protezą ir paduoda apžiūrėti. Pirmąsyk laikau protezą nejausdama nejaukumo. Įvertinu jo dizainą, lankstumą. Kalbėdamiesi dar ne kartą imsime protezą į rankas, aptarsime jungtis, atskiras dalis, įvertinsime pranašumus ir taisytinas zonas – paprastai ir dalykiškai, tarsi kalbėtume ne apie amputuotų pirštų atitikmenį, o apie išmanųjį laikrodį ar apyrankę. Toks ir buvo S. Milišausko tikslas – paversti trūkumą išskirtinumu. Jam pavyko.
Šiemet Simonas tapo vienu iš Vilniaus dailės akademijos jau 9-tą kartą rengiamų apdovanojimų laureatų – buvo pripažintas produkto dizaino kategorijos nugalėtoju ir pelnė publikos prizą. Tiesa, jam svarbiau yra tai, kad šis palyginti nebrangus ir paprastai valdomas protezas taptų prieinamas ir palengvintų gyvenimą kitiems pirštų netekusiems žmonėms. Mat „Chrono“ nėra tiesiog gražus. Jis taip pat leidžia sugriebti, suspausti, prilaikyti ir netrukdo pagrindiniams natūraliems rankos judesiams.
Lemtingas atsitiktinumas
„Niekas nenutinka atsitiktinai. Galbūt to reikėjo, kad išrasčiau mechanizmą, kuris galėtų pagelbėti tūkstančiams žmonių, – sako Simonas prieš pradėdamas pasakoti apie jam prieš porą metų nutikusią skaudžią nelaimę. – Tą vakarą savo dirbtuvėse garaže obliavau medį. Dėl nuovargio turbūt atbuko atidumas. Pasilenkiau išjungti mechanizmo, bet nepastebėjau, kur tuo metu buvo antroji ranka. Staklės akimirksniu sutrupino du kairės rankos pirštus – mažylį ir bevardį. Kaip juokavo gydytoja, man savotiškai pasisekė, nes tai – patys nereikalingiausi pirštai.“
Skausmo vaikinas nepajuto – veikiausiai apsaugojo šoko sukeltas adrenalinas, todėl ir į paniką nepuolė. Kad mirtinai nenukraujuotų, dešine ranka užspaudė kairiosios riešą ir nužingsniavo į namus, – šie buvo už maždaug 200 metrų. Pats išsikvietė greitąją pagalbą. Matyt, kalbėjo pernelyg ramiai, nes dispečerė užregistravo iškvietimą kaip... neskubų. Dar pasiūlė grįžti atgal į dirbtuves ir pažiūrėti, ar neliko ko nors, ką būtų galima prisiūti. „Nuėjau, surinkau, kas buvo likę, – liūdnai šypteli vaikinas. – Nelabai malonus jausmas laikyti savo pirštus rankoje. Juolab kad jų neprireikė. Priėmimo skyriuje mano atneštą maišiuką medikai išmetė į šiukšlių dėžę.“ Skausmas, pykinimas ir silpnumas užplūdo tik tada, kai išlipo iš greitosios pagalbos automobilio.
„Gydytoja iš dalies buvo teisi – šie pirštai tikrai mažiausiai reikalingi, jų prireikia kam nors sugriebti ir prilaikyti, bet vis tiek trūksta, tenka įprasti. Dar ilgai nesupratau, kodėl iš delno iškrenta paimtos monetos, – pasakoja Simonas. – Rimtesnės buvo psichologinės pasekmės. Potrauminis šokas daugumai žmonių sukelia depresiją, panikos atakas. O man dingo vaizduotė, ypač negalėjau suvokti erdvinio pasaulio. Nesupratau, kaip sujungti dvi dėlionės detales. Matydamas daikto projekciją popieriaus lape nepajėgiau įsivaizduoti jo erdvėje. Įsivaizduojat, ką tai reiškia dizaineriui?“
S. Milišauskas nepasidavė, netgi neėmė akademinių atostogų. Nutarė pats – tegul ir pamažu – grįžti į įprastas vėžes. Padėjo meditacija, bendravimas su psichoterapeutu. Vaikinas analizavo, kokiomis akimirkomis vaizduotė dingsta, o kokiomis trumpam atsiranda, bandė tas situacijas atkartoti. „Daug dirbau savarankiškai. Treniravau savo protą iš naujo suprasti trimatę erdvę. Atlikdavau mokyklinukams skirtas kompiuterines užduotis, atsisiunčiau programas, pagal kurias mokomasi 3D modeliavimo, – prisimena Simonas. – Net paprasčiausios užduotys, kurias anksčiau atlikdavau per kelias minutes, atimdavo iš manęs ne vieną dieną. Tarkim, mokydamasis pirmame Vilniaus dailės akademijos kurse buvau sukonstravęs taburetę, kurią galima surinkti be jokių varžtų. Man prireikė savaitės, kad, išardęs tą taburetę, žiūrėdamas į detales, iš naujo sukurčiau jos brėžinį. Bet man pavyko! Taip žingsnelis po žingsnelio po pusmečio pajutau pagerėjimą, po metų vaizduotė beveik pasiekė pradinį lygį.“
Ypač šį procesą pagreitino naujas S. Milišausko išsikeltas tikslas – sukurti pirštų protezą. „Pagalvojau – jei tai, kad neturiu pirštų, man kelia tokias gilias psichologines problemas, turiu juos pasigaminti, – pasakoja vaikinas. – Stimulas buvo dvigubas – to reikėjo ne tik man. Tikėjau, kad tai gali būti naudinga ir kitiems. Be to, turėjau aiškų terminą. Kadangi šis kūrinys buvo mano diplominis darbas, atidėlioti negalėjau.“ Jo kūrimas tapo sėkminga terapija. Pasak Simono, per tuos 4 ar 5 mėnesius vaizduotė sustiprėjo labiau nei prieš tai per visus metus. „Dėstytojas pasakė: „Nelabai įsivaizduoju, kas iš to išeis, bet daryk.“ Reikėjo įrodyti, kad galiu, nors ir sunku buvo paaiškinti, kaip tai funkcionuos. Žinojau viena – kad tai turi būti kuo paprastesnė detalė“, – idėjos gimimo pradžią prisimena S. Milišauskas.
Nebrangus, bet funkcionalus
Ieškoti optimalaus sprendimo Simoną paskatino asmeninė patirtis. Mat jam taip ir nepavyko rasti funkcionalaus ir finansiškai įkandamo prarastų pirštų pakaitalo. „Pirštų protezai paprastai būna dviejų tipų, – sako jis. – Elektroniniai, valdomi raumenų impulsų, arba visiškai pasyvūs, neatliekantys jokių funkcijų, skirti tiesiog vizualiai kompensuoti trūkstamą kūno dalį. Elektroniniai yra labai brangūs – jų kainos įprastai prasideda nuo 8 tūkstančių eurų ir gali siekti 100 tūkstančių, o veikimo mechanizmas sudėtingumu primena šveicarišką laikrodį. Kitas kraštutinumas – pasyvūs protezai. Jie apskritai nesilanksto arba turi užlenkti juos kita ranka pats. Tai kažkas labiau trukdančio, nei padedančio naudotis ranka.“
S. Milišausko idėja buvo sukurti kažką, kas būtų savotiškas aukso vidurys – funkcionalu, gražu ir nebrangu. „Pritaikyti „Chrono“ būtų įmanoma už kokius 200–300 eurų ir tarnauti jis turėtų apie dvejus metus. Jei sulūžtų ar susidėvėtų, atspausti antrą tokį pat kainuotų 40–50 eurų. Tai įkandama kiekvienam, – sako dizaineris. – Norėjau, kad tai būtų viena detalė, kad nereikėtų protezo surinkti, atskirų dalių jungti vyriais, kad būtų galima jį atspausdinti 3D spausdintuvu.“
Turint kompiuterinį modelį, atspausti protezą galima per porą valandų. Supilami plastiko milteliai, ir spausdintuvas sluoksnis po sluoksnio sukuria vientisą gaminį. Gerai įsižiūrėjus, tie sluoksniai matomi, paviršius atrodo šiurkštokas, tačiau naudojant aukštesnės kokybės spausdintuvus ar taikant kitas 3D spaudos technologijas galima išgauti geresnę kokybę. Vientisą konstrukciją lengviau ne tik pagaminti, bet ir prižiūrėti, mažesnė gedimo rizika. Kita vertus, konstrukcija turi būti lanksti, kad galėtų atlikti piršto funkcijas. Kaip tai pasiekti be jungimų? „Pirmą mėnesį dar neturėjau, ką dėstytojui parodyti, nes vis spausdinau sąnarių funkciją atliekančias jungtis. Neradau, su kuo pasikonsultuoti dėl šių inžinerinių dalykų, tad sprendimo ieškojau bandydamas. Nusipirkau 3D spausdintuvą ir pradėjau. Atspausdini, patikrini, taisai. Teko atspausti apie 50–60 variantų, kol gavau mane tenkinantį rezultatą“, – apie kūrybines paieškas pasakoja Simonas.
Iššūkių išties netrūko. Netrūksta ir dabar, nes šis kūrinys, pasak S. Milišausko, anaiptol nėra galutinis. Dirbtinis pirštas turi lankstytis ne tik pirmyn ir atgal, bet ir – į šalis. Kita vertus, ne per daug – tik tiek, kiek atsilenkia tikri pirštai. Ant delno tvirtinamas kiautas turi būti ne per mažas (toks nesilaikys), bet ir ne per didelis (toks gali trintis į kaulą, užspausti nervus). Įpjovos kiaute taip pat sukurtos ne dėl grožio – jų reikia, kad oda kvėpuotų, neprakaituotų.
„Žiedai, kuriais protezas užmaunamas ant gretimų pirštų, taip pat galėtų būti lankstesni, kad suteiktų daugiau judesių laisvės, – sako pašnekovas. – Man patinka, kaip „Nike“ daro krepšininkų batelius. Siekiant išvengti traumų, judinama koja turi būti tvirtai apspausta, tačiau jei tai trunka per ilgai, sutrinka kraujotaka, todėl kuriami tokie bateliai, kurie koją, kai ji juda, apspaustų, o kai nejuda, leistų jai atsipalaiduoti. Ir pats norėčiau padaryti ką nors panašaus. Galbūt ir „Chrono“ būtų galima padaryti tokius žiedus, kurie, lenkiant pirštus, įsitemptų, o kai pirštai nejudinami, nespaustų. Tam reikia ilgesnių paieškų, matematikos, fizikos žinių.“
Tokiam protezui atspausti idealiausiai tiktų medicininis nailonas, jį gali 30 parų nešioti nenusiimdamas. Tiesa, gauti medicininio studentiškam projektui įgyvendinti nepavyko, tad parodinį modelį teko atspausti iš standartinio, bet tai – detalės. Kur kas svarbiau yra tai, kad naująją kūno dalį protas ilgainiui priima kaip savą. Tiesa, du pirštus proteze atstoja vienas, mat daryti atskirų nebuvo prasmės, nes jie dažniausiai juda kartu. „Su tokiu pirštu galiu netgi spausdinti klaviatūra, – sako Simonas ir čia pat tai pademonstruoja. – Ranka prie šio protezo taip lengvai priprato, kad nusiėmęs net pajutau, kad jo trūksta. Smegenys jau buvo spėjusios įprasti prie papildomo taško ir įgudo juo naudotis.“
Neimituojantis tikrovės
S. Milišauskas sako sąmoningai siekęs sukurti protezą, kuris vizualiai neprimintų tikrų pirštų. „Toks sprendimas atsirado iš asmeninės patirties. Nuo vaikystės neturiu vienos akies. Būdamas 2-ejų metų persirgau onkologine liga retinoblastoma. Dėl jos netekau akies, tad nešioju protezą, – atvirai pasakoja vaikinas. – Galbūt iš pirmo žvilgsnio to nematyti, atrodau tiesiog žvairuojantis, bet pats protezą jaučiu, jis nėra dalis manęs. Kai dėvi netobulai realybę imituojantį protezą, aplinkiniai mato, kad tau kažkas ne taip, tačiau nedrįsta klausti. Sutrinka. Tai, kas imituoja žmogų, bet nėra žmogus, kelia nemalonius jausmus. Nenorėjau, kad pirštų protezas atrodytų kaip bandymas paslėpti tai, ko nėra. Tegul iš karto matosi, kad tai yra tavo aksesuaras, mechanizmas, kompensuojantis prarastą funkciją, o ne bandantis padaryti tave „normalų“, tokį kaip visi. Užuot slėpę šį savo trūkumą, galime paversti jį išskirtinumu. Jei vaikui tiesiog pabandysi sukurti tikros rankos imitaciją, jis veikiausiai gėdysis, bet jei uždėsi filmo herojaus Geležinio žmogaus ranką, didžiuosis.“ Toks požiūris į protezus nėra labai naujas. Vis daugiau bėgikų, podiumu žingsniuojančių modelių neslepia dirbtinių galūnių konstrukcijos. Protezai neretai išdailinami kaip meno kūriniai, išpuošiami gėlėmis ar svarovskiais. „Matau, kad žmonės žiūri į šį mano aksesuarą smalsiai, susidomėję, bet ne su gailesčiu, neapsimetinėja, kad nemato. Gražus, įdomus dizainas labai svarbus psichologiškai – padeda susigrąžinti pasitikėjimą savimi“, – sako Simonas.
Dizaineris tiki, kad jo kūrinys gali tapti plačiai pritaikomas. Tarkim, sukūrus algoritmus, būtų galima nesunkiai atspausti kiekvienam žmogui individualų protezą, užtektų tik nuskaityti jo ranką, bet tam jau reikia informacinių technologijų specialistų pagalbos. Panašią sistemą būtų galima taikyti ir kitoms kūno dalims. „Lankstieji mechanizmai labai patvarūs, naudojami NASA palydovams ir netgi atominių bombų galvučių apsaugų sistemoms gaminti. Tiesa, pradėjęs kurti, aš to nežinojau“, – pasakoja S. Milišauskas.
Šiemet Vilniaus dailės akademiją baigęs vaikinas sako, kad kuo toliau, tuo labiau džiaugiasi savo specialybe, nes jos galimybės neribotos. „Būdamas moksleivis, Kaune lankiau dailės mokyklą, bet grynas menas man buvo neįdomus. Taip pat patiko spręsti uždavinius, bet grynoji matematika irgi nebuvo įdomi. Dizainas padeda sujungti viską, – sako Simonas. – Tarkim, kad sukurtum tokį protezą, reikia matematikos, fizikos, medicinos, biomechanikos, psichologijos ir kitokių žinių. Kaip kad specifinių žinių reikia kuriant automobilį, baldus ar kitus objektus.“
Šiuo metu S. Milišauskas su verslo partneriu inovatoriumi yra sukūrę startuolį ir įgyvendina... žvakių projektą. Pamatęs nuostabą mano veide, nusijuokia. „Manau, kad tai bus technologiškai pažangiausios ekologiškos žvakės iš visų šiuo metu rinkoje esančių. Jos neišskirs nuodingų junginių kaip įprastos, ne tik parafiną, bet ir eterinius aliejus deginančios kvapiosios žvakės. Kol kas per daug negaliu apie tai kalbėti, bet manau, kad iki vasaros pagaminsime pirmąją partiją“, – suintriguoja atsisveikindamas.
Trumpai apie…
... ateitį. „Nebijau dėl ateities. Baimė atsiranda, kai netiki tuo, ką darai. Kai žinai, kad viskas priklauso nuo tavęs, tai stimuliuoja dar labiau, o atsakomybė skatina viską padaryti kuo geriau.“
... hobį. „Nuo mažens mėgstu spręsti visokias problemas, konstruoti. Pastaruoju metu susidomėjau bonsų auginimu.“
... pirmą milijoną. „Kai uždirbsiu pirmą milijoną, važiuosiu į Šveicariją. Dirbti galima iš visur. Lietuvoje man labai trūksta kalnų.“
... savo charakterį. „Esu labai ryškus introvertas. Gal juo tapau todėl, kad dėl trūkstamos akies vaikystėje susidurdavau su patyčiomis. Tiesa, artimi draugai buvo lojalūs. Man geriau turėti kelis gerus draugus nei daug paviršutinių. Nejaučiu socialinės baimės. Jei reikia išlįsti iš urvelio, išlįsiu, bet ilgas bendravimas su žmonėmis mane vargina.“
... išbandymus. „Išbandymų teko daug, bet aš atsitiesiau. Turbūt esu paveldėjęs užsispyrimą iš savo močiutės.“
